Gerai jau gerai. Ką turim – su tuo ir gyvenam. Taigi, jei mane čia skaito kas nors iš Kubiliaus aplinkos, duodu paprastą receptą (kritika kritikoms, o profesionalumas – profesionalumu):
Kirskit 40 procentų pagal punktą "valdymo išlaidos" visoms biudžetinėms įstaigoms, ministerijoms ir t.t., be išimties, kartu uždraudžiant dirbti vadovaujantiems darbuotojams daugiau, kaip vienu etatu. Už neįvykdymą – atleidimas iš darbo. Ir standartines biudžetų formas, kur būtų skaidoma pagal išlaidų segmentus, privalomai išskiriant valdymo išlaidas (visų lygių vadovų, konsultantų, patarėjų, etc. atlyginimai, buhalterija, administracija ir pan. išlaidos, turinčios bent kokį nors, kad ir subjektyvų valdymo išlaidų požymį) į atskirą punktą. Ir tegul kiekviena įstaiga tvarkosi su tuo 40 procentų valdymo išlaidų sumažinimu taip, kaip pati susigalvos. Aišku, cirkas bus didelis, bet efektas – garantuotas. Žinoma, tam būtina atsisakyti dabar naudojamos kraštutinai ydingos dabartinės atlyginimų nustatymo tvarkos, pagal tas nerišlius tarnautojų kategorijas ar ką ten, kur yra. Įstaigų vadovai turi gauti galimybę atlyginimus reguliuoti patys (faktiškai, jau dabar tas yra, tik kad partizaniškai daroma). Šitos metodikos esmė paprasta – tiesiog prispausti žemesnės grandies vadovui uodegą taip, kad jis cyptų ir neturėtų kitos išeities, kaip tik išspausti, kaip citriną ir save, ir savo pavaldinius. Tarpinių lygių vadovai, siekdami išlaikyti savo atlyginimus, nurėš viską nuo smulkesnių vadų ir supaprastins bei suprastins savo padalinių veiklą taip, kad vis dar būtų pajėgūs dirbti. Svarbu tik neužmiršti, kad šita metodika tinka tik specifiniams atvejams, pvz., kaip šis, kai reik staigiai aptvarkyti bardaką.
O kitus išlaidų straipsnius mažinti galima įprastais metodais, pagal tikslinius nukarpymus (pvz., 80 procentų nupjauti išlaidas komandiruotėms). Gerai pasistengus, per metus bendrąsias išlaidas pavyks sumažinti keliasdešimčia procentų. Reikia tik kietos rankos, o Kubilius, kaip bebūtų, ją turi.
Toksai vat pirmas etapas tiesiog garantuos pirminį aptvarkymą, prieš vykdant kardinalias reformas.
Antrame etape reikia išvis atsisakyti tradicinio išlaidų skirstymo, duodant tiesiog asignavimus pagal tikslą, bet nereguliuojant galutinių išlaidų straipsnių. Pvz., jei skyrius užsiima apželdinimų priežiūra Vilniuje, tai koks skirtumas, ar jo darbuotojai gauna po 1000 litų, ar po 10000 litų – jei visas skyrius taip ar anaip tam tikslui skiriamas milijonas, tai tegul sau moka atlyginimus, kaip nori, bet darbus atlieka. Gavę galimybę valdyti savo lėšas patys, jie patys savo veiklą ir susioptimizuos: vėliau teliks tas lėšas kam padidinti, o kam – ir nurėžti, per daug nesigilinant į jų veiklos specifikas.
