Monthly Archives: rugsėjo 2011

Atsvara Google: Microsoft, Yahoo ir Facebook. Ir Diaspora.

Ar jūs galvojate, kad Google gali pralaimėti?

Google juda aiškia kryptimi, nors to dar ir nerodo atvirai: jie integruos viską ir nugalės visus. Pinigų tarnybą konkuravimui su PayPal jie jau turi, Google Sites irgi yra, Blogspot – taip pat jų nuosavybė, kaip ir gyvas galas kitų paslaugų. Visos jos buvo neintegruotos, bet kad Google ims jas apjunginėti, paversdama naujomis, superpatogiomis paslaugomis, pritaikytomis netgi visiškiems durniams – tai vargu, ar kas dėl to abejotų. Google+ aiškiai parodė, kad kai pasistengia, ši kontora sugeba sukurti ne tik klaikiai atrodančias šlykštynes, panašias į Google Buzz, bet ir labai gražius servisus, kurie tokie paprasti ir patogūs, kad pradžioje kai kuriems žmonėms net sunku susigaudyti, kaip jais naudotis*. Todėl Google Plus augimo tempai vis dar yra tokie, kad jie tiesiog šokiruoja: vos padarė registraciją laisva, be pakvietimų – per kokią savaitę koks 10 milijonų naujų narių.

Bet dabar paklauskim iš priešingos pusės: o ką darys FaceBook, kuris teturi savo tą Microsoft Windows 95 stiliaus interfeisą ir visišką makalynę, kurioje net ir užkietėjusiems internautams sunku suprasti, ko iš jų norima? Ką darys FaceBook, kai jie teturi tą patį savo FaceBook ir faktiškai daugiau nieko? Ką darys FaceBook, kurie puikiai supranta, kad jų daromi kosmetiniai pagražinimai išties tik truputį atitolina jų aiškią baigtį? O čia jau klausimas su paprastu atsakymu, kuris visiems aiškus, nors ir niekur nepatvirtintas: darys tai, ką darė iki šiol, tiktai dar aktyviau, gal net ir finansiškai apsijungdama su Microsoft.

Dar prieš porą metų Steve Ballmer norėjo nupirkti FaceBook už 15 milijardų dolerių, tačiau Mark Zuckerberg nesutiko. Microsoft tegavo 1,6 procento akcijų už 240 milijonų dolerių. Nuo to laiko FaceBook vertė spėjo velniškai sparčiai pakilti (kaip per kokį Dot-Com bumą), o dabar gandai jau sako apie vertinimų kritimą pora dešimčių procentų. Aišku, realių skaičių pasakyti niekas negali, nes FaceBook biržose nekotiruojama.

Steve Ballmer, Facebook ir Windows

Steve Ballmer kol kas nepavyko nupirkti FaceBook. Bet kadangi situacija sparčiai keičiasi, gali būti, kad ir pavyks.

FaceBook jau prieš belenkiek laiko suintegravo savo socialinį tinklą su Microsoft Bing, o paskui dar kažkaip ir su Microsoft Skype (beje, Skype savo esme – irgi socialinis tinklas, tik daugelis to neįtaria). O dar tą savo neaiškią pašto sistemą per kažkur suintegravo su kažkokiais Microsoft dokumentais. Taigi, dabar telieka palaukti, kol sugalvos, kaip smarkiau suintegruoti su Microsoft Yahoo, kur jau yra „Login with Facebook“ mygtukai. Beje, galimybė į Yahoo persimesti FaceBook kontaktus irgi buvo ne šiaip sau atsiradusi**.

Microsoft kažkaip vis dar lyg ir nenusipirko Yahoo, bet ko gero, kad jei ir nenusipirks, tai Yahoo jiems patys už dyką gali atsiduoti.

Ai, tiesa, gal ir jūs, kaip ir aš, visai praleidote, kad Microsoft kažkokiais keistais būdais kaip ir pusiau vos ne nusipirko Yahoo? Tik vat tas Yahoo bankrutuojantis kažkoks, bet kita vertus, ir spardėsi ilgai – Steve Ballmer dar 2008 jiems pasiūlė 45 milijardus dolerių, o jie nesutiko, tačiau po kokių metų atsidavė už berods milijardą, perduodami į Microsoft rankas visas savo paieškos sistemas, o paskui nusprendę uždaryt vos ne pusę savo paslaugų. Dabar Yahoo irgi su visokiais Bing integruojasi po truputį, tačiau kompanijos kaina NASDAQ nukrito per tris metus du kartus. Tiesiog Yahoo nesugebėjo susitvarkyti savo reikalų, pridarė krūvas nesąmonių, prikūrė krūvas naudingų dalykų, paskui jų nepardavė ir nukeliavo subinėn. Bet susijungimas su Microsoft gal ir pataisys kažkokius Yahoo reikalus, bent jau portalinius, turint omeny Microsoft sąsajas su MSNBC bei visai nemenką srautą gaunantį MSN.

Tai štai, dabar pridėkime prie šito kratinio Flickr – servisą, kurio nesugebėjo nukonkuruoti Google Picassa. Pridėkime Yahoo Mail, kuris, skirtingai dar rodo truputį gyvybės požymių. O Microsoft dar turi ir tokį leisgyvį Hotmail. Dar pridėkim Windows su Internet Explorer bei Windows Mobile, kuris konkuruoja su Android, dar pridėkim Microsoft Office bandymus įlįst į internetus. O gal dar paspėliokim, kad gal Microsoft visgi apsispręs ir nupirks Nokia, nors aš ir suklydau, patikėjęs ta dezinformacija, kad juos jau perka.

Ir tada visą tą kratinį sudėkime su Facebook. Vat jums ir prašom, rinkinys paslaugų, kuris jau realiai gali konkuruoti su visu Google turimu rinkiniu. Gal būt ne visiškai simetriškai, bet pakankamai rimtai. Čia klausimas išties paprastas: ar Microsoft išdrįs imtis kardinalių veiksmų, versdama viską aukštyn kojomis?

Diaspora - sako, kad tai menkas vilties spindulėlis, jog socialiniai tinklai išliks laisvi. Bet juk yra žmonių, kurie tiki, kad gėris nugali ir viskas baigiasi gerai.

Aš manau paprastai: Microsoft – tai kompanija, kuri niekada negriauna savo pajamų šaltinių vardan geresnių pajamų šaltinių, todėl viską bando daryti evoliuciniu būdu. Bill Gates ar Steve Ballmer niekada nebuvo tokiais idėjiškais svajotojais, kokiu buvo ir yra Steve Jobs. Todėl aš prognozuoju jums paprastą scenarijų: mes pamatysime kažkokias naujas šūdpaslauges, Facebook dar labiau integruosis su visokiais Bing, MSN ir t.t., pusė Yahoo servisų bus išparduota, kita pusė – šiaip uždaryta, tas apjungta su MSN ir MSNBC, primalta dar daugiau kliedesių, nei Microsoft internetiniai servisai turi dabar, o galų gale viskas baigsis tokiu pat nykiu niekuo, kaip kad niekuo prieš kelioliką metų baigėsi Microsoft pergalė prieš Netscape.

Kita vertus, o ar yra kokia nors trečia šalis, kuri turėtų galimybių pasipriešinti atšliaužiančiam Google monopoliui? Bent jau aš tokios nežinau. O gal aš kažką praleidau? Diaspora?

Taip, Diaspora – tai socialinis tinklas, kuris lyg ir turėtų būti atviro kodo, decentralizuotas ir taip toliau (ir vis dar tik su pakvietimais). Negana to, gandai sklando, kad Google+ pusę savo išskirtinumų būtent nuo Diaspora tinklo ir nukopijavo. Bet ar daug yra tikinčių, kad atvirumas nugalės pinigus? Nežinau… Dar vienas gandas sako, kad Mark Zuckerberg, kuris jau ir taip yra Diaspora rėmėjas, gali imti ir… O ar jūs tokiais stebuklais tikite?

 

———–

* Tas nesąmoningas sudėtingumas gerai žinomas Microsoft programų vartotojams, pripratusiems, kad norint pakeisti kokį nors elementarų dalyką, reikia vaikščioti per tūkstančius meniu, dėlioti paukščiukus milijonuose vietų, o paskui paaiškėja, kad tai visvien neveikia taip, kaip norėtųsi. Microsoft sukurtas šūdinas Office 2007 yra toksai grynai Microsoft rūšies pagerinimas – esą dar patogiau, o rezultate – net meniu ima atrodyti paprastai, palyginus su tuo nesąmoningu kratiniu mygelių. Apple čia elgiasi visiškai priešingai: daro, kad būtų taip paprasta, jog kartais net sunku patikėti, jog taip paprastai kažką išvis įmanoma padaryti. Todėl Apple savininkai visad su gailesčiu žiūri į PC savininkus, o pastarieji tiktai bejėgiškai siunta. Tai vat, Google su savo Google Plus pabandė padaryti viską Apple stiliuje – taip elementariai, kad prie FaceBook pripratusiam žmogui tai net sunku suvokti.

** Paskui tą galimybę persimesti kontaktus iš FaceBook į Yahoo naudojo pirmi Google+ nariai, kol FaceBook nesusiprato, kas vyksta. Tada ir užraukė. Pirmomis Google+ paleidimo dienomis FaceBook vadus, atrodo, buvo apėmusi reali panika.

Apsilankymas Volfas Engelman (Ragutyje)

Štai jau praėjo kelios savaitės gal jau daugiau, kaip mėnuo keli mėnesiai nuo to, kai apsilankėm keliese tokioje garsioje Kauno alaus darykloje – Volfas Engelman, kuri dar neseniai buvo visiems žinoma, kaip Ragutis. Per tą laiką, kuris praėjo, šis bei tas susigulėjo galvoje, šis bei tas kažkaip persimąstė, o naują postūmį parašymui sukėlė jau net ne alus, o limonadas „Limpa“, bet kažkodėl vis kažkas galvoj nepersisukinėjo, todėl kaip ir parašytas straipsnis kabojo ir kabojo, kol štai dabar vat visvien jums jį duodu. Aišku, turėkite omeny, kad parašiau jį visgi dar prieš belenkiek laiko, o paskui jau tris kartus pertaisinėjau, nes vis kitos mintys lindo – tiesiog taip jau būna, kad kartais straipsniai man kabo* ir kažko vis jaučiu kažkokį stabdį, trukdantį publikuoti**. Štai ponas Grumlinas jau rašė, ponas Vidmantas irgi rašė, o aš vat vis ir neprisiruošiu, nors vis prisimenu ir įspūdžiais pasidalinti noriu.

Nežinau, ar ten pat, kur lankiausi, tasai limonadas ir verdamas (kiek atsimenu, lyg ir ten), ar kur kitur, tačiau vakar jo nusipirkau, perskaitęs jo sudėtį – jokių saldiklių, o tik cukrus. Mano vaikystės laikais toksai limonadas ir vadinosi tiesiog limonadu, buvo absoliučiai tokio pat skonio, tad kažkokią nostalgiją sukėlė. O aš kadangi nesu didelis alkoholio mėgėjas, o greičiau konkretus oponentas, tai matyt taip keistai ir gaunasi visas reikalas***, kad limonadas man su Ragučiu asocijuojasi labiau, nei alus. Nors šiaip, žinoma, čia kiekvieno žmogaus pasirinkimas.

Žodžiu, net nežinau, kaip čia taip, bet ponas Nerius iš Commonsense.lt, ponas Grumlinas iš Grumlino palėpės bei ponas Vidmantas iš Nulis.lt atlėkėm į Ragutį, kur buvo viena iš malonesnių ekskursijų, kokių esu gyvenime patyręs. Maloni ne tik todėl, kad šiaip įdomi, o ir dėl to, kad žmonės išties nuostabūs, neslepiantys, pasakojantys viską tiesiai ir be gudravimų. Aš jau ne sykį esu kartojęs, kad verslo sėkmė – tai sąžiningumas ir tiesumas, kaip sakant, tasai patsai „no bullshitting“ principas. Ir iš Volfas Engelman (Ragučio) vadovybės tai jaučiasi. Ir net nežinau, kaip čia gražiau tai suformuluoti.

Gal pasakysiu paprastai: įmonė, kuri ieško savo istorijos, daro vos ne archeologinius tyrimus, perka savo muziejui šimtmečio senumo relikvijas, bando atrasti tikrą, o ne marketinginį tęstinumą sau patiems, o paskui tas atrastas tradicijas jau realiai perkelti į produktus – tai yra puiku. Įmonė turi viziją ir vertybes, tad man čia net visai nesvarbu, kiek jų vizija su vertybėmis yra apibrėžtos – jie visą tai sąmoningai augina ir po truputį verčia tikrove – ir rinkoje, ir savo pačių galvose. Ir Ragučio muziejinis kampelis – tai tiesiog to suvokimo atspindys. Įsivaizduokit, jie savo mažą muziejuką yra apiforminę, kad pamatęs, pasijunti, lyg atėjęs į kokią tikrą koplyčią su šventu alaus altoriumi!

Ir lygiai toks pat suvokimo atspindys – tai pačios ekskursijos. Netgi kai į ekskursijas pakviečiami tokie žvėriški baisūs blogeriai, kaip aš (o aš – tikrai baisiausias, čia aiškint nereikia). Aš galiu užtikrinti, kad tokia įmonė plėsis, nes galvoja ne apie pakazūchas, o apie realų savo pačių požiūrį į darbą. Juk tai paprasta: kai nori dirbti gerai, tai ir gaunasi gerai.

Čia gal kitas dalykas man įdomus: kai kurios įmonės deda ant etikečių kažkokius priešistorinius įkūrimo metus, pasakoja apie visokias istorijas, tačiau uždaro savo alaus bravorus, kuriuose ir virė tą tikrą tradiciją. Kitos gamyklos kažkaip priešingai – bando tikrovėje atkurti savo seną istoriją. Ir žinot, kadangi manau, kad visgi iracionalūs dalykai nulemia mūsų pasiekimus, būdami pirmine priežastimi tam, ką išvis darome, galiu spėti, kad Ragučiui (dabar – vėl Volfui Engelman) seksis. Net nepaisant to, kad Tarpukariu jie priklausė kokiam tai alaus karteliui: dabar tai yra bene vienintelis alaus bravoras Lietuvoje (bent jau iš stambesnių), kuris rašo ant etikečių alaus išpilstymo datą.

Taigi, kad jau gražiausių nuotraukų gal ir neliko, tai čia jums kas liko, gražiai pateikiu (paspaudę ant nuotraukos, rasite trumpą aprašymą, kas ten tokio, o kai tai, kas yra kai kuriose iš nuotraukų – visgi pakankamai įdomu):

Galų gale, kad jau apie alų, tai štai jums paprastas receptas (nes alus geriausiai tinka maistui, kai alkoholio jame nelieka), kuris, pažadu, bus toksai skanus, kad pirštus laižysitės, netikėdami, kad taip skaniai ir paprastai kažką įmanoma padaryti namie (čia kiekius paskaičiavau, kaip normaliems žmonėms, o ne kaip man, taip kad tokiais kiekiais ir imkit):

  • Pusė kilogramo kiaulienos kumpio, galima ir riebesnio kokio, o jei su plonu lašiako sluoksneliu – išvis idealu
  • Koks kilogramas bulvių
  • Menkas trupučiukas taukų (mėsai apkepti)
  • Butelis alaus (geriau šviesaus, su mažiau apynių)
  • Druskos (rekomenduoju jūros druską iš dėžutės, kur su laiveliu – tokia daug skanesnė)
  • Saujos spanguolių (tinka ir džiovintos)
  • Pusės galvutės česnako
  • Juodųjų ir kvapiųjų pipirų

Idealiai patogu, jei turite tokią gilią keptuvę, kuri gilumu primena puodą, bet galima apsieiti ir be to – svarbu tik, kad puodas būtų tinkamas orkaitėn įdėt, nes paskutinei kepimo stadijai to prireiks.

Žodžiu, imam mėsos gabalą, jo niekaip nepjaustę, grubiai apkepam ant taukų (kas keps ant aliejaus – tas yra supermama šmaikštašiknė), nereikia, kad iškeptų vidus, pakanka tiesiog, kad apskrustų paviršius. Per tą laiką puode užverdam vandenį – jo reikia tiek, kad galėtų pilnai apsemti mėsą. Vandeniui užvirus ir mėsai apskrudus, metam mėsą vandenin. Jei darote viską gilioje keptuvėje – galima tiesiog virdulyje užvirintu vandeniu užpilti. Užpylę, suberiam spanguoles, pasūdom ir verdam maždaug pusantros valandos. Svarbu prižiūrėti, kad vandens netrūktų, bet turėkite omeny – kai baigsit virti, bulvės turi likti kažkur aukščiau paviršiaus ir jos neturi būti pilnai apsemtos.

Kai mėsa jau gerai apvirė, suberiam bulves (jų smulkint nereikia, pakanka kad būtų ~100g gabalais, žodžiu, šiaip tokios bulvikės ir viskas). Ir verdam dar pusę valandos, esant būtinybei, papildom puodą verdančiu vandeniu, bet tik tiek, kad jos neliktų iki galo apsemtos, po to, kai vėliau supilsim alų.

Kai bulvės jau suminkštėja, darom stebuklą: imam atsargiai ir iš lėto į puodą pilti alų iš butelio. Aš jus įspėju: iš lėto ir atsargiai pilti alų, plona lėta srovele. Jei supilsite greitai, tai pamatysit iš puodo kylantį tokį putų srautą, kokio dar gyvenime nematėt. Taip kad turėkit omeny. Tai vat, alaus butelį puodan supilam per kokią minutę-dvi, atsargiai, kad išsiputotų. Ir leidžiame pavirti dar kokias 15 minučių.

Per tą laiką alaus aromatas stebuklingai pasikeičia: pradžioje juntamas alkoholio kvapas dingsta, atsiranda duonos ir apynių kvapas, o paskui jis keistai transformuojasi į aromatą, kurio jūs neužmiršit niekad. Tas aromatas nieko bendra neturi su alumi. Tai salstelėjęs, melasą ir vaikystę primenantis kvapas. Tame kvape jau neatpažinsite alaus ar kokio nors alkoholio, nes alkoholis išgaruoja labai greitai. Ten atpažinsite tiktai saldų kvapą iš nuostabiausių kulinarinių sapnų. Čia pasikartosiu: alkoholio kvapas turi dingti, tai yra sąlyga, tad ne per trumpai su alumi virkit.

Štai tada suberiam smulkiai smulkintus česnakus, maltus pipiriukus ir pašaunam puodą orkaitėn. Orkaitėj puodą laikom be dangčio, geriausiai – jei orkaitė gali kaip grilis kaitint iš viršaus. Kai tik bulvės apskrunda (o tam ir reikia, kad jos nebūtų iki galo apsemtos), traukiame ir valgome.

Aš jums pažadu, kad jūs, paragavę šio paprasto patiekalo, garbinsit mane. Ir dar, aš jums patariu pasikviesti ta proga svečiuosna kokį nors užkietėjusį veganą, kad jis verktų kruvinom ašarom ir palūžtų. Taip jūs išgelbėsit nekaltą dūšią nuo vegetariškos pražūties, nes jis ims valgyti mėsą.

Tai tiek šiandien jums apie alų. Girdėjote mano žodį ir tebūnie pagarbintas alaus ir giros dievas Ragutis.

———-

* Tokių kabančių straipsnių jau gal kokia dešimtis, o gal ir dar daugiau kabo, apie įvairias temas, tačiau kažkoks pas mane įsijungęs stabdys trukdo. Kai kurie straipsniai taip kabo jau apie metus.

** Tą stabdį parašyt kažkaip dar palaikė smulkios, bet užknisančios nesėkmės su nuotraukomis: pirma paaiškėjo, kad pasiėmiau visiškai perpildytą kortelę, iš kurios tiesiog neturėjau, ką ištrint, paskui paaiškėjo, kad silpnapročiai iš Elektromarkt (kur užsukau, tikėdamasis nusipirkti kortelę), man aiškina, kad mano fotikas yra tipo pasenęs ir jie kortelių neturi.  Apytikslė vadybybininko citata: „tokių kortelių jau daug metų niekas negamina, jokie fotoaparatai seniai tokių neturi“. Ir tas asilas sako tai su nuolaidžia šypsena. Aš čia galiu pasakyti tokiam asilui, kad jis todėl ir dirba šūdvadybininkiu prekybcentryje, per ketvirtį metų neuždirbdamas tiek, kiek tas mano pasenęs fotikas kainuoja, nes jis neišmano apie tai, kuo prekiauja ir dar naglai bando krušti protą, kai parduotuvė kažko neturi. Taip ir reikia asilams. Bet aš čia nukrypau nuo temos, nes bent dalinai bėdą išsprendė ponas Vidmantas, pas kurį užsiliko menka atsarginė, bet visvien keliasdešimt kadrų talpinanti kortelė, kurią man paskolino ir aš už tai labai dėkingas. Tai vat, paskui jau, pačiame Ragutyje paaiškėjo, kad dar ir batarkė baigia nusėsti, nes pakrauti pamiršau. O dar paskui, jau grįžus namo, kai kam prireikė vietos ir tas kai kas ėmė ir pratrynė man apie pusę fotkių, kaip esą nereikalingas. Taip kad nuotraukų liko vos truputis.

*** Aišku, kad straipsnis užsakytas, kaip ir visi mano straipsniai, aš iš tokių užsakymų jau tris vilas, penkias jachtas, naftos verslą Kuveite ir dangoraižį Tokijo centre nusipirkau, o be to man dirba pusė Seimo narių ir vienas iš didelių Lietuvos bei Europos bankų. Be melejono pinigų į mane net nesikreipkit.

Austrija: biurokratinė sistema, gyvenanti savo dėsniais

Pabūsiu Austrijos advokatu, pabandydamas paanalizuoti šį bei tą toje Austrijos istorijoje su Michailo Golovatovo paleidimu iš visai kitos pusės. Iš tos, kuri susijusi su kultūriniais dalykais, o ne kažkokių asmenybių sprendimais. Šį straipsnį rašiau, praėjus kelioms dienoms po įvykių, tačiau palikau jį susigulėti. Per tą laiką įvyko visai kitas dalykas: ganėtinai panašiai susimovė ir Lietuva, lyg patvirtindama mano mintis apie mūsų šalių keistus panašumus.

Austrijos herbas 1919-1934

Kai iš Austrijos valdymo pasitraukė Habsburgų šeima, šalies herbe atsirado pjautuvas ir kūjis. Atsirado ne šiaip sau, o kaip socialistinės Austrijos simbolis. Pirmas herbas, kurį sugalvojo anoks Karl Renner, buvo išvis panašus į RTFSR (ir kitų soc. respublikų) herbą - auksinių varpų vainikas, aprėminantis juodą bokštą, virš kurio raudoni plaktukai. Tačiau vėliau apsispręsta tiesiog modifikuoti seną Austrijos ir Šventosios Romos Imperijos herbą.

Įvykiai daug kuo priešingi – Austrija sąmoningai nusprendė paleisti žinomą nusikaltėlį, tuo tarpu Lietuva išdavė nekaltą žmogų – Baltarusijos organizacijos „Vesna“ vadovą Alesių Beliackį baltarusiškam saugumui. Kita vertus, abiem atvejais įvykiai velniškai panašūs: biurokratinė sistema, turinti vykdyti teisingumą tampa neteisingumo garantu, sukelia nukentėjusių šalių visuomenės pasipiktinimą, o visokiems valdininkams atrodo, kad viskas vyko teisingai, nes vyko pagal procedūras – kaltų lyg ir nėra. Simptomatiškas vienas iš paskutinių Remigijaus Šimašiaus pareiškimų, kad viena iš tarnautojų, atsakingų už duomenų apie Alesių Beliackį išdavimą, bus nubausta, jai skiriant įspėjimą už nepakankamą iniciatyvumą ir įžvalgumą, nes viską jinai darė pagal taisykles ir nieko neteisingo nebuvo. Galim suprasti, kad realiai kaltųjų nėra, o sistema juk niekad nebūna kalta už save. Taisyklės yra savaime, jos negali būti blogos, o atsakingų už jas, žinoma, kad nėra – jos gimsta iš nekalto prasidėjimo per Konstitucijos Dvasią, tad valdžia čia niekuo dėta, ji nekalta kaip šv. Mergelė Marija. Taip, tarp kitko, Austrija, kaip ir Lietuva – irgi labai katalikiška valstybė.

Michailo Golovatovo paleidimą Lietuvoje daugelis suvokia, kaip kažkokį nacionalinį įžeidimą, Austrijos pasikėlimą ir panašiai, nors išties tai tėra didžiausios Austrijos tragedijos simptomas. Mums derėtų užjausti tą šalį, o ne piktintis ja. Nes mes susidūrėme su tragedija, kurios sąmoningai neįstengia suvokti netgi daugelis austrų. Tačiau ta tragedija žymiai lengviau suvokiama mums – lietuviams. Tiesiog todėl, kad mes pergyvenome panašius istorinius įvykius, bet visiškai priešingai. Tai tiesiog austrų, kaip tautos problema – savivokos, visuomeninės atminties, saviidentiteto problema, išlendanti į paviršių per neurotiškus valdžios veiksmus. Tegul ir kitaip, Austrija atspindi mūsų pačių problemas. Jie paprasčiausiai negali kitaip. Pabandykime juos suprasti.

Continue reading

Termobranduolinis ginklas – atsakymas mįslei apie astronomus

Stebėtinai greitai atsirado atsakymas į klausimą apie astronomų sugalvotą ginklą – taip, tai termobranduolinė bomba. Pirma tai visiškai tiksliai suformulavo Audra, dar prieš tai skaidrią užuominą mestelėjo Xerksas, greitai tikslų atsakymą įvardino ir Marius. Labai arti buvo Kyska su spėjimu apie atominę bombą.

Išties, pirmi mokslininkai, rimtai ėmę analizuoti žvaigždžių energiją, buvo astronomai. Esu tikras, kad Laiqualasse pridėtų daug daugiau, nei aš, bet faktas, kaip blynas: žvaigždės energijos skleidžia nežmoniškus kiekius, tad astrofizikai nuo senų seniausio laiko bandė suprast, kas čia per dalykas toks vyksta. Ir susigalvojo. O jau paskui branduolinių bombų kūrėjai sugalvojo, kad atominė bomba trumpam gali sukelti sąlygas, panašias į tas, kurios yra žvaigždės viduje, tad ir įžiebti termobranduolinę reakciją.

Galingiausia kada nors susprogdinta termobranduolinė bomba – tai Caro Bomba, kurią 1961 išbandė Sovietų Sąjunga. Tai buvo apie 50 megatonų, kitaip tariant kokius 2000 kartų daugiau galios, nei buvo numesta ant Hirosimos. Pagal paskaičiavimus, jau kokių 200 megatonų (vos 4 kartus galingesnė) bomba būtų suteikusi branduolinės plazmos debesiui antrą kosminį greitį, kitaip tariant, į kosmosą nunešusi didelę dalį Žemės atmosferos. Bet ir 50 megatonų pakako tam, kad būtų atrasti efektai, kai dėl atmosferinių linzių smūgio banga išdaužo langus pastatuose, esančiuose už 1000 kilometrų. Toks atstumas – tai vos 1/40 visos Žemės apskritimo ilgio dalis.

Termobranduolinės bombos, kurių galia buvo dešimtis, šimtus ir net tūkstančius kartų didesnė, nei bombų, kurios buvo numestos ant Hirosimos bei Nagasakio, išties ir tapo tuo ginklu, kuris pakeitė pasaulį su visais karais ir politikomis. Atominės bombos buvo klaikiai brangios, o jų galios pakakdavo tik kokiam nors miestui nugriauti, bet ne tam, kad sunaikintų požeminius įtvirtinimus. Termobranduolinės bombos buvo tik kažkiek brangesnės už atomines, tačiau kariškiams suteikė praktiškai neribotą energijos kiekį.

Praktiškai neribotos energijos ir taip pat neribotos griaunančiosios galios termobranduolinės bombos pastatė visą žmoniją į tokią padėtį, kur teliko apsispręsti: arba susinaikinti visiems, arba išgyventi, išvengiant III Pasaulinio karo. Mūsų laimei, Karibų Krizė baigėsi taika. Nors politiškai tai buvo kaip ir karas. Tiksliau, patsai Šaltojo Karo apogėjus. Jau vėliau, net nepaisant astronomų, visgi buvo priartėta prie pasaulio susinaikinimo ribos dar kartą – dėl Žvaigždžių karų grėsmės, bet tada Sovietų Sąjunga žlugo ir viskas baigėsi geruoju.

Todėl astronomams galime padėkoti ne tik už termobranduolinę bombą, bet ir už tai, kad negyvename radioaktyvumo pilname pasaulyje, nusiaubtame atominių bombų sprogimais – labiausiai apie kosmosus svaigstančių mokslininkų sukurtas ginklas buvo pernelyg galingas, kad jį būtų galima panaudoti. Gal tai ir gerai.

Mįslė apie astronomiją ir ginklus

Mįslė apie astronomiją yra labai paprasta: kaip žinia, dauguma galvoja, kad astronomija menkai siejasi su mūsų realybe – tai mokslas, kuris yra apie kosmosus. Bet nebūtinai. Astronomija labai įtakoja žmoniją.

Bernardo 33, Arklio galvos ūkas

Čia koks tai Barnardo 33 ūkas, primenantis arklio galvą ir esantis Oriono žvaigždyne. Ūkas aptiktas berods dar prieš porą šimtmečių - 1800 metais, tuo metu klaikiai moderniu, tačiau visiškai standartiniu šiems laikams būdu - fotografuojant žvaigždes per teleskopą. Rausvą šviesą skleidžia aplink ūką esančios dujos, kurias jonizuoja Oriono Sigma, tuo tarpu ūką sudarančios dulkės tą šviesą sugeria. Šiaip jau paveiksliukas kaip kuo gal ir susijęs, o gal ir nesusijęs su klausimu apie ginklus - čia jau kaip pažiūrėsi.

Taigi, klausimas apie tai, kokį naujos rūšies ginklą kadaise sugalvojo astronomai?

Ar atspėsite? Išsyk sakau: ponas astrofizikas LaiquaLasse kviečiamas ne atsakinėti, bet komentuoti, nes atsakymas jam pernelyg lengvas būtų.