Šiandien tiktai apsižiūrėjau, kad apie Therion ligšiol nebuvau parašęs, nors, atrodytų, tai tiesiog neįmanoma. Švedų grupė, iškilusi virš stiliaus tiek, kad apie juos galim drąsiai kalbėti, kaip apie supergrupę, užimančią toli gražu ne paskutinę vietą visų laikų visos Rock muzikos geriausiųjų šimtuke. Therion – tai viena iš kelių grupių, kurių dėka dabar jau išvis negalime kalbėti apie metalą, kaip apie vientisą stilių, turintį bent kažkokius aiškesnius bruožus.
Pradėję nuo progresyviniais eksperimentais pagerinto, tačiau gan banalaus death metal, Therion greitai, bet visai nebanaliai priplakė prie jo viską, ką tik įmanoma buvo rasti klasikinėje muzikoje – pradedant choralais bei operiniais vokalais ir baigiant kameriniais instrumentais. Ir aišku, visokiais ten sintezatoriais, garso spec. efektais ir t.t., gaudami tai, ką net ir skūpas pagyroms kritikas pavadintų dieviškumu. Nors ne – tai tamsos grupė. Tad šėtoniškumas – gal būtų tikslesnis apibūdinimas. Tai ne kokie nors Metallica tipo cirkai, kur orkestras pasikviečiamas, norint pavaizduoti kietesnius, tai tikros simfonijos, sukurtos ir sugrotos kitaip. Taip, kaip šimtus metų nesugebėdavo sugroti geriausi simfoniniai orkestrai. Sugrotos taip, kaip gali tik Therion.
Gal pradėsiu nuo gabalo, kuris seniai seniai išgirstas, man užstrigo visam laikui – „The Beauty In Black“. Taip, šis gabalas – gal dar ne tie Therion, kurie tapo dabar pasauliui žinomais metalo dievais, tačiau būtent šitas šedevras tapo tuo kūriniu, po kurio visiems pasidarė aišku: metalas gali būti gražus. Gražus ne savo greičiu, brutalia jėga ar sudėtingumu, o tiesiog gražus:
