Visi puikiai žino, kad yra kairieji ir dešinieji ekonomistai. Jei nesigilinsim į vietines realijas (kur dešinieji yra kairieji, o kairieji yra dešinieji, o ir išvis nesuprasi, kas yra kas), tai kairieji atstovauja idėjai, kad gilus ir kardinalus ekonomikos reguliavimas bei lėšų perskirstymas leidžia pagerinti ilgalaikius ekonominius rezultatus, taip pagerindamas žmonių pragyvenimo lygį ir leisdamas sukurti daugiau kapitalo. Dešinieji gi sako priešingai – tik visiškas liberalizmas ir minimalus valstybės kišimasis į verslą tampa gero pragyvenimo garantu ir leidžia sukurti daugiau kapitalo.
Yra ir kitas tos pačios ekonomikos pjūvis – ką mes paliekame savo vaikams? Ir ar išties kapitalas – tai vienintelis tikslas? Būtent tai nagrinėja įvairūs environmentalistai. Bene plačiausiai žinomas atvejis – tai žalieji, bet galime pastebėti ir daugelį kitų organizacijų, ekonomiką nagrinėjančių panašiais aspektais. Gan akivaizdus faktas, kad žmogaus teisių bei lygių galimybių apsauga – irgi vienas iš ilgalaikių ekonomikos augimo garantų.
Tačiau akivaizdu, kad yra ir priešinga environmentalizmui kryptis. Nes taip ar anaip, vienakrypčių judėjimų nebūna. Ir aš tą priešingą kryptį pavadinčiau ekskrementalizmu. Reikia pasakyti, jis labai paplitęs Lietuvoje, daugumą Seimo partijų galima būtų drąsiai taip pavadinti.
Tai vat, link ko lenkiu: Kubilo biudžetas turi tik vieną ryškų skirtumą nuo Karkalo biudžeto: jei Karkalas kapitalo balansą biudžetę numatė iš trūkumų padengimo infliacija, tai Kubilas tuos trūkumus numato padengti mokesčiais. O giliai žiūrint – ir viena, ir kita – yra viena ir tas pat. Todėl drįstu teigti, kad jie abudu yra vienos ir tos pačios ekskrementalistinės ekonominės srovės atstovai.
