Rokiškis Rabinovičius

Temo. Vytautas sėdėjo kaimo kavinėje ir skaitė laikraščius. Vietinė spauda buvo nyki, bet vienas straipsnis sudomino: mergaitės žudiką policija jau išaiškino – tai šešiolikmetis vaikinukas iš kaimo, kur kaimiečiai verda tą gerą naminę. Kažką įtaręs, vaikinukas pabėgo, o policija jo ieško. Vytautas susiraukė – pasirodo, eidamas į mišką, nenumatė visų pavojų. Bet visgi, žmonės – tai niekai. Iš savo patirties žinojo, kad neturėdami šunų, šukuotojai apgalvotai besislepiančio žmogaus net ir labai norėdami nepastebėtų: visa esmė – tiesiog išgąsdinti bėglį ir taip priversti jį išsiduoti. Vytautas dar pavartė laikraščius, nieko gero daugiau neaptiko ir susimąstė. Reiškia, jie ieško vaikinuko, kuris jau negyvas. Lavonas prie upelio – kažkiek ankstesnis, bet nudėtas panašiai. Ir dar – kažkur dingusi mergaitė.

Prie Vytauto staliuko priėjo keletas apgirtusių pacukėlių, apsupo ir vienas jų (drūčiausias – matyt, vadukas) tarė:
– Tai kų veiki, ar nori pasgalynėc?
– Nenoriu.
– Tai kiba bijai? – Pabandė stumtelti. Vytautas sugriebė už rankos, pasisuko, trukteldamas, vaikinukas ėmė skrieti pro šalį, Vytautas tuo tarpu kilstelėjo jo ranką aukštyn, lyg šokdamas su mergina polkutę ir, patraukęs jau kiton pusėn, paleido. Vaikinukas, sukdamasis, kaip balerina, nuskriejo link sienos, nesmarkiai trenkėsi į ją nugara ir sustojo. Nustebęs, sumirksėjo. Paskui nusišypsojo ir tarė:
– Tai karatistas, bliac, kietas, ar ne?
– Tu irgi gerai puolei. Gerbiu. Išgeriam? – Paklausė Vytautas. – Ar alų mėgsti?
– Nu, gerai, stacyk, – tarė vaikinas, o paskum jau aš tau užfundzysiu.

Gėrė kartu iki išnaktų. Pirma – kavinėj, paskui, kai ta užsidarė – ir lauke, ant suoliuko. Pirmiausia – Vytauto nupirktą degtinę, o paskui – jau ir kaimišką naminukę. Kuriam laikui prie jų prisijungė ir kelios merginos. Galų gale nuėjo prie klėties, kur Vladas (toks buvo dručkio vardas) pasiūlė pernakvoti. Vycka (taip jį pakrikštyjo nauji draugai) pasakojo apie tarnybą Irake ir tai, kaip amerikiečiams kartą teko automatais šaudyti žiurkes, užpuolusias žmogų, o vietiniai – apie lenktynes, mašinų tiuningus ir panašius dalykus. Istorija apie žiurkes vietinių nenustebino – tie papasakojo apie tvartuose besiveisiančius pacukus, kurie kartais užauga iki pusmetrio dydžio. Vycka pasuko kalbą link medžioklės ir miško žvėrių, paklausinėjo ir apie "maniaką". Paaiškėjo, kad du vaikinų draugus pavasarį užpjovė vilkai – tie prie upelio buvo išėję "lydziakų badzyc". O "maniakas" paaiškėjo besąs tas pats vaikinukas, varęs naminę ir jau pažįstamas vyr. leitenantui Vytautui. Daugiau nieko gero sužinot nepavyko, tiesa, viena mergina prisiminė, kad pernai prie to paties upelio vilkai vidury dienos užpjovė ir suėdė jos tetos karvę. O kita – kad ir pernai ten kažkąs žuvo. Ir dar, kad niekas nepažįsta tos dingusios mergaitės, bet užtat dar yra kažkokia kita, kurią, pasak policijos, "maniakas" Valdukas esą irgi norėjęs nudėti, bet kad niekas tuo netiki.

