Bacevyčia ir semiotikos lūžis. Semiotikos ratas ir eksceptologija

Daugiau, kaip pora dešimtmečių bandymo suprasti, vis daugiau ir daugiau žinių, o supratimas – vis menkesnis. Čia aš apie save. Ir dar – apie Kęstutį Bacevičių, labiau žinomą, kaip Bacevyčia. Jis irgi kažką tokio kalba. Ir apie save, ir apie semiotiką, ir apie įvairias poststruktūralistines sroves, bandančias dekonstruoti struktūralistines problematikas.

Sako, kad istorija sukasi ratais. Nežinau, kaip ten ratais, bet semiotika, atrodo, apsisuko. Ir netgi gal ne vieną kartą, o dar sudėtingiau – ratų ratais ratais susiratavo, išvirsdama simuliakrų simuliacijų simuliakrų simuliakrais.

Ir tai nenuostabu – viena iš poststruktūralistinių semiotikos atšakų, kurią mums duoda Jean Baudrillard, sako tiesiai: simuliakrai ir simuliacija valdo viską. Aha, tie patys, kurie matematiškai užsivadintų universaliomis Tiuringo mašinomis. Konceptas paprastas ir bukas: kalba (ne tik žodinė) aprašo pasaulį, sukurdama jo simuliaciją, o atskirti tos simuliacijos nuo pasaulio – nelabai ir įmanoma. Bandydami atskirti, kuriame dar vieną simuliaciją, joje – dar vieną, kitaip tariant, simuliakrai ima skaidytis, daugintis, dalintis, užgoždami bet kokius dekonstrukcijos bandymus ir imdami varyti analizuotoją iš proto.

Čia noriu nukrypti nuo temos ir paaiškinti apie paplitusį bukumą: neretas asilas, išgirdęs žodį „simuliakras“ ir pasiskaitęs jo apibrėžimą, kad tai esą kažkoks netikras pasaulis, tam tikra simuliacija, paima šį žodelytį apyvarton ir ima paskui juo taškytis. Labai mėgsta juo pasišvaistyt kai kurie debilavoti komunistėliai, vartodami šį žodį silpnaprotiškiausiu būdu – užkabinant ant kieno nors argumentacijos ir taip, esą, pasakant, kad ta argumentacija yra išsigalvota, nieko verta. Tai kardinali klaida, būdinga kogitofobiniams atvejams. Simuliakrai yra visur, apie ką mes galim kalbėt ir kuo išvis galim gyvent. Joks įvardinimas, esą kažkas yra simuliakras, nepadaro to kažko nei geresniu, nei blogesniu. Dar daugiau, bet kurio simuliakro analizė, dekonstrukcija ar bandymas disimuliuoti neįmanomas be kitų simuliakrų. Tad kai kažkas žodį „simuliakras“ pavartoja diskusijoje (pvz., „jūs čia gyvenat savo simuliakre“) ką nors neigdamas, išsyk tam žmogui galit kabint kogitofobo etiketę.

Taigi, grįžtant prie mūsų avinų. Prieš porą šimtmečių gimęs danas, uždarbiavęs iš vaikiškų pasakaičių rašymo, tapo vienu iš pirmų semiotikos genijų, deja, nelabai teaprašiusiu savo metodą, nors ir besiplūdusiu, kad jo gerųjų kūrinių nieks nenori skaityt, o iš proto eina dėl visokių chaltūriškų pasakaičių. Pasakas anas danas rašė, kaip koks automatas – dešimtimis, jei ne šimtais, ir nenuostabu – turėdamas gerą galvą, jis prakapstė giliau, nei kiti to meto autoriai. Atrado, kad geros pasakos visad turi banalią struktūrą: herojus laimingai gyvena kažkokioje vietoje, įvyksta kažkoks įvykis, herojus dėl to iškeliauja, per baisius vargus ir nelaimes kasasi kažkur į kitą vietą, o paskui kažkur atvyksta ir vėl pasidaro laimingas. Struktūra, kurią atrado Hans Christian Andersen, šiais laikais jį būtų padariusi turtingiausiu pasaulio žmogumi.

Gal dėl to vėlesni struktūralistai ir ėmė kraustytis iš proto, analizuodami visokias pasakas ir kapstydami po tekstus, bandydami suprasti, kaip čia gaunasi, kad tą pačią istoriją galima papasakoti absoliučiai skirtingais būdais, ir priklausomai nuo pasakotojo pozicijos, ir priklausomai nuo teksto struktūros (pvz., nuo pasakojamų įvykių eiliškumo), ir priklausomai nuo pavartoto žodyno, ir nuo dar belenko. Ir, kas įdomiausia, formaliai labai panašūs tekstai kartais neša visai skirtingas prasmes.

Čia ir gavosi pirmasis lūžis (o, taip, dar Šventas Augustinas ten kapstė po tas semantikas, bet neesmė): ne tik žodžiai neša prasmę ir reikšmę. Konkretus žodis, ženklas, konkrečiame sakinyje gali pakeisti savo reikšmę labai nemenkai, o kartais ir kardinaliai, tiesiog santykyje su kitais, ir santykyje su gramatine struktūra, kurioje jis įtaisytas.

Čia, kad netuščiažodžiaut*, imkim pavyzdėlį: „Uosis, įkišęs savo šaką Eglės drevėn, nubarstė savo sėklų“. Kaip matom, visai ne tas gavosi, apie ką galėtume pagalvoti, tiesiog pavartoję tokius žodžius, kaip „ąžuolas“, „eglė“, „drevė“ ar „sėklos“.

Patsai sakinys visai nebūtinai apisibrėžia visas tas reikšmes ir prasmes. Norint suprasti, tenka ieškoti konteksto, vadinas – ir didesnio teksto, kurį skaldyt, struktūruojant ir atrandant aiškesnius prasmių laukus. Kitaip tariant, patsai sakinys, sudarytas iš tam tikrų gramatiškai apiformintų ženklų, patsai tampa irgi ženklu, tik jau sudėtiniu, superženklu, katro prasmingumą galime surasti tik platesniame tekste, o tame tekste juo ir manipuliuoti taip, lyg tai tebūtų ženklas. Oj, aš, žinoma, nenuoseklus. Tai vienas iš vėlesnių lūžių, katrą taip gražiai paformulavo Algirdas Julius Greimas.

O, taip, jei jau kertam iš peties, tai dar pažvelkim į reikalą ir taip: ženklas – nebūtinai žodis. Šviesoforai – puikiai suprantami, ir su prasmėmis, ir su reikšmėmis. Šviesoforų kalba – viena iš labiausiai paplitusių ir suprantamiausių neverbalinių kalbų. O, ir ne tik šviesoforai. Ženklų sistemų, tam tikrų pilnaverčių ar nepilnaverčių kalbų mūsų gyvenime – dešimtys, o gal ir šimtai. Patys pagalvokim, kiek ir kokių – tais smagus užsiėmimas. Ferdinand de Saussure, manyčiau, turėjo labai jį mėgti.

O, taip, galėsčiau dar kartą plėstis į matematinę reikalo pusę, kur įvyko kitas lūžis, nuo kurio prasidėjo kalba, kaip matematika, o tekstai – kaip įrodymai. Čia visos tos Tiuringo mašinos, baigtiniai ir nebaigtiniai automatai, programavimai, metakalba ir pan. – būtent šio reikalo dėka semiotikoje susidarė srovė, kuri absoliučiai neįstengia susišnekėt su visokiais filologais.

Išties viskas prasidėjo nuo tokio Euklido. Anas suformulavo geometriją su visa jos aksiomatika. Taigi, formuluotės gavosi tokios, kad iš jų išlindo tokia, nežinau, kaip čia pavadinti, gal užveikianti? Žodžiu, irituojanti teorema. Daugelis ją iš mokyklos laikų atsimena – reikia įrodyti, kad trikampio kampų suma yra lygi dviems statiems kampams. Arba (kita tos pat teoremos formuluotė), kad dvi paralelios tiesės trečiąją kerta tuo pačiu kampu. Arba (išties – dar viena to pat formuluotė), kad tiesių sankirtoje du priešingi kampai visada vienodi. Arba (dar viena) kad dvi paralelios tiesės nesusikerta. Arba (dar viena), kad dvi tiesės gali susikirsti ne daugiau, kaip viename taške. Ir t.t., ir t.t.. Tokia begalė formuluočių atsirado iš vieno ir to paties klausimo – ar trikampio kampų suma sudaro 180 laipsnių, ar nesudaro. Kaip galim pastebėti, analizuodami bandymus įrodinėti, krūva skirtingų teoremų išties tėra tas pat tekstas apie tą pačią problemą, tačiau pateiktas labai skirtingais būdais.

Šitas lūžis – filologams nežinomas, tačiau matematikams – tai viena iš smagiausių istorijų, vykusių kaip tik to paties Anderseno laikais. XIXa. matematikas Nikolajus Lobačevskis savo vadovo (kažkokio Kazanės Universiteto rektoriaus) nurodymu buvo uždarytas į durnyną. Nes pareiškė, kad išties viskas ne taip ir trikampio kampų suma visada mažesnė už 180 laipsnių. Paleistas buvo tik po to, kai šio „bepročio“ darbus perskaitė didžiausiasis naujųjų laikų matematikas – Carl Friedrich Gauss. Paskaitęs, šis įširdo ir tą Kazanės rektorių išplūdo tokiais žodžiais, kad sako, laiškai Rusijos Mokslų Akademijai buvo sudeginti, kaip nepadorūs. Nikolajus Lobačevskis buvo paleistas iš durnyno, jam suteikta stipendija ir netgi imta publikuoti jo darbus, nors ir burbant, kad niekas šitų nesąmonių nesupranta ir nesupras. Greitai po to išlindo ir anoks Bernhard Riemann, pareiškęs (priešingai Lobačevskiui), kad trikampio kampų suma didesnė už 180 laipsnių. Ir Lobačevskio, ir Rymano bandymai tebuvo Velnio advokatavimas – bandymas įrodyti tą pačią teoremą, remiantis priešingu teiginiu. Paaiškėjo, kad padarius prielaidą, jog trikampio kampų suma nelygi 180 laipsnių, viskas gaunasi kuo puikiausiai, o paneigti to, remiantis Euklido aksiomatika, niekaip nepavyksta.

Bet matematikai nebūtų matematikai, jei nebūtų ėmę nagrinėti reikalo iš pašaknų. Norint išspręsti tą prakeiktą (du tūkstančius metų spręstą) teoremą, reikia įvesti dar vieną aksiomą. O ją galima ir taip, ir anaip įstatyti. Ir tarti, kad 180 laipsnių, ir kad daugiau, nei 180, ir kad mažiau, ir kad nykstamai daugiau ar mažiau, ir kad yra matavimų ribos, ir kad yra erdvės kreivumai, ir t.t. – variantų begalės. Štai tada ir išlindo David Hilbert, sugalvojęs savo metateorijas. O po jo – ir Kurt Godel, ir Alan Turing, ir jau atvirai lingvistinis matematikas – Bertrand Russel. Dar vienas lūžis, kaip sakant.

O jau paskui, visų vis dar tautosaką betiriančių semiotikų fone išlindo Noam Chomsky – pagarsėjęs biheviorizmo griovėjas (ir paradoksaliu būdu – pats akivaizdus bihevioristas su savo tomis bazinėmis programomis), pademonstravęs, kad natūralios kalbos turi struktūrą, kurią (bent kartais) galima užrašyti matematiniu tikslumu (generatyvinė gramatika – argi savo sintaksinėmis transformacijomis neprimena, pvz., Markovo sekų?). O dar paskui – ir Algirdas Julius Greimas, kuris įklimpo matematikon tiek, kad ėmė savo darbuose remtis metakalbos ir metateorijos sąvokomis, lyg besiteisindamas dar ir kažkurioje knygoje mestelėjęs kažką tokio – „vartoju semiotikoje natūralią kalbą, o ne metakalbą, nes įrodyta, kad natūrali kalba atitinka metakalbų reikalavimus“. Čia reikia pasakyti, kad Greimo „natūrali kalba“ yra tokia, kad nusišaut galima dėl jo matematiškų formuluočių.

Taigi, o jau paskui viskas ėmė lūžinėti tiesiog savaime. Tai ir tas pats minėtasis Jean Baudrillard su savo simuliakrais, ir Jacques Derrida su savo dekonstrukcijomis, ir dar belenkiek kitų poststruktūralistų, sugalvojusių, kad struktūralizmas pats savaime irgi vertas analizių, dekonstrukcijų ir t.t..

O dabar štai išlindo naujas lietuvių semiotikos pasididžiavimas – Paryžiaus mokyklos atstovas, Derrida mokytinis Kęstutis Bacevičius. O, taip, kaip tai primena irgi lietuvį Algirdą Julių Greimą, gyvenusį Prancūzijoje ir tapusį viena iš pačių ryškiausių semiotikos žvaigždžių. Bacevyčia yra idėjinis pankas, įnešęs į semiotiką dekonstrukcinios dekonstrukciją, visiškai disimuliacinį konceptą, grynai hakerišką prielaidą apie tai, kad Baudillard simuliakrai gali būti dekonstruojami tuo pačiu matematinikų metodu – atrandant neišsprendžiamas formuluotes, problemas, kurios negali būti įrodomos ar paneigiamos, remiantis apibrėžta aksiomatika. Ir per tas problemas – laužiantis į platesnį suvokimą, o lūžį paverčiant ne šiaip istoriniu mokslo įvykiu, o natūralia semiotine metodika. Paradigmų generacijos dekonstrukcijos laužymo generacijos paradigma, huh?

Taip, Universalioji Tiuringo mašina, jei yra emuliuojama kitoje Universlioje Tiuringo mašinoje, negali nustatyti savo emuliuojamumo, o simuliakras negali nustatyti savo simuliakriškumo. Įdomu ir tai, kad pati UTM, emuliuodama kitą UTM, negali tiesiogiai pasakyti, ką ta kita UTM daro, o simuliakras – negali žinoti, kas iš jo išaugs. Tad viena iš prielaidų – aptikti visokius, ghrmz, gal artefaktus, dirbtinesnius konstruktus? Net nežinau, kaip pavadinti tiksliau. Bacevyčia sako – eksceptus. Ir pagal juos jau bandyti rasti dekonstrukcijų lūžius ir išeiti iš užburto simuliakrų rato.

O, taip, dar kartą prisiminkim: kalba atitinka metateorijos reikalavimus. T.y., ji pati yra UTM, iš kurios bandome išsilaužti. Gal tada suvoksim, koks nachališkas, įžūlus ir kartu nuostabus yra eksceptologinis požiūris. Ir gal tada suprasim, kokia yra semiotikos nesuprantamybė, koks tai drakonas iš savęs.

Išnašos

* Žinau, kaip kalbainiai siunta dėl savo „kad su bendratimi“ pažeidimų. Man nusispjaut. Bendratis su „kad“ neša struktūrinį modifikatorių semai, nustatantį neutralų, neveiktinį sąvokos funkcionalumą. „Kad netuščiažodžiautume“ skirtumas nuo „kad netuščiažodžiauti“ yra labai akivaizdus (gauname vieną atėmę iš kito, kaip matematikoje, spręsdami lygtį): pirmasis neša teiginį, esą vykdysim veiksmą, antrasis – kaip ir būdinga bendračiai, neneša, palikdamas tam veiksmui neveiktinį, neįgyvendinamą atspalvį. T.y., prasmės skirtingos, o viena kitu nėra keistina.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

13 thoughts on “Bacevyčia ir semiotikos lūžis. Semiotikos ratas ir eksceptologija

  1. Mantas

    Buvau parašęs labai ilgą komentarą, bet internetas „nusprogo:, parašiau antrą, perkrovęs modemą, bet ir vėl „nusprogo“, tad „piktas kaip velnias“ bandau trečią kartą, bet jau mažesnį ir ne tiek susijusį su įrašu, kiek su išnašomis.

    „kaip ir būdinga bendračiai, neneša, palikdamas tam veiksmui neveiktinį, neįgyvendinamą atspalvį.“

    Pataisykite, jeigu klystu, bet kalbainiu požiūriu neveiktinį ir neįgyvendinamą atspalvį „neštų“ ir taisyklinga sudėtinė konstrukcija -- „kad būtų“. Pvz., „kad būtų netuščiažodžiaujama“.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ne taip. „Kad būtų“ -- jau turi savyje prielaidos apie būtį -- „jei būtų“. O „kad būti“ -- tos prielaidos neturi (ar turi patį įmanomai mažiausią kiekį) -- „jei būti“.

      Atspalvių subtilybės. Žinoma, tai nebūtinai reiškia, kad reiktų „kad“ vartoti su bendratimi. Kita vertus, tai reiškia, kad tiesiog būna atvejų, kai viena kito nepakeičia.

      O šiaip -- aš čia Užkalnio pavyzdžiu, ant piktumo kalbainiams.

      Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jei mano atmintis nemeluoja, tamsta pradžiuginot mane šia dovana prieš kokius du metus.

      Prieš porą dešimčių metų tos Proppo analizės man buvo išsvajotomis ir niekur nerastomis -- kaip tik tuo metu krausčiaus iš proto dėl struktūrų ir prasmių mitologiniuose pasauliuose.

      Reply
  2. skirtumas

    Tai jau tikrai. Šie tekstai apie semiotiką yra tokie, kad kažkoks suvokimas atsiranda, bet baisu plėtoti, nes suveikia nepilnavertiškumo kompleksas. Paskui dar suveikia baimė.

    Reply
  3. Mišrūnė

    Man tas pats. Kol nebandau suprasti, tai lyg ir aišku, o jei tik pabandau įjungti mąstymą -- viskas, iškart trumpina.
    Ale vis tiek įdomu. Mislyju, Rokiškis ir skalbimo mėsmalės naudojimo instrukciją sugebėtų taip parašyt, kad užkabintų.

    Reply
        1. Mišrunė

          Nu jo, visi rašančios ypatos sielos subtilumai kaip ant delno -- kad ir apie ką, o vis tiek bent vienas žodis apie mėsą…
          Susgėdau, lendu po kilimu.

          Reply
  4. Chemiker

    Ne į temą komentaras, bet vikipedija rašo, kad Lobačevskis pats buvo Kazanės universiteto rektorius tuo metu, kai sugalvojo savo geometriją.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Gal truputį kažką ir pripainiojau (per dešimtmečius, žinot, atmintis ima šlubuot). Reiškia, gal koks dar aukštesnis veikėjas įgrūdo jį durnynan už tą geometrinę ereziją. Taip ar anaip, istorija pamokanti.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *