Monthly Archives: rugpjūčio 2011

Blogerių diena

Aš kažkaip praleidau visą blogerių dieną, nes užsikapsčiau visokiuose darbuose, kai tuo tarpu kiti reklamavo vieni kitus ir džiaugėsi. Čia aš atsiprašau ir bandau spėti į traukinį, nes nors ir pavėluotai, nors ir kokį mėnesį veik neskaitęs blogų ir visai atitrūkęs nuo internetinių realijų, visgi noriu kažką pasiūlyti naujo. Bent jau kelis blogus, kurie būtų įdomūs bei naudingi kažkam, nes juk reikia naujovių mums (o garsenybes jau ir taip visi žino, tai aš čia šiandien nesikartosiu, nors tai ir bus diskriminacija, juoba mane kaip iš garsenybių jau ir paminėjo, už ką labai jaučiuos dėkingas). Todėl ir pasiūlysiu kažką, ko gal dar nesiūliau (nors gal ir siūliau, nes mano atmintis kiaura, bet man galit už tai atleist, nes aš mažas, todėl ir galva mano maža, todėl smegenims mažai vietos) – spaudykite ant visų ir kažką atrasite sau naudingo:

Muzika įgauna pagreitį

Muzika ir nenormali narkomaniška rupūžė, kuri yra durna ir užnisanti

Aš jums pažadu, kad naujame bloge nebus susižavėjusių cypčiojimų apie visokias Britney Spears ar Justin Bieber, kurį jūs matote nuotraukoje

Turiu jums šiandien džiugią naujieną, kuri turėtų pralinksminti tuos, kas negali pakęsti muzikos mano bloge, bet kartu ir tuos, kas čia ateina dėl muzikos. Todėl paskaitykite įdėmiai, nes tai jus labai pradžiugins. Aš jums tai garantuoju.

Muzikos bus daug daugiau, tačiau jau ne čia, o naujame, kažkaip netyčiukais startavusiame projekte – Blog, troll and Rock’n’Roll, kuris įsikūrė visai šalimais. Ten jau nukeliavo mano muzikinės rašliavos, o taip pat prisijungė ir ponas Leo Lenox, gerbiama Aistė Paulina, kilmingasai MaumazAkivarų ir žymusis Grumlinas. Gal būt, ateityje ir dar kažkas prisijungs. Todėl ir aš apie muziką jau rašysiu tenai, o ne čionai. Todėl tai yra gerai ir tiems, kas mėgsta muziką, ir tiems, kas nemėgsta muzikos.

Projektas gavosi visiškai netyčiukinis. Matomai, kokia nors Google Plus dvasia mus apsėdo, kad tenai bepezėdami tik šast ir padarėm. Taip kad eikit, skaitykit, komentarus rašykit ir muzikos klausykit. Pasižadu, kad tenai aš nebūsiu toks piktas ir netikęs, koks esu čionai. Aš netgi ėmiau rašyti apie nemetalą! Ir ne kad patrolinti, o iš rimtųjų apie gražius dalykus! Ir netgi Maumui jau sukėliau priepolį, nuo kurio anas plumptelėjo, kai parašiau, kad man patinka Moody Blues!

Trumpai tariant, naujienų jums bus, ir bus gerų. Taip kad eikite į naująjį muzikos blogą ir klausykite – ten jau kokia dešimtis naujų įrašų spėjo atsirasti. Ir mes tikrai stengėmės, kad jie būtų apie įdomius ir gerus dalykus. Ir neužmirškit pakomentuoti mūsų pirmų blynų – mes tiesiog bandome užpildyti tą rimtos muzikos nišą (ne pop, ne techno-trance, o būtent rimtos muzikos), kuri beveik nepaliesta lietuviškuose internetuose, tad labai norime sužinoti, kas jums įdomu.

Socialinio konflikto tarp dirbančiųjų ir nedirbančiųjų esmė

Po to, kai Commonsense.lt parašė apie tai, kaip nedirbantieji pašalpų gavėjai gyvena iš dirbančiųjų, G-pliuse užvirė kaip reikiant diskusija. Ir aš pažadėjau nupiešti schemelę, kaip vyksta konfliktas*. O jis paprastai vyksta. Kai kuriems yra paprasčiau nedirbti, o gyventi sąskaita to, kad kiti dirba. Kažkas dirba, o iš to dirbančiojo ir atimami pinigai. Atimti pinigai išdalinami bedarbių pašalpoms. Taip socialinės rūpybos sistema tampa bedarbių skatinimo ir nedarbo auginimo sistema. Kuo labiau ši sistema įsigali, tuo daugiau bedarbių, o kuo daugiau bedarbių, tuo didesnę jie turi politinę įtaką ir todėl dar labiau įtvirtina šią sistemą. Rezultate bedarbystė auga kaip koks vėžys. Nes juk lengviau būti išlaikytiniu, nei dirbti. Net jei pašalpos nėra didelės.

 

Socialinio konflikto tarp dirbančiųjų ir bedarbių esmė

Štai visa paprasta konflikto esmė: vieni supranta, kad dirbti reikia, o kiti nesupranta. Vienintelis būdas išspręsti konfliktui - tai pakoreguoti vieną iš kvadračiukų taip, kad pas nedirbančius atsirastų noras dirbti.

Viskas elementaru: galima komfortiškai (ar iš bėdos komfortiškai) gyventi, gaunant pašalpą ir apie nieką negalvojant, bet tam reikia atimti pinigus iš tų, kas tikrai dirba. Bet galima ir dirbti, tačiau juk tada nesinori atiduoti pinigų visokiems veltėdžiams, tiesa? Taip valstybė apserga viena iš Edward Deming įvardintų ligų: socialinės išlaidos tampa vėžiu, suėdančiu viską. Pašalpos auga, pašalpas gaunančiųjų skaičius – auga irgi.

Dirbti ar nedirbti?

Dirbti ar nedirbti, štai koksai klaustukas, kai koks nors Hamletas susiduria su lietuviška socialine sistema. Čia įdėjau šitą dėl to, kad ponas Nerius ant manęs komentuose užvažiavo, bet šitoje schemoje jau nesimato tokios sistemingos parazitinio proceso esmės. Taip ar anaip, konfliktas tarp "dirbti" ir "nedirbti" išvirsta į tai, kad pinigų pritrūksta visiems. Čia ir yra giluminė socialinio konflikto esmė.

Problema yra gan gili: pašalpą gaunantis ją gauna tik tada, kai nedirba. Tačiau kai jis nedirba, jis ne tik gauna pašalpos dydžio sumą, bet ir nesukuria vertės, kuri yra panašaus dydžio, kaip ir pašalpa. Labai paprasta buhalterija: jei atimi tūkstantį litų iš dirbančiojo ir duodi tuos pinigus nedirbančiąjam, tai ne tik susinaudoja to dirbančiojo pinigai, bet ir nedirbantysis nesukuria vertės, kuri bent porą kartų didesnė (tai yra nematomi, netiesioginiai nuostoliai). Kitaip tariant, gauname procesą, kuris yra atvirai priešingas pridėtinės vertės procesui.

Jei vienu ar kitu būdu pašalpa būtų naudojama ne kaip pašalpa, o kaip būdas finansuoti mažo darbo našumo (t.y., pigiai apmokamas) darbo vietas, tai netiesioginius nuostolius nešantis procesas būtų kompensuotas. Tai reikštų padidėjusį rinkos apyvartumą, o tuo pačiu – didesnes pajamas tiems patiems daugiau uždirbantiems.

Čia galime pastebėti, kad yra tik vienas būdas išvengti šio dirbančiųjų-nedirbančiųjų konflikto – kaip nors paskatinti tuos nenorinčius dirbti. Tam tinka pvz., mokestinės nuolaidos mažiausiai uždirbantiems ir pradedantiems nuosavą smulkų verslą, ir kartu – bedarbystės skatinimo panaikinimas, t.y., pašalpininkų apribojimas. Tačiau akivaizdu, kad tokių sprendimų nenori niekas, kas tik nori sau laimingai gauti pašalpą ar gyventi iš valdiškos algos. Todėl vis daugiau tų, kas mala nesakysiu ką ir reikalauja pašalpų, rėkdami apie socialinį teisingumą ir panašiai.

 

————–

Europos Sąjungos logotipas* Konfliktas pagal ToC – tai ne šiaip koks barnis, o atvejis, kai susikerta interesai. Toksai interesų susikirtimas, kai išanalizuotas, vadinamas konfliktų debesiu. Tai yra vienas iš nuostabiausių analizės įrankių, kuris labai gerai aprašytas Tocforedu.lt puslapyje, kurį jums ir rekomenduoju – tai vienas iš labai teigiamų dalykų, kuriuos mums duoda Europos Sąjunga ir šio dalyko niekas nesugebės nuneigti. Ir išvis, kad ir daug galima kalbėti apie ES lėšas, bet tai, kad šie remia vadybos metodų platinimą Lietuvoje – tai yra toksai liuksusinis dalykas, kad jūs visi melstis turėtumėt Europos Sąjungai už tai. Nes kitaip būtų kaip kokioje Rusijoje.

Wrathchild – glam metal pradininkai

Visai šviežiai parašiau apie tai, nuo ko prasidėjo NWOBHM banga, o dabar jums apie kitus tos bangos atstovus – grupę Wrathchild, kurie išties turėjo gauti visą tą šlovę, kurią gavo Motley Crue, o paskui – ir Bon Jovi. Tačiau, savaime aišku, šlovės negavo ir buvo užmiršti. Žvaigždėmis britiškoje scenoje grupė patapo labai staigiai, vos susikūrusi 1980, tačiau firma, su kuria buvo sudarytas kontraktas, pirmą Wratchild albumą išleido tiktai 1984. Visą tą grožį, kuris paskui nuvilnijo pasaulinėmis glam metal bangomis, galit pamatyti čia, Wrathchild dainoje „Stakk Attakk“:

Continue reading

Budgie: dar vieni pirmieji metalistai

Dažniausiai, kai kalbama apie NWOBHM (New Wave Of British Heavy Metal), kitaip tariant – apie tą britiško metalo bangą, kuri ėjo po Led Zeppelin, Black Sabbath ir pan., prisimenami kokie nors Iron Maiden ar Judas Priest, kiek rečiau – tokie retesni atlikėjai, kaip Nazareth, į hard rock įlieję britiško folko ir viduramžių muzikos. Bet kartais galima pažvelgti ir paprasčiau, atrandant tuos pirmuosius, kurie liko nežinomais.

Ir šįsyk nežinomieji – tai seniai pamiršta ir niekam neįdomi Velso grupė Budgie, susikūrusi dar 1967, kitaip tariant – anksčiau net už „pirmus“ metalistus Black Sabbath. Niekam neįdomi grupė niekada neišpopuliarėjo, nors ir surinko savą mėgėjų ratą. Tačiau jų hiperenerginga, jau gan ryškius gitarinius rifavimus turinti muzika tapo ne tai kad įkvėpimo, bet tiesiog pamėgdžiojimo šaltiniu visai NWBOHM bangai.

Štai jums gabalas. Atsimenate tokią metalo grupę Metallica? Taigi, atsiminkit dar kartą. Budgie – „Breadfan“, 1973 metai. Dar iki tos visos NWOBHM bangos pradžios:

Continue reading