Rokiškis Rabinovičius

Paieškoję apie semiotiką internete, galime atrasti tikrų nuostabybių – pavyzdžiui, straipsnių apie kūdikių virškinimo semiotiką. Gerai dar, kad ne apie bezdalų semiotiką. Vulgari semiotika yra tokia vulgari, tačiau tai irgi semiotika – mokslas apie ženklų, prasmių ir reikšmių sistemas. Tačiau pabandykime dar labiau suvulgarizuoti ženklo, prasmės ir reikšmės sąvoką, privesdami ją iki minimalaus gyvenimiško absurdo – juk taip ar anaip, semiotika yra ribinis mokslas, tiesa?

Kartą sapnavau, kaip spaudau kompiuterio pelę kažkokiame Feisbuke „like“ mygtuką prie kažkokios žinutės – kiekvienas paspaudimas ją vis pagerindavo. Kaip tyčia tuo momentu atsibudau, kuriam laikui patirdamas tą būseną, kur sapnas susilieja su realybe. Aš krapščiausi pirštu ausį. Ausyje buvo kažkoks kutenimas, kurį intensyviai bandžiau iškrapštyti pirštu. Ir tuo pat metu tuo pat pirštu spaudžiau kompiuterinę pelę iš sapno. Absurdiškas momentas todėl ir įstrigo atmintyje: kompiuterinė prasmių ir reikšmių sistema susiliejo su visiškai fiziologiniu, tiesiog refleksyviu poreikiu pasikrapštyti ausį, pajutusią kutenimą.

Net neabejoju, kad visi, kas tik skaito šį tekstą, ne kartą, ne du, net ne dešimtį, o šimtus ar tūkstančius kartų kažką panašaus jau esate patyrę. Kas atrasdavo, kad sapne skaičiuoti pinigai pavirto į uodo įkąstos rankos niežulį, kurį bandai nusikasyti, kas patyrė, kad koks nors įkyrus kaimynas iš sapno tikrovėje besąs įkyriu žadintuvu, verčiančiu keltis į darbą. Sutapatinimų būna neįtikėtinų.

Neįtikėtina, bet sapnuojant mūsų pasąmonė tiesiog nusispjauna į visokius mūsų sugalvotus abstraktus – kompiuterius, pinigus, knygas ar dar ką nors, tiesiog suvesdama visokias abstrakčias prasmes į paprastus, tiesiog fiziologinio lygmens dalykus.

Panašius sutapatinimus bene pirmasis ėmė rimtai analizuoti Sigismund Freud, ėmęs ieškoti atitikmenų tarp instinktyvių funkcijų ir prasmingumų. Seksas ir meilė, durys ir vaginos, kardai ir pimpalai – atrodytų nesusiję, bet dar ir kaip susiję. Sapnuose, kuriuos taip tyrinėjo Freudas, riba, skirianti mūsų vartojamus abstraktus (ir prasminius, ir reikšminius) nuo primityvių, nesąmoningų fiziologinių funkcijų, neabejotinai įsiūtų į mūsų smegenis, išsitrina, o jai išsitrynus, pasimato ir ryšiai. Tie patys ryšiai, kuriuos savo kasdienėje kalboje vartojame, kaip metaforas. Pavyzdžiui, „šikti į komentarus“, „išpisti už greičio viršijimą“, „praryti mažesnę kompaniją“ – atrodo kažkokie perkeltiniai, tačiau suprantami visai natūraliai. Galime spėti, kad tas supratimas – ne kažkoks mistinių žmogiškos įžvalgos galių padarinys, o elementarus, tegul ir užmaskuotas semantinis, prasminis ryšys.

Taigi, galim spėti, kad „šikti į komentarus“ išties pasamoningai siejasi su defekacijos aktu, baudą išrašinėjantis policininkas – su prievartavimu (dar prisiminkim – „turto prievartavimas“ ir „išprievartavimas“), o kokio nors verslo pirkimas – su maitinimusi. Gal dėl to Freudo mitologinių tekstų interpretacijos laikomos tikra klasika, gal dėl to jos yra pačios ryškiausios iš visų mandymų dekonstruoti ir vėl sukonstruoti tam tikrus pasakojimus.

Štai čia ir užduokim klausimą: kokio galo (galo!) kokia nors abstrakti prasmė susisieja su kažkokiomis fiziologinėmis banalybėmis? Tarkim, kokiu būdu mūsų galvoje defekacija susisieja su nesąmonių rašymu komentaruose arba kokiu būdu kompanijos pirkimas (jau išvis abstrakti finansinė operacija) susisieja su maitinimusi? Arba per kokį galą (galą!) mes susiejame netgi semiotiką su galu, tiksliau pimpalu, klausdami „kokio galo“?

Jau ne kartą rašęs apie kalbinius mechanizmus programavime, čia irgi negaliu susilaikyti, nepalyginęs: primityvi asemblerinė komandų seka išauga į abstraktesnes teksto apdirbimo funkcijas, šios – į visai sudėtingas tekstų analizės ir generacijos programas, nors kažkur giliai taip ir pasilieka koks nors asemblerinis ciklas, bukai telyginantis skaičiukus. Abstrakcija visvien susideda iš primityvų.

Galime spėti, kad ir žmogiška abstrakčių prasmių kūryba vienaip ar kitaip paremta žymiai paprastesniais primityvais, pavyzdžiui, gal koks nors tekstų rašmas tėra papildomų prasminių antstatų įgavęs kasymasis ar blusų gaudymas – malonus, tegul ir naudos neteikiantis užsiėmimas. O gal – tiesiog masturbacijos pakaitalas, o gal ir dar kažkas visai primityvaus. Pavyzdžiui, kramtymas, gromulavimas – juk berods kartais sakom būtent panašiai – „sugromuluoti mintį“?

Žinoma, tokia koncepcija visai natūrali: kažkokie fiziologiniai procesai juk vyksta, kai mastome. Ir taip pat akivaizdu, ka pas mūsų protėvius jie buvo primityvesni. Gal būt koks nors beždžionžmogis išties natūraliai sutapatindavo menkai artikuliuotą kalbėjimą su valgymu, o kokia nors visai paprasta beždžionėlė, nemokėdama ir kalbėti, teapsiribodavo paprastu valgymo pajautimu.

Koks nors kalbinis prasminis primityvas tiesiog tampa pagrindu sudėtingesnėms sąvokoms: atradę naują reiškinį, ieškome jam vietos savo prasmių sistemoje ir ją randame, tiesiog truputį pakeisdami, išplėsdami, paslinkdami kažkurią iš turimų sąvokų. Per daugybę metų poslinkių susikaupia tiek, kad darosi sunku atsekti galus (vėl galus!), tačiau kažkur jie išlieka. Ir kartais prasimuša į sąmonę pačiais kvailiausiais ir banaliausiais būdais. Neretai taip prieštaraujančiais kasdieniam suvokimui, kad kasdieniame suvokime net atsisakome juos pripažinti.

Aišku, atsekti visų galų (galų!) gal ir nelabai įmanoma, kita vertus, minčių apie kalbos konstruktus tai kelia įvairių. Ir, mažų mažiausiai, suteikia mums tam tikrą šansą išeiti už savo įprastos kalbinės sistemos ribų, bent jau kažką įtarti apie tam tikrus nematomus dėsningumus. O beje, gal tiktai to ir tetrūksta kompiuteriniams botams, kad jie taptų panašiais į žmones – sugebėjimo užpošlinti bet kokį intelektualų pokalbį?

Negalvokite, kad klausiu retoriškai ar juokauju: daugiaprasmiškumas – būtent ta vienintelė iki šiol identifikuota savybė, kuri kompiuteriams trukdo analizuoti ir versti žmogiškus tekstus.