Iš kelių žmonių gavau klausimą, kodėl nieko neparašiau apie nukritusį Lenkijos lėktuvą ir ar kartais nėra tam priežasčių. Ir ar nėra priežasčių, kodėl nerašiau apie sprogdinimus Rusijoje. Todėl, nors ir nenorėjau rašyti, visgi manau, kad teks parašyti.
Neparašiau todėl, kad tiesiog neturiu ką apie tai pasakyti. Ir vienu, ir kitu atveju – tai yra katastrofos, kurioms neturiu žodžių. Tai košmaras. Vienu atveju – daugybė žuvusių žmonių, kurie niekuo neprasikalto jų žudikams. Kitu atveju – šalis liko be pusės vadovybės.
Bet tai ir taip visiems akivaizdu – tą jau pasakė kiti. Nemanau, kad mano užuojauta kažką pakeis. Nepažinojau nei vieno iš jų. Manau, kad išties tokiu atveju geriausia yra patylėti. Ir pagalvoti. Apie viso ko laikinumą ir nestabilumą. Apie kitus žmones. Ir apie mus pačius.
