Jeigu ieškai tiesos, tai esi tendencingas, vadinasi - melagis. Melo atkartojimas - ne melas, tiesa?
Šiandien FB gavosi tokia trumpa ir labai smagi pasilazdavonė su viena iš nuostabiausių merginų, kokias pažįstu (ale neminėsiu vardų-pavardžių). Ana turi tokį aštrų liežuvį ir taip įpratus neieškot žodžio kišenėj, kad ją ir susitikti baisu – nes užeis kas ir išlazdavos negyvai. Tuo ji ir nuostabi.
Žinoma, taip, tai žurnalistė. Ir lazdavonės gavosi apie žurnalistiką. Žinia jau, kaip rašė ponas Pseudoistorikas, anokia puspročiams kliedesius rašinėjanti pasakų kūrėja, sekanti anokio Česlovo Gedgaudo pėdomis, atvyko Lietuvon su savo dalinai pseudolingvistinės, dalinai šiaip pseudoistorinės kilmės knygutėmis pasiimti kažkokių ten mokslų daktaro titulo iš VPU, kuris čia ypatingai įdomus, jei užkabinsim tą per kelis blogus nuvilnijusią (taip, kad jau ir pats galų nesuseku) mokslo ir mokymų kokybės temą.
Kalbant paprasčiau, diskusija prasidėjo nuo Lietryčio ir BNS/Delfi informacijos palyginimo. Jei Lietrytis taip ir įvardino tą babcią, kaip kažkokią ten pseudomokslus skleidžiančią, tai BNS, o per jį – ir Delfi, paskelbė menamai neutralią žinutę, esą lyg čia įvykis įvyko, kažkokia ten tyrinėtoja, blablabla. Taip, lyg anoji išties kažkokiu mokslu užsiimtų.
Štai tada ana aštrialiežuvė (pavadinkim ją Ž.) ir tėkštelėjo, kad Lietrytis blogai parašė, o BNS/Delfi – gerai. Tiesa, prieš tai išsakius ir savo asmeninę nuomonę (kaip sakiau, mergina intelektu pasižyminti, tad pridūrkavotus šarlatanus identifikuoja aiškiai, šiuo atveju irgi). Va tokia diskusijėlė gavosi:
- R. Rabinovičius: Ponia Ž., o tai nuo kada čia pasidarė blogu lygiu kažkokiu parašyt tiesą, nevyniojant į vatą? Jūs čia, ponia, užmirštate vieną iš esminių žurnalistikos imperatyvų berods.
- Ž.: haha pone Rabinovičiau, turiu įtarimą, kad tyčia mane provokuojate. vienos tiesos nėra, o žurnalistikos pagrindinė misija – būtent tai ir atspindėti 🙂
- R. Rabinovičius: Ponia Ž., ar tamsta norit pasakyti, kad kliedesiai yra lygiaverčiai tiesai?
- Ž.: Jei kažkam tie kliedesiai yra tiesa, tai kodėl ne
- R. Rabinovičius: Ane?
- Ž.: jei aš padaryčiau video reportažą, kuriame stovėčiau McDonalde ir pasakočiau, kaip čia skanu, pakalbindama kokį nors lankytoją entuziastą, ir daugiau nieko nekalbinčiau, tai ponas Rabinovičius greičiausiai pasipiktintų, kad gal jam visai neskanu. tada aš sakyčiau, bet JUK TIESA TA, KAD SKANU.
Sakyčiau, realybė išties reali. Aš žinau, kaip ta mergina dirba reale – ji tikrai yra puiki. Bet FB jos nenumaldomas trolizmo džiaugsmas, išreikštas krūvele šabloniškų bajeriukų, atskleidė vieną iš ryškiausių, daugybę kartų matytų žurnalistikos bėdų: tiesa nerūpi. Informacijos teisingumas nesvarbus. Įvykis įvyko – koks skirtumas, kas ten apie jį bus – svarbu, kad įvykis įvyko. Beje, įvykis įvyko, nes apie jį kažkas pranešė, o jei nepranešė – tai ir neįvyko. Tiesa niekam neįdomi, yra įvykis. Tiesos sakyt negalima, netgi jei ji neabejotina. Galima tik tapti žinios perdavėju.
Išties čia ir dingsta esminis imperatyvas, esantis tikrąja, esmine žurnalistikos varančiąja jėga – nuolatinis tiesos ieškojimas. Alternatyvūs informacijos šaltiniai, faktų patikrinimas, tyrimas – niekam neįdomu. Nes tai tik stabdis, trukdantis perduoti įvykį ir keliantis abejones, ar tik žurnalistas nebandė ieškoti tiesos, ar tik jis neturėjo kokios nors pozicijos?
Kas gaunasi, kai tiesos paieška dingsta? Kodėl telieka belenkokio šlamšto perdavimas iš bet kurio kanalo, nesvarbu, ar iš teisingo, ar iš melagingo? Atleiskit, KPŠ?
Melas sulyginamas su tiesa. Nesvarbu, kad Lietrytis informavo pagal aiškiausius reikalavimus, neutraliai, pakalbindamas specialistą. Tai tiesos paieška, o jos ieškoti negalima. Melas turi vienodas teises gyvuoti, nes juo juk kažkas tiki, vadinasi, melas turi tam teisę. Jis lygiavertis tiesai. Nes juk galima supainioti tiesą su melu, tiesa? Todėl ir tiesos negalima ieškoti. Kad kartais su melu nesupainiotum.