Apgirtusioje Vytauto galvoje sukosi nerišlios mintys. Jis užsnūdo – šiene miegoti buvo gera. Nors sapnavosi visokie košmarai – vilkai, besivejantys jį per mišką, būriai milžiniškų žiurkių, kokias kartais matydavo Bagdade ir tas pats vaikinukas, pasakojantis apie tai, kad jas geriausiai gaudyti spąstais, vietoj masalo pilant naminę, kažkodėl tie sapnai nekėlė baimės pojūčio.

Ryte Vytautą pažadino vištos – viena jų įsidrąsino tiek, kad nutūpė jam tiesiai ant galvos. Troškino. Atsigėrė vandens, padėkojo Vladui, gavo pakvietimą atvykti vėl. Galvoje sukosi tik mintis apie tai, kad savo jau gavo, o grįžti į čia nereikia. Bet maloniai atsisveikino, pažadėjo apsilankyti vėl.

Vyr. leitenantas… Ne, tiesiog Vytautas. Apsirengęs civiliais rūbais, savo "golfuku" atvažiavo į kvadratą A14. Kvadratas D12 buvo gana netoli. Truputį paėjėti. Vytautas išsitraukė iš bagažinės pintą krepšį, užrakino mašinos dureles ir ėmė vaikštinėti po mišką. Grybų buvo nedaug, bet viena kita sukirmijusi ūmėdė pasitaikydavo. Vokietukų buvo daugiau. Pavyko aptikti ir keletą voveruškų. Ir porą lepšių. Porą valandų pasisukinėjęs po mišką ir pririnkęs kelis kilogramus, Vytautas pasuko link upelio. Po kiek laiko pasirodė alksniai. Paėjęs kelis šimtus metrų, vyriškis aptiko gerokai ištryptą takelį, kuriuo greit išėjo į pažįstamą pievutę. Žolė joje jau buvo atsitiesusi, nors kariai ją buvo smarkiai ištrypę. Iš žemės kyšojo pagalys, šalia kurio matėsi žemių kauburėlis, atrodantis, kaip vargingas kapelis…

Vytautas apsižvalgė, nusileido prie vandens, pasidėjo krepšį ir nusirengė. Dar kartą apsižvalgė ir pūkštelėjo į upelį. Nuplaukė pasroviui. Praplaukė pro vietą, kur kažkada rado lavoną. Paplaukė už vingio. Dar truputį žemiau. Praplaukė pažįstamą akmenį, bet nepasuko link jo, o nuplaukė toliau. Už dar vieno vingio pastebėjo keistą, iš šakų sukrautą palapinę, stovinčią ant gan aukšto kranto. Aplink palapinę skraidė ir čirškė paukščiai. Vytautas priplaukė arčiau, išlipo iš vandens ir ant kranto, nubaidydamas būrį paukštelių – keli purptelėjo tiesiai iš palapinės vidaus. Šalia matėsi laužavietė, didelis plastmasinis butelis, bidonas, kažkokie skudurai. Iš palapinės dvokė dvėseliena. Vytautas apėjo aplink, pasilenkė prie laužavietės ir pauostė – sprendžiant iš kvapo, laužas užgeso mažiausiai prieš parą. Pažvelgė į palapinę ir pamatė lavoną. Tiksliau – smarkiai apgraužto kūno likučius, nusėstus baltų, judančių kirmėlių. Šalia kūno likučių gulėjo kirvis. Vytautas atsitraukė. Dar kartą apsižvalgė. Priėjo prie bidono ir pauostė – kvepėjo namine. Nieko neliesdamas, atsitraukė toliau, surado šakelę, ja užtrynė savo pėdsakus ir nuėjo prie vandens. Įmetė šakelę į vandenį ir tyliai, stengdamasis nekelti purslų, nubrido prieš srovę.

Pakišęs ranką po akmeniu, išgraibė laikrodį ir piniginę. Laikrodis ėjo. Nukratė piniginę ir atvertė – viduje buvo sausa. Vėl uždarė. Piniginę ir laikrodį susikišo sau į kelnaites ir tyliai nubrido aukštyn. Pasukęs už vingio, kur jau matėsi jo drabužiai, pastebėjo, kad kažkas ne taip. Ten kažkas judėjo. Vytautas sustingo. Kadangi iki vietos, kur įlipo į vandenį, buvo tolokai, įžiūrėti tų padarų nepavyko. Jų buvo ne vienas – du, o gal trys. Vytautui sumaudė paširdžius ir jis tyliai, stengdamasis netriukšmauti ir niekaip neatkreipti padarų dėmesio, nuslinko link kranto. Išlipo, palypėjo aukščiau , basomis kojomis, tyliai kęsdamas skausmą, prasibrovė pro dilgėles ir greitai nutipeno link miško. Išsitraukė iš apatinių laikrodį ir piniginę, apsižvalgė, pamatė keisčiau atrodančią išvartą ir pakišo po ja. Susirado storą šaką, nulaužė, nuvalė galus ir nutipeno link vietos, kur į paupio laukymę ėjo miško takelis. Pažvelgė į savo drabužius – jokių gyvių nebuvo. Visiškai nejudėdamas, Vytautas išstovėjo kokias 10 minučių, bet padarai nesirodė. Jokių įtartinų garsų irgi nebuvo. Vytautas greitai nubėgo pusę kelio iki rūbų ir vėl sustingo. Prastovėjo taip dar 5 minutes. Tada tyliai, vis stabteldamas nusėlino link savo daiktų.

Drabužiai buvo išmėtyti. Krepšys su grybais – išverstas. Pačių grybų nesimatė. Visa kita buvo tvarkoje. Vytautas apsižvalgė vėl, nepaleisdamas iš dešinės rankos pagalio, kairiąja greit suvertė visus daiktus į krepšį, užsimovė krepšį ant rankos ir, abiem rankom laikydamas pagalį, žengė link miško. Šalimai esančiame krūme kažkas sušlamėjo. Vytautas pagaliu, kaip kardu, mostelėjo į krūmo pusę ir sustingo. Iš krūmo į jį žvelgė kažkieno akys. Minutę laiko Vytautas ir padaras žiūrėjo viens į kitą. Kažkas sušlamėjo už nugaros. Padaro akys išsiplėtė ir Vytautas šoko į šoną. Padaras stabtelėjo, o Vytautas didžiuliais šuoliais nulėkė takeliu aukštyn. Pasiekęs šlaito viršų, sustojo, apsisukdamas atgal, švystelėjo pagaliu aplink save. Gyvių nebuvo. Viskas buvo ramu. Vytautas nervingai pabėgėjo takeliu į miško gilumą, greitai apsiavė batus, kitus daiktus palikdamas krepšy. Tada greita ristele nubėgo link išvartos. Išsitraukė laikrodį ir piniginę. Vėl tokia pat greita ristele, nesustodamas apsirengti ir vis dar nepaleisdamas iš rankų pagalio, nubėgo mišku į mašinos pusę.

Jurga apsiblaususiu žvilgsniu žiūrėjo nuorūkų pilną peleninę. Saulė jau leidosi, tad pro langą sklindantys raudoni spinduliai kambarį užliejo kruvinais šešėliais, pagilino įdubusius Jurgos paakius bei skruostus, pailgino nosį, susivėlusius plaukus, paversdami ją panašia į sukumpusią baidyklę. Suskambo telefonas ir moteris krūptėlėjo. Griebė ragelį, prisikišo prie ausies, užkimusiu balsu pasakė "klausau" – vėl pasigirdo skambutis. Atitraukė, paspaudė mygtuką, vėl pasakė "klausau". Skambino iš policijos:
– Paieškas nutraukiame, kūnas nerastas. Gali būti, kad kažkur išvyko, valkatauja, žinote gi kaip būna.
– Kaip tai nutraukiate? Kaip tai nutraukiate…
– Tai paieškomų sąraše bus. Atsiras -iškarto mums  praneškite.
– Aaa?
Iš ragelio pasigirdo "pyp-pyp-pyp". Moteris paėmė butelį ir išgėrė kelis gurkšnius degtinės. Paskui dar kelis. Ir dar. Atsistojo, užsirūkė. Ėmė vaikščioti po kambarį, bet greit prisėdo. Ir dar išgėrė. Užgesino cigaretę. Butelis greitai tuštėjo. Po kelių minučių ji atsigulė ant lovos, įsikniaubė veidu į pagalvę ir ėmė kūkčioti.

