Vienok gi katės rengia sąmokslus kartais, staiga įtraukdamos žmones į kažkokias masoniškas ložes, kur nei nesuprasi, tad štai jums kunda-lakunda šviečiantis pavyzdėlis: anoji, sukūrusi neįtikėtumo spindulį savo kilogramais dvasios, truktelėjo mane sąmokslų liūnan, taip netyčiom kitądien pranešusi, kas ten dvasingumu puošia Vilniaus gatves, o ir šiaip visokių ten atradimų pabėrusi – pradedant chtoninės praeities ieškotojais, anokiu gyvatišku Koboldu, kadais jau susidurtais pora pipirų, vienu kalbančiu žvėriu, ir dar keliais personažais, jau nekalbant apie patį Mokytoją. Žinoma, ne pati savimi, o šeimininko lūpom bylojo, katras autoriteto turi dvigubai daugiau, nei toji – gramų, padaugintų iš gyvenimo, Visatos ir visko, lyg jau šunio koja čia niekuo dėta būtų. Trumpai tariant, užsivilkau masonišką rūbą, iš katro, sako, jie vieni kitus atpažįsta.
Kitiems gi belieka atspėti dvasingumo svorį.
