Po viso to bardako, kuris kilo, kai labai atvirai išsakiau tai, ką galvoju apie moterų liesinimosi teorijas, gavosi taip, kad neturiu nei žodžių paaiškinti. Galiu tik pasakyti, kad socialinė sąmonė ir asmeninės pasąmonės gelmės – neišmatuojami ir nesuvokiami. Geriausiu atveju – galima tik kraštelį užkabint. Ir matyt, kad nejučia užkabinau, jei jau tokia reakcija kilo.
LJ jau susibūrė kovos prieš kiaules partija, kurios nariai netgi identifikavo, kad aš su jais dariau kažkokius šlykščius eksperimentus, dėl kurių jie baisiai pasipiktino. Vienareikšmiškai – esu trolis, paršas, kekšė ir dar ten kas nors (galit papildyti). Tobula, tiesiog tobula. Matomai, jau galim kalbėti net ir apie psichotroninį ginklą, kuriuo per interneto bangas apspinduliuoju smegenis. Nes kaip gi kitaip paaiškinti, kodėl tas debilas Rokiškis daro kažkokias pasipiktinimą keliančias frustracijas kovotojams už Tiesą ir jais manipuliuoja? Neabejotinai manipuliuoja, tai šlykštūs eksperimentai, kurie negrįžtamai sužaloja psichiką!
Paradoksaliu būdu, kovos prieš kiaules partsekretorius turi kitą nuomonę: pagal jį, visa tai yra neabejotinas ir nusikalstamas Rokiškio debilumas, mat šis išsigalvoja kažkokius archetipus, o nesupranta elementarių socialinių reiškinių. Todėl prisisvaigęs savo teorijų, ėmė skelbtis kažkokios genties vadu. Rokiškis – tai žinojimo auka, kuriai nedašunta tokie akivaizdūs argumentai, todėl neabejotinai – paršas! Juk kokiu debilu reikia būt, kad nesuprast, jog archetipinė moteris turi antsvorio problemų! Košmaras! Tas šlykštus kiaulių vadas ant visų daro savo šlykščius slaptus eksperimentus!
—————————————————————————————-
Kita vertus, iš diskusijų kažkaip iškrito vienas dalyvis, įvardinęs didžiąją dalį kitų diskutuotojų išreikštų minčių viename laiške, kurį ir skelbiu. Tai , kuris, tikiuosi, užsiregistravęs LJ, neapsiribos šiuo laišku, o sukurs įdomų blogą. Žemiau – visas maloniai pateiktas tekstas:
Gerbiamas pone Savukynai, negi jūs iš tikrųjų manote, kad vyrams patinka „apvalainos moterys“? Ar tik nebus taip, kad tai tampa ne tik bėda visai JAV, bet ir kažkoks europietiškas fetišas? Jeigu mes pamiršime, kad didelis svoris yra ligos padarinys, tai belieka vienintelė išvada – visi tie, kurie save vadina „gero homo sapiens turi būti daug“, yra paprasčiausi tinginiai. O kuriam iš veržliai mąstančių tautos atstovų gali patikti tinginys? Negana to, kad toks padaras yra niekam nenaudingas ir negerbiamas, tai tokį, be galo savimi pasitikintį rakštį kai kurioje vietelėje, reikia ir išmaitinti, šiltai aprengti ir paguldyti ant krosnies. Kam patiktų tokia moteris pašonėje? Kokioje dar pašonėje, ji gi nuo krosnies nenuliptų. Ir jau nebe iš tingėjimo, o dėl per daug apvalainų kūno formų. Tokioms apvalainutėms galime ne jausti šiltą ir garbingą meilės ar susižavėjimo jausmą, o tik perfrazuoti puikiai žinomą posakį – „tikra moteris savo […] mato be veidrodžio“.
Su praplikusiais ir turinčiais daugiau liulančių riebalų nei Einšteinas raukšlių smegenyse yra labai panašiai. Ir apskritai, kuo čia dėtas nuplikimas ir liguistas antsvoris. Na gerai, ne liguistas, o tinginio antsvoris. Jei bent vienas iš tų didžiapilvių reguliariai lankosi sporto klube ir valgo subalansuotą maistą, o ne sėdi bare ar prie televizoriaus su alaus buteliu rankoje ir bulvių traškučių pakeliu, tai jam reiktų mažų mažiausiai įteikti aukso medalį.
Bet mes ne apie vyrus. Ar tik nebūsime (nebūsite) patapę maksimalistais ir užuot šį potraukį į visko apsčiai turėjimą pritaikę netinkama kryptimi. Teigiate, kad turime atsižvelgti i beždžiones. Tai pirkdami televizorių gal atsižvelkim į akmens amžių? Ir kada vyrai vertina vyrus, pagal jų moters idealą? Ar tai tik nebus dar didesnis maksimalizmas, sklindantis jūsų rašinio eilutėmis? Taip taip, jūs neapsirikote! Vaivorykštinė vėliava po truputį randa kelia į jau ir taip sugadinto pasaulio padangę. O jei tie treninguoti „paloskininkai“ ir žiūri į lieknas šviesiaplaukes, tai jie jas visas ir susirenka! Ir ne kitaip! Nes „alaus pilvo“ savininkas neturi jokių šansų!
Jei žmogų lyginsime su beždžione, tai ko vertas vien žmogaus vardas, jau nepaisant jo grožio? Pilvotas patinas – kaimenės valdovas. Tinginys ir bailys yra vadovas? Ir jis kam nors iš bandos yra gražus? Jis gali tik dusliai mušti per savo it kamuolį pilvą ir melstis, kad visi raumeningi kovotojai nesupuls ir jo nesudraskys į gabalus ne dėl valdžios, o dėl jo apgailėtinos išvaizdos. Ar bent viena graži (pagal nusistovėjusius, o ne pagal Rubensiškuosius standartus) moteris guls i lovą su praplikusiu pilvočium, jei jo piniginėje gyvena voras? Ne! Ir kodėl gi? Jei jis toks gražuolis, taip stengiasi lovoje ir turi mažiau nei vidutinį, kodėl niekas jo nemėgsta? Nei vienai nepatiks lankstumo pamokos, bandant per jo „ne nuo alaus, o alui“ pilvą pasiekti karštą bučinį. Lygiai kaip ir kiekvienam nepatiks apvali pagrandukė, kuri ne tik sulaužys jam stuburą, bet ir visą lovą vieno nekoordinuoto judesio metu.
Ir kuo dėtos dar vienos ligonės – anoreksikės? Kuo vargšas ligonis nusikalto, jei jam Dievas nedavė sveikatos ar sveiko proto? Nei vienam nepatinka ligoniai, kokia liga jie sirgtų. Juo labiau nepatinka ligoninės. Jos kaip koncentracijos stovyklos, tik ne Hitlerio ideologiniams priešams, o likimo nuskriaustiems. Bet tokios stovyklos ateina! Kuo daugiau apvalainučių matysime gatvėje, tuo labiau busime izoliuoti nuo tikrųjų kūno formų. Plokščias pilvukas ir neiššokę kaulai – štai kur tikrasis grožis. Dvidešimties centimetrų vaisingas pimpalas – štai kur tikrasis pasididžiavimas.
O kas siekia turėti 40 yra paprasčiausios reklamos aukos. Ir vėl gi – pasisukusi smegeninė yra liga. O ligą reikia gydyti. Lygiai kaip ir išsišokusių kaulų savininkes, kurios jūsų manymu yra visų grožio idealas. Juk gyvename ne mados pasaulyje, kur svarbus kaulų svoris, o ne moters grožis. Labai natūraliai kyla klausimas – kodėl atsiranda kompleksuojančių dėl savo mažo daikčiuko? Todėl, kad moterims dydis svarbus! Kad ir kiek mokslininkai atliktų tyrimų, kad ir kiek apie tai skanduotų visi aplink, bet jei moteris pirmą karta tave išvydo nuogą ir sukikeno pamačiusi tavo pasididžiavimą, tai labai natūralu, kad ilgainiui tai ima kelti susirūpinimą. Tas pats ir su moterimis. Jei joms kas nors juokais pasakė, kad „sveri tik 50, o atrodai kaip 75“, tai joms bus didžiausias įžeidimas, kurį seks beprotiškas noras ir pastangos numesti tuos „nereikalingus“ 25 kilogramus iš tų normalių penkiasdešimties.
