Daily Archives: 2010/09/12

Grybai grybai

Šiandien nusibeldėm kažkur link Nemenčyznos (gal kokie 5-10km neprivažiavus) pogrybiui, tai tiesiog be jokių nuotraukų ir beliberdų, kažkam gal naudingesnės info: grybų auga išties nesuvokiami kiekiai, bet jų veik nėra, nes žmonių kiekiai miške – irgi nesuvokiami.

Kažkokie aišku pažįstami, bet kai kurių tai pas mus nei matyt nesu matęs. Ai, taip, taigi čia ir triufeliai pavaizduoti, kuriuos kažkodėl kalbainiai pervadino triumais - pas mus Lietuvoj vietoj jų pumpotaukšliai. Beje, kol jauni ir balti, tai valgomi, nors ir neypatingi. Dar būna žemės taukai ar kaip ten vadinasi - tie tai nevalgomi, nors triufeliams giminingiausi...

Bet nepaisant to, grybų galima visvien nemažai prisirinkti – kelios valandos ir daugiau, nei reikia visai šeimai. Visgi, jei galit, pavažiuokit toliau nuo Vilniaus – šansai bus geresni, džiaugsmo irgi daugiau. Nes kitaip tenka rinkti daugiausiai vokietukus – tie nors ir skanūs, bet kiek monotoniški, o nepatyręs grybautojas gali supainioti ir su musmire. Jei nepratę grybauti ir nežinot, kur važiuot – važiuokit belenkur, tik žiūrėkit, kad miškas būtų spygliuotas, nebūtų žolių (įskaitant ir visokias mėlynes), geriausias požymis – baltos samanos: kur jų yra, ten būna ir grybų. Kita vertus, kai kada grybų pasitaiko netikėčiausiose vietose, tad belenkur galima.

Grynai iš praktinės pusės – jei miškai nėra tokie, kur vaikščiotumėt nuolat, kompasą visgi pasiimkit. Nes kitaip turėsit nenutolt nuo mašinos, o grybaujant tai nelabai priimtina, o susigaudyt kryptyse kartais gali būti labai keblu. Net jei kompaso neprireiks, tai ne toks jis brangus – nes jei prireiks, tai bus prastai, jei neturėsit. O kryptis sugaudyt labai padeda. Tai va 🙂

Tikrų baravykų radom tik kelis, užtat mėlynukų (tų, kur į lepšius išauga) – jau daugiau. Du gana dideli buvo. Kiti maži – nespėja užaugt, grybautojai nurenka. Voveruškų – tik kelios nedidelės, šaltoka jau joms. Rudmėsė buvo tiktai viena, ir ta visai maža. Gaila, nors ir pats skaniausias iš visų grybų, tačiau ir bene rečiausias. Užtat pasitaikė keli makavykai ir dar keletas nedidelių samaninių. Pastarieji skanumu nenusileidžia mėlynukams. Jau yra ir viena-kita žaliuokė, o ūmėdės, kaip bebūtų keista, pasitaikė nesukirmijusios. (nors paprastai jų net rinkt neverta būna – sveikos nerasi).

Taigi, ta proga – nykiai paprastas, bet labai skanus receptas: jei randate didelį lepšį, galima jį iškepti, kaip kokį karbonadą, tiktai ant mažos liepsnos (eilinį kartą patariu – ne aliejus, o taukai!): 15-20 minučių ir kepurė tampa minkšta, skani, tik druskos reikia daug užberti (porą kartų daugiau, nei reiktų mėsai). Koteliai, pakepus, taip pat būna labai skanūs. Kelios didelių lepšių kepurės, uždėtos ant duonos, kad gautųsi sumuštiniai – ir galima visai neblogai pavalgyti. Lygiai taip pat galima kepti ir kitus geresnius baravykinius – raudonikius (tiesa, šių kotai kepant pajuoduoja kaip anglis, bet skoniui tai nekenkia), paberžius, samaninius, jei negaila – tai ir baltuosius. Makavykai tam tinka nelabai, kietoki būna. Bet skaniausios taip keptos būna rudmėsės ir pūkuotės (pastarosios – panašios į rudmėses, tik turi gan pūkuotą odelę, kurią reikia nulupti).

Kaip troškinti grybus dzūkiškai – gal kokį kitą kartą parašysiu.

Trečią kartą labas, PoPo!

Wordpress yra gerai, tai kaip kokia Škoda 🙂

Atrodo, jau apsipratau truputį su šia nauja platforma. Gal padėjo tai, kad ir šiaip paskutinius metus teko paknaisioti WordPress, o gal tai, kad ir savo blogą turiu alternatyvinį kažkur… Taip ar anaip, viskas buvo kardinaliai paprasčiau, nei galvojau. Naujasis blogas vos kelios dienos, kaip dirba, o jau pora šimtų žmonių per dieną skaito. Gal tai ir mažiau, nei LJ (ten vien pirmame puslapyje per dieną būdavo pora šimtų unikalių, bet tik tą ir galėjau matyt), kita vertus, rašau tai ne dėl kiekybės, tad esminiai žmonės, manau, paskaitys ir čia.

Pirmas, per kelias dienas įsisavintas pojūtis, kurį LJ jau buvau spėjęs užmiršti – tai tasai „the Internet is really worldwide“. Staiga pamačiau kažkokius pingbakus iš kitų blogų į save – LJ to nebūdavo. Dabar žinau, kad mane skaito pvz., Komjaunimas.lt, nes jie savo apžvalgoje paminėjo vieną mano straipsnį ir šiame automatiškai atsirado komentaras. Čia jau kai sakant, WordPress navarotai. Lygiai tas pats gavosi ir man – staiga pamačiau, kad ateina iš Račo blogo kažkas – pasižiūriu, ogi ten mano blogo pingas paliktas: paredagavau kažkokį straipsnį ir užsipingino. Žodžiu, vietoj LJ-sferos dabar pilnavertė blogosfera, jau matau, kad prasideda platesnis bendravimas, nei būdavo tokiame uždarame LJ, kuris lyg sienom nuo pasaulio apsitvėręs.

Beje, čia yra ir kažkoks neaiškus helpdeskas – PoPo pagalbos tarnyba, turi savo blogą, ten pat galima ir paklausti ar paprašyt ko nors – pvz., jei pritrūko plugino, tai padaro. Kaip ir neblogai gaunasi, ypač jei imi lyginti su kitais, kur pagalbos – jokių pėdsakų. Su įrašų migracija iš LiveJournal problemų nekilo – per kelis parefrešinimus susiimportavo ir įrašai, ir komentarai, bugelis tik vienas – LJ tegai, savaime aišku, WP neveikia, atitinkamai, linkai į LJ friendus straipsniuose laukia taisymo. Kita vertus, transliacija į LJ pasirodė besanti išvis minutės darbas – tiesiog elementari. Sunkumai kilo visai kitur, visai kitokie ir, žinoma, durni.

Visų pirma, galų gale supratau, kad mano blogas yra didelis. Pačia bukiausia – kiekybine prasme. Daug straipsnių, daug komentarų. Straipsniai dideli, komentarai neretai irgi dideli. Ir visų per daug, kad susitvarkyčiau per vakarą: straipsnių – virš pusės tūkstančio, komentarų – virš 12 tūkstančių. O čia yra ir visokie ten tegai, ir, ko nebuvo LJ – kategorijos. Apie 2 šimtines straipsnių jau sukategorizavau, bet dar apie 300 liko. Aišku, to daryti nebūtina, galima kaip ir LJ gyvent, bet galimybės visgi yra pagerintos, norisi turėt.

Vėlgi su kiekiais išlindo kita problema – filmukai. Taip taip, suprantu, kad saugumo sumetimais tokie tegai, kaip object ar embed neturi teisės egzistuoti atvirose sistemose. Išties filmukus čia dėti kardinaliai paprasčiau, nei LJ – tereikia nuorodą įmesti, o straipsnyje ji savaime virsta video kontentu. Bet tai praknaisioti per belenkiek savo muzikinių postų ir sukaitalioti teks rankomis. O tai kažkiek užtruks. Kita vertus, ir taip ruošiausi kažką panašaus padaryti, nes analodibiliniai kopyraitų saugotojai labai nemažą dalį tų mano muzikinių postų jau sugadino, Youtube kišdami tą savo suknistą „this video is not available in your country“.

Kita bėda – užsižaidimai su išvaizdomis. Pradžioj buvau pasirinkęs kažkokią labai jau gražią temą, dailinau, dailinau, kažkokius ten pluginus dėjau, o paskui supratau, kad nors labai gražu, bet nepatogu skaityti ir tekstus, ir komentarus – raidelės per didelės, į ekraną mažai telpa. Ypač nepatogu taip skaityti komentarus, kai šių straipsnyje yra virš šimto. Pabandžiau dar kelias temas, vienas gražesnes, kitas patogesnes, visokias. Apsistojau prie kažkokios labai jau asketiškos – pofig ta išvaizda, bile patogu būtų, o jei patogu – tai ir gražu. Nors suprantu, kad kai ką tas kedofiliškai fioletavas mygtukas viršuje, šalia paieškos – moraliai pritvotų 🙂 Gal paskui dar kokią nors susirasiu dar tinkamesnę temą, tagi, išvaizda blogo dar gali keistis ne kartą – jei ką, nenustebkit.

Galų gale, dar iki šiol nelabai suprastas vietinis PoPo.lt socialinis tinklas – ten kažkoks daiktas, primenantis LJ ir Facebook hibridą. Grubiai tariant, matai pas save visokius komentarus, blogų postus, kažką ten friendint gali, kažkokios grupės yra, kažką ten dar daryt galima, bet kol kas, tiesą sakant, net nesigilinau, nežinau, kaip tuo naudotis, kol kas nekišu nosies net, nors ir mačiau ten siautėjantį Užkalnį. Tarp kitko, blogų čia galima turėt keletą, tai dabar galvoju, gal dar kokį susikurt reikia 🙂

Žodžiu, labai viskas nauja ir įdomu. O šiaip tai gan žiaurus reikalas, užsižaidinėjimų ir navarotų krūvos. Jau imu sau užduoti klausimą, kaip aš išvis galėjau tame LJ būt – ten gi elementariai nieko negali padaryti, tik rašyti, komentuoti ir viskas – kai kurių kitų eljošnikų žurnalų išvaizdos iki šiol taip ir nesu matęs, viskas būdavo tik per tą seniai įkyrėjusį LJ žydrą interfeisą. Bet gal tai irgi turi savų privalumų? 🙂