Jau vakar ne vienas pastebėjo, kad, pavyzdžiui, Lietuvos Ryto svetainėje iššokinėja lentelės su įspėjimais apie virusų grėsmes. Kažkas panašaus berods ėmė darytis ir Delfi portale. Šiandien, atrodo, išlindo yla iš maišo. Tai tas nuostabusis Omnitel, kuris vienam mano draugui sugebėjo už savo Omniconnect per mėnesį priskaičiuoti bene 1000 litų ir panašiai numelžė Rytą Staselį, o dar kiek anksčiau pradžiugino daugybę žmonių savo nuostabiu „asmeniniu“ planu. Dar kiek vėliau Omnitel pagarsėjo išvis įdomiais cirkais, pademonstravusiais, kad ant savo klientų jie tiesiog dėjo. Dabar Omnitel mus džiugina nauja pramoga – „džiaukis virusais kartu su Omniu“, tiesa, Google šią akciją pavadino kitaip – „Tai tikriausiai žalinga Jūsų kompiuteriui“.
Monthly Archives: spalio 2010
Body Count. Juodasis metalas
Kai rašiau apie Limp Bizkit ir Nu Metal, rašiau apie tiesiog popsą. Kai rašau apie Body Count ir Ice-T – gal būt norėčiau juos kažkaip susieti su Nu Metal, tačiau, kita vertus, kaip ir kiti, nedrįstu. Nedrįstu todėl, kad grupė, atliekanti Jimmy Hendrix gabalus bene geriau už patį Jimmy Hendrix – negali būti net lyginama su Nu Metal popsistais. Nei Korn, nei Slipknot, nei taip išpopuliarėję Limp Bizkit, nei dar kas nors iš grupių, priskiriamų Nu Metal – nei iš tolo netraukia iki to, ką sugebėjo kurti Body Count ir Ice-T, vėl priartinę Heavy Metal prie bliuzinių šaknų.
Nuostabu, kad bene vienintelė stipri grupė, sėkmingai sujungusi Hip Hop su Heavy Metal (ir tai darė vienas iš žymiausių Hip Hop stiliaus kūrėjų), paprastai nepriskiriama pagrindiniam Hip Hop ir Heavy Metal sintezuojančiam žanrui. Taip taip, žinau, kad yra ir vadinamasis Rap Metal, kuriam priskiriama belenkas, kas tik turi belenkokių Rap elementų, o kokie nors Cypress Hill visai rimtai pavaro savo metalovą Hip Hop, bet tai jau ne sintezė, o tik vieno žanro elementų kaišiojimas į kitą. Taip taip, ir Body Count yra bene vienintelė tokia grupė, kur soluoja, kaip kokie velniai. Tiksliau – kaip Jimmy Hendrix.
Šioje vietoje vietoje klipo pateikiama padėka muzikos industrijai už tai, kad jūs negalite paklausyti „Hey Joe“, atliekamo Body Count – visi šio gabalo įrašai, esantys Youtube, yra užblokuoti, išskyrus tuos, kur net nesuprasi, ar triukšmas girdisi, ar šiaip kažkas nesusijusio.
Na, bet tiek to – galim paklausyti kažko kito, pvz., vieno iš pirmųjų hitų, visai netipiškų, kraštutinai pankiškų, tačiau atnešusių Body Count tikrą sėkmę – tai Cop Killer, grynų gryniausias pankrokas, dar iki išleidimo susilaukęs tokios sėkmės, kad albumą išleidinėjusi firma gabalą iš disko tiesiog išcenzūravo velniop. Kad ko nors nesunervintų:
Aš mėgstu ant…
Pilnas Facebook tinklas visokių moterų, rašančių maždaug tokias frazes: „aš mėgstu ant sofos“, „aš mėgstu ant pufiko“, „aš mėgstu ant kilimėlio prie durų“, „aš mėgstu ant palangės“.
Neatskleidinėsiu, kas per dzyvai. Noriu tik pasakyti, jog šaunuolės. Ir organizatorės šaunuolės, ir tos, kurios kelia buzą – irgi šaunuolės.
Pasitikrinkite dėl krūties vėžio. Tai liga, kuri žudo ir žaloja. Pasitikrinkite kuo anksčiau – tai svarbu.
Iki prekybos tinklas apgaudinėja klientus
Maždaug prieš metus rašiau, kad Iki kabina makaronus su ekologija. Tąsyk šis prekybos tinklas ėmė platinti žalius maišelius su užrašu „Aš – ne plastikinis“, tačiau pagamintus iš 100 procentų grynumo polipropileno – bene sunkiausiai gamtoje yrančios plastmasės, atsparumu lenkiančios netgi polietileną. Visai nesislepiant, ta pati 100 procentų polipropileno sudėtis buvo nurodyta ir etiketėje, esančioje maišelio viduje. Per tuos metus iš Maxima ir Rimi tinklų neekologiški maišeliai bene išvis išnyko (Rimi išvis pardavinėja labai gražius drobinius maišelius – rekomenduoju tyčia nusipirkti, liuksusiniai), tuo tarpu Iki savo melagingai ekologiškas tašes platina ir toliau. Ir dabar ant tokių pat 100% polipropileno maišiukų tas pats užrašas – „Aš – ne plastikinis“.
Tąkart Iki marketingistų vadas(?) komentaruose man pažadėjo, kad susiaiškins dėl šio reikalo. Deja, taip ir neatrašė. Taigi, praėjo jau ištisi metai, todėl dabar galiu pasakyti tiesiai – Iki yra meluojantis ir protą krušantis tinklas. Iki meluoja ant savo maišelių, jie kruša protą apie menamas jų ekologijas, kurių nėra anei pėdsako. Ir meluoja man. Ir dar, beje, Cento parduotuvių tinklas, apie kurį irgi rašiau, nes viena iš jų parduotuvių – tai didžiausia iš paskutiniais metais mano matytų smirdaskylių – tai irgi Iki giminaičiai, pasirodo. Melas vienur – reiškia, melas ir kitur. Aš negaliu pasitikėti įmone, kuri melą laiko natūraliu dalyku.
Brangūs Iki veikėjai, visai neseniai jus gyriau už tai, kaip darote akcijas su savo lipdukais. Bet akcijos – tai ne viskas. Viskas yra kliento požiūris į jus, o šis atsiranda iš jūsų požiūrio į klientą. Aš nesu pakvaišęs dėl ekologinių dalykų. Tačiau man labai nepatinka makaronai ir proto krušimas. Todėl esu ant jūsų labai piktas. Pasiieškojau internetuose – piktas ne aš vienas. Pavyzdžiui, yra piktų dėl to, kad jūs skelbiate savo Iki akcijas kokioms nors pigioms prekėms, o paskui paaiškėja, kad tų prekių išties neturite, nes mat „kiekis ribotas“.
Gal dar paieškokim? Aš peržiūrėjau pas save, ką rašiau su tegu IKI – gavosi ne tiek jau ir daug gero apie jus, brangūs prekybininkai iš UAB Palink. Brangūs tiesiogine prasme – puikiai žinome, kad kainomis jūs bene lyderiai, tiesa? Kaip jaučiatės?
Čili Kinija Nekropolyje
Taip jau gėdingai kartais gaunasi, kad užneša mane likimas į Nekropolį paėst. Tai ten paėdu šen, tai šen paėdu ten, bet juk reikia ir parašyt apie tai.
Trumpai tariant, tai, kad aš Čili Kinijoje praėsti galiu 72 litus, vargu ar turėtų stebinti tuos, kas mane pažįsta. Tai tiesiog sudvejinti pietūs. Tai nėra daug, kita vertus, tai nėra ir mažai – dažniausiai tiek man pakanka.
Čili Kinijos aplinka, išvaizda ir bendras įspūdis
Taigi, rašau aš apie tą Čili Kiniją ir vis nesugalvoju, nuo ko čia pradėt. Šią pseudokiniją žino visi, kas buvo Akropolyje. Mažai, kas ten valgo. Mažai, kas ten keičiasi. Tai nėra prasčiausiai šerianti iš akropolinių šėryklų, bet ir padoria aš jos nepavadinčiau. Aplinka jau spėjusi aptręšti, o prieš balažin kiek metų dar šiokį tokį įspūdį darę riestastogiai nameliai, akvariumai, bambukai ir papūgos dabar jau tedžiugintų nebent kaimiečius iš giliausių užkampių. Ar, kas vis panašiau, kokius nors išvis iš Vidurio Azijos atvykusius kazachus, kurių veidai aplink Nekropolį pastebimi vis dažniau. Vienok europėjame, tsakant, tad ir poreikiai mūsų griežtėja…
Nuo seno užknisantis ir iki šiol nepatvarkytas dalykas – kasa ir maisto stalas prie praėjimo. Todėl ten grūdasi padavalkos, todėl ten visad sunervina, kai įeidinėji ar išeidinėji, nes reikia stoviniuoti, kol atsiras bent mažas tarpelis tarp sienos ir padavalgos subinės, o paskui per tą tarpą grūstis.
Negana to, tarpais atviroje virtuvėje gaminanmo maisto kvapas ne tiek maloniai nuteikia, kiek nervina, kai užsidega kokie taukai ar dvelkteli svylančios mėsos dvokelis.
Išvaizda ir aplinka – 0.
Personalas ir aptarnavimas
Aptarnavimas Čili kontorose visad atrodo kažkoks iškrypęs, su pakazūchinėm pretenzijom į gerumą. Ta šlykšti bukos vadovybės sugalvota ir nuleista čiliakinė frazė „ar buvo skanu“ kažkada daugeliui įsiėdė tiek giliai, kad kai kurie net lankytis čiliakuose apstojo. Viename Čili Kaime, kur dažniau apsilankydavau, būtent man ją nustojo kartoti po to, kai po penkto ar šešto patiekalo aš paklausiau vyresniosios jų padavėjos – „sakykite, o kodėl iš jūsų reikalauja, kad vis kartotumėt ir kartotumėt tą klausimą, jūsų neužpisa tai daryti?“ Ta man kažką sumurmėjo, kad taip reikia, o aš jos paprašiau: „tai jeigu jus užpisa, tai būkit maloni, neužpisinėkite manęs, man čia gerai ir jei būtų neskanu, tai neateidinėčiau, taigi, negadinkit man malonumo valgyt, labai prašau“. Padavėjos garbei turiu pasakyti, kad ji suprato, nesupyko ir kitų padavėjų paprašė, kad manęs šitų nesąmonių neklausinėtų. Už ką uždėjau Čili Kaimui pliusiuką. Bet mes čia nea apie Čili kaimą, o apie kitą kaboką, tad šito pliuso čia jie negaus.
Pakazūchinės Čili pretenzijos matomos iš paprasto simptomo – padavėjos užsiknisusios, joms truputį važiuoja stogai, jos akivaizdžiai įsitempusios, jos stengiasi tūpčioti apie klientą taip, lyg klientas norėtų joms įkąsti, bet nepaisant visko jos daro nesąmones. Akivaizdžiai neurotines nesąmones.
Jos pamiršta atnešti meniu, o kai ateini pas jas pats, duoda šlapią. O paskui prie staliuko pribėga net dvi ir negali susigaudyti, kuri čia ims užsakymą. O paskui atneša tik vieną puodelį kavos, nors prašiau dviejų. Kai pabandai jas suprasti, suvoki, jog čia ne padavėjų problema, o, drįstu spėti, kažkoks korporacinis iškrypis – versti žmones robotukais.
Mieli brangūs Čili vadai, aš jums pasakysiu dalyką, kuriuo nepatikėsit. Kai žmones bandai paversti tūpais robotukais, tai žmonėms stogai pavažiuoja ir jie ima prasčiau dirbti. Todėl neverta žmonių versti robotukais. Kai leidi žmonėms būti savimi, jie dirba geriau ir neša įmonei didesnį pelną. Kokia ten pas jus personalo kaita? Prieš kelis metus girdėjau gandą, kad vidutinis rotacijos periodas – vos keli mėnesiai?
Aptarnavimas – 0.
Kinų Čilijos maistas ir patiekalai
Galų gale, maistas. Jei esate ufonautas, nevalgęs kiniško maisto ir norite patirti atrakciją, rekomenduoju nuvažiuoti į kur nors kitur. Kad ir į tuos kiniečius, kurie priešais CUP pastatą. Kita vertus, ir Čili Kinija nėra prasčiausias variantas. Truputį geriau, nei tie nebrangūs kinų kabokėliai, kuriuose net aš galiu apsiryti už kokius 20-30 litų, o jūs – už kokius 10-15. Bet kainos…
Nagi negaliu pasakyti, kad ir šiaip Čili pasižymėtų mažiausiomis kainomis tose nišose, kuriose dirba. Kita vertus, Čili Kinija net ir Čili mastais nėra pigi, ypač dar prisiminus, kad kiniškas maistas – pigus, labai pigus maistas. Tik nereikia man pasakot tų kliedesių, kuriuos Čili skleidė kaimo oluchams, kad „tikri virėjai iš Kinijos“ – kiniškas virėjas kainuoja bene porą kart pigiau už lietuvišką ir dar džiaugiasi, nes ta dvigubai mažesnė alga jam reiškia neišpasakytus turtus. Vidutinis Kinijoje dirbantis virėjas berods uždirba kokius 20 dolerių, tai būtų kokie 50 litų mūsų pinigais. tuo tarpu Lietuvoje, net pasamdytas už pusę minimalaus atlyginimo, jis per mėnesį sutaupyti sugebėtų du kartus daugiau.
Kai užsakai vieną iš brangesnių, tipo firmiškesnių Čili Kinijos valgių – kažkokią vištieną kažkokioje įkaitintoje keptuvėje, o tą keptuvę atneša kažkokiame uždengtame bliūde, o atidaręs, pamatai, kad mėsos gabalai išdribę iš keptuvės į bliūdą, ir į ten pat ir padažas nutekėjęs – eikit šikt, čiliakiniai parazitai. Ir nepasakokit, kad padavėja išvertė – mačiau, kad ne jinai. Tai virtuvės problema.
Kai moki du kartus daugiau, nei ne ką prastesnį kinišką maistą darančiuose kabokuose, o tau duoda sušiktus vienkartinius besišerpetojančius pagaliukus, kurie lūžinėja bevalgant – eikit šikt dar kartą.
Ir trečią kartą eikit šikt už tai, kad per krūvą metų neįstengiate suprasti, kad paprastesnius patiekalus, kuriuos reikia dėtis sau į lėkštę, atnešti turėtumėt dubenyje, o ne plokščioe lėkštėje. Nes iš plokščios lėkštės šaukštu įsidėti be papildomų įrankių – problematiška.
Ir ketvirtą kartą eikit šikt už tai, kaip gaminate. Kiniškas maistas valgomas pagaliukais. Ir kai mėsos gabalas yra tokio didumo, kad netelpa į mano didelius nasrus – eikit šikt. Ir kai ryžiai yra labai absoliučiai, visiškai absoliučiai birūs, tokie, kokie puikūs būtų plovui, bet kuriuos valgyt pagaliukais – tai užsiknisimas – tai ir dar kartą eikit šikt.
Taigi – už tai, kad maistas lyg ir skanesnis – vienas balas, už neadekvatus su kainomis – minus vienas, ir kiek aš ten kartų pasiunčiau jus šikt? Kokius penkis berods? Na, tai dar minus penkis balus už kiekvieną kartą.
Reziumuojant apie Čili Kiniją
Taigi, paskaičiujame: aptarnavimas – neabejotinas nulis, išvaizda ir aplinka – irgi nulis, o su valgymu susiję dalykai, nepaisant visų viskų ir lyg ir geresnio, nei vidutiniškai skonio – minus 5.
Kitaip tariant, rekomenduoju valgyti kur nors kitur, nes bendras balas gavosi neigiamas, juntamai neigiamas. Čili Kinija yra ne ta vieta, kur jums vertėtų eiti. Taip, net jei esate Nekropolyje. Taip, tai matosi ir iš to, kad Čili Kinija paprastai nebūna sausakimšai prisigrūdusi.
