(Pirmas skyrius – http://rokiskis.popo.lt/2008/12/03/dantys-i-skyrius/ )
Kepino saulė. Maudymuku vilkinti mergaitė ravėjo morkas. Buvo karšta ir prakaito lašeliai varvėjo tiesiai į akis. Kas pusę minutės ji rankos krašu nusišluostydavo prakaitą, bet prakaitas tuoj pat imdavo varvėti vėl. Visai neblogai buvo tai, kad vos už keliolikos metrų buvo tvenkinys, į kurį buvo galima įšokti, vos tik panorėjus. Bet daug maudytis Laura negalėjo – reikėjo ravėti daržą. Po tos istorijos su policija Laurai buvo skirta griežta darbo terapija. Prieš tai – dar ir diržo terapija, nuo kurios mergaitės pareigingumas tapo tiesiog pavyzdiniu. Nors ir tikėjosi, kad viskas baigsis ramiai, kaime nieko nuslėpti neįmanoma.
Laura nutarė truputį pailsėt – paėjėjo kelis žingsnius link tvenkinio, iki vietos, kur jau augo žolytė, atsisėdo ant žemės ir nesavu balsu suspiegė. Mergaitės kūną kažkas sviedė į dilgėlių sąvašyną, žėlusį šalimais. Nenustodama klykti, Iš dilgėlyno ji dar kartą nuskrido oru, nusileisdama ten, kur tik ką buvo atsisėdusi. Keturpėsčia, Laura nulėkė dešimtį metrų pirmyn, raudama morkas ir pomidorus, kaip kokia pasiutus kiaulė, tada pašoko vėl, susiėmė už užpakalio ir, pasicypaudama, nubėgo į namus. Tai buvo jau antra bitė šią vasarą.
Jau po minutėlės Laura, ašarodama ir dejuodama, nucipseno prie pomidorų ir ėmė greitai juos raišioti – neduokdie, jei dar ir už juos gaus į užpakalį. Pasitūpčiodama ir dejuodama, greit vargais negalais juos pataisė, vėl nucipsėjo prie praustuvės, skubriai nusiplovė rankas ir apsičiupinėjo užakalį. Vėl cyptelėjo – skausmingas guzas jau buvo visai apčiuopiamas. „Ką daryti, ką daryti?“ – Lauros galvoje dabar sukosi tik šitie du žodžiai. Reikėjo skubiai ištraukti geluonį. Bet namie nieko nebuvo. Galvoje greitai sukosi visokie galimi sprendimai ir Laura pasirinko patį kvailiausią, bet ir patraukliausią – Valdelis gyvena visai šalia. Ir jam netgi patiks traukti geluonį jai iš užpakalio… Ir dar… Žodžiu, sprendimas jau buvo priimtas – Laura staigiai užsimovė basutes ir nubėgo link netoliese esančios sodybos.
***
Valdas buvo tik ką prisėmęs vandens į statinę, užkeltą ant savadarbio karučio. Reikėjo ją nutempti į miškelį. Mėlynės paakiuose jau buvo sumažėjusios. Tiesa, skaudėjo šonus – už tuos du bidonus naminės tėvas jo nepagailėjo. Taip ir nepatikėjo, kad ten lankėsi kažkokie kareiviai. Ypač dar, kai Valdas, bandydamas nusiraminti, išgėrė naminės likučius, tad apgirtęs nelabai ir sugebėjo paaiškinti, kas atsitiko. Mėlynė antrame paaky tėvo neįtikino – tas tik pagrąsino, kad jei jų nebūtų, tai pats įstatytų. Ir dar labiau nepatikėjo, kad kažkas skaito jo mintis. „Viskas per tą mazgę“ – pagalvojo Valdas. „Viskas per tą sušiktą mazgę“ – dar kartą pagalvojo.
Jis apsižvalgė ir pamatė link jo atbėgančią mazgę. Jam pasidarė silpna. Toji buvo apsirengusi tik maudymuku ir skuodė tiesiai į jį. Vos pribėgusi, apsisuko, pasilenkė ir patraukė į šoną savo kelnaites, kažką jam sakydama. Valdui aptemo akyse. Jis užstaugė ir spyrė Laurai į subinę. Toji parkrito. Valdas užrėkė vėl:
– Pyzdzyk nachui! – Ir vėl spyrė mazgei į subinę. – Kūrva!
Visomis keturiomis Laura nulėkė tolyn. Stebėtinai vikriai peršoko gėlių krūmą ir dingo. Valdą apėmė drebulys, jis keistai sukūkčiojo ir nuėjo namo. Jo galvoje sukosi tik viena, jau kelintą dieną kartojama frazė – „jie skaito mano mintis“.
Valdas atsisėdo ant lovos. Jį vis krėtė drebulys. Tai tikrai – kažkokios haliucinacijos. Haliucinacijos. Reikia pabūti vienam. Galvoje vis sukosi mintys. Vienam. Pabėgti nuo jų. „Kodėl jūs skaitot mano mintis? Aš jums nepavojingas. Aš išeinu“ – pabandė mintyse aiškiai ištarti. Įsiklausė į save ir pabandė pajusti atsakymą. Lyg ir pajuto kažkokį norą, kurį mintyse ir ištarė pats sau – „išeik iš namų, į mišką“. Valdas jau balsu pasakė:
– Gerai.
Pasiėmė kuprinę, įsidėjo į ją dešrą, gabalą duonos, agurkų. Susirado stalčiuje lenktinį peiliuką, paklausė savęs – „ar galima?“, tada papurtė galvą ir padėjo atgal. Dar susirado agurkų, irgi įsimetė kuprinėn. Degtukų – 5 dėžutes. Ir dar – žiebtuvėlį. Cigarečių. Iš spintelės išsitraukė tris butelius naminės. Irgi susikišo kuprinėn. Reikalingų daiktų kuprinėje darėsi vis daugiau, tad Valdas juos skubriai perkaišiojo – megztinį nugrūdo į apačią, butelius – į viršų. Valdas pagalvojo dar – reikia šiltų drabužių. Įgrūdo į kuprinę džinsus. Paskui ištraukė, nusimovė šortus, užsimovė džinsus. Į kuprinę įkišo dar vieną megztinį. Striukę. Pagalvojo dar ir iš stalčiaus išsitraukė žibintuvėlį. Paskui pagalvojo dar ir išsitraukė iš po lovos pigią kinietišką palapinę. Pirko dar pernai, už 20 litų. Ir tuo metu iš už nugaros išgirdo žingsnius. Atsisuko. Tėvas. Tas apžvelgė kambarį, pažiūrėjo į butelius, striukę, palapinę…
– Tu kų cy sugalvojai? Ar vakar mažai mušiau?
Valdui akyse tiesiog įsižiebė užrašas raudonomis raidėmis – „MAZGĖ“. Ir po akimirksnio tėvas jam tvojo į dantis. Sunki ranka tiesiog iškirto Valdą iš kojų, jis pargriuvo ir ėmė sriūbauti:
– Jie skaito mano mintis, jie skaito mano mintis…
– Kų tu cy kliedzi, ožy? Ar mažai tavi mušiau? – Tęsė tėvas. – Kų tu cy susgalvojai? Kur susruošei? Ar iš namų bėgc nori?
Valdas sugriebė nuo grindų hantelį ir trenkė tėvui per veidą. Tas susmuko. Valdas, burbėdamas „skaito mintis, skaito mintis“, greitai susirinko daiktus, sukišo juos į kuprinę ir nubėgo į mišką.
