Mirė Bronys Savukynas – žmogus, su kuriuo taip ir nesusipažinau. Ilgametis „Kultūros barų“ redaktorius, kalbotyros akademikas, žmogus, atvežęs mums A.J. Greimą, padėjęs išaiškinti Sovijaus mitą, mūsų kalbos akademikas ir lituanistikos reformuotojas.
A+A
Aš esu labai išrankus valgytojas. Ir turiu labai griežtą nuomonę apie maistą. Taip, žinoma, aš esu ne kartą valgęs ir visokios sojos, ir „bomžinių“ makaronų, ir daug kitokio brudo – gyvenimas priverčia. Bet dėl tokios patirties mano potraukis geram valgiui tik dar labiau sustiprėjo (turiu su kuo palyginti).
Esu įsitikinęs, kad „vegeta“ ir panašūs gliutamatiniai mišiniai – tai džiovintų išmatų milteliai, už kurių bėrimą maistan turi būti taikomos bausmės, o jų platintojams bei gamintojams – taikomos penitenciarinės priemonės.
Apie ketčupo paskirtį viską pasako amerikiečių liaudies posakis: nebūna supuvusio maisto, būna tik per mažai ketčupo. Vienas iš šlykščiausių vaizdų, kokius tik esu matęs – tai kai viena persona ant puikaus kraujinio steiko užsipylė fuflavičiaus ketčupo. Fuj.
O ką jūs galvojate?
Kokios dar yra pačios baisiausios nuodėmės, kokias gali padaryti virėjai ar valgytojai?
Truputį mane inspiravo
, kurs pasipiktino nuosprendžiu Braziaus apsauginiui, kuris šūviais vaikė virėją po virtuvę. Kaip žinia, anas apsauginis neseniai buvo, išvadintas nepakaltinamu (iš to seka, kad bus laikomas ir neveiksniu). Vadinasi, jį siųs gydymui į ligoninę…
Taigi, kaip jūs manote, kas gi dedasi Rokiškio režiiminėje ligoninėje, kur aną apsauginį pasiųs gydymui? Aišku, kad tik spėliojate. Aš vat irgi spėlioju. Tik kažkada truputį teko išgirsti apie Černiachovsko režiminę durchatą. Ir apie paprastas lietuvvos durchatėles. Taigi, truputis pamintijimo tiems, kam sudėtinga spėlioti (daugiau informacijos – pilnas internetas su visu gūglu).
Pirmiausia – bendrai apie tokias ligonines. Tai ligoninės – kalėjimai. Grotos ant langų, grotos ant durų. Durys be rankenų. Ligoniai neišleidžiami iš palatų. Palatos būna dviejų rūšių – paprastos ir su pagerintomis lovomis (pastarosios – tai lovos dydžio narvai su gultu viduje). Visose režiminėse bei ambulatorijose neveiksniems yra karceriai. Maždaug pusantro kvadratinio metro, su betoninėmis grindimis. Ant grindų dar vandens papila kokį kibirą – kitą, kad ligoniui būtų daugiau malonumo.
Kokias teises turi ligoniai? Ogi jokių. Netgi lyginant su kaliniais. Kalinys gali skųstis, gali norėti pasimatymo su artimaisiais, gauti siuntinių, rašyti laiškus, gauti pagalbą iš advokato, etc.. Psichikos ligonis negali nieko – jis gi „psichas“, jis neatsako už save, jis nesupranta, ko nori, jis kliedi. Todėl jokių pasimatymų jam nereikia. Jei skųsis – į karcerį, papildomo aminazino, į snukį, į tramdomuosius marškinius – tegul džiaugiasi. Joks tokio ligonio skundas niekur nenagrinėjamas – jis gi psichas. Todėl sanitarai, daktarai, kitas personalas gali daryti ką nori. Visiškai nekontroliuojamai. Gali ir užmušti (negalvokit, kad perdedu – psichiatrinės ligoninės turi nuosavus morgus ir daro skrodimus pačios, be išorinių įstaigų kontrolės) – psichais juk vis vien niekas nepatikės, o jie juk būna pavojingi, ne tik aplinkiniams, bet ir sau – ar ne?
Gydymas – aminazinu, haloperidoliu ir pan. vaistukais. Kaip jie veikia? Kai pradedama gydyti aminazinu, 3 kubikais per dieną, žmogus beveik neprabusdamas miega kelias dienas – tiek stiprus slopinantis poveikis. Po kelių savaičių tokio gydymo, organizmas prisitaiko ir žmogus jau nemiega, bet būna visiškai apglušintas, su juo beveik neįmanoma susišnekėti, jis negirdi aplinkinių. Jei tokiam žmogui staiga nustojamas duoti aminazinas, prasideda atvirkštinė organizmo reakcija ir žmogui truputį pavažiuoja stogas, jis praranda orientaciją, blaškosi, nesuprasdamas, kas vyksta, etc.. Gydymo metu aminazino dozės nuolat didinamos. Leidžiamas keleriopai didesnės koncentracijos aminazinas, faktiškai paros dozę privedant iki kelių dešimčių ar netgi daugiau, nei šimto kubikų. Jau po kelių mėnesių tokio „gydymo“ žmogus tampa panašus į daržovę. Vėliau žmogus netgi negali nustoti vartoti šių vaistų – jis tampa narkomanu. Vos nustojus vartoti vaistus, stogas nulekia taip, kad be psichiatrinės jau neapsieisi.
Diagnozės, nustatomos ligoniams, paremtos A. Snežnevskio mokykla (ta pačia, dėl kurios SSRS psichiatrai buvo išmesti iš visų tarptautinių organizacijų). T.y., visa diagnozė – tai vangioji (rus. vialotekusciaja) schizofrenija (dabar dar vadinama paranojine schizofrenija). Pagal šitą diagnozę psichikos ligonis yra psichikos ligonis, nes psichiatras pastebėjo kažkokių moralinių ar šiaip belenkokių neatitikimų „normaliai“ mąstysenai (jokių haliucinacijų, kliedėjimo, dizorientacijos, kitų aiškių kriterijų – nereikalaujama). Kas ta normali mąstysena – niekur niekas nenurodo. Kitaip tariant, ir jūs, ir aš, ir bet kuris iš mūsų pažįstamų gali būti toks vangusis schizofrenikas.
Ir dar truputis apie specifikas ir gyvenimą tenai – prie lovų ligoniai rišami už bet kokį nepaklusnumą. Pririšama diržais, kai kada – daugiau, nei savaitei laiko. Basonai nenešami, ligoniai tuštinasi po savimi (paskui, kai atrišami – patys turi ir skalbtis viską). „Neramūs“ (tie, kurie tiesig ginčijosi) – velkami į tramdomuosius marškinius. Šis drabužis – gan efektingas dalykas: surišus rankoves už nugaros, mazgas sukamas, kol rankovės apspaudžia rankas, tada tolygiai pradeda suktis rankų sąnariai, rankos pilnai išsukamos, bet lieka sutvirtintos rankovių, t.y., atleidus mazgą, sąnariai atsistato į vietas. Kaip rėkia nuo tokių procedūrų ligoniai, galime tik spėlioti. Kitas variantas – tiesiog surišti ligonį ožiu ir palikti pusdieniui ant grindų – tada rankogs ir kojos surišamos ir pritraukiamos už nugaros. Ligonis guli suriestas lanku. Ką jis jaučia – irgi galime tik spėlioti. Elektros šokas naudojamas „terapijai“ – nuo depresijų, liūdnumo, dirglumo ir pan.. Tai labai paprastas dalykas – mums gerai žinomi 220 voltų, prijungti elektrodais prie galvos. Taip „terapinant“, elektros srovė kai kada leidžiama pusę valandos, impulsais kas kelias sekundes. Yra ir kitas šokinės terapijos variantas – kraštutinai didelėmis insulino dozėmis. Sako, ligoniams nuotaiką gerina ne blogiau už elektros šoką.
Tai va tiek vat apie mediciną.
Tai
inspiruotas tyrimas, paremtas moksliniais faktais.
Kaip žinia, bebrai yra labai seksualūs gyviai, santykiaujantys su viskuo, kas papuola: taip yra dėl įgimtos bebrų poligamijos – patinai turi kelias pateles, bet vadoje patelių ir patinėlių kiekis būna vienodas. Todėl jauni, nepatyrę patinai ieškosi sau kitų seksualinių partnerių. Plačiai žinomi bebrų ir žiurkių hibridai – ūdros: pastarosios yra nevaisingos, susidaro bebrų patinėliui atmušus nuo žiurkinų žiurkės patelę.
Manoma, kad bebrų sugebėjimas privilioti kitų rūšių gyvūnus yra susijęs su analinėmis liaukomis – sruogliais. Pastarųjų išskiriami feromonai plačiai naudojami parfumerijoje: seniai nustatyta, kad jie lytinį susijaudinimą sukelia netgi moterims, kurios dėl šio kvapo ir pasirenka brangiausių rūšių prancūziškus kvepalus.
Tačiau mokslininkus sudomino ypatingai kebli antarktinių bebrų (jūrų leopardų, jūrų liūtų ir pan.) padėtis: ten nėra žiurkių ar kitų smulkių graužikų. Todėl bebrai priversti santykiauti ir su kitais padarais, pvz., su žuvėdromis bei antimis. Susidarę hibridai – pingvinai – turi ir vienų, ir kitų paukščių bruožų, pvz., hibridai su žuvėdra – tai paprastieji pingvinai, o su antimi – tai karališkieji (jie turi margesnes plunksnas). Visi šie hibridai, skirtingai nuo ūdrų, yra vaisingi ir netgi turi stabilius genus – tai įrodo, kad šis santykiavimas vyksta jau daugiau, nei milijoną metų, per tą laiką susiformavo stabilus antarktinių paukščių, bebrų ir pingvinų genofondų santykis.
Mokslininkai nustatė, kad bebrų populiacija tiesiogiai įtakoja pingvinų kiekį Antarktidoje, o taip pat užfiksavo ir masinių orgijų tarp bebrų ir įvairių paukščių faktus – nuotraukose matoma, kaip feromonų privilioti paukščiai tuntais skraido virš vandens, kuriame plaukioja bebrai.
Štai toks pranešimas – http://aprilwitch.livejournal.com/309822.html
Nežinau, kaip Lietuvoje, ar būna panašiai… Bet tai kraupu. Nežmoniška.
![[info]](http://stat.livejournal.com/img/userinfo.gif){kind=small}
