Čia kažkoks buvo kilęs triukšmas ant dienų, kad esą Sovietų Sąjunga pagal jos skaičius į Lietuvą ir pan. įveždavo nuolat už didesnes sumas, nei Lietuva pagamindavo. Maždaug tokio tipo sąpaliones, pasikapstę keliasdešimt metų senumo skaičiuose ėmė skleist kažkokie Rusijos propagandistai.
Problemėlė yra ta, kad tie skaičiai nereiškia absoliučiai nieko. Jei pieno kilogramą supirkinėsime po 40 kapeikų, o puslitrinis pieno butelis parduotuvėje bus parduodamas berods už 15 kapeikų – apie kokius mes palyginamumus išvis galime kalbėti?
Įsivaizduokim kontorą, kuri Lietuvoje gamina baldus, eksportuoja juos į kokią nors Vokietiją, o nenori mokėti tiek mokesčių, kiek numatyta Lietuvoje. Taigi daroma labai paprastai – įsteigi antrą įmonę Vokietijoje, parduodi baldus jai už dešimtadalį kainos ir dar perki iš jos kokias nors paslaugas, maždaug taip, kad nuolat jai dar ir skolingas liktum. Lietuvoje viskas dirba už vienus nuostolius, o Vokietijoje – fantastiškas pelningumas.
Tokiose korumpuotai nomenklatūrinėse sistemose, kaip SSRS, panašūs bardakai buvo visur, visur, kur tik įmanoma, tik atsirasdavo dėl kitų priežasčių. Su vidutiniu 100 rublių uždarbiu rusiškas spalvotas televizorius kainuodavo 700 rublių (ir tik su talonu, kurio eilėje laukt reikdavo kokius metus), valiutinėje parduotuvėje žymiai geresnis japoniškas – 500 dolerių, o dar tą įvežtinį japonišką importuodami pirkdavo dvigubai pigiau. Mes dabar gyvename geriau, nei sovietmečiu, bet skirtumas nėra toks jau kardinalus – įsivaizduokime, kad kokį nors eilinį, ne didžiaekranį, o tiesiog eilinį televizorių perkam už 10000 litų. Būtų normalu? Sovietmečiu santykis tarp maisto produktų ir elektronikos prekių gamybos kaštų buvo pakankamai panašus, kaip ir dabar. Tad galim drąsiai tarti, kad pvz., tų pačių televizorių kainos buvo užkeltos belenkiek kartų. O pagrindinių maisto produktų – belenkiek nuleistos, dirbtinai finansuojant – ir per supirkimą, ir per stebėtinai atpiginamas trąšas bei žemės ūkio techniką, etc..
Iš kur šitas briedas atsirasdavo? Ogi elementariai – yra televizorių deficitas, visiems jų reikia – na tai reikia ribot paklausą, vadinas galim padidint kainas iki belenkiek. Mažiau norinčių bus – daugiau patenkintų. O žmonės neturi už ką prasimaitint, brangu, neužtenka tiems televizoriams pinigų – na, reiškia, kad duoną reikia atpigint. O atpiginus duoną, kolchozai skursta ir žmonės iš ten bėga – reiškia, grūdų supirkimo kainas reikia laikyt didesnes. Ir t.t., ir t.t.. Kainos pareguliuojamos vienur, dėl to tenka reguliuoti ir kitur, todėl ir trečiur, o galų gale ir vėl ten, kur pradėjom reguliuot, kol viskas išsiklaipo tiek, kad butelis nuo alaus ima kainuot beveik tiek pat, kaip ir alus, kuris į jį supiltas. Tokia sistema yra vadinama komandine ekonomika. Ekonomika, kur rinkos dėsniai neveikia, o tik nomenklatūriniai absurdai. Norit elementarių kainodaros absurdų iš sovietinio gyvenimo – štai jums vienas ryškiausių: kainos turguje tais laikais būdavo gerokai didesnės, nei parduotuvėje, eiti į turgų buvo prabanga.
Esminis dalykas, kurį reikia įsisavinti: jei kalbame apie kokius nors palyginimus, turime pirmiausiai įsitikinti, kad pati lyginimo skalė yra teisinga. Bet komandinėje ekonomikoje pagrindinė palyginimo skalė – pinigai – negali būti teisingais, nes neveikia rinkos dėsniai. Todėl bet kokie paskaičiavimai apie tai, kad iš Lietuvos išvežta kokių nors prekių už tiek ir tiek rublių, o įvežta už tiek ir tiek – sovietiniam periodui yra absurdiški ir beprasmiški. Tokie „skaičiai“ – tai ne skaičiai, o į dangų iščiurkštos sovietūchinės trydos lašeliai, bandantys vaizduoti žvaigždes. Tad bet ką diskutuoti apie šiuos reikalus – tai tiesiog pačiam klampintis į absurdo liūną, priimant kaip esą faktą tokius dalykus, kurie teprimena šyvos kumelės kliedesius.