Ir anokia čia baimė, kad pimpalas per trumpas. Tai ne baimė, o silpnavališkumas. Jei taip būtų paprasta įtakoti visus vyrų sprendimus, tai gyvenimas būtų be galo lengvas. O jei moterį būtų galima taip lengvai viskuo įtikinti, tai visi vyrai būtų be galo laimingi. Tai nėra kažkoks ypatingas kompleksas – tai savo erdvėje egzistuojančių pašiepimo rezultatas. Nei vienam nešautų mintis į galva pasididinti pimpalą, nes jis neva jam pačiam negražus. Taip, turime mylėti savo kūną, na bet kas grožisi savo daikčiuku būdamas vienas prieš veidrodį? Va kai moteris juo grožisi ir stebisi, tai kita kalba. Bet kuriai iš jų patinka jo ieškoti, kaip adatos šieno kupetoje? Lygiai kaip ir nei vienam iš vyrų nepatinka moteris, kur nuoga panaši į lentą. Štai iš kur gimė implantai. Juos įsidedančios silpnaprotės? Tai visi, kas stengiasi atrodyti puikiai ir nesusilaukti pašaipių šūksnių, yra „specialūs“? Tai baikime tokiais būti! Išmeskime iš savo garderobo kostiumus, kaklaraiščius, vakarinės sukneles ir susisukę į skarmalus ir pamiršę apie dezodorantą keliaukime į gatvę. Būsime natūralūs ir baisingai bjaurūs viename. Būsime natūralūs pašaipos objektai – dar labiau atskirti, pašiepti ir pažeminti. Ar tai turėtų būti mūsų kredo?
„Seksualumas reiškia vyrišką išvaizdą – netgi tuo atveju, jei jus traukia moterys.“ Vyriškos moterys? Ar tai dar viena nežabotų aistrų filmų kūrėjų fetišistinė fantazija? Jei puiki išvaizda – vyriška išvaizda, tai moteris turi būti raumeninga? Ar ji turi turėti „alaus pilvą“? Moteris turi būti grakšti ir švelni, o ne stambi ir panaši į aplesino odelę. Moteris turi lengvai, lyg drugelis, plazdėti aplink, o ne kaip tinginys gulėti ant krosnies.
Viskas be galo paprasta? Taip! Svarbu nebūti tinginiu ir prižiūrėti save. Ir gyventi taip, kad pačiam būtų malonu. O jei ji sako kad tavo per mažas, pasakyk jai, kad ji stora – bet kokiu atveju bus lygiosios.
Paveiksliukas kairėje – vienas iš ryškiausių, biologų eksperimentais identifikuotų atvejų. Čia ne žmonių archetipas, o ančių. Itin ryškiai identifikuojamas mažų ančiukų, net ir nemačiusių skraidančių paukščių. Prieš pusę šimtmečio keli mokslininkai, tyrę antis ir jų jauniklius, aiškinosi, kaip šie reaguoja į įvairius skraidančius daiktus. Ant virvutės pakabindavo kokį nors modelį ir įvairiu greičiu skraidindavo antims ar ančiukams virš galvų. Išskirtinis rezultatas buvo pasiektas su žąsų ir vanagų modeliais: jei šie skriedavo trumpuoju galu į priekį, ančiukus apimdavo panika, jie puldavo į visas puses: mažyliai atpažindavo pavojingą plėšrų paukštį. Jei modelis skriedavo ilguoju galu į priekį, ančiukai nereaguodavo.
