Monthly Archives: lapkričio 2011

Pratęsiant apie Snoro bankrotą

Negražus žodis apie bankus

Pinigai pasižymi pačiu didžiausiu likvidumu iš visų kapitalo rūšių, bet kartu ir kraštutinai mažu kontroliuojamumu, kai dengiami paskolomis. Čia jums atsakymas į klausimą apie tai, kaip galėjo būti, kad iš Snoro tokios krūvos pinigų pavogtos taip staigiai.

Čia jums pabirų visokių, paaiškinimų, faktelių ir gandelių, kad galėtumėte išvadas patys įvairias darytis, ar šiaip žinotumėte, ko ieškoti, norėdami susirasti įdomesnių dalykų apie visą Snoro istoriją. O tai gaunasi taip, kad kokie nors laikraščiai pila šūdus į savo užsuktą ventiliatorių, o nekurie tuo dar ir patiki. Ir klausimai įvairiose diskusijose, kiek pastebėjau, kyla kartais labai lėkšti, nykiai paprasti. Tokie, kad tiesiog nematau prasmės juos aiškinti kiekvienam atskirai. Todėl savo pasamprotavimus čia išsyk visiems duosiu jums, kaip ankstesnio pasisakymo apie Snorą tesinį.

Beje, vietoje įžangos noriu pasakyti, kad Vitas Vasiliauskas yra šaunuolis, už ką reiškiu jam pagarbą kuo atviriausiai. Ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, paskirdama šį žmogų ir palaikydama jo veiklą, irgi padarė rimtą, pagarbos vertą darbą. Taip pat nuoširdžiai reiškiu ir pagarbą finansų ministrei su kiaušais – Ingridai Šimonytei. O taip pat – ir ją bei Vitą Vasiliauską palaikančiam Andriui Kubiliui. Nepaisant to, kad juos visus esu ne kartą rašęs labai žostkai, manau, kad vienu šiuo žingsniu praeities nuodėmės atpirktos jei ir nepilnai, tai bent jau nemenka dalimi.

Continue reading

Bankas Snoras užsilenkė

Sukčių bankas

Ne, čia gal greičiau panašu į kokį banką "Sekundė", o ne į Snoro banką, bet visvien gera iliustracija.

Čia jau visi, ko gero, žinote, kad bankas Snoras užsilenkė. Per neeilinį Vyriausybės posėdį buvo perimtas jo valdymas, o greitu laiku matyt šis bankas bus nacionalizuotas. Kol kas yra blokuotos sąskaitos šiame banke, o kalbama, kad gal ateinantį pirmadienį jomis vėl bus galima naudotis. Firmos, kurios savo apyvartines lėšas tame banke laiko, gali dabar tik susilaukti mūsų užuojautos.

Kalbėti apie pačią Snoro situaciją čia matyt nelabai verta, jei neskaitysim to, kad bankas priklauso rusiškam kapitalui, o jau ten galų visokių galima atrasti. Dar galim prisimint, kaip buvo Latvijoje su Parex banku, kuris irgi su rusišku kapitalu buvo siejamas. Ta pati istorija.

Tačiau įdomumas yra tame, kad naujieną apie Snoro banko žlugimą įdomiu būdu paskelbė mums anoksai laikraštis, žinomas, kaip Komjaunimo Tiesa ir Lietuvos Rytas. Anonimiškas straipsnis triuškinančiai skelbė, kad Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, susitarusi su Vitu Vasiliausku, žada užgrobti ir nacionalizuoti lietuviškus bankus. Ir kaip tai baisu, ir kaip ten rengs kažkokias kratas, kaip klaidins visuomenę ir taip toliau.

Čia, nukrypdamas nuo temos, noriu išreikšti pagarbą Rimvydui Valatkai. Ponas Rimvydai, kadangi žinau, kad bent jau kartkartėmis esate mano blogą skaitęs, tai jei ir į šį straipsį netyčia užklysite, sakau tiesiai: pasielgėte teisingai, išeidamas iš to laikraščio.

Grįžtant prie mūsų avinų*, apie kai kurių tų minėtų bankų lietuviškumą niekam klausimų nekilo, nes puikiai žinoma, koks tas lietuviškas kapitalas, sudarantis kontrolinį paketą ir priklausantis kokiam nors Rusijos piliečiui. Straipsnyje grynai dėl vaizdo tebuvo paminėti keli kiti bankai – berods Šiaulių bankas, Medicinos bankas ir Ūkio bankas. Tačiau tie, kam reikia, suprato, kad kalba eina apie Snoro banką. Nes viskas buvo tiesiog pernelyg akivaizdu – jau seniai žinoma, kam priklauso tas leidinys.

Bet bankai bankais, tačiau aš noriu kažkam čia užduoti kelis klausimus:

  • Kodėl bankui buvo leista įsigyti žiniasklaidos priemonę, nors įstatymai berods tai draudžia? Kodėl atsirado tokios galimybės? Kas bus padaryta, kad daugiau tokių cirkų nebūtų?
  • Ar išvis bent kažkiek galime pasitikėti žiniasklaida, kai tokius cirkus daro didžiausias Lietuvos dienraštis, o ir išvis viena iš didžiausių Lietuvoje žiniasklaidos grupių (prisiminkime, kad yra ir Lietuvos Ryto televizija, portalas, dar kažkiek kitų leidinių)?
  • Ar nekyla kokie nors įtarimai apie bendrai povandeninių makliavojimų mastus, jei tokio lygio kliedesiai vyksta? Ką galima spėti apie to paties laikraščio skelbiamą kritiką kuriems nors valdžios atstovams ar, atvirkščiai, kokius dalykus galima įtarti apie tuos politikus, kuriuos tas laikraštis paremia?
  • Ar nesinori kartais prisiminti, kad kažkaip ten įdomiai Lietuvos Rytą kadaise minėjo anokie Wikileaks?
  • Kuo išvis galima pasitikėti, jei žiniasklaidoje matome tokio lygio cirkus?

Trumpai tariant, čia man kyla daug įvairių klausimų. Atsakykite man į juos kas nors.

A, o pinigus laikyti reikia ne banke ir ne kortelėje. Čia dar vienas didelis grynųjų privalumas. Beje, įdomu, ką pasakytų kokia nors Ingrida Šimonytė apie tai, kaip reikia riboti įmonėms galimybes naudoti grynuosius: čia kaip tik ta situacija, kur grynųjų turėję Snoro klientai turi šansą išsilaikyti ant vandens, kai negrynais mokantys dabar raunasi plaukus nuo galvų ir kitų vietų, galvodami, kaip be apyvartinių suktis.

——–

* Kai kuriuos labai nustebina tas pasakymas apie mūsų avinus, nes žmonės įsižeidžia. Tai aš jums paprastai paaiškinu: pasakymas kilo iš vienos istorijos, kai kažkokiame Viduramžių teisme du kaimiečiai ginčijosi dėl kažkokių avinų, kurie ten kažką padarė – ar tai ten avį ne tą iškrušo, ar tai tarpusavy susidaužė, žodžiu, dėl niekų. Teismo metu besibylinėjančių ginčai nuklydo į lankas tiek, kad teisėjas ėmė rėkti – „grįžkim prie mūsų avinų“. Taip ir atsirado posakis, kuris reiškia, kad jei jau nuklydom į lankas, tai reikia grįžti prie pagrindinės temos. Aišku, čia dar galim pastebėti, kad avinais matyt pavadinti buvo tie besibylinėtojai.

Kaip tapti protingesniais per 6 dienas

Gerbiami ponai ir ponios, aš čia užmačiau pas Commonsense.lt reklamuojamus kursus, kuriuos aš noriu parekomenduoti kiekvienam – tai ToC įvadas beveik už dyką. Ir aš paaiškinsiu jums, kodėl apie tai rašau – todėl, kad čia yra proga, kuria pasinaudoti verta kiekvienam manęs gerbėjui. Ir netgi dar daugiau – šia proga net ir manęs nekentėjai gali pasinaudoti. Nes tai kaip meteoras iš gryno dangaus, kuris įkrės smegenų kiekvienam, į kieno galvą pataikys*.

Kiek suprantu, „ToC Sprendimai“ savireklamos tikslais padarė tai, ko dar niekas nedarė: maždaug kelių tūkstančių litų vertės kursus paleido po 500 litų. O dar kai per Commonsense.lt blogą kas nors užsiregistruoja, tai ir išvis po 350 litų. Tai, žinote, man nelabai suprantama, bet kita vertus, paaiškinama: ToC galimybes suvokiančių žmonių Lietuvoje yra tiek mažai, kad įvadinis kursas, tikėtina, tiesiog skirtas idėjoms paskleisti. Kuo daugiau bus turinčių bent pradines žinias, tuo lengviau ToC bus skleisti dar labiau. Žmonės, kurie gauna realius vadybos pagrindus, tų žinių nepamiršta. O jau paskui tų kursų kainos didės, didės, didės. Spėju, kad jau antra šitų pačių kursų serija kainuos dvigubai brangiau, o trečia – bus tris kartus brangesnė**.

Kad geriau susivoktumėte kainose (bei tame, kodėl aš rašau apie tai, kaip apie tokį įvykį), tiesiog turėkite omeny, kad panašūs mokymai Lietuvoje paprastai kainuoja panašiai, kaip ir Vakaruose. Paprasčiausias įvadinis kursas JAV, pvz., mokantis pas TPACC, yra 450 dolerių per mokinio dieną, o „ToC Institute“ įvadinis kursas, kuris yra kiek rimtesnis – 4500 dolerių už 12 dienų. Kitaip tariant, „ToC Sprendimai“ čia daro tiesiog PR akciją, kuri yra toks geras šansas, kad jei praleisite – graušitės nagus. Rankų nagus – irgi.

Trumpai apie ToC – tai vadybos metodologija, išaugusi ant Edward Deming idėjų, tačiau jas išvysčiusi tiek, kad ir mane vis dar stebina. Per paskutinius 10 metų (tada man pirmą kartą teko paskaityti apie apribojimų teoriją) aš mačiau tokius ToC pasikeitimus, kad negalėčiau to pavadinti niekaip kitaip, kaip tik stebuklu: pradžioje orientuota į gamybą, ilgainiui metodologija apėmė ir tiekimą, ir pardavimus, ir paslaugų teikimo, ir strateginio valdymo, ir netgi audito bei analizės metodus. Galų gale ToC pajudino netgi tai, kas kokybės vadybos specialistams dešimtis metų atrodė kaip siena – finansistų požiūrį. Taip, net finansininkai gavo metodus, kurie leidžia remtis ne kaštais, o pajamomis bei pelnais, t.y., ne oponuoti įmonei, o dirbti su ja***.

Žodžiu, nevyniodamas į vatą sakau paprastai – gaudykit progą, nes kitos tokios nebus. Neieškokit pinigų darbovietėje – eikite už savus ir jie tikrai jums atsipirks: ir per greitesnę karjerą, jei esate samdomi darbuotojai, ir per geresnį verslą, jei turite nuosavas įmones.

Čia yra ToC įvadinio kurso aprašymas:

————–

* Aš suprantu, kad tokios metaforos su į pakaušį pataikančiais meteorais man garbės nedaro, bet supraskite ir mane: jei manęs vakar koks nors vidutinis Lietuvos pilietis būtų paklausęs, kiek kainuoja ToC įvado kursas, tai būčiau pasakęs, