Daily Archives: 2008/12/03

Dantys. II skyrius

(Pirmas skyrius – http://rokiskis.popo.lt/2008/12/03/dantys-i-skyrius/)

Algis gėrė. Darius irgi gėrė. Kažkokią „Gloriją“ ar tai „Alitą“. Akys buvo jau gerai užlietos, tad įskaityti užrašus ant butelių buvo gan sunku. Ant aptriušusio stalo mėtėsi šlykštokai atrodantys maisto likučiai, kurie kažkaip natūraliai derinosi su apsilaupiusiomis ir purvinomis nuovados sienomis. Viskas jau buvo nurimę, 2 valanda nakties. Taigi, abu policininkai tiesiog ilsėjosi. Ir aišku, kaip visada – būtent tada kažkam prireikė paskambinti. Algis sušvebeldžiavo:
– Tupakelkbl. Ašnekelsiu.
Darius pakėlė ragelį. Skambino kažkokia boba, kuri verkė ir verkė. Jos anūkė vidury dienos išėjo į mišką grybaut ir iki šiol negrįžta. Eilinis atvejis – mergai 12 metų, hormonai, aiškiai nuėjo į šokius. Ir dabar kur nors girta pisasi su kuo nors. Aiškiai, išprievartavimas bus, to betrūko.
– Algivaromble. Kažkokią mazgę iškrušo, byla bus blec.
Policininkai suvirto į nudusintą „pasatą“ ir nulėkė į šokius. Kažkodėl dar ne visi išsiskirstę, taigi, pirmas į snukį gavo vietinis jaunimėlio vadukas:
– Kur mazgė blec, už grotų nori? Už grupinį blec? Mažametę blec?
Vadukas staigiai ėmė aiškint kažką saviems, tie – kažkur lakstyt… Mažametė staigiai atsirado. Išties – kokių 12 metų išsidažiusi mergaičiukė. Pareigūnai ėmė ant jos rėkti:
– Tave išpiso jie? Staigiai sakyk, kurie piso? Šitas piso?
Mažametė apsiverkė ir ėmė cypti atgal:
– Nepiso manęs niekas, nepiso, ko jūs norit, atsikabinkit ble!!!
Nuo jos gerokai dvokė alkoholiu ir kažkokiais pigiais rūkalais. Ir dar kažkokiu šlykščiu odekolonu.
Algis griebė mazgę ir nutempė mašinon:
– Tavęs blec ieško visi, tėvai blec verkia, blec nemiega, o tu blec, kų tu darai nachuj?
– Kur mane vedat, niekur neisiu, ko norit blet, paleisk, gaidy! – Klykė mergaitė.
– Į nuovadų blec, tėvai tavęs ieško!
– Kokią nuovadą, niekur neisiu, aš čia šalia gyvenu… – Mergaitė jau kūkčiojo ir ašarojo, kaip geras laistytuvas.
– Kų tu protą pisi blec, iškvietimas gautas, sėsk į mašiną, staigiai blec!
Besirėkaudami, policininkai įgrūdo mergaitę į mašiną ir nuvežė į nuovadą. Kadangi ta klykė ir verkė, uždarė ją beždžionyne. Darius, truputį lyg ir blaivesnis, pradėjo klausinėt kolegos:
– Tu duomenis atsimeni, koks jos vardas blec, kas ten skambino dėl jos, adresų ten, užrašei?
– Taigi blec, kad ty tau ta boba skambino ar kas ty.
– Bybį dėjau. Dar paskambins blec. Tadu išsiaiškysim.
Po poros valandų ta pati moteriškė paskambino vėl. Šį kartą Darius jau užsirašė jos adresą:
– Gerai ponia, kur radom jų, girta buvo. Šokiuos. Kur atvežc?
Padėjęs ragelį, Darius susikeikė:
– Blec. Piso protų, kų šali gyvena… Vienkiemis kažkokis, už penkių kilometrų…
Tada atrakino beždžionyną ir užstaugė:
– Pyzdzyk greit ing mašinų, vešim tavi namo blec!
Pasikūkčiodama, mergaitė nubėgo prie durų. Bevežant ji cypė:
– Nereikia, kur jūs mane vežat, nereikia!
Sena apsiverkusi moteriškė laukė prie durų. Štai čia ir prasidėjo nemalonumai:
– Čia ne ji, vaikel, kad čia gi ne Agnutė… Kur Agnutė mano?
– Kokia aš jums agnutėblet – vėl ėmė isterikuot mergiotė. Reikalas aiškiai buvo daug painesnis, nei atrodė iki tol.
– Blec – raidė raidėn pasakė Algis ir Darius.
– Tai kų daryc blec? – Pratęsė Darius.
– Vežkit mane namo blet! – Vėl pradėjo rėkt mažė.
– Kur mano Agnutė? – Ėmė raudot moteriškė.
– Viskų sutvarkysim, iškvietimas ponia, važiuojam! – atraportavo Algis, o Darius tuo tarpu nutempė mergaitę į mašiną.
Tokios šūdinos nakties abu policininkai dar seniai neturėjo. Nuvežę mergaitę, dar prigrąsino:
– Tai dabar pas tavo tėvus blec, pasiaiškinsi, kodėl girta šokiuse vaikštai, protokolą surašysim.
– Nereikia, paleiskit – sucypė mergaitė.
– Nu gerai blec. Bet taip ir žinok… – Tarė Algis, atidarydamas mašinos dureles. Bent jau ši problema išsisprendė…

Dantys. I skyrius.

Močiutė šildėsi prieš saulę. Suoliukas buvo senas… Jos vyro sukaltas. "Prieš kiek ten metų jis mirė? Gal prieš kokius 10… Kad ne, dar seniau. Agnutės dar nebuvo, o kiek čia jai, 12 jau. Kadgi kokios dar Agnutės, dar net to savo šūdžiaus Laima nebuvo radus… Tai jau 20 metų bus gal? Otgi, nu… Greit ir man į grabą reiks…" Senutė vis šildėsi – buvo vasaros pabaiga, o pavakario saulutė tiesiog glostė senus kaulus. Grublėti, nuospaudom apaugę pirštai su išsipūtusiais sąnariais lėtai gniaužė prijuostę.

Agnutė tuo tarpu šuoliavo miškeliu. Tiksliau, visai net nešuoliavo, o šiaip valkiojosi. Greitu žingsniu ir be aiškaus tikslo. Jau gerą valandą valkiojosi, nors iki šiol net nerado jokio grybo. Keli, tiesa, pasitaikė, bet negi imsi – baba privirs grybienės ir vers valgyt. Agnutė mintyse be perstojo kalbėjo pati su savim: "Ta sena dūra su savo "kotletėliai, sriubytė, pavalgyk, gal dar gabalėlį, tai gal dar nori, tai gal bandos, tai sriubytės, kotletukų" jau taip užkniso mane… Reikia kažkaip bėgti iš čia. Kaip nors atgal į Vilnių. Jau negaliu su ja. Geriau jau į mišką grybaut. Ir motina, ta karvė, išvežė į kaimą. Su tuo savo pyderu. Geriau jau pas tėvą būčiau, bet močia su juo šnekėt net nenori. Kaip visi užkniso. Rimtai gal reikia pačiai išvažiuot. Bet mama Palangoj, net raktų neturiu…" Tuo momentu mergičkos koja užgliuvo už šakos, ir ji nuskrido veidu tiesiai į kažkieno padarytą šūdą.
– Kūrva bliat nachui! Bliat nachui kūrva! Kūrva nachui bliat! – Užrėkė mergaitė ir apsilaižė. – Kūūūrva! Naaaachui… Bliaaaat…. Naaachui… – Jau pravirko ir ėmė spjaudyti ant samanų. Tai tikrai buvo šūdas. – Kūūūūrva… Naaachui… – Mergaitė sužiaukčiojo, bet taip ir nepradėjo vemti. Tik vėl nusispjovė ant samanų.

Buvo šlykštu. Labai šlykštu. Šūdas buvo neaišku kieno. Vidury miško. Agnė šluostėsi veidą rankomis, rankas šluostėsi į samanas, spjaudėsi, rovė samanas, jomis vėl šluostėsi ir vėl spjaudėsi. Paskui jos galvoj kilo mintis. Gan netoli buvo upelis. Puskilometris koks. Kašikas voliojosi už kelių metrų. Griebė jį ir nubėgo, tiesa, atsargiai, jau nekalbėdama su savim. Tik spjaudydamasi tarpais. Ir atidžiai žiūrėdama po kojomis. Po kiek laiko vietoj pušų pasirodė alksniai, kažkokie krūmai, dilgėlės, bet per daug jų nežiūrėdama ir apsidilgindama rankas, mergaitė prasibrovė iki vandens. Jokio padoraus priėjimo prie upelio nebuvo, tai numetė kašiką ant kranto ir su visais batais įšoko vandenin, kur išsyk ėmė praustis ir skalautis burną. Suneramino tik viena mintis: "Kažkas čia ne taip. Kažkas čia anksčiau buvo kitaip. Kažkodėl buvo per gilu, anksčiau gi būdavo tik iki kelių, o dabar sušlapo kelnaitės… Bet nieko. Nesvarbu. Bile tik šūdas nusiplautų". Agnė vis prausėsi, spjaudėsi ir vėl prausėsi.

Po gero pusvalandžio, jau visa sustirusi, pabandė išlipti į krantą, bet paslydo purve. Teko paeiti truputį toliau, kur pakrantėje matėsi kažkoks kupstas – ant jo lyg ir lengviau būtų išlipti. Kupstas buvo didelis ir gan tvirtas, iš jo kyšojo kažkokios šakos, tad išlipti buvo nesunku. Agnė apsidairė – upelis tikrai atrodė kažkaip neteisingai. Pernelyg didelis. Patvinęs. Bet tai buvo nesvarbu – mergaitė nuėjo ant kranto, žvalgydamasi, kaip čia sugrįžti prie vietos, kur įšoko į vandenį – ten gi ji paliko kašiką. Paėjusi kelis metrus pamatė dilgėles – per jas jau brautis nebuvo jokio noro. Teko eiti kairėn, nes dešinėje dilgėlės augo iki pat kranto. Palipusi šlaitu truputėlį į viršų, Agnė išėjo mažon pievelėn, aukščiau matėsi gražiai išmintas takelis. Link jo ir pasuko. Tačiau koja staiga įsmuko kažkokion skylėn ir Agnė jau antrą kartą per dieną pargriuvo.
– Bliaaaat! – skausmo kupinu balsu užriko mergaitė, – Nachui… Kūrva.
Koja buvo gerai įstrigusi, matyt koks urvas pasitaikė. Ir šaknis. Dar blogiau, kad ta koja gerokai nikstelėjo, nes suskaudo taip, kad akyse pasidarė balta. Agnei net pasirodė, kad iš skausmo truputį siustelėjo.
– Bliaaaat… – sudejavo mergaitė, – bliaaaat…
Agnė jau ne šiaip dejavo, o verkė. Diena buvo sušikta, kaip reikalas. Taip sušikta, kad nesinorėjo net galvoti apie tai, kaip sušikta. Buvo labai gaila savęs. Ir net močiutė atrodė taip maloniai ir gerai su visom savo sriubom ir visokiais rūpinimaisis. Agnė vėl pabandė ištraukti koją, bet ją skaudėjo ir ji tikrai buvo įstrigusi kažkokiose šaknyse. Bet urvas atrodė gan didelis, tad mergaitė pabandė išsilaisvinti kitaip – patogiau atsisėdo ir kita koja ėmė platinti urvo kraštus, žemes nustumdama gilyn ir bandydama nutraukti šaknis. Visgi, kelios šaknys buvo per storos ir visai nenorėjo trūkti. Agnė pabandė atsistoti ir apsisukti, kojų neištraukdama iš urvo – gal taip pavyks ištrūkti? Deja, tik dar kartą paslydo ir smuktelėjo jau iki pat užpakalio. Pabandė atsispirti sveikąja koja, bet urvo dugnas staiga įgriuvo. Agnė pasijuto pakliuvusi į spąstus, pabandė ištraukti save, rankomis kabindamasi už žolės, bet taip ir liko įstrigusi. Vis labiau norėjosi sysių ir mergaitė pagalvojo, ką darys, jei greit nepavyks išsivaduoti. Tada kilo dar baisesnė mintis – kas bus, jei ją suras apsimyžusią? Tada kilo dar baisesnė mintis apie tai, kas bus, jei ne tik apsimyžusią?
– Bliat… – piktai sudejavo mergaitė. – Bliat, nachui…
Kilo kita mintis – mobiliakas. Taigi mobiliakas kišenėje. Agnė išsitraukė jį ir pamatė, kad iš jo varva vanduo.
– Bliat… – šį kartą jau pravirko mergaitė. – Bliat, nachui…
Agnė vis bandė išsilaisvinti. Šaknys lyg ir judėjo laisviau, tačiau skausmas kojoje po truputį stiprėjo. Patempta koja rėmėsi į urvo dugną, tuo tarpu sveikoji – kabojo tuštumoj. Pagrindinė atrama teko užpakaliui. Tačiau vis judant, urvas po truputį platėjo ir Agnė lėtai smuko gilyn. Staiga kažkas šiltas sugriebė sveikąją koją ir ją pabučiavo. Gal ne pabučiavo, o šiaip apseilėjo… Agnės akys išsiplėtė, o pilvas sugurguliavo. Tuo tarpu tas kažkas įsikibo į koją nagais ir vėl ėmė laižyti. Nagai įsikirto į odą ir Agnė pusiau pajuto, pusiau išgirdo aiškų ir skausmingą "čekšt", kaip peiliu per blauzdą. Agnė suklykė:
– Aaaaa, bliaaaat, aaaaa!!!
Mergaitė konvulsyviai ėmė tampytis, nekreipdama į skausmą, atsispyrė patempta koja ir išlaisvino anksčiau buvusią sveiką. Kažkas įsikibęs laikė tą koją ir Agnė vėl pajuto "čekšt", po akimirksnio – dar vieną "čekšt". Ir dar… Spardydamasi ir sukdamasi, Agnė pradėjo veržtis iš urvo, bet staiga panašų besiseiliojantį padarą pajuto ir prie išsuktosios kojos. Vėl pasigirdo "čekšt". Trečias padaras įsikibo jau aukščiau – už šlaunies. Ir vėl toks pat "čekšt". Padarai kandžiojo ir laižė kraują. Agnė blaškėsi ir klykė:
– Bliaaaat, maaaama, aaaaa, maaaama, bliaaat!!!
Atrodė, kad padarų daugėja, vienas jų atsidūrė tarp kojų ir čekštelėjo už šlaunies vidinės pusės, perkirsdamas džinsus ir mėsas. Agnė pajuto, kaip kelnėmis nutekėjo šilta srovė, bet skausmas jau kažkaip užsimiršo. Tik kažkokiu sąmonės krašteliu suvokė, kad ji neapsišlapino – tai tik kraujas. Kažkodėl tai ją nuramino. Pabandė nustumti gyvį rankomis, bet tas pasisuko ir porą kart čekštelėjo per pirštus. Agnė jau pati negirdėjo savo klyksmų:
– Bliaaaat, mamaaaa, kūrvaaa!!! Aaaaaa!!!
Po kelių minučių mergaitė aprimo ir nustojo rėkti. Tiktai kūkčiodama šnabždėjo:
– Bliat… Mama…
O gyviai čekšėjo, jų išties rinkosi vis daugiau, visi jie bandė prasibrauti prie mergaitės kojų. Po kelių minučių kūnas į urvą įsmuko iki pat liemens. Dar po kelių minučių – iki kaklo. Greitai pasislėpė ir visas.

Kaupėsi lietus, temo, o Agytė vis negrįžo. Močiutę apėmė nerimas. Prapliupo liūtis, bet mergaitė nesirodė. Močiutė pabandė paskambinti anūkei telefonu, bet išgirdo įprastą "telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų". Paskambino savo dukrai – irgi išgirdo tą patį pranešimą. Močiutės nerimas stiprėjo…

Klerikalfinansizmo esmė

Buvau nepakankamai tikslus, teigdamas, kad Kubilius, Šemėta ir panašūs atstovauja ekskrementalistinę ekonomiką. Skirstymas turėtų būti tikslesnis ir gilesnis – jie atstovauja klerikalfinansistinę ekskrementalizmo pakraipą. Jos esmė labai paprasta – plėšti ir moralizuoti. Maldos šiuo atveju tampa pagrindiniu krizės įveikimo įrankiu. Visi kiti faktoriai – neesminiai.

Pačias maldas/pamaldumą reikia nagrinėti plačiąja prasme: tai ne tik maldos bažnyčioje, bet ir belenkoks kitoks smegenų pudrinimas, pvz., "mums reiks susiveržti diržus, nes krizė", "vardan Lietuvos", "socdemai nuslėpė blogą padėtį", "krizė Rusijoje sukėlė problemas", etc.. Visa esmė – tiesiog žmonių tikėjimas į kažką.

Struktūriškai žiūrint, klerikalfinansizme nagrinėjamos dvi esminės rinkos dalyvių grupės – viena surenka finansus ir skatina pamaldumą, tuo tarpu kita – atiduoda finansus ir meldžiasi. Pridėtinės vertės procesas šiuo atveju labai paprastas ir akivaizdus (etapai, pradedant 1 ir baigiant 4, kartojami iš eilės, pagal laikrodžio rodyklę):

  Finansinis procesas Moralinis procesas
Ganytojų lygmuo 4
Pinigų surinkimas
 
1
Investavimas į moralę
 
Avinų lygmuo 3
Mokesčių didėjimas
 
2
Pamaldumo didėjimas
 

Galim pastebėti, kad pelno dydis iš mokesčių augimo tokiame procese priklauso tik nuo pamaldumo dydžio. T.y., nuo to, prie kokios ribos pamaldumas jau nenumalšins liaudies noro kelti riaušes dėl didelių mokesčių. Bet kokios kitos įtakos tiesiog nenagrinėjamos. Realus sistemos pelningumas priklauso tik nuo vieno klausimo – kokiam mokesčių dydžiui esant, prasidėtų bruzdėjimai (t.y., pamaldumas jau nepadengtų mokesčių)? Manau, kad Kubilo planas "PVM-20" ir buvo testas, skirtas tai ribai nustatyti. Įvertinus, kad prie 20 procentų PVM, pasipiktinimas kyla didelis, PVM nutarta padaryti lygų 19 procentų.

Man tik vienas klausimas. Kaip šitas procesas skatintų eksportą?