Mėnuo: vasario 2011

Monthly Archives: vasario 2011

Bacevyčia ir semiotikos lūžis. Semiotikos ratas ir eksceptologija

Daugiau, kaip pora dešimtmečių bandymo suprasti, vis daugiau ir daugiau žinių, o supratimas – vis menkesnis. Čia aš apie save. Ir dar – apie Kęstutį Bacevičių, labiau žinomą, kaip Bacevyčia. Jis irgi kažką tokio kalba. Ir apie save, ir apie semiotiką, ir apie įvairias poststruktūralistines sroves, bandančias dekonstruoti struktūralistines problematikas.

Sako, kad istorija sukasi ratais. Nežinau, kaip ten ratais, bet semiotika, atrodo, apsisuko. Ir netgi gal ne vieną kartą, o dar sudėtingiau – ratų ratais ratais susiratavo, išvirsdama simuliakrų simuliacijų simuliakrų simuliakrais.

Continue reading →

Irenos Smetonienės spalvos

Glamūriškas Irenos Smetonienės abrozdėlis, kurio spalvas pažiūrėsim. Čia dar spalvos natūrinės, į žodžius nepaverstos

Su vienu draugu taip bekalbant apie svetimybes ir VLKK vykdomą semantinę cenzūrą, kilo mintis tą reikalą vizualizuoti. Labai jau iš manęs menkas menininkas, bet kažkas ir gavosi. Ir netgi ne kažkas, o kažkas, keliančio labai įdomių minčių.

Trumpai tariant, iš lietuvių kalbos cenzūruojamos visokios spalvos – nei ten ružava leistina, nei ten feličytava, nei kokia nors bordinė ar ryža. Taigi, imam ponios Irenos Smetonienės abrozdėlį, ir pažiūrom, kas ten iš to gausis, spalvas pagal VLKK nurodymus išcenzūravus.

Drįstu manyti, kad būtent Valstybinės Lietuvių Kalbos Komisijos pirmininkės atvaizdas – idealus taikinys mūsų kalbiniams-spalviniams eksperimentams. Čia, tarp kitko, dar ir semiotinis aspektas yra: spalvos irgi tampa ženklais, o atvaizdas – tam tikru sakiniu, tekstu, nešančiu prasmę, iš tų spalvų – ženklų sudarytu, tad viskas net ne perkeltiniu, o labai tiesioginiu būdu atvaizduja tekstų cenzūravimo, prisidengiant „kalbos grynumais“, pasekmes.

Dar labiau nukrypstant – taip, paveiksliukas – tai gramatinė struktūra, susidedanti iš ženklų (pikselių, žodžių), išdėstytų tam tikra tvarka. Sintaksė – paprasta: rašoma nuosekliai, o kas kažkiek simbolių, keliama į naują eilutę, taip sudarant dvimatį tekstą. O į pačias JPEG kodavimo subtilybes nesigilinkim.
Continue reading →

Kaip plaunami pinigai

Kadangi reikia ir kažką gero pridėt - šiame pastate sovietmečiu buvo geras beliašų kioskas, deja, daugiau ko nors teigiamo apie Lietuvos Geležinkelius nesugalvoju.

Ponas Maliboo atkasė puikų, nuostabų pavyzdėlį – Lietuvos Geležinkeliai (įmonė, jau seniai garsi, kaip fenomenas), surengia reklamos konkursą. Penktadienį (vakar) konkursas yra paskelbiamas. Pirmadienį (poryt) – jau turi būti dalyvių paraiškos.

Kiek sako mano paprastas supratimas, atviram konkursui skiriamas laikas turi būti ne mažiau 52 dienų. Jei konkursas ribotas – ne mažiau 40 dienų. Bet matomai, arba Lietuvos Geležinkeliams Viešųjų pirkimų įstatymas negalioja, arba jie ten suranda dar geresnių gudrybių.

Aišku, galėčiau dar kartą priminti Viešųjų pirkimų agentūrą, dėl kurios bandoma nušalinti ištisą ministrą, ir kuri tokiems bajeriukams negalėtų duot galimybių. Bet labiau noriu priminti, kad Lietuvos Geležinkeliai – plačiai žinomi, kaip įvairių politikų poilsinė: prisidirbai – keliauk ten pailsėt.

Kaip sakė ponas Landsbergis, kas galėtų paneigti? Kas galėtų paneigti, kad PR firmos, darančios politikams rinkimus, nelaimės kokių nors konkursų?

Trumpai tariant, laukiu, kada STT jais užsiims. O beje, ponas Eligijus Masiulis, susisiekimo ministras, berods jokių reformų tenai dar nei nepradėjo? Ryškus kontrastas tarp kai kurių valdžios veikėjų…

Upd.: komentaras iš Lietuvos Geležinkelių apie tai, kad viskas yra kitaip:

Informuojame, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ siųstas kvietimas bendradarbiauti nebuvo nei konkursas, nei apklausa, todėl straipsnyje „Kaip plaunami pinigai“ pateikta informacija yra klaidinanti.
Tiesiog paprašėme kūrybos žmonių, turinčių kompetencijos reklamos ir viešinimo paslaugų sferoje, pateikti idėjas kviesdami bendradarbiauti.
Patvirtiname, kad tai nebuvo ir negali būti pirkimas, nes nebuvo prašoma pateikti jokių pirkimą liudijančių dokumentų, o tik prašoma pateikti idėjas koncepciniame lygmenyje, kaip Lietuvos geležinkeliai galėtų atrodyti parodų metu pagal pateiktus svarbiausius įmonei aspektus.
Pasiūlytas terminas esant poreikiui taip pat gali būti koreguotinas atsižvelgiant į įmonių pateiktus pageidavimus.
Toliau, išsirinkus geriausias idėjas, kviestume bendradarbiauti dėl šių idėjų įgyvendinimo viešųjų pirkimų įstatymu numatyta tvarka.

Verslo Klasė, naujas numeris

Štai ir vėl naujas „Verslo Klasės“ numeris išėjo. Prašom pirkt ir skaityt. Kaip visada – nusipirkt po 3 numerius ir nepagailėt pinigų. Nes ten – ir vėl jūsų brangus Rokiškis visame gražume atskleidžia visą teisybę apie realybę. Julian Assange ir WikiLeaks su paradigmų pokyčiais – štai kokia tema, bet kardinaliai rimtesnė, nei buvo čia – bloge. Tarp kitko, nukrypstant, dar iš kiek kitos, ne tokios paradigminės pusės – ir „Naujoji Komunikacija“ (dar nežinau, ar jau, ar tik bus, bet irgi nepraleiskit, jei ta tema domitės). Išvis, Verslo Klasės numeris – apie besikeičiantį pasaulį ir tai, koks jis darosi. Labai rimta, labai verta.

Taipgi atskirai noriu paminėt – šiame VK numeryje reiškiasi ir ne kas kitas, o Nerius iš Commonsense.lt, kuris išdeda visą tiesą apie tai, nuo ko įmonės turėtų pradėt taupyt, jei pinigų trūksta – ne nuo kokio darbuotojo atleidinėjimo, o nuo savo procesų tvarkymo, aiškinantis, kur silpnosios vietos. Ir žinoma, tragiškai neefektyvus tiekėjų valdymas bei nesuvokiamai dideli atidėjimai – viena dažniausių priežasčių, dėl kurių įmonės neturi pinigų. Puikus straipsnis apie geriausią praktiką – tiesiog skaityk ir naudokis, kaip instrukcija.

Čia ta proga, kaip bonusą, duodu jums blogiausios praktikos pavyzdį iš vienos nemenkos didmeninės prekybos kontoros, pratusios dėtis 100 procentų antkainį (su mažesniais antkainiais įmonė gauna vienus nuostolius): įmonė veža į Lietuvą ganėtinai brangias, prestižinio segmento prekes, kurias parduoda mažmenininkams. Mažmenininkai ima su kelių mėnesių mokėjimo atidėjimu ir galimybe prekes grąžinti metus laiko, atgaunant 100 procentų visos sumos (Netikit tokiais skaičiais? Aš irgi pradžioj nepatikėjau). Tai dabar pabandykim primesti, kokią dalį įmonėje sudaro grąžinamos prekės ir koks procentinis realus apyvartumas per mėnesį. Ir ką tereiktų padaryti, kad įmonė išliptų iš nedidelio minuso į didelį pliusą.

Taip, ir kaip visada, „Verslo Klasė“ pilna kitų straipsnių, kurių nesurasite niekur kitur, kaip tik „Verslo Klasėje“. Taip kad marš visi pirktis, o dar ir prenumeruotis. Prenumerata – privaloma (ne mažiau, kaip po dvi prenumeratas kiekvienam šeimos nariui, įskaitant moteris bei vaikus), bet net ir tokiu atveju, jei prenumeruojatės, visvien marš visi pirktis papildomai!

Esminė kalbainių bėda

Grammar Nazi, lietuviškai būtų Kalbonacis. Kur jo bėda? Galvoje.

Esminė kalbainių bėda, dėl kurios jie kuria visokius absurdus, nesąmoningas kabutes ir reguliuoja tekstų prasmę, yra labai paprasta. Neįtikėtinai paprasta ir neįtikėtinai jiems skaudi. Tai pati lietuvių kalba. Jei jie turėtų reikalų su anglų ar kinų kalba, jokių jiems bėdų nekiltų. Deja, kalba yra lietuvių. Jie nekenčia šios kalbos, nes negali su ja dirbti formaliai, biurokratiškai, kurdami taisykles. Lietuvių kalba faktiškai neturi formaliosios dalies, iš to ir kyla kalbainių neapykanta mūsų kalbai.

Neurotinė neapykanta, dėl kurios kuriamos beprasmės taisyklės, turinčios atstoti tai, ko išties nėra. Aš ne šiaip sau sakau, kad tai yra neapykanta – saujelė kalbainių visą Lietuvą vadina beraščiais, niekina, tyčiojasi ir netgi aiškina, ką kuris tekstas gali reikšti, o ką – ne. Tai akivaizdus neurotiškumas – bandyti reguliuoti, ką žmonės galvoja. Ir kalbainių elgsena – kaip pagal Eriką Berną: patys pridaro kliedesių, susilaukia reakcijų ir paskui piktinasi. Tai nėra racionalus elgesys, kai keliami apgalvoti tikslai ir jų siekiama. Tai neurotiko elgesys, kai aplinka verčiama elgtis tam tikru būdu, kad būtų galima tarti „štai, visi jie tokie“.