Monthly Archives: vasario 2010

Rasizmas, homoseksualizmas, ksenofobija, tolerastija ir t.t.

Palivalka mane išprovokavo. Rašiau ten komentarą, o gavosi, kad netilpo – visas straipsnis susirašė. Tema buvo apie homofobus, patriotus ir t.t. bei tai, kad randantis bendraeuropinei kultūrai, dalis visuomenės tiesiog ima priešintis asimiliacijai, taip virsdami neigiančiais arba "negatyviais" patriotais – homofobais, rasistais, ksenofobais ir pan. Palivalka iškėlė mintį, kad tai gali būti susiję su Rusijos ar postsovietine įtaka.

Manau, kad šita tema tokia plati, kad vienareikšmiškai įvertinti jos tikrai nepavyktų. Bent jau ne vienu straipsniu.

Galim pradėti nuo to, kad aš internete pastebėjau bent 2 (o gal ir 3) skirtingas kraštutinių "negatyvių patriotų" grupes, kurios tarpusavyje pjaunasi taip, kad vieni kitiems ir gerkles perkąst galėtų. Ir jų požiūriai čia gerokai skiriasi, nors pačių jų aiškinimai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti panašūs. Išties, viena iš šių grupių garsėja nuolatiniais aiškinimais apie tai, kaip tvarka buvo teisingesnė prie SSRS ir pan., visur matydami žydų sąmokslus. Kita grupė – labai aršiai su šiais nesutinka, nuolat deklaruodami idėją "kiekvienai tautai sava valstybė". Aplink juos – kažkiek bandančių vystyti savas filosofijas ir kultūrinio identiteto paieškas. Greta šių dar galvas kelia nedidelis kiekis grynaveislių naciukų. Ir dar būreliai klaipėdiečių bei žemaičių, turinčių "savo požiūrį".

O jau aplink šias visas grupeles zuja būreliai paprastesnių "pispatrijočių", kurie neretai visas savo pažiūras tesugeba išreikšti vulgariais žydų plūdimais, nors patys dažniausiai gyvo žydo akyse nematę. Kad pastariesiems būtų linksmiau, interneto portalus reguliariai aplanko botai iš Latvių gatvės, visur privarantys pačių durniausių ir šlykščiausių komentarų. O visą šitą makalynę apvelka dar ir romantistinis XIXa. nacionalistų palikimas, pradedant kleidėjimais apie Lietuvą nuo jūros lig jūros ir baigiant kalbomis apie lietuvius, kaip išrinktąją tautą. Pastariesiems nuotaiką sugalvoja praskaidrint baltarusių fantastai su savo istorinėm teorijom. O į visą bardaką dar įsimaišo įvairūs tremtiniai, partizanai ir politkaliniai su savomis, irgi patriotinėmis, bet vėl kitokiomis pažiūromis, o galutinai viską užkloja oficioziniai konservatorių ir socdemų patriotiniai diskursai.

Kaip matom, makalynė tokia, kad nei nesuprasi, kur kas ir ką.

Bet tai ne viskas. Su visu tuo patriotizmo ir nacionalizmo šurmuliu susiplaka dar įdomesnės grupuotės – stalinistinio raugo komunistai, NK-95, anarchistai, Frontas, feministės ir dar kažkas. Visas šitas būrys politikuotojų prisiplaka prie ginamųjų gėjų bei lesbiečių (koks ryšys tarp politikos ir sekso?). Prie savęs kairieji nelabai sėkmingai bando prikabinti ir lenkus, turinčius nuosavą politinę liniją ir kiek sėkmingiau – rusus, dažnai išvis tos linijos neturinčius – bet visiems pasistengiama įkalti į galvas, kad kažkokie nacionalistai juos persekioja. Tada dar prie visos šios masės prisiplaka vienas-kitas čigonų, čečėnų, negrų ir kitų mažumų gynėjas. Ir visas būrys grupuočių plūsteli į forumus, spaudą ir kitą žiniasklaidą, kur pasakoja apie tai, kas tie patriotai yra. Pasakoja taip aktyviai, kad netgi tie patys "negatyvūs patriotai" neretai patiki, kad būtent tokie jie ir yra.

Kaip pavyzdys – tie patys homoseksualai, į kuriuos prieš kelioliką metų daugeliui ultradešiniųjų buvo tiesiog nusispjaut: "kas toks? gėjus? na ir kas?". Kol įvairūs tolerancijos propagatoriai neįkalė visiems į galvas: nacionalistas=homofobas. Gan greitai tie patys "laisvės" propaguotojai pasistengė įkalti ir dar vieną idėją: patriotas=nacionalistas. Ir išvystyt šią mintį: nacionalistas – tiktai neigiamas, negatyvus, nes jis tiktai ksenofobas, o nacionalizmas – tai tiktai ksenofobija ir nieko daugiau. Na, gerai, kesnofobija+homofobija. Stebėtina, bet tie patys ultrakairieji ne mažiau neigiami, negatyvūs, nei patys tie "neigiami patriotai": visas erzelis tiktai _prieš_ kažką. Gal visgi ne veltui čia minimas žodis "tolerastai"?

Taigi, kol minia nerišlių įvairaus plauko nacionalistų ir šiaip dešiniųjų bando kažką neartikuliuotai pasakyt, juos neretai nustelbia jų oponentai, tiesiog klasikiniu demagoginiu būdu pasakantys savo oponentų mintis už pačius oponentus. Tam, kad būtų dar smagiau, į tūsą įsimaišo vienas kitas pilnavertis intelektualas, pastebėjęs kokių nors bjauresnių reiškinių – o tada jau išvis viskas susivelia. Toks žiūrovas, kaip aš, jau išvis ima nesuprasti, kas vyksta ir ko tie nacionalistai nori.

Galų gale, prie viso reikalo prisideda dar ir žiniasklaida, kuri, kaip ir aš, apspangusi bando suprast, apie ką čia visas ginčas, o teišgirdusi pavienius šūksnius, juos atkartoja, suinterpretuodama savaip. O čia dar į reikalą pabando įsiterpt koks nors archaiškas filosofas, pasakantis, ką skaityt mergaitėms, o ką – berniukams, šiam filosofui pareiškiamas baisus atsakas, jį prilyginantis vos ne fašistams, tada dar dryksteli koks nors seimūnas apie tai, ką reikia su gėjais daryti, į viską įsimaišo pedofiliniai skandalai, fone dėl kažko cypteli Vyzentalio centras ir staiga pamatai, kad ventiliatorius sukasi visu greičiu, taškydamas mėšlą į visas puses.

Vos prisiartinęs prie visos šitos patriotinės-tolerancinės diskusijos, supranti, kad pakliuvai į nuolatinę "shit in the fan" zoną, kurioje maišosi fašistai, komunistai, homofobai, kedofilai, pedofilai, socialistai, klerikalai, vertelgos, antisemitai, feministės, patriotai, liberalai, kažkokios PR kontoros ir begalė kitų įvairaus negatyvumo ar pozityvumo grupių. Ir neduokdie įsikišt – vos pasirodęs, į veidą gausi savo porciją, dalinamą ventiliatoriaus.

Užkalnio knyga

Kažkada rašiau apie Andriaus Užkalnio knygą – tą, kur apie Angliją ir tuos žmones, ir jų šalį… Kas neskaitėt –http://rokiskis.popo.lt/2009/12/30/andrius-uzkalnis-anglija-apie-tuos-zmones-ir-ju-sali/

Ką pamačiau Knygų Mugėje – dabar platinamas jau trečias tiražas. Debiutantas išpardavė savo pirmą tiražą (2000) per nepilnas dvi savaites. Antrą tiražą (3000) išpardavė irgi vos per keletą savaičių. Trečias tiražas (4000) jau baigiamas išparduoti. Parodoje gerbiamo autoriaus klausiau, ar bus ir ketvirtas. Sakė, kad bus. Nesakė, kokiu tiražu. O aš spėju, kad bus ir penktas. Stebina tai, kad rekordinė, jau porą mėnesių visų knygynų top-1 knyga nesulaukė jokių oficialių apdovanojimų, o net ant jos trečiojo tiražo viršelio vis dar neatsirado užrašas „bestseleris“.

Taigi, visų ignoruotas debiutantas sumušė visus visų laikų Lietuvos debiuto rekordus – gal dėl to jis ir yra taip ignoruojamas visokių rašytojų sąjungos veikėjų. Bene vienintelė kritikė iš rimtos literatūrinės chebros – Aistė Bimbirytė, pareiškusi, kad Užkalnio knyga velniškai pelninga, pakliuvo į Pipediją, kaip teisybės nešėja. Išties, gal knyga ir yra baisiai pelninga leidyklai (kuo irgi kažkiek abejoju), bet mano žiniomis, autorius tegavo vienus nuostolius.
Gandai sklando, kad greitai pasirodys ir dar viena Andriaus Užkalnio knyga, o rudeniop – ir trečia. Tikiuosi, ir šios knygos bus tokios pat įdomios ir maloniai skaitomos.

Pratęsiant apie Iraną ir jo branduolinį ginklą

Situacija su Irano kuriamu branduoliniu ginklu – daug keblesnė, nei atrodo, ypač prisiminus Irano pretenzijas Irakui dėl ypatingai nafta turtingų teritorijų.

Išties Iranas jau daugelį metų užsiima ne kuo kitu, o labai įdomia ekvilibristika – nuolat kartodami, kad nieko nedaro, kad TATENA duomenys apie kuriamą branduolinį ginklą yra melagingi, išties Irano vadai tą ginklą kuria, o paskui eilinį sykį kartoja, kad tikrai nekuria, o tiktai taikiais tikslais, ir t.t., ir t.t., kaskart Vakarams suteikdami naivią viltį, kad problemos išsispręs savaime: juk nieko nedaryti paprasčiau.

Ir šitai tęsiasi daugiau, nei dešimtmetį – dar nuo tų laikų, kai TATENA paskelbė, kad Iranas turi branduolinę programą, o Irano vadovai lygiai, kaip ir dabar, pareiškė, kad TATENA meluoja, jų dokumentai falsifikuoti, o jokios branduolinės programos nėra. Panašūs Irano paneigimai buvo kartojami ir vėliau – kai TATENA paskelbė apie statomus branduolinius reaktorius, apie urano sodrinimo gamyklas, galų gale ir dabar – kai paskelbė apie kuriamą branduolinį ginklą. Akivaizdu viena: Irano valdžia Vakarus tampo už nosies.

Iš esmės, šiuo metu Iranas Artimuosiuose Rytuose užima pozicijas, kiek panašias į tas, kurias Irakas turėjo Kuveito okupacijos išvakarėse – t.y., yra dominuojanti jėga, bandanti perimti regiono kontrolę. Ir to neslepia. Tai labai gerai ginkluota šalis, turinti visų rūšių ginkluotę, įskaitant ir bandomas vidutinio nuotolio raketas, ir cheminį ginklą, kurio prisigamino, pamatę, kaip efektingai šį naudoja Irakas.

Ginklavimosi požiūriu, Iranas yra viena iš vadinamųjų mažųjų imperijų – kuria ir gamina visų rūšių ginkluotę nuo A iki Z, taip pat bando atsiskirti ir kitose pramonės srityse. Panašios strategijos bandė laikytis ir Jugoslavija, ir Irakas, ir Pietų Afrikos respublika, ir Šiaurės Korėja – probleminės šalys. Tarp kitko, Izraelis irgi yra artimas tokio tipo valstybėms. Tokio tipo strategijos yra laikomos grėsmingomis dėl vienos elementarios priežasties: valstybė, gaminanti visų rūšių ginklus pati, yra atspari ekonominiam spaudimui, embargui, dėl menkų ekonominių ryšių su aplinkinėmis šalimis, karo atveju praranda nedaug. T.y., kilus konfliktui, jo neįmanoma išspręsti taikiomis priemonėmis, nes taikių svertų paprasčiausiai nėra.

Ir jei dar kažkaip galima suprasti, kodėl ginkluojasi ir kuo mažiau priklausomą nuo išorės ekonomiką kuria Izraelis (tai visiškai natūralu, kai aplink tiek priešiškų valstybių), tai Irano atveju šitai kelia klausimų. Aplinkui pilna šalių, kurios pakankamai geranoriškai jo atžvilgiu nusiteikusios – ir Rusija, ir arabų valstybės, Armėnija, Turkmėnistanas, Pakistanas – kokios problemos, kas verčia militarizuotis?

Gal netgi dar didesne problema, nors ir mažiau matoma, tampa ginklų eksportas iš tokių atsiskyrusių nuo pasaulio valstybių. Prisiminkim Pietų Afriką, kuri, kaip manoma, kažkada padėjo kurti savo branduolines programas Sirijai, Irakui, Izraeliui, Šiaurės Korėjai ir Pakistanui. Arba Šiaurės Korėją, irgi padedančią kitoms šalims savo karinėmis technologijomis. Nuostabus eksportas, tiesa?

Todėl vargu, ar verta kalbėti apie tai, kad esą Irano kėslai – tai propagandinis šlamštas. Ir viso to regiono istorija, ir paties Irano elgesys anksčiau, ir elgesys dabar – rodo viena: ši šalis planuoja turėti branduolinį ginklą ir dominuoti regione. O Iranui įsigijus porą dešimčių branduolinių bombų, kiltų visiška regiono destabilizacija, t.y., Iranui pradėjus karą su Iraku dėl konfliktinių teritorijų (o jose – keliasdešimt procentų Irako naftos), neaišku, kuo tai baigtųsi. O kad toksai karas turi aukštą tikimybę – irgi neverta abejoti: karas tarp Irano ir Irako jau buvo (tąsyk masinio naikinimo ginklą labai plačiai naudojo Irakas), o Iranas teritorinių pretenzijų nėra atsisakęs.

Kas pradės karą? O tai jau klausimas, į kurį nesiryžčiau atsakinėti. Yra keturi scenarijai:

  1. Iranas nutraukia branduolinę programą ir ima integruotis į pasaulinę ekonomiką – vargu, ar tokiu scenarijumi kas nors išvis tiki.
  2. Iranas yra užspaudžiamas tiek, kad priverčiamas nutraukti branduolines programas – tai scenarijus, primenantis Pietų Afriką, kurią per kelioliką metų pasaulis privertė pakeisti kryptį. Gan efektingai toks scenarijus suveikė Šiaurės Korėjai. Scenarijus Iranui iki šiol neveikiantis dėl labai įdomios Rusijos pozicijos ir gal mažiau įdomių, bet lengviau suprantamų Kinijos stabdymų.
  3. Iranas pradeda karą dėl ginčijamų Irako teritorijų – variantas gal ir įtikėtinas, tačiau galintis išsivystyti į nepaprastai skaudų konfliktą. Panašios politikos laikėsi Pietų Afrika, tiesiogiai ir netiesiogiai kontroliavusi beveik ketvirtį Afrikos žemyno. Atgrąsinti nuo to gali tik nepaprastai griežtas užsienio valstybių spaudimas.
  4. JAV ir Izraelis suduoda prevencinį smūgį, galimai netgi branduolinį. Scenarijus primena Irako, iš dalies – Jugoslavijos variantus. Pagal potencialius aukų skaičius ir konflikto eigą – toks scenarijus gerokai švelnesnis, nei trečiasis, tačiau jo galimybės mažėja, einant laikui, o politiniu požiūriu jis labai jau nepatogus JAV, Europai ir kitoms valstybėms, žaidžiančiomis demokratijas – ką visuomenė pagalvos, ypač po antrojo Irako karo?

Ko galima tikėtis? Manau, kad JAV bandys siekti 2 varianto. Tiesą sakant, jau ir dabar bando. Didžiausia bėda – Rusija, turinti su Iranu nekontroliuojamus prekybos kanalus. T.y., netgi daugiametis embargas tampa neveiksmingu. Ir dėl to ir atsiveria keliai 3 ir 4 variantui.

Iranas teigia, kad viskas yra melas ir falsifikacijos

Iranas teigia, kad TATENA teiginiai apie kuriamą branduolinį ginklą yra melas, o TATENA duomenys – falsifikuoti.

Na ir ką gi čia apie tai pasakyt? Nebent tiktai tai, kad kai tik ėmė kurti branduolines technologijas, o TATENA apie tai paskelbė, Iranas irgi aiškino lygiai taip pat – kad TATENA meluoja, o jos duomenys – falsifikuoti.

Manau, kad yra ganėtinai aukšta tikimybė, kad kaip ir buvo kalbėta Vangos ar tai Nostrdamo (ar dar kokio nors šarlatano) pranašystės, Trečias Pasaulinis karas kils Artimuosiuose Rytuose. Gal būt, netgi visiškai greitai.

Ką keičia Dalia Grybauskaitė

Edvardas Čiuldė savo straipsnyje „D. Grybauskaitės vardo antisistema“ perša mintį, kad keitimus ministrų tarpe kiša tik Dalia Grybauskaitė. Teiginiai nėra labai originalūs, netgi užmirštant apie tai, kad vienintelis akivaizdžiai prezidentės praspirtas ministras – tai Vygaudas Ušackas, užsienio reikalų ministras, kurį išmetus, kilo krūvos kalbų, esą čia prezidentė verčia aukštyn kojom užsienio politikos strategiją ir taktiką.

Viskas žymiai paprasčiau. Dalia Grybauskaitė išties keičia žmones. Bet jei pabandysim atsekti, ką tokius ji keičia – paaiškės, kad tai ištisai andainykštis „valstybininkų“ klanas, pagarsėjęs po Vytauto Pociūno skandalo. Valteris Baliukonis, Darius Jurgelevičius, Mečys Laurinkus, Dainius Dabašinskas, Povilas Malakauskas, Dabašinską gelbėjęs Vygaudas Ušackas – visus jungia bendras požymis. Šiame kontekste labai įdomiai ima atrodyti ir toks ilgas Algimanto Valantino neatstatydinimas: pastarasis taip ilgai dengė visą tą Vytauto Pociūno skandalo tyrimą, kad nei neabejotinai kažką  įdomaus turėtų žinoti.

Ar tik nebus padaręs klaidos Audronius Ažubalis, kuris vietoj to, kad Dainių Dabašinską atšauktų, pareiškė, kad toks atšaukimas labai jau negražiai atrodytų, nes prilygtų teisėsaugos spaudimui? Gali būti, kad tai irgi tiesiog suplanuota. Dainius Dabašinskas ilgai buvo įvardinamas tikruoju VSD vadu, kai Arvydas Pocius ir Povilas Malakauskas tebuvo šios įstaigos fasadais.

Kai kalbam apie valstybininkų keitimą, krenta į akis viena detalė: tai daroma kraštutinai atsargiai. Dalia Grybauskaitė puikiai atsimena, kaip greitai iš savo posto išlėkė Rolandas Paksas: šis juk irgi pabandė praspirti tuos pačius veikėjus, tiktai neatsargiai. Todėl kiekvienam surandamas „nesusijęs“ pretekstas: tai ten Jurgelevičius per du darbus dirba ir turi vieną pasirinkti, tai ten Laurinkus politikuoja kur nereikia, tai ten Ušackas nuosavą politinę liniją įvedinėja… Dar daugiau – kiekvienam iš jų, bent pradėjus valymą, būdavo suteikiama ir viltis, kad pavyks ramiai atsisėdėti šešėlyje. Kaip ima aiškėti – tai tik laikinai, kad nepajustų pernelyg didelės grėsmės.

Noriu priminti ir tą vienintelį atvejį, kai prezidentė akivaizdžiai įsikišo į teisėsaugos reikalus – nuostabu, bet tai buvo toji istorija, kai Kauno teisėsauga sugalvojo kelti bylas protestuotojams dėl pedofilų. Tąsyk Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad žmonės neturi būti baudžiami, nes tai – pilietiškumas.

Taigi, nors dar prieš metus Dalios Grybauskaitės atėjimas valdžion man atrodė gerokai fantasmagoriškai, ir labai ilgai abejojau tuo, ką ji daro, dabar atrandu jau ryškėjančius požymius, kad ji imasi veiksmų, skirtų labai rimtam demokratijos sutvirtinimui.

O pabaigai noriu tik pateikti paties Edvardo Čiuldės citatą, kurią siūlau permastyti visai kitokiame kontekste:

„lietuvišką specifiką antisistemos įtvirtinimo kelyje žymi sėkmingai išplėtota oligarchinės žiniasklaidos infrastruktūra, kuri andai parėmė prezidentę rinkimuose, bet kuri taip pat leido ne kartą išplauti kritinės masės žmonių sąmonę, visais galimais atvejais siekė suniekinti teisinės visuomenė idealus ir, žinoma, esant progai visada bandys iškišti suklastotus pilietiškumo pavyzdžius. Neįtikėtinas mūsų pačių kvailumas, be abejonės, yra palanki dirva tokioms užmačioms įgyvendinti.„