Paskutinę savaitę ją tampė po apklausas, rėkė ir reikalavo, kad prisipažintų, kur užkasė dukros kūną. Po to, kai po apklausas ėmė tampyti ir Andrių, tas pareiškė, kad su ja daugiau negyvens ir kažkur išsikraustė. Jurga užgėrė, kelias dienas nėjo į darbą, kol gavo pranešimą, jog yra atleista už pravaikštas. Suknistas prekybos tinklas… Ji juk prašė neapmokamų atostogų… Jurga užsnūdo – pusbutelis degtinės, susipiltas į tuščią skrandį suveikė greitai.

***

Valdas atsibudo. Saulė jau buvo nusileidusi už medžių, temo. Skaudėjo galvą. Ir norėjosi gerti. Ir valgyti. Nors užkąsdavo žalių grybų ir uogų, to nepakako. Maistas, pasiimtas iš namų, jau seniai baigėsi. Tekdavo vakarais eiti į kaimą – pasivogti truputį daržovių. Vieną vakarą pasivogė ir vištą – bandė ją išsikepti ant laužo, bet pusė jos sudegė, likusi dalis taip ir liko pusžalė. Ir be druskos. Neskani. Druskos trūko vis labiau, tad Valdas į mišką nusitempė druskos luitą, kurį rado ganykloje. Vienuma varė iš proto, o degtinė baigėsi. Tada Valdas iš tėvo bravoro pasivogė pusbidonį naminės. Bet prisigėrus būdavo dar blogiau – imdavo šnekėti pats su savimi ir jau net nesuprasdavo, su kuo kalba. Todėl įsitikinimas, kad kažkas skaito jo mintis ėmė darytis kažkokiu natūraliu, netgi priimtinu.

Nors vaikinukas tikėjosi, kad galės gyventi miško glūdumoj, paaiškėjo, kad taip nepavyks – laiks nuo laiko norėdavosi gerti. Pirmą vakarą Valdas nuėjo ieškoti vandens, bet paskui taip ir nerado vietos, kur pastatė palapinę ir paliko visus daiktus. Tą naktį miegojo miške, po eglėmis. Gerai, kad bent jau nelijo… Veltui praieškojęs palapinės visą kitą dieną, galų gale nutarė keltis kur nors prie upės. Patvinęs upelis tekėjo už kokių 7 kilometrų nuo namų – pakankamai toli, kad niekas jo čia nerastų. Vietoj kinietiškos palapinės pasistatė savadarbę – iš šakų padarytą. Užtat – dvigubai aukštesnę – joje beveik buvo galima atsistoti. Užvertė ją žolėm, samanom, lapais, bet nebuvo tikras, ar ji atlaikys lietų. Norėjo iš namų atsinešti gabalą polietileno plėvelės, bet nerado. Apsiribojo tuo, kad nugriebė kirvį – juo ir kapojo šakas. Nors anksčiau galvojo, kad miške išgyventi bus sunku, paaiškėjo, kad viskas ne taip jau blogai. Truputį nudžiugino ir kita mintis – kai ėjo namo kirvio, matė tėvą – tasai buvo gyvas, tik žandikaulis subintuotas. Tiesa, matė ir policiją – tuos pačius du ožius, kurie jam tada įstatė mėlynę paaky. Todėl nutarė, kad namų geriau vengti.

Visai sutemo, tik truputį pakurstytas lauželis ir gabalas pošviesio dangaus leido įžiūrėti, kas dedasi aplinkui. Valdas suvalgė porą grybų, užgėrė degtine iš bidonėlio ir atsigėrė vandens iš butelio. Tuo metu kažkas sušlamėjo palapinėje. Valdas atsisuko ir pamatė į jį žvelgiančias padaro akis. Padaras kriuktelėjo. Valdas atsargiai ištiesė ranką prie kirvio, prisitraukė jį prie savęs, atsistojo, o tada puolė į palapinę. Padaras lengvai išsisuko nuo smūgio, vikriai šastelėjo pro Valdą ir dantimis kirto per Achilo sausgyslę. Valdas nugriuvo, pastebėdamas dar vieno palapinėj esančio gyvio akis – šitas stryktelėjo vaikinui ant gerklės. Valdas prisidengė ranka ir šniojo per padarą kirviu. Padaras cyptelėjo, nubruzdėjo kažkur palapinės pakraščiu ir dantimis griebė Valdui už dešinės ausies. Valdas išmetė iš rankų kirvį, tuo pat metu pajuto skausmą kairiąjame šone – į jį įsirėžė dar vieno padaro dantys. Dar vienas ėmėsi kojos. Kitas perbėgo išilgai visą vaikino kūną ir griebė už gerklės. Valdas sugargaliavo ir ėmė kosėti. Padarų palapinėje daugėjo. Vienas jų tiesiog nuplėšė Valdui ranką, tuo tarpu kitas dantimis išdraskė visą veidą. Valdas bandė rėkti, bet gavosi tik juokingas "bul-bul-bul". Po minutėlės siaubingas skausmas liko kažkur šalia, o Valdas atsipalaidavo. "Dėl visko kalta ta mazgė" – pagalvojo.

(Pirmas skyrius – http://rokiskis.popo.lt/2008/12/03/dantys-i-skyrius/ )

Kepino saulė. Maudymuku vilkinti mergaitė ravėjo morkas. Buvo karšta ir prakaito lašeliai varvėjo tiesiai į akis. Kas pusę minutės ji rankos krašu nusišluostydavo prakaitą, bet prakaitas tuoj pat imdavo varvėti vėl. Visai neblogai buvo tai, kad vos už keliolikos metrų buvo tvenkinys, į kurį buvo galima įšokti, vos tik panorėjus. Bet daug maudytis Laura negalėjo – reikėjo ravėti daržą. Po tos istorijos su policija Laurai buvo skirta griežta darbo terapija. Prieš tai – dar ir diržo terapija, nuo kurios mergaitės pareigingumas tapo tiesiog pavyzdiniu. Nors ir tikėjosi, kad viskas baigsis ramiai, kaime nieko nuslėpti neįmanoma.

Laura nutarė truputį pailsėt – paėjėjo kelis žingsnius link tvenkinio, iki vietos, kur jau augo žolytė, atsisėdo ant žemės ir nesavu balsu suspiegė. Mergaitės kūną kažkas sviedė į dilgėlių sąvašyną, žėlusį šalimais. Nenustodama klykti, Iš dilgėlyno ji dar kartą nuskrido oru, nusileisdama ten, kur tik ką buvo atsisėdusi. Keturpėsčia, Laura nulėkė dešimtį metrų pirmyn, raudama morkas ir pomidorus, kaip kokia pasiutus kiaulė, tada pašoko vėl, susiėmė už užpakalio ir, pasicypaudama, nubėgo į namus. Tai buvo jau antra bitė šią vasarą.

Jau po minutėlės Laura, ašarodama ir dejuodama, nucipseno prie pomidorų ir ėmė greitai juos raišioti – neduokdie, jei dar ir už juos gaus į užpakalį. Pasitūpčiodama ir dejuodama, greit vargais negalais juos pataisė, vėl nucipsėjo prie praustuvės, skubriai nusiplovė rankas ir apsičiupinėjo užakalį. Vėl cyptelėjo – skausmingas guzas jau buvo visai apčiuopiamas. „Ką daryti, ką daryti?“ – Lauros galvoje dabar sukosi tik šitie du žodžiai. Reikėjo skubiai ištraukti geluonį. Bet namie nieko nebuvo. Galvoje greitai sukosi visokie galimi sprendimai ir Laura pasirinko patį kvailiausią, bet ir patraukliausią – Valdelis gyvena visai šalia. Ir jam netgi patiks traukti geluonį jai iš užpakalio… Ir dar… Žodžiu, sprendimas jau buvo priimtas – Laura staigiai užsimovė basutes ir nubėgo link netoliese esančios sodybos.

***

Valdas buvo tik ką prisėmęs vandens į statinę, užkeltą ant savadarbio karučio. Reikėjo ją nutempti į miškelį. Mėlynės paakiuose jau buvo sumažėjusios. Tiesa, skaudėjo šonus – už tuos du bidonus naminės tėvas jo nepagailėjo. Taip ir nepatikėjo, kad ten lankėsi kažkokie kareiviai. Ypač dar, kai Valdas, bandydamas nusiraminti, išgėrė naminės likučius, tad apgirtęs nelabai ir sugebėjo paaiškinti, kas atsitiko. Mėlynė antrame paaky tėvo neįtikino – tas tik pagrąsino, kad jei jų nebūtų, tai pats įstatytų. Ir dar labiau nepatikėjo, kad kažkas skaito jo mintis. „Viskas per tą mazgę“ – pagalvojo Valdas. „Viskas per tą sušiktą mazgę“ – dar kartą pagalvojo.

Jis apsižvalgė ir pamatė link jo atbėgančią mazgę. Jam pasidarė silpna. Toji buvo apsirengusi tik maudymuku ir skuodė tiesiai į jį. Vos pribėgusi, apsisuko, pasilenkė ir patraukė į šoną savo kelnaites, kažką jam sakydama. Valdui aptemo akyse. Jis užstaugė ir spyrė Laurai į subinę. Toji parkrito. Valdas užrėkė vėl:
– Pyzdzyk nachui! – Ir vėl spyrė mazgei į subinę. – Kūrva!
Visomis keturiomis Laura nulėkė tolyn. Stebėtinai vikriai peršoko gėlių krūmą ir dingo. Valdą apėmė drebulys, jis keistai sukūkčiojo ir nuėjo namo. Jo galvoje sukosi tik viena, jau kelintą dieną kartojama frazė – „jie skaito mano mintis“.

Valdas atsisėdo ant lovos. Jį vis krėtė drebulys. Tai tikrai – kažkokios haliucinacijos. Haliucinacijos. Reikia pabūti vienam. Galvoje vis sukosi mintys. Vienam. Pabėgti nuo jų. „Kodėl jūs skaitot mano mintis? Aš jums nepavojingas. Aš išeinu“ – pabandė mintyse aiškiai ištarti. Įsiklausė į save ir pabandė pajusti atsakymą. Lyg ir pajuto kažkokį norą, kurį mintyse ir ištarė pats sau – „išeik iš namų, į mišką“. Valdas jau balsu pasakė:
– Gerai.
Pasiėmė kuprinę, įsidėjo į ją dešrą, gabalą duonos, agurkų. Susirado stalčiuje lenktinį peiliuką, paklausė savęs – „ar galima?“, tada papurtė galvą ir padėjo atgal. Dar susirado agurkų, irgi įsimetė kuprinėn. Degtukų – 5 dėžutes. Ir dar – žiebtuvėlį. Cigarečių. Iš spintelės išsitraukė tris butelius naminės. Irgi susikišo kuprinėn. Reikalingų daiktų kuprinėje darėsi vis daugiau, tad Valdas juos skubriai perkaišiojo – megztinį nugrūdo į apačią, butelius – į viršų. Valdas pagalvojo dar – reikia šiltų drabužių. Įgrūdo į kuprinę džinsus. Paskui ištraukė, nusimovė šortus, užsimovė džinsus. Į kuprinę įkišo dar vieną megztinį. Striukę. Pagalvojo dar ir iš stalčiaus išsitraukė žibintuvėlį. Paskui pagalvojo dar ir išsitraukė iš po lovos pigią kinietišką palapinę. Pirko dar pernai, už 20 litų. Ir tuo metu iš už nugaros išgirdo žingsnius. Atsisuko. Tėvas. Tas apžvelgė kambarį, pažiūrėjo į butelius, striukę, palapinę…
– Tu kų cy sugalvojai? Ar vakar mažai mušiau?
Valdui akyse tiesiog įsižiebė užrašas raudonomis raidėmis – „MAZGĖ“. Ir po akimirksnio tėvas jam tvojo į dantis. Sunki ranka tiesiog iškirto Valdą iš kojų, jis pargriuvo ir ėmė sriūbauti:
– Jie skaito mano mintis, jie skaito mano mintis…
– Kų tu cy kliedzi, ožy? Ar mažai tavi mušiau? – Tęsė tėvas. – Kų tu cy susgalvojai? Kur susruošei? Ar iš namų bėgc nori?
Valdas sugriebė nuo grindų hantelį ir trenkė tėvui per veidą. Tas susmuko. Valdas, burbėdamas „skaito mintis, skaito mintis“, greitai susirinko daiktus, sukišo juos į kuprinę ir nubėgo į mišką.