Monthly Archives: rugpjūčio 2011

Melejonas atsakymų į įvairiausius skaitytojų klausimus

Iranietiškas psichotronas

Irano prezidentas Mahmud Ahmadinejad, pasimokęs iš Libijos įvykių ir Muammar Gadaffi likimo, į gatves išleido psichotronus, kuriais paveikiami potencialūs sukilėliai. To pasėkoje į mano blogą plūstelėjo bepročiai.

Laiks nuo laiko vis paskelbiu įdomesnių ufonautinių frazių, kurios atveda čia man naujų gerbėjų ar nekentėjų. Taigi, dabar vėl porcija prisikaupė, manyčiau, visai verta dėmesio, nes pabandžius įsivaizduoti, ką kai kurie lankytojai turėjo galvoje, truputį kažkokie disonansai kyla. Vienintelis paaiškinimas – kad visokiems, kaip čia gražiau išsireiškus, keistuoliams – sezoninis paaštrėjimas prasidėjęs gal.

Ir dar jei galiu suprasti, kai koks nors kliedesys susigalvoja pavienio žmogaus galvoje, tai jau visiškai nesuprantu, kaip visiškai vienodi kliedesiai atsiranda daugelio skirtingų žmonių smegeninėse. Čia yra rimtas įrodymas, kad beprotybė nėra koks nors asmeninis sutrikimas, o aiškiai yra transliuojama kokių nors iliuminatų, masonų sąmokslo ar dar kokios nors nelegalios ir priešiškos organizacijos. Ir kaip žinia, įrankis beprotybės transliacijai – tai psichotronas, kuriuo skleidžiamos įvairios psichinės bangos.

Na, patys pagalvokit, kas dedasi galvoje žmonėms, kurie vis ieško ir ieško kažko pagal tokias frazes (čia ne pavieniai apsilankymai, o tokie, kur kartojasi ir kartojasi), pavyzdžiui:

  • „Pridurkų šūdas“ –  jūs, pridūrkai, čia į jus kreipiuosi: jums ką, savo šūdo nepakanka, kad dar ir internetuose ieškote? Čia, atleiskit, nu aš neturiu žodžių. Tai be komentarų tiesiog.
  • „Globoti VLKK“ – čia kas tokie nori globoti VLKK, man įdomu? O gal VLKK jau uždraudė ir žodį „globoti“? Kita vertus, man kyla ir kitų minčių – visokie nepilnavertiškumo kompleksus turintys tikrai mėgsta VLKK globą, tad gal tikslingai jos ir ieško.
  • „Vakare vyras numovė kelnaites ir paėmė diržą“ – čia išvis kažkoks kliedesys, aš jums ką, pornografijų internetas? Aš manau, kad tie, kas pagal šitą konkrečią frazę laiks nuo laiko pas mane užsuka, nemenkai nusivilia.
  • „Tobulas feminizmas“ – WTF????
  • „Nealkoholinis vynas“ – šitas bent jau džiugina, nes pasirodo, kad ne aš vienas mėgstu bealkoholinį vyną, o dešimtys žmonių, kas mėnesį čia vis ateinančių pagal šią frazę. Galiu tik pasakyti, kad nealkoholinis vynas tikrai yra skanesnis už alkoholinį, o be to, neturi kenksmingų pašalinių efektų. O jei norit prisiliuobt, tai nereikia vaizduot kultūringų ir apsimetinėt. Jei esat alkoholikai, tai ir gerkit degtinę.
  • „Rokiškio ir Užkalnio santykiai“ – aš pastebėjau, kad nekurie sąmokslininkai jau seniai skleidžia visokias teorijas, kad Rokiškis esą yra Užkalnis, o Užkalnis esą yra Rokiškis. Tai yra susiję su visokiais aš nesakysiu, kieno skleidžiamais dalykais. Nes pagal tas teorijas aš jumis visais naudojuosi. Taip ir dabar naudojuosi, nes jūs skaitote ir esate išnaudojami. Taip, čia toks išnaudojimas jūsų.
  • „Nocopyright.lt dingo“ – čia kažkoksai nesusipratimas matyt, kad mane pagal tokią frazę kažkas randa, bet kita vertus, pabandžius į tą puslapį užeiti, kyla klausimas iš serijos cherchez la femme: kas yra toji Donata, apie kurią paskelbiama, prieš nuredirektinant į kažkokios neaiškios radijos internetą?
  • „Į šlapdešrę tualetinio popieriaus“ – čia negaliu spėti, ar gamintojai, ar vartotojai ateina pagal tokias paieškas, bet kad tokių ne vienas – tai jau faktas, kaip blynas. Tiesa, galiu nuraminti, kad tai yra truputį mitas: tualetinio popieriaus neverta dėti į šalpdešrę, nes per brangu. Žymiai pigiau yra dėti tiesiog celiuliozės masę – ji sukaupia savyje drėgmę ir tada galima pridėti papildomai vandens dėl svorio. Ar pastebėjot, kad kai kurios dešrelės, verdamos, stebėtinai smarkiai išsipučia, nelyg kokios kempinės?
  • „Kuo metalo muzika geresnė už popsą?“ – tokį klausimą tikrai užduoda ne metalo mėgėjai, o tie, kas klausos neturi ir mėgsta tokias dainininkes, kaip Britney Spears ir Justin Bieber. Dėl šito tai aš jums garantuoju. Tad ir atsakymo čia nereikia. Metalo muzika niekuo ne geresnė už popsą, tiesiog popsas skirtas muzikiniams idiotams, o metalas – muzikiniams intelektualams.
  • „Gėjų ir lesbiečių vėliava“ – WTF? Aš jums ką, koks nors gėjų ir lesbiečių puslapis? Ai, nors gal kartą ir minėjau apie tas vėliavų spalvas.
  • „Pinigų vertiklis“ – kas nors, prašau, paaiškinkite man, nuo kada modemas pervedinėja pinigus. O gal čia vienas iš tų daugelio atvejų, kai VLKK ir jiems prijaučiantys neprigijusiam savo kliedesiui sugalvoja naują prasmę ir vėl pradeda jį kišti kur papuola?
  • „2011 metų Tissot ambasadorius“ – nieko neturiu prieš šveicariškus laikrodžius. Bet argi aš kada nors ką nors esu apie tai rašęs? Beje, jei jau taip, tai Tissot išties yra vienas iš geriausių pasirinkimų, perkant laikrodį – jie nėra brangūs, jie yra geri, kiek atsimenu, būna su safyriniu stiklu, trumpai tariant, laikrodis visam gyvenimui.
  • „Kas yra Lietuvos prezidentė“ – pasirodo, politika ne visi aktyviai domisi, tačiau kai kurie bando užtaisyti savo skyles galvoje. Čia išsyk galiu duoti atsakymą: Lietuvos Prezidentė yra Dalia Grybauskaitė. Įdomu tik tiek, kad šito nežino daugelis žmonių.
  • „Marinuotų agurkų receptai“ – ar aš kada nors ką nors rašiau apie marinuotus agurkus? Nu gerai, šekit paprastai kaimiškai, jei jau ieškot: dedat sloikėlin česnako skiltelę, 5 pipirų grūdelius, truputį krapų, kelis juodojo serbento lapelius, sukišat agurkus, šaukštelį nejoduotos druskos, porą valgomųjų šaukštų acto, atsargiai (kad sloikas netrūktų) užpilat verdančiu vandeniu ir užvekuojat.
  • „Perku beždžionę“ – aš nesuprantu, bet šita frazė su visokiomis variacijomis jau porą metų vis kartojasi – tai apie parduodamas beždžiones, tai apie beždžionių kainas, tai apie superkamas beždžiones. Pas mus Lietuvoje ką, beždžionių prekyba vyksta?
  • „Mažos gyvatės“ – gal ir su gyvatėmis, kaip su beždžionėmis? Įdomu tik, kodėl būtent apie mažas, o ne apie dideles gyvates?
  • „Kaip perkelti telefono numerius iš Nokia į PC“ – čia jau aišku, kodėl mane taip suranda, ale pasirodo, kad aš ne vienintelis panašiai nuo Nokia nukentėjęs, nes panašių paieškų krūvos. Matyt, daugelis migruoja prie padorių telefonų, nes ta fufliška kontora užkniso juodai.
  • „Skolininkai bėga į užsienį“ – nežinau, kodėl mane pagal tokią frazę randa, bet jei kam nors įdomus mechanizmas – tai labai paprasta: daugelyje kitų ES šalių yra asmens bankroto galimybės, todėl ir bėga. Isteriški valdžiažmogių žvygavimai apie tai, kad asmens bankroto Lietuvai nereikia – beprasmiški, nes metodai seniai atidirbti, legalūs, teisėti ir t.t..
Arklys ir katė

Arklys laiko katę ant kanopų. Tiksliau arkliažmogis gal, bet tikrai ne asilas, nes jis tuo ją nenormalią katę išmes patys suprantat kur. Čia visiškai nesusijusi iliustracija, ji tiktai tam, kad pademonstruoti, kokios katės čia ateina ieškot kliedesių, nes normalūs žmonės tikrai tokių kliedesių neieškotų.

Bet tai niekis, pažiūrėkim, kokių bepročių dar ateina…

Continue reading

Candlemass: varlė ant širdies

Apie kokius 1981-1984 Heavy Metal ėmė formuotis aiški vystymosi kryptis – pirmiausiai greitis, paskui – sudėtingumas, o galų gale – ir šiurkštumas. Tačiau švedai, kaip žinia, viską daro savaip, todėl ir atsirado tokie Candlemass, nutarę groti melodingai, negreitai, sunkiai ir švelniai. Nuo to, galima sakyti, ir prasidėjo tikrasis Doom metal, kuriam tie patys Candlemass ir davė pavadinimą. Tiesą sakant, aš netikiu, kad jie nuoširdžiai patys groja tą liūdesį, kurį groja – tai greičiau toks humoras. Tačiau tos humoro subtilybės atsiskleidžia tik tada, kai pamatai kokį nors jų klipą. Kad ir klasika tapusį 1987 metų „Bewitched“, kuriame taip nuostabiai pasirodo jų esminis vokalistas Messiah Marcolin:

Continue reading

Bitė traukiasi iš pardavimų valstybei

Jau rašiau šį bei tą apie Omnitel ir Tele-2, jų požiūrius į verslą ir taip toliau. O kažkodėl berods taip ir neparašiau apie tą GSM tiekėją, kurio paslaugomis aš ir naudojuosi. Naudojuosi, nors kadaise norėjau pabėgti. Bet man pasiūlė gerą kainą ir aš pasilikau, nes neturiu didelių skrupulų. Taip, aš esu Bitės klientas ir galite dabar iš manęs juoktis.

Visai šviežia (bet daugumos jau girdėta) naujiena apie Bitę: šita kontora padarė vieną iš nuostabiausių dalykų, kokius tik galėjo susigalvot koks nors nevykėliškas vidurinės grandies vadovas, beieškantis pasiteisinimų savo veiklos neigiamiems rezultatams. Bitė pareiškė, esą Centrinės Perkančiosios Organizacijos pirkimai yra kažkokie ten ydingi, todėl ji daugiau nedalyvaus konkursuose. Ir tai, kiek suprantu, pagal juos reiktų suprasti, kaip kažkokį ten Bitės protestą prieš kažką.

Išties čia nėra ką nei kalbėt: kai valstybė perka ryšio paslaugas per CPO, tų pačių paslaugų kainos nukrenta maždaug 3-5 kartus. Primeskit, ne kokiais nors 3-5 procentais, kas jau ir taip gali būti reikšminga (jei kokių nors paslaugų nuperkama už 100 milijonų, tai 3-5 procentai reiškia sutaupytus 3-5 milijonus), o 3-5 kartus. Nuo 11-16ct/min iki 3-4ct/min.

Taigi, čia galim ir kitą reikalo pusę primesti: jei kainos gali būti sumažintos 3-5 kartus, tai kiek iš to uždirba operatoriai? Ogi taip ir paskaičiuokime: matomai, du trečdalius ar netgi keturis penktadalius pirkimų sumos gali sudaryti pajamos iš perteklinių pardavimų, kitaip tariant – iš šešėlinio biudžeto. Čia, sakyčiau, turėtų būti labai smagus bizniukas. Aš irgi tokio bizniuko norėčiau. Ypač, kai tame bizniuke, darant necentralizuotus pirkimus, pasirinkimas būna padaromas pagal tokius nuostabius kriterijus, kaip, pvz., nuolaidos dydis (taip, jūs neapsirikote, nuolaidos dydis). Čia juk fantastiškos galimybės – nustatai paslaugų kainą 1000 litų, padarai nuolaidą 500 litų, ir tada laimi prieš konkurentą, kuris siūlo tą pačią paslaugą už 50 litų. Nes juk pasiūlyta nuolaida didesnė.

Neimčiau domėn Bitės atstovų aiškinimų apie menamus technologinius ar aptarnavimo kriterijus. Tie kriterijai, kurie yra ne makaronų pobūdžio, yra išmatuojami labai aiškiais parametrais. Interneto ryšio pralaidumas, helpdesko darbo laikas, naujų numerių užsakymo įvykdymo laikas, etc. – tų parametrų daugybė. Jei perkančiąjai organizacijai tai aktualu, per CPO ji gali tokius reikalavimus įvardinti be problemų. Problema čia yra kitur: Omnitel turi geresnį helpdeską, o kiti dalykai pirkėjams neturi reikšmės, todėl jie už tai mokėti nesiruošia. O neišmatuojamų kriterijų bei visokių makaronų nelieka, kai perkama per CPO.

Seni mobilūs telefonai

Čia šiaip dėl grožio iliustracija. Atgyvenę telefonai nesugeba daryti tai ko reikia arba taip, kaip reikia. Jų gamintojai, aišku, gali teisintis, kad pirkėjai kalti, nes nesupranta, nori neaišku, ko, remiasi vien kaina ir taip toliau, todėl rinka yra ydinga ir jie su triukšmu atsisakys pardavinėti tuos telefonus, kuriuos kažkodėl žmonės šiukšlių perdirbimui priduoda.

Beje, grynai iš asmeninės patirties: pats nepastebėjau, kaip man plane Bitė įkišo kažkokį fufelį apie informavimą apie praleistus telefono skambučius. Ir kaip jūs manote, koks rezultatas? Pasirodo, tie beprasmiai SMS, kuriuos kartais dabar gaunu, man nei velnio nereikalingi, kainuoja kiekvienas kažkokią neadekvačią sumą, o atsisakyti jų nežinau per kur. Visa laimė, kad dažniausiai telefonas būna įjungtas, todėl tokių SMS būna nedaug. Bet man tai daug pasako apie tai, kas pagal Bitę yra jų technologinis pranašumas.

Taigi, nenuostabu, kad Bitė traukiasi iš šio reikalo – per CPO tiesiog nesigauna kažkokių ten bajeriukų su visokiais nerišlumais daryti. Aš jų vietoje irgi pasitraukčiau, nes kur gi čia konkuruot. Juk nesigaus parduoti už keturgubą kainą – tai koks gi čia pelnas?

Man čia įdomus kitas momentas: Bitė, atrodo, negalvoja, ką sako tas jų rėksmingas pareiškimas apie pasitraukimą. Man, kaip jų klientui, jis sako du dalykus: viena vertus, Bitė yra objektyviai nepajėgi konkuruoti su Tele-2, antra vertus, Bitė yra objektyviai nepajėgi konkuruoti su Omnitel. Nes Omnitel kažkokiu būdu visgi išsilaiko tuose viešuose pirkimuose. Ir Tele-2 tenai irgi jau kažkaip nosį įkišo. O Bitė užtat traukiasi, rėkdama spaudai apie kažkokias ydas. Ir dar trečią dalyką man tai sako: su PR pas Bitę labai nekokie reikalai.

Aišku, visada klientas kaltas, kai pardavėjui parduoti nesiseka – tai toksai dėsnis tiesiog, jis veikia visur ir visada. Klientas kaltas, kai kainos nori mažos ar paslaugų gerų. Klientas kaltas ir tada, kai nenori pirkti visokių jam nereikalingų nesąmonių. Čia visada kliento kaltė. Tai ydingi klientai, viskas per juos blogai.

Liberalų Sąjūdis, Eligijus Masiulis ir Remigijus Šimašius nesusiję

Ne, aš čia nieko negaliu pasakyti apie Eligijų Masiulį, nes jis čia niekuo dėtas ir niekaip nesisieja su visu šiuo mano straipsniu. Kaip ir Remigijus Šimašius nieko dėtas ir niekaip nesisieja. Nes Eligijus Masiulis tiktai vadovauja ministerijai, kuri atsakinga už bendriniu pavadinimu tapusius Lietuvos Geležinkelius, Lietuvos Paštą, TV bokštą (kur, beje, dar ir visokios įdomybės su Mezon tinklo reikalais, o kaip sako gandai iš žiniasklaidos – „kas sumokės už 100 milijonų paskolą?„), Vilniaus Oro Uostą ir dar kažką, o Remigijus Šimašius tiktai vadovauja teisingumo ministerijai, kuri už teisingumą atsakinga. Abu labu Liberalų Sąjūdžio atstovai, bet ir šita partija niekaip nesisieja.

Čia tik šiaip man galvoje ūžesiai ir atsitiktinės mintys kyla, kurios irgi su niekuo nesisieja. Juk negali būti ministrai atsakingi už tuos dalykus, kurie kur nors vyksta. Remigijus Šimašius juk neatsakingas už tai, kad jo ministerija vykdo baltarusiškus lukašenkinio režimo nurodymus, o Eligijus Masiulis irgi neatsakingas už tai, ką daro susisiekimo ministerijos prižiūrimos įmonės. Todėl aš nieko čia nerašysiu apie šituos du asmenis, o parašysiu apie visai nesusijusį Bananistaną – neegzistuojančią Afrikos šalį.

Robert Mugabe, Zimbabvės absoliutus valdovas

Robertas Mugabė irgi niekaip su niekuo nesusijęs, ir visa jo nuotrauka čia nesusijusi. Su jokiais liberalais nesusijusi, su atkatais nesusijusi ir išvis su niekuo nesusijusi. Jis tiktai Zimbabvės ekonomiką kelia, vadovauja šaliai ir ją modernizuoja, remdamasis liberaliais principais ir taip toliau. Čia tik šiaip, dėl gražaus vaizdo aš šitą nuotrauką įdedu, nes Robertas Mugabė yra visokių Afrikos pridūrkų garbinamas panašiai, kaip mūsiškių pridūrkų garbinamas yra Aleksandras Lukašenka, kuris aišku niekaip nesisieja irgi su niekuo ir jokių valstybinių lėšų savo propagandoms bei rinkimams niekaip nenaudoja, opozicijos nepersekioja ir niekaip nesisieja su niekuo. Todėl čia aš jus užtikrinu, kad jokių analogijų ar panašumų čia nėra nei pėdsako.

Liberalų Sąjūdis čia matyt niekaip nesusijęs, o tik šiaip kažkokios nesąmoningos asociacijos kažkam kyla, prisiminus kokias nors labiausiai nukvakusias Afrikos valstybes.

O dabar Dansu Dansu parašė, o Common Sense paanalizavo visai kitus reikalus, kurie aišku niekaip nesisieja su jokiu ten Liberalų Sąjūdžiu ar kokiais nors ministrais ar netgi Bananistanu: Vilniaus Oro uostas susigalvoja užsakinėti reklamą, o reikalavimus nustato taip, kad telieka tik vienas galimas tiekėjas. Ir tada jau tas tiekėjas lupa tokius pinigus, kokius tik susigalvoja – t.y., 25 milijonus už tai, kad… Žinokit, aš negaliu aiškiai pasakyti, už ką, nes aš nelabai suprantu, kuriems galams Vilniaus Oro Uostui kažkokios ten komunikacijos paslaugos ir dar už panašias sumas. Tai, atleiskit, labai įspūdinga, kai įmonė, užsiimanti infrastruktūra, perka kažkokius reklaminius projektus, nes tai yra gražu ir dvasinga, gal būt tai kažkaip didina Lietuvos kultūrą ar dar ką nors.

Tai panašiai, kaip komunikacijos paslaugas už 25 milijonus litų pirktų Vilniaus kanalizacijos tinklas, nes juk jis irgi kažkokius žmones aptarnauja, turi rūpintis savo įvaizdžiu ir taip toliau. Aišku, niekas negali tvirtinti, kad tai kokie nors šešėliniai biudžetai, nes viskas čia yra teisėta ir jokių negerų sąsajų mums nereikėtų čia ieškoti, o mano palyginimas tarp fekalinės kanalizacijos ir Vilniaus Oro Uosto – nei į tvorą, nei į mietą, tai tik visiškai nesusijusi asociacija. Nes kaip sakoma, pinigai nesmirdi. Kitaip tariant, nesmirdi nepriklausomai nuo to, per kiek Vilniaus Oro Uostų jie būtų perėję.

Ar rūpi tie 25 milijonai litų susisiekimo ministrui Eligijui Masiuliui? Aš nežinau, ar tai jam rūpi. Gal ir nerūpi, nes jei rūpėtų, tai gal taip nebūtų. Arba atvirkščiai, gal ir rūpi, nes jei nerūpėtų, tai tada nebūtų. O ar rūpi 25 milijonai litų teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui? Man rodos, kad irgi arba nerūpi, nes jei rūpėtų, tai nebūtų, arba atvirkščiai – rūpi, nes jei nerūpėtų, tai nebūtų taip. Čia nieko negaliu pasakyti, o galiu tik paspėlioti visaip, nes juk sąsajų ir interesų nėra. Ministrai yra niekaip neatsakingi už tai.

Lėktuvo lakūnas rodo užpakalį

Čia irgi niekaip niekas nesisieja su jokiomis aviacijomis, oro uostais ar dar kuo nors. Nuotrauka irgi ne iš Lietuvos, o iš kažkur kitur. Ir užpakalis čia niekuo dėtas. Tai tik šiaip iliustracija dėl grožio.

Nesvarbu, kad pagal įstatymus galima laisvai nutraukti tokius pirkimus arba reikalauti mažesnių sumų, bet čia matyt taip jau gaunasi, kad nesigauna kažkas. Nes kai nori, kad nesigautų, tai visada nesigauna, o kai nori, kad gautųsi, tai visada gaunasi. Nuo norų gal kažkas priklauso, nes šiaip niekas juk nepriklauso nuo ministrų, o be to, viskas yra labai teisėta ir nieko čia nelegalaus, o žmonės tiktai dirba savo darbą, o be to, už tai valdžia neatsakinga niekaip. Ir išvis aš čia tik spėlioju kažkokias nesąmones pagal savo iškreiptą vaizduotę, nes nieko neišmanau apie tą alternatvią realybę, kurioje dirba ministrai. O jau visai nesusijusios asociacijos man sako, kad ten, kur yra kokie nors pinigų srautai, ten paprastai būna ir tam tikri nusistovėję procesai. Todėl visada labai įdomu pasižiūrėti, kokie ten tie nusistovėję procesai būna kai kuriose schemose, kurių gal ir nėra. Arba yra. Arba kitur yra, bet tiktai ne ten. Aišku, niekaip tai nesisieja ir niekas ten jokių pinigų negauna juk. Viskas teisėta.

Visiškai nesusijęs diskursas apie politinės reklamos atkatines schemas

Čia imkim ir atmeskim visą reikalą, o prisiminkim, kaip veikia klasikinė atkatinė schema su rinkimų organizavimu ir PR agentūrų mechanizmais Bananistane – apie tai buvo daug kalbėta prieš krūvą metų, kai kilo skandalai apie visiškai kitus ir niekaip nesusijusius tenykščius liberalus, kurie per kažkokias rusiškas firmas kažkokius PR sau darė, į prezidentinius postus lipo, o paskui šaukė apie neatsistatydinimus. Tada kas netingi analizavo tas schemas, nes matomai reikalas užsibugino ir spaudos kažkodėl neužčiaupė – gal todėl, kad toji agentūra buvo truputį rusiška, tai gal neatrado būdų, kaip ten tinkamai prieiti prie vietinės žiniasklaidos. Taigi, tada ir išlindo atkatinio mechanizmo principas, kuris yra absoliučiai teisėtas, legalus ir niekaip niekam neįdomus, todėl matyt išsigalvotas ir veikiantis tiktai kokioje nors Zimbabvėje ar Bananistane, bet tikrai ne Lietuvoje:

  • Yra tarkim kažkokia Bananistano Liberalinių demokratų sąjūdžio partija, turinti valstybinių resursų, pvz., ministeriją, kurios valdomoms įmonėms yra poreikis kokioms nors viešinimo kampanijoms ar pan. paslaugoms
  • Tie valstybiniai Bananistano resursai perka iš įmonės „All Max Public Cum Relations“ kokias nors komunikacijos paslaugas, mokėdami belenkokias didžiules sumas, o visokius konkurus laimi vis toji įmonė. O kai kada ir išvis be konkursų ta pati įmonė gauna užsakymus.
  • Iš tos pačios įmonės visokias paslaugas užsakinėja ir kitos įmonės, irgi mokėdamos didžiules sumas ir niekaip jokių ten partijų neremdamos, o tik šiaip pirkdamos tam tikras paslaugas, nes jų reikia verslui.
  • Įmonė „All Max Public Cum Relations“ savo nuožiūra užsakinėja visokias paslaugas iš svarbiausių laikraščių, interneto portalų, TV ir pan., mokėdama didelius pinigus ir skirstydama lėšas ne tik pagal vieną valstybinį užsakymą, bet ir pagal krūvą kitų, net ir nevalstybinių
  • Tuo tarpu kokiame nors neoficialiame pokalbyje „All Max Public Cum Relations“ žiniasklaidininkams duoda aiškių užuominų, kad Bananistano Liberalinių demokratų sąjūdžio partija yra gera. Arba netgi neduoda užuominų, nes žiniasklaidininkai nedurni ir patys mato, kokią reklamą iš jų užsakinėja įmonė ir kas vadovauja atitinkamoms valstybinėms įstaigoms
  • Leidinio vadovybė aiškiai supranta, kad negalima skelbti apie Bananistano Liberalinių demokratų sąjūdžio partijos makles, o taip pat reikia skelbti šį bei tą gero apie tos partijos veikėjus, nes kitaip galima pasigadinti santykius su įmone „All Max Public Cum Relations“, o tokiu atveju dings pinigai
  • Galutiniame rezultate Bananistano Liberalinių demokratų sąjūdžio partija susikuria sau labai gerą įvaizdį visuomenės akyse: skandalų – tik vienas kitas, o jei ir būna, tai šitie skandalai lieka nesusietais su partijos vadovybe, o jei visgi kažkas ir susieja, tai laikraščiai apie tai labai greitai užmiršta ir niekada vėliau neprimena. Kita vertus, tie patys žiniasklaidininkai patys visaip stengiasi populiarinti visokias tų pačių Liberaldemokratų sąjūdžio iniciatyvas.

Štai toks paprastutis politinės reklamos finansavimo mechanizmas, puikiai rodantis, kaip viskas gali būti. Bet aišku, aš tikiu, kad jokie Bananistano ministrai niekaip nesinaudoja jokiomis panašiomis paslaugomis iš jokių agentūrų. Nes jiems juk nereikia jokių tokių paslaugų, jie niekaip niekur nesisieja ir man kylančios mintys irgi niekaip nesisieja. Čia jokių analogijų niekur nėra nei pėdsako, jūs mane supraskite teisingai. Ir jau visai nesusijusios su Bananistano valdžia yra kalbos apie tai, kad kažkokia įmonė, žadanti gauti daug pinigų, teikia paslaugas vienai kitai stambiai įmonei, kurios vienas vadovų yra tapęs vieno ministro patarėju, o paskui – ir ministerijos kancleriu, o kitas tos pačios įmonės vadovų yra tapęs vienu iš valstybėje reikšmingo Liberastijos Instituto vadovų, kuriam prieš tai prezidentavo vienas ministras ir taip toliau. Čia tik visokie Bananistano gandai.

Ir dar labiau nesusiję kratiniai

Aš vat tik tiek atsimenu, kad Eligijus Masiulis jau senais laikais buvo paskelbęs, jog Seimas neturi teisės tirti VSD skandalo, o vėliau pagarsėjo tuo, kad jo vadovaujama Susisiekimo ministerija prakišinėjo visuotinio sekimo priemones, kurias valdytų VSD, bet visa tai, žinoma, irgi tiktai išsigalvojimas. O taip pat man kyla asociacijos ir apie labai įdomius elektroninio balsavimo projektus, kuriuos išvis neaišku, kas valdytų, bet tai aišku irgi kažkoks išsigalvojimas. Na, dar galim prisiminti kažkokį skandalėlį, kai Lietuvos Pašto vadas, paskirtas to paties Eligijaus Masiulio, paaiškėjo besąs elementarus vagis, kas gal irgi išsigalvojimas. Ir visokios vis lendančios kalbos apie Lietuvos Geležinkelius – tai irgi tik išsigalvojimas, tiktai nuogirdos ir nesupratimas. Ir taip toliau, ir taip toliau.

Bananistano vėliava

Čia tik atsitiktinis spalvų sutapimas, nes čia niekaip nesisieja su Lietuvos vėliava

Tai visai seniai užmirštos istorijos, nes spaudai jos kažkodėl visai neįdomios ir matyt patsai ministras su tuo niekaip nesusijęs. Remigijus Šimašius neseniai pagarsėjo, kai jo vadovaujama ministerija ėmė ir pramušė šimtų Lietuvoje esančių bankų sąskaitų duomenų perdavimą Baltarusijos saugumiečiams – to pasekoje dabar Lukašenka savo politinius priešininkus gali kišti į kalėjimus už esą finansinius nusikaltimus, bet už tai, žinoma, kaltas ne ministras, o tik kažkokia ten jo ministerijos klerkė, net nepaisant to, kad į teismą be paties ministro žinios ji gal net negalėjo kreiptis. Kai Austrija sakė, kad viskas teisėta, kad Golovatovą paleido, tai teisingumo ministerija kažką irgi nerišliai aiškino taip, kad pagal ją tai vos ne teisėta gavosi, tai aš čia irgi neįžiūriu jokių skandalingumų, nes tai nesisieja su niekuo.

Remigijus Šimašius anksčiau vadovavo LLRI – tai pačiai kontorai, apie kurią išvis niekam tur būt pasakot nereikia, nes toji kontora remiama niekuo nesusijusių įmonių ir niekaip nesisieja su jokia politika ar ministrais. Bet tai irgi visai gal neįdomu spaudai. Čia, žinoma, tie dalykai niekaip nesusiję, nes nei Susisiekimo ministerija kaip nors atsakinga už Vilniaus Oro Uostą, nei Teisingumo ministerija kaip nors atsakinga už teisingumą. Čia tik šiaip visokios man asociacijos kyla mano durnoje žiurkėniškoje galvoje. Jūs gal man paaiškinkit, ko aš čia nesuprantu ir kodėl prisigalvoju tokių niekų.

Pabaigai

Ponai Eligijau Masiuli ir Remigijau Šimašiau. Žinau, kad anksčiau ar vėliau sužinosit, ką apie jus čia parašiau. Nes žinau, kad visokių ministrų tarnybos labai daug ką monitorina. Jums, ponai ministrai, derėtų atsistatydinti, tačiau aš spėju, kad jūs neatsistatydinsit. Bus eilinis „neatsistatydinsiu ir viskas“, „ministras nekaltas, pavaldiniai kalti“ ar koks nors panašus cirkas. Tačiau turėkit omeny: aš tokius, kaip jūs kiaurai matau. Ir ne aš vienas, o didžiulė daugybė žmonių. Ir jūsų bėda tame, kad pinigų jūs norite, o užsidirbate, būdami ministrais.

Aš labai tikiuosi, ponai ministrai, kad jus galų gale nafig iš koalicijos išmes patys konservai. Nes paskutiniu metu jūs atrodote blogiau net už paksuolius. Žinokit, tai aišku net ir paprasčiausiam internetiniam žiurkėnui.

Skerdynės Norvegijoje, Utøya saloje

Kai kurie pastebi, kad skerdynės Utøya saloje – tai pačios didžiausios žmonijos istorijoje skerdynės, kokios tik yra įvykusios taikos metu, nedalyvaujant organizuotoms naikintojų grupėms. Anders Behring Breivik – tai ne šiaip koks Antanas Varnelis, nužudęs 6 senukus, o treniruotas, steroidus vartojęs ir daugelį metų skerdynėms ruošęsis veikėjas: dar prieš krūvą metų jis įsigijo sodybą, kurioje ilgai ruošėsi sprogmenis, pirko ginklus ir planavo. Planavo ir galvojo apie būsimas skerdynes daug metų.

Breivikas šaudo aukas

Šitą kadrą nufilmavo žurnalistai, o jau paskui iš TV įrašo buvo išgauta ši scena. Nuotraukoje gan aiškiai galima įžiūrėti, kaip tarp savo aukų lavonų stovintis Breivikas ruošiasi nušauti vaiką, maldaujantį pasigailėjimo. Tuo momentu saloje jau buvo išsilaipinusi policija, tačiau Breivikas dar siautėjo.

Pirmiausiai, prieš analizuodami, skerdynių masto supratimui turėtume prisiminti kitus atvejus, kai pavieniai puspročiai šaudydavo žmones. Itin pagarsėjusių Columbine skerdynių metu nušauta 13 žmonių, didžiausiose JAV istorijoje skerdynėse, kurios įvyko Virginijos politechnikos institute, buvo nužudyti 32 žmonės, o iki šiol didžiausiose pasaulyje skerdynėse, kurios 1982 įvyko Pietų Korėjoje, pamišęs policininkas nušovė 57 žmones. Ne taip seniai du kartus Suomijoje siautėjo paaugliai – vienas nušovė 8 žmones, o kitas – 10 žmonių. Palyginus su visais šiais, Anders Behring Breivik atrodo, kaip monstras: jis nušovė 68, surengė sprogdinimą, paruošė bombas dar keliuose pastatuose ir prigamino sprogmenų tiek, kad galėtų išsprogdinti dar porą dešimčių namų.

Išties visa tai – tik dėl kreivo pasaulio suvokimo, dėl apsėdusio demono, privertusio jį žudyti. Deja, tas demonas yra pakankamai sudėtingas, kad net paviršutiniška jo analizė taptų tikru užsiknisimu. Net nežinau, ar kam nors užteks kantrybės perskaityti tą fragmentuotą minčių kratinį, kurį parašiau žemiau, bet bandykite…

Continue reading