Daily Archives: 2011/04/06

Carlsberg Group knisa protą

Protą knisam, nesicackindami!

Anoksai ponas Sven Langeneckert, Carlsberg Group viceprezidentas, pareiškė, kad jei nuo kitų metų Lietuvoje bus galutinai uždrausta alaus reklama, tai Carlsberg Group pasitrauks iš Lietuvos. Pagal juos, pasitrauks, nes negalės reklamuotis, nors vėlgi įprastu aludarių bei degtindarių teigimu, alaus reklama nedaro įtakos ir neskatina gerti ir taip toliau.

Čia atvejis, vertas labai trumpo paanalizavimo ne tik iš marketingo ir PR pusės (ir durnam aišku, kad nei ten jie trauksis, nei ką, o tik bando kažkokį spaudimą daryt), bet ir iš pokyčių informacijos valdymo pusės. Tai yra geras verslo restruktūrizavimo PR pavyzdys, iš kurio verta pasimokyti.

Jei mano duomenys teisingi, Lietuvoje Carslberg grupė (Švyturys-Utenos alus) 2009 metais pagamino 129 milijonus litrų alaus, labai didelė jo dalis nuėjo į eksportą. Kitaip tariant – puikiu pelningumu dirbanti gamykla. Pasaulyje Carlsberg Group 2008 pardavė šimtą kartų daugiau – virš 12 milijardų litrų alaus. Nemenkos apimtys, tiesa? Kalbant dar konkrečiau: koncerno pajamos per metus sudaro apie 30 milijardų litų, t.y., porą kartų daugiau, nei Lietuvos biudžeto įplaukos.

Žinoma, kad tokia galinga kompanija gali sau leisti nurodinėti Lietuvos vyriausybei, kaip elgtis, ką leisti, ko neleisti, kokius įstatymus kurti ir taip toliau. Ir žinoma, kad kai kažkokia, atsiprašant, Lietuva susigalvoja pristabdyti alkoholio reklamą, kyla daug nepasitenkinimo bei noro truputį spustelt valdžią.

Mano girdėti ir niekieno nepatvirtinti gandai sako, kad jau dabar iš Švyturio gamyklos Klaipėdoje atleidžiami darbuotojai, o įranga jau imta išmontuoti (jei kas turite apie tai tiesioginių žinių, būtų gerai, jei patvirtintumėt ar paneigtumėt). Jei tai tiesa, tai reiškia, kad jokių Sven Langeneckert minimų „jeigu“ ir sąryšių su kokiais nors būsimais reklamos ribojimais – nėra. Paprastai, kai jau kalbama apie galimus uždarymus, reiškia, kad yra konkretūs planai ir yra jų pridengimas visokiais PR fokusais. Taigi, Klaipėdoje esantis Carlsberg padalinys galimai jau užraukiamas tiesiog bandant optimizuoti gamybinius kaštus. Carlsberg mastais net ir Utenos alaus gamykla yra gan nedidelis fabrikėlis, o jau Klaipėdos Švyturio bravoras – tai vos ne namudinių apimčių linija.

Švyturys yra vienas iš brangiausių, jei ne pats brangiausias lietuviškas prekės ženklas, tačiau bravoro išlaikymas Klaipėdoje vien tam, kad būtų palaikomas Švyturio prekės ženklas – visgi brangus malonumas. Taigi, tą gamyklą norima uždaryti. O uždarant, gaunama puikiausia proga viską suversti ant valdžios, išsyk nušaunant du zuikius: „čia įstatymai, ribojantys reklamą kalti dėl to, kad buvom priversti uždaryti bravorą Klaipėdoje“. Maždaug taip.

Kertu lažybų, kad po kiek laiko būtent šitoks mitas ir bus paskelbtas.

Atnaujinta: Carlsberg atstovai atsiuntė man paneigimą, kuriame teigia, kad Carlsberg Group iš Lietuvos nesitrauks. Paneigimą skelbiu pas save.

Rokiškis Rabinovičius ėda katę

Tie subinės aišku čia pradžioj juokiasi, bet po to, kai aš paskui iššokau iš tos bačkos, tai jiems jau maža nepasirodė, žinokit. Katė už tuos asilus protingesnė, ne veltui bėgo. Taip kad čia jau ne pirmas kartas, tik kad durnių kiekis neišmatuojamas, vienus išnaikinu, kiti iš kažkur atsiranda.

Taip kad gerbkite Rokiškį Rabinovičių ir jam neprireiks jūsų visų nužudyt.

Kaip vėl bus neįvesti progresiniai mokesčiai

MokesčiaiKartą rašiau apie dezinformacines bombas ir menamus reguliavimus, kaip tai daroma. Dabar visą tai vėl matome kuo gražiausiai – svarstomi progresiniai mokesčiai. Ir jau kelintą kartą? Jei neklystu, per paskutinius 10 metų – mažiausiai trečią, o gal jau ir ketvirtą kartą Lietuva vėl išvengs progresinių mokesčių įvedimo, suknisant visą reikalą tuo pačiu metodu.

Metodas – elementarus: parengiamas toks įstatymo projektas, kuris netgi visiškam durniui atrodytų kaip kliedesys. Pvz., nustatoma, kad GPM prie 1500 litų sudarys 30 procentų, o prie 4000 litų ir daugiau sudarys 50 procentų. Kad būtų patikimiau, galima privelti dar daugiau kokių nors kliedesių, pvz., kad GPM, mokamas mažiausiai uždirbančių, irgi padidėtų. Trumpai tariant, kad tik tas įstatymas būtų kaip absurdas.

O tada jau įsijungia būrys visokių žurnalistų ir demagogų. Apie ekonomiką ir politiką nei menkiausiai nesuvokiantys žurnalistai ima skleisti pasipiktinimus, pradeda rėkti ir visokios LLRI mergaitės apie tai, kad čia pavydo mokesčiai ir pan., ko pasekoje mokesčių pakeitimai eilinį kartą palaidojami. Eiliniai demagogijų pavyzdžiai – kad ir kokia nors Kaetana Leontjeva, eilinį kartą sukurianti puikią istoriją apie tai, kad progresiniai mokesčiai yra tokie, kur ketvirtadaliu daugiau pamokų turintis mokytojas turės mokėti tris ar keturis kartus daugiau mokesčių.

Ir žinoma, paskui ta pati Kaetana pradeda pezėti apie tai, kad Lietuvai reikia regresinių mokesčių. Kuo daugiau uždirbi – tuo mažiau moki. Kas įdomiausia, šitas kliedesys dar ir apvelkamas kažkokiais socialiniais teisingumais, kalbomis apie moralę, nusišnekėjimais apie tai, kad jei mokesčių daug uždirbantys mokės mažiau, vadinasi, sumokės daugiau ir pan..

Aišku, aš net nesigilinsiu į tai, kodėl, kas ir kaip, kokie mokesčiai turi būti ir t.t.. – netgi žiūrint į ekonomiką iš laisvos rinkos, kaip ekosistemos pusės, progresiniai mokesčiai yra būtini vien tam, kad rinka liktų gyvybinga, neimtų merdėti (Lietuvoje esanti rinkos oligopolizacija, smulkaus verslo prasta padėtis ir neadekvačiai iškilusios kainos – didžiule dalimi yra būtent progresinių mokesčių nebuvimo pasekmė). Jau nekalbant apie kapitalo užšaldymo problemas, socialinį teisingumą ar elementarias mokesčių mokėjimo potencines galimybes.

Tiesiog įsidėmėkit žlugdymo mechanizmą. Kaip tai yra daroma: įstatymo projektus parengia realūs jo priešininkai, besiskelbiantys idėjos gynėjais. Parengia taip, kad idėja žlugtų, įstatymo priešininkais taptų visi, kas papuola, o demagogai galėtų pripezėti bet kokių kliedesių.

Ar yra išeitis? Žinoma, kad taip. Yra vienas metodas – shock change. Jis puikiai veikia ten, kur yra didelis ir organizuotas pasipriešinimas pokyčiams. Metodo esmė – priimti pokyčiams visus tuos durnus rezistentų pasiūlymus ir viskas. Priimti, kad ir kaip absurdiškai jie būtų padaryti. Tokiu atveju tų kreivų pokyčių organizatoriai daugiausiai atsikanda savo pačių šūdų pyrago (juk jis būna daromas pagal jų pačių absurdiškumo suvokimą), o jau tada visa sistema labai greitai ir vieningai įvykdoma pertvarka į būseną, kuri ima atitikti sveiko proto reikalavimus.

Truputis nuorodų iš mano kiauros begalvės

Аš aišku jau spėjau pamiršt daugumą to, ką paskutinį mėnesį gero buvau atradęs. Taigi, jei ką nors pamiršau, ar nepastebėjau – parašykit komentaruose, įdėsiu nuorodą. Čia tiesiog noriu pasidalint keliomis gėrybėmis, kurias rekomenduoju ir tikiuosi, kad sau ką nors naudingo atrasite – jau anksčiau buvau minėjęs, kad dalinimąsi nuorodomis laikau didžiu gėriu.

  • Ponas Petras Kudaras matomai ir taip visiems seniai žinomas. Žmogus – buhalterinė programa, kuri apskaitys jus, jūsų vertę, jūsų kainą, jūsų atsipirkimo periodą, įvertins rizikas, paskaičiuos jūsų gyvenimą, kaip fjūčersą ir tada jums to dar ir nepasakys, o nutylės, nes tai jo rinkos vertinimo paslaptis. Paskaitykit.
  • Ponas Adis – senas metaliūga, didelio žurnalo redaktorius, žmogus, kurio galva pilna visokių minčių apie gyvenimą, įžvalgų ir šiaip blykstelėjimų. Labai rekomenduoju tiems, kam įdomūs plataus profilio blogai, laiks nuo laiko priverčiantys pagalvoti apie tai, apie ką šiaip negalvojame. Puikus, puikus. Vertas.
  • Ponas Osvaldas rašo apie fotografiją, bet ne iš kokių nors ciuciukiškų pozicijų ar ne kokių nors karų apie Nikon vs. Canon pusės, o tiesiog techniškai, inžinieriškai tiksliai ir aiškiai, apie tai, kas yra kas, kaip kas vyksta, kodėl ir kas pro kur gaunasi. Dauguma save fotografais laikančių žmonių Osvaldo blogą paskaitę, pasijus mėgėjiškais pezėtojais. Ir, kas įdomiausia, blogas suprantamas net ir tokiems, kaip aš. Labai rekomenduoju.
  • Ponas Teisusis – išskirtinis pridūrkas, katras ir mane jau spėjo kažkaip iškeikt. Rašo nesąmones, bet jas pagrindžia taip, kad net ir aš jomis patikiu, o paskui negaliu prieštaraut, nes nesugalvoju, kaip. Velniškai, neįtikėtinai didelį emocinį užtaisą sukiša į tą savo šveplą raidžių be pastraipų kratinį. Rekomenduoju paskaityti visiems, kas turi kantrybės skaityti neskaitomiausiu būdu pateiktus tekstus. Jei užteks kantrybės – juoksitės balsu. Ir, kas keista, ponas Teisusis privers į save pažvelgti truputį kitaip.
  • Panelė Amie Kusaitė – nuostabi, kandžialiežuvė, sąmojinga, žodžio kišenėj neieškanti ir ką nors sudirbt mokanti, žvelgia į pasaulį visai kitu, mums neįprastu žvilgsniu. Gal todėl, kad ji amerikonė. O gal todėl, kad šiaip protingesnė. Drauginkit.

Tai tiek. Jei ką nors pražioplinau, parašykit komentaruose.