Monthly Archives: lapkričio 2008

Virtuvinis-nacionalinis, antra serija

Kiek giedrius_v bekovotų, Vincentas Sakas laimi. Tą puikiai rodo komentarai pirmoje serijoje – http://rokiskis.popo.lt/2008/11/30/virtuvinis-nacionalinis/

Taigi, pabandykim paatstovauti kitą, Vincento Sako pasekėjų pusę.

Cepelinai yra nelietuviškas patiekalas, nes netgi jų pavadinimas vokiškas. O ir bulves į Lietuvą atvežė rusai XIX amžiuje. Tai apie kokį lietuviškumą čia kalba? Cepelinų nėra netgi pokario metų lietuviškose kulinarijos knygose, net 1957 metų „Šeimininkės vadove“ jokių užuominų į cepelinus nerasite, nors šioje knygoje yra tūkstančiai receptų.

Nelietuviški ir visi kiti bulviniai patiekalai – tai tik nukopijuoti kitų šalių receptai. Kadangi bulvės į Lietuvą buvo atvežtos tik XIX amžiaus pabaigoje, lietuviai negalėjo jokių bulvių patiekalų sukurti.

Šaltibarščiai irgi yra nelietuviškas patiekalas. Tai rusiška sriuba, jos netgi pavadinimas kilęs iš rusiško žodžio „boršč“.

Kadangi jokiuose rašytiniuose šaltiniuose nėra išlikę jokių lietuviškų mėsos patiekalų receptų, galim drąsiai teigti, kad lietuviai niekad nevartojo mėsos. Patys seniausi žinomi „lietuviški“ mėsiškų patiekalų receptai – iš XX amžiaus verstinių (rusiškų ir vokiškų) knygų. Iki pat XX amžiaus mėsos patiekalai buvo turtingųjų privilegija, kuriems dešras, kumpius ir kepsiuns ruošdavo iš Lenkijos, Vokietijos bei kitų šalių atsivežti virėjai.

Kaip mėsos, lietuviai nevartojo ir žuvies. Tinklų mezgimo metodai į Lietuvą atėjo tik XX amžiuje, o žuvies receptai atkeliavo į Lietuvą kartu su mėsos receptūromis – verstinėse XX amžiaus knygose. Paplito žuvis tik sovietinių kolchozų laikais, kaip pigus pakaitalas mėsai.

Lietuvai svetimos ir daržovės – pirmosios iš jų (svogūnai, morkos) į mūsų šalį atkeliavo kartu su Napoleono armija – nuo tada jas ėmė vartoti turtingi dvarininkai bei miestelėnai, daugiausiai – žydai. Išimtį sudaro tik agurkai, kuriuos Lietuvon atvežė totoriai, šiuo turtu su vietiniais lietuviais nesidalinę. Kitos daržovės mūsų šalyje paplito dar vėliau – XIX ar net XX amžiuje. Gerai žinoma, kad jokių daržovių lietuviai neaugino iki pat XIX amžiaus vidurio, laikydami jas nevalgoma žole.

Puikiai žinoma ir tai, kad lietuviai neturėjo alkoholinių gėrimų – visos istorijos apie tai tėra XX amžiaus falsifikacijos. Alus į Lietuvą atkeliavo iš Vokietijos, per Prūsiją ir Klaipėdos kraštą. Iki tol lietuviai gerdavo rusišką degtinę, su kuria taip kovojo Motiejus Valančius. „Midus“ – išvis legenda – nėra jokių duomenų, kad lietuviai kada nors jį būtų gaminę ar gėrę. Šis airiškas gėrimas, pasaulyje žinomas, kaip „Mead“, lietuviams buvo priskirtas XIX amžiaus pabaigos lenkų romantistų kūriniuose.

Medus Lietuvai irgi nebūdingas. Istoriniai šaltiniai rodo, kad bitininkystę į Lietuvą atvežė kryžiučiai, užgrobtose žemėse lietuvius vertę auginti pavojingas bites. Per prievartą kopinėdami medų, daugelis lietuvių mirdavo vardan šio mūsų kraštui svetimo saldumyno. Vėliau, atvežus iš Vokietijos modernesnius bitininkystės metodus, medaus gamyba paplito kiek plačiau, bet taip ir liko svetima – iki pat XX amžiaus vidurio medus buvo skirtas tik eksportui, o tautosakoje netgi lyginamas su š… („spausti iš š… vašką“).

Lietuviai nevalgė ir košių. Gerai žinoma, kad putra (košė) buvo populiariausias XIX a. Lietuvoje buvusių smuklių patiekalas. Kaimo žmonės košių pavalgyti ateidavo, kaip išskirtinio patiekalo, nes patys jų išsivirti nemokėjo. Plačiai žinoma, kad netgi košei tinkamų indų lietuviai neturėjo iki pat XIX amžiaus antros pusės – moliniai puodai tam buvo netinkami. Žodis košė į lietuvių kalbą atėjo iš rusų kalbos.

Svetimos Lietuvai ir sriubos – joms (kaip ir košėms) virti skirtų puodų lietuviai neturėjo iki pat XIX a., kaip neturėjo ir sriubai tinkamų šaukštų: karštame vandenyje mediniai šaukštai mirksta, šerpetojasi, todėl yra netinkami. Todėl sriubos Lietuvoje ėmė plisti tik XX amžiaus pirmoje pusėje, o ir tai ilgą laiką buvo laikomos maistu, skirtu kramtyti negalintiems žmonėms, verdamos tik ligoninėse.

Neabejotina, kad ir pieno produktus lietuviai „atrado“ visai neseniai. Seniausios karvių skeletų iškasenos Lietuvoje – tik iš XVIII amžiaus pabaigos. O ir tais laikais karves (1-2 visam dvarui) augindavo tiktai turtingi dvarininkai. Sūriai Lietuvoje buvo „išrasti“ tik XX amžiuje, bet ir tai, nesugebėta jų fermentuoti. Plačiai žinoma, kad sūrius į Lietuvą pirmą kart XIX amžiuje atvežė iš Olandijos Muravjovas, taip norėdamas pagerinti prastą vietinę virtuvę.

Grybai taip pat nėra lietuviškas valgis. Pirmieji, Lietuvoje valgę grybus, buvo atvykėliai kapucinų vienuoliai XVII amžiuje, bet jų bandymai taip ir neišplito visuomenėje: dėl daugelio grybų nuodingumo bei prasto skonio, ilgainiui net ir vienuoliai jų atsisakė. Liaudyje grybai žmonėms reiškė nuodą, musmires, vadinami buvo šungrybiais, nuo seno sakome, kad grybai – tai maistas piktai uošvienei. Grybų valgiai Lietuvoje paplito tik T. Ivanausko, biologo, išmokusio skirti grybų rūšis, dėka.

Vaismedžiai bei uogos Lietuvoj irgi nebuvo žinomos iki pat XIX amžiaus, kai pirmąsias obelis, kriaušes, slyvas ir vyšnias, taip pat uogų krūmus (agrastus, serbentus, avietes) atsivežė savo sodams turtingiausių dvarininkų šeimos.

Lietuviškų tradicijų neturi ir duona – pakanka prisiminti, iš kur pas mus atėjo duonkepė krosnis, esanti tikru rusišku simboliu. Duoną į Lietuvą atvežė rusų kolonistai, kai Muravjovas pradėjo Lietuvos rusinimo veiksmus.

Svetimos Lietuvai ir vištos (taip par – ir kiaušiniai). Gerai žinoma, kad vištų (kaip ir kitų paukščių) kaimiečiai neaugino iki pat XX amžiaus pradžios, o vištas į Lietuvą atvežė lenkai. Tarp kitko, su tuo susijęs ir paniekinantis kiaušinių pavadinimas.

Taigi, belieka užduoti sau klausimą – kuo gi maitinosi lietuviai, gyvenę XVII amžiuje ar anksčiau? Atsakymas paprastas: kaip ir kitos tautos, lietuviai maitinosi labiausiai prieinamais produktais. O kadangi praktiškai visa mūsų šalies teritorija buvo apaugusi miškais, galim spėti, kad pagrindinis lietuvių maistas buvo samanos, kankorėžiai bei medžių žievė.

Virtuvinis-nacionalinis

Man toks vat klausimas pasistojo: kodėl japonų suši yra suši, gruzinų čachochbili – čachochbili, armėnų lavašas – lavašas, o lietuviškas šakotis – "tree-cake"?

Kitos tautos savo nacionalinius patiekalus (ir netgi ne nacionalinius) užsieniečiams pateikia savais pavadinimais. Ir nemato problemų. O mes, kaip kokie nevisaverčiai, išverčiam belenką taip, kad paskui net patiems ima atrodyti, esą nieko mes nuosavo neturim.

Tiesą sakant, kai pamačiau netgi šakočio vertimą į anglų kalbą, man visai negera pasidarė. Iš kur tas nepilnavertiškumo kompleksas?

Papildyta: nagi rimtai, net nesitikėjau, kad už tokios tautinės neurozės užkabinsiu. Dabar laukiu, kol kas nors tiesiai pareikš, jog lietuviškų patiekalų išvis nėra, nes senovės lietuviai valgė samanas ir kankorėžius.

Ką gero duos lito devalvacija

Nesigilinkim į tai, ar devalvacija bus, ar nebus, tiesiog pažiūrėkim, ką gero ji duotų Lietuvos ekonomikai.

Pradėkim nuo importo ir eksporto. 2007 metais, jei atmintis nemeluoja (tingiu tikrintis su LB duomenimis), skaičiai buvo tokie:
importas – 44 milijardai litų
eksportas – 25 milijardai litų
prekybos balanso deficitas – 19 milijardų litų.

Tarkim, devalvuojam litą dvigubai (kaip sakant, įvedam naująjį litą – gal su tais pačiais banknotais, bet turintį dvigubai mažesnę vertę euro atžvilgiu). Tada kyla keli reiškiniai.

Pirmiausiai, grubiai skaičiuojant (tiesiog buhalteriškai pervedant skaičius), tai reiškia, kad:
1. importas krenta dvigubai – iki 22 milijardų dabartinių litų arba 44 milijardų naujųjų litų.
2. eksportas nepakinta (lieka tas pats) – 25 milijardai dabartinių litų arba 50 milijardų naujų litų.
3. prekybos balanso deficitas pasikeičia į proficitą – 3 milijardai dabartinių litų arba 6 milijardai naujųjų litų pliuso
Savaime aišku, realūs skaičiai bus kiek kitokie, nes juos įtakos keli faktoriai – importuotojų paskolų galimybės, pelno dalies pokyčiai importuojamoms ir eksportuojamoms prekėms, etc., tačiau pokyčių pobūdį, manau, kad supratote, tiesa? 🙂

Galim pastebėti, jog aukščiau buvęs "buhalterinis" skaičiavimas buvo sąlyginis – jame neatsižvelgta į tai, kad importas didele dalimi dengiamas eksporto lėšomis. Tai reiškia, kad importo kritimas visgi bus mažesnis, gal būt iš deficito duobės ir neišliptume. Visgi, akivaizdu, kad deficitas sumažėtų kardinaliai. Kita vertus, atpigus prekių savikainoms, lietuviško eksporto konkurencingumas irgi kardinaliai pakiltų – tai reikštų, jog eksportas bus didesnis, nei perskaičiuotasis.

Antra devalvacijos pasekmė – irgi įdomi: netgi nekeičiant dabartinės lito padengimo politikos (kai reikalaujama, kad 100 procentų litų būtų padengta užsienio valiutomis), atsilaisvina pusė LB turimų rezervų (šiuo metu jų yra 11 milijardų). Tuos rezervus galima panaudoti rinkos skatinimui – tai tikrai juntamos sumos. Tuo gi atveju, jei lito padengimo politika būtų pakeista (t.y., į visur priimtą ir pakankamą 20 procentų ar netgi perteklinį 40 procentų), lėšų atsilaisvintų dar daugiau – iš esmės, tiek, kad netgi pasaulinės krizės metu Lietuva nepajustų sunkumų.

Truputį apie tai, kas labiausiai ir kaip nukentėtų ir išloštų:
1. gyventojams porą kartų pabrangtų importinės prekės
2. gan juntamai nukentėtų dalis spekuliacinių (produkto nesukuriančių) kompanijų, pvz., bankų, investicinių fondų.
3. didelę pridėtinę vertę kuriantiems gamintojams, vykdantiems eksportą, pelningumas ryškiai šokteltų
4. užsieninės žaliavos perdirbėjams, vykdantiems eksportą, pelningumas juntamai šokteltų
5. vietinės žaliavos perdirbėjams, vykdantiems eksportą, pelningumas šokteltų kardinaliai
6. eksporto nevykdantiems gamintojams (įskaitant ir žaliavos perdirbėjus) atsirastų eksporto galimybės, kurios padidintų pelningumą
7. didmeninio importo kompanijose prasidėtų krizė
8. truputį nukentėtų prekybos tinklai
9. įmonėms, vykdančioms veiklą tik Lietuvos ribose (be importo ir eksporto), iš esmės niekas nepasikeistų.
10. juntamai padidėtų žemdirbių pajamos
11. NT bendrovėms ateitų renesansas, dėl padidėjusios NT paklausos iš užsienio (emigrantų, etc.)
12. gan žiauriai nukentėtų tie, kas turi paskolas užsienio valiuta
13. paėmusiems paskolas litais, skaičiai niekuo nepasikeistų
14. eiliniams gyventojams pradėtų gan sparčiai augti atlyginimai
15. iškart išloštų tie, kas turi daug užsienio valiutos

Kaip visada, laukiu prieštaravimų 🙂

Ir vėl apie lūkesčių ekonomiką. Ir NT, ir krizę

Vat kai kurie pareiškė, kad nesuprato, kaip ta lūkesčių ekonomika veikia. Tai vat, paprasčiau papasakosiu.

1. Į Afrikos kaimą atvyko turtingas amerikietis, kuris pareiškė: "perku beždžiones po 10 dolerių". Beždžionių pilna, negrai apsidžiaugia, pradeda pridavinėti amerikonui jas didžiuliais kiekiais ir jaučiasi taip, lyg jų kaimas pakliuvo į rojų. Prasideda negrų kaimo ekonominis stebuklas.

2. Beždžionių kiekis sumažėjo. Pagauti jas jau darosi sunku. Taigi, amerikietis negrams pareiškė, kad supirkinės beždžiones jau po 20 dolerių. Negrai apsidžiaugė, ėmė dar aktyviau gaudyti beždžiones. Paskutines pardavė amerikonui netgi po 25 dolerius. Suklestėjo beždžionių prekyba – negrai ėmė jas supirkinėti iš aplinkinių kaimų. Visgi, ir ten greitai beždžionės baigėsi. Gudresni negrai ėmė steigti beždžionių veisimo fermas.

3. Amerikonas paskelbė, kad plečia savo įmonę ir važiuoja steigti supirkimo punktų kitur, bet kad žada padidinti kitų beždžionių supirkimo kainą iki 50 dolerių. Ir išvažiavo, vietoj savęs palikdamas valdytoją.

4. Valdytojas pasiūlė negrams biznį: "chebra, kol valdytojo nėra, mes jį apšausim – pirkit iš manęs jau anksčiau supirktas beždžiones po 35 dolerius, o paskui, kai amerikonas sugrįš, parduosit jam jau po 50". Liaudis apsidžiaugė – puikus būdas užsidirbti dar daugiau. Įkeitė žemę, pardavė visą turtą, pasiskolino pinigų iš to paties valdytojo ir supirko visas beždžiones jau po 35.

5. Kitą dieną valdytojas išvažiavo paskui tą patį amerikoną. O negrai liko be pinigų ir dar su didžiulėmis skolomis. Bet užtat beždžionių turi dar daugiau, nei iki tol.

—————

Tai vat tiek jums apie lūkesčių ekonomiką, nekilnojamąjį turtą ir krizę.