Kai dažnas žmogus gėjų eitynėse mato visuomenės susipriešinimą tarp homoseksualų ir heteroseksualų, aš to nematau. Aš matau tik visuomenės supriešinimą tarp gėjų ir pyderų. Lesbiečių ir stervų. Viešų ir besislapstančių homoseksualų. Todėl aš už gėjų ir lesbiečių eitynes. Man labiau patinka gėjai, nei pyderai. Man labiau patinka lesbietės, nei stervos. O heteroseksualai čia išvis niekuo dėti – tai tik žiūrovai. Žiūrovai, teturintys pasirinkimą: arba viešos šventės, arba neviešos problemos.
Kažkada Saulius Stoma rašė labai įdomias mintis apie tai, iš kur atsirado valstybininkų grupuotė. Ta pati, kurią daugelis vadino žydrųjų albinų klanu. Reiškinys tikrai nenaujas: jei tik žmones yra dėl ko šantažuoti, juos visada galima šantažuoti. Ir jei tik atsiranda koks nors šantažo kabliukas, prasideda mirties spiralė: kažkas, užsiminęs, kad viską žino, paprašo padaryti mažą paslaugėlę, o paskui – didesnę, dar didesnę ir taip toliau. Kompramatas kaupiasi, jo daugėja, kol žmogus, teturėjęs visai nedidelę problemėlę dėl seksualinės orientacijos, tampa lengvai šantažuojamu, visko prisidirbusiu korupcionieriumi.
Kas gi žino apie tą pirminę problemėlę? Žinoma, kad pirmiausiai – "likimo draugai", turintys lygiai tą pačią bėdą: kiek kitokius, nei dauguma, potraukius. Taip nejučia ir gaunasi, kad 2 ar 7 ar kiek ten procentų valdininkų patys apie tai net negalvodami, tampa valstybininkais. Vien dėl to, kad juos galima šantažuoti.
Nereikia savęs apgaudinėti beviltiškomis fantazijomis, esą draudžiant viešas kalbas apie homoseksualumą, homoseksualumo sumažės. Kaip ir neverta savęs jaudinti kalbomis, esą dėl kažkokių eitynių to homoseksualumo padaugės. Nei ten sumažės, nei ten padaugės. Nei vienas režimas nesugebėjo homoseksualumo išnaikinti, tačiau visuomenėse, kur homoseksualumas būdavo toleruojamas šimtus metų, jo irgi nepadaugėdavo. Keisdavosi tiktai prisipažįstančių, "viešų" homoseksualų dalis. Vienintelis dalykas, kurį keičia tolerancija ar netolerancija homoseksualumo apraiškoms – tai sugebėjimas realistiškai žvelgti į problemas.
Paprastas klausimas: ar sugebame žvelgti realybei į akis? Ar norim, kad pasaulis būtų toks, koks jis mūsų fantazijose? Ar mes realistai, ar idiotai?
Vienu atveju mes galime toleruoti tai, kas gal atrodo netoleruotina – homoseksualų eitynes, homoseksualų šeimas, viešą homoseksualumo demonstravimą, vyrus besirengiančius moteriškai ir moteris, besirengiančias vyriškai. Leisti gyventi kitiems taip, kaip jie nori. Suprasti, kad gėjų paradai – tai ne bandymas dauginti gėjus bei lesbietes, o tiktai protestas prieš tai, kad tie patys gėjai ir lesbietės negali kasdieniame gyvenime būti tokiais pat homoseksualiais, kaip dauguma yra heteroseksualiais. Būti gėjais ar lesbietėmis, nepatirdami dėl to kasdienių problemų.
Kitu atveju mes galime drausti homoseksualumą ir gauti nuolat papildomą valstybininkų klaną, padidintos rizikos AIDS ir kitų lytiškai plintančių ligų šaltinius (taip – tai epidemiologinis faktas), galų gale – gauti krūvas neurotikų, kurie viduje homoseksualai, tačiau užgniaužę savo potraukius tiek, kad kraustosi iš proto. Tokie, viešai atrodantys, kaip tipiški heteroseksualai, netgi turintys "tradicines" šeimas bei vaikų, neretai tampa aktyviais homoseksualizmo priešininkais – homofobais. O pažįstamų vadinami tiesiog pyderais ir stervomis. Kai kurie pyderai kovoja prieš homoseksualumo propagandą tik tam, kad sau ir aplinkiniams įrodytų, esą jie "normalūs". Ir vėliau būna šantažuojami, persekiojami, gadina gyvenimus sau ir aplinkiniams. Ar norime dauginti pyderus ir stervas?
Nei neabejoju, kad yra suinteresuotų draudimais. Kiti tiesiog bijo. Treti – bando patys sau įrodyti kažką. Dar kitiems paprasčiausiai sunku pažvelgti į realybę. Taip, galime nieko nekeisti. Tik neužmirškime, kad tai ne pasirinkimas tarp homoseksualios ir heteroseksualios visuomenės. Tai tik pasirinkimas tarp gėjų ir pyderų. Lesbiečių ir stervų. Realybės ir fantazijų. Mastančių ir durnių. Ką renkiesi?
