Kai "Utenos gėrimai" savo alaus kamštukus reklamuoja, kaip esminį savo alaus privalumą – telieka tik pritarti. Taip, tai esminis jų alaus privalumas. Kitų – tiesiog nėra. Skaidrus, o ne rudas butelis – įrodymas, kad iš alaus visiškai pašalintos bet kokios šviesai jautrios medžiagos, kurių visada daug natūraliame aluje, o tai, kad burbuliukų aluje lieka net vakar atidarytame butelyje – irgi sukelia minčių.
"Švyturio" gamintojai nori atrodyti geresni – išleisdami alų "Raw", jie bando pasakyti, esą "štai, mes siūlome tikrą", tačiau vertelgiško mastymo šablonai kyšo per visus galus: visiškai neaišku kokį alų jie nutaria patiekti nefiltruotą. Ir štai – neaišku, koks alus, bet menamas natūralumo padidinimas tampa prekės ženklu. O kokia gi tikroji to "Raw" alaus rūšis? Aišku, neskelbiama. Nes neaišku, kokia ji. Bandau spėti: "high gravity" koncentratas, skiestas perpus vandeniu, o paskui vėl "paraugintas", kad atitiktų įstatymų reikalavimus. Taip, gal ir klystu, bet juk man teliko spėlioti – alus, taip ar anaip, be pavadinimo.
Kažkada, kai "Verslo žinios" paskelbė, kad visi didieji Lietuvos aludariai naudoja "high gravity" technologiją, berods tiktai "Ragutis" į juos kreipėsi, prašydami paneigimo. Ir tai su išlygomis – esą "high gravity" technologija naudojama tik ribotai, įstatymų numatytose ribose. Tos pačios "Verslo žinios" kartą atrado ir dar įdomesnį faktą: pasirodo, kad įvairioms kavinėms ar restoranams yra mokama už tai, kad neįsileistų mažųjų aludarių. Tų, kurie verda tikrą alų. Ir kaip čia neprisiminsi "Alaus sindikato", veikusio Tarpukariu? Juolab, kad dabartiniai didieji apsijungę į tokią panašią "Aludarių gildiją".
Nuėjęs į "Mamutą", gali paragauti tikro alaus. Išties tikro – "Butautų dvaro", ar kaip jis ten. Nuo parduotuvėse įprastų alaus skonio limonadų skonis skiriasi tiek, kad staiga topteli mintis: negi visur vien falsifikatai? Kartą išgirdau papasakojimą apie tuos "high gravity" metodus: didžiausios alaus gamybos išlaidos tenka ne žaliavoms, o misos virimui bei rauginimui. Daug kainuoja vandens kaitinimas, daug kainuoja rauginimo talpos ir alaus laikymas jose kelis mėnesius. Todėl viskas spartinama, kad tik būtų ekonomiškiau. Alus gamyba trunka ne tris mėnesius, o tris dienas, naudojamos ne tradicinės alaus mielės, o panašios į tas, kurias naudoja spirito varytojai. Išraugtas 10-12 laipsnių stiprumo "šamarliakas" skiedžiamas vandeniu įvairiomis proporcijomis, o tada pilstomas į butelius. Taip viena "high gravity" koncentrato rūšis staiga virsta 3 ar 5 skirtingomis alaus rūšimis. O kad netrukdytų įstatymai, procesas dar labiau pagerinamas: tariama, esą rauginimas vyko jau po "šamarliako" maišymo su vandeniu, o tas sumaišymas – tai esą tik misos ruošimas.
O ko čia stebėtis? Nusiperki parduotuvėje pomidorų, o jų skonis – kaip kokio vandens. Kaimiškas pomidoras po tokių ima atrodyti, lyg stebuklas. KPŠ? O pasirodo, tie parduotuviniai pomidorai auginami kažkokiose hidroponikos fermose. Nusiperki parduotuvėje "rūkyto" kumpio, o praplėšus pakuotę, iš to kumpio ima tekėti vanduo. Iš rūkyto kumpio – vanduo? KPŠ? O pasirodo, kad vietoj rūkymo – ten kažkoks mirkymas chemikalų mišiniuose. "Skonis ir kvapas identiški natūraliems" – kažką panašaus kartais galima aptikti etiketėse. Negana to, mirkymas dar prideda mėsai svorio, kai rūkymas – atimtų. Ekonomija. Pramonė. Verslas.
Maždaug prieš metus pora tokių gamintojų vienos interneto svetainės savininkams ėmė grąsinti teismais. Už ką? Ogi už tai, kad ta svetainė paskelbė šių vertelgų gaminamo mėšlo sudėtį. Pasižiūrėkite į kokios nors "Selita" "giros" sudėtį – ar tai gira? Tai, atleiskite, eilinis limonadas, pilnas saldiklių. Paragaukite "Vilniaus konservų" gaminamos uogienės – šios skonis ne kaip uogienės, o kaip kažkokio kisieliaus. Sudėtis – irgi. Mieli "Selitos" ir "Vilniaus konservai", gal ir man norėtumėt pagrąsinti teismais už tai, kad manau, jog pardavinėjate skiestą Š?
Jei visi gamina kažkokius pramoninius birzgalus, o paskui dar savo pirkėjams gali grąsinti teismais, tai ko čia stebėtis, kad didieji alaus gamintojai siūlo "alaus skonio" gėrimus, pavadintus alumi? Tai tikrai ne pats blogiausias variantas. Čia bent jau kažkokia kontrolė, alų skiesti galima tiktai ribotai, o ir gaminti tik iš nustatytų medžiagų. Aišku, importuoti galima bet ką – kas ten supaisys. Daugelyje šalių alumi vadinti galima netgi "post-mix" gėrimus. Juos gaminti dar paprasčiau: kažkokį koncentratą maišyt su vandeniu ir alkoholiu, paskui užgazuoti lyg limonadą – ir viskas. Pigu ir pelninga. Ypač tiems, kas tuos dalykus importuoja.
Lyg simboliškai, viską užbaigia informacija apie tai, kad alaus gamintojai, pasirodo, besantys ir vienais iš didžiausių gliutamato gamintojų. Taip, to paties "skonio ir kvapo stipriklio" E621, kuris nevalgomas pjuvenas paverčia skaniu maistu. Gliutamatai išgaunami iš alaus gamybos atliekų – mirusių mielių. Tam, kad procesas būtų pelningesnis, išvestos specialios, itin daug gliutamatų gaminančios alaus mielės. Ratas užsidaro.
Rokiškis
Vita