Vilkas slėpėsi žolėje. Žolė buvo aukšta, pageltusi, veik nurudusi, ją bangavo vėjas. Tas pats vėjas šiaušė ir su žole besiliejantį vilko kailį. Vilkas, lyg nieko nebijodamas, stryktelėjo link manęs, pusiauriščia. Ir gavo spyrį į nasrus. Nukrito ant šono, persivertė ir nubėgo. Už kokio šimto metrų apsisuko ir ratu sugrįžo atgal. Antras jo šuolis buvo rimtesnis, tačiau paskutinis. Aš nusprendžiau jį užmušti. Spyris gavosi idealus, visiškai techniškas: nuo krūtinės kumščiai puslankiu leidžiami žemyn ir į šonus, judesio banga persiduoda į klubus ir koja iššauna, kaip botagas – tiesiai į ten, kur gerklė susieina su žandikauliu. Dar spėjau pamatyti į šipulius lūžtančius nasrus ir iš vilko akies trykštelėjusį kraują.
Kurwa matka, atsibudau 5 ryto, toks jausmas, kad į sieną sulaužiau kojos pirštus, o gal ir kelio girnelę. Gerai, kad siena pakankamai arti buvo – kelias atsitrenkė pirmas, gan mažu greičiu, nedavęs įsibėgėti pėdai. Dabar ant kelio iššoko nediduko obuoliuko dydžio ir formos guzas, kojos nykštys nesilanksto – irgi į guzą išaugo. Jei ryt nepajusiu, kad gerėja, matyt teks važiuot į traumą.
Sušiktas vilkas.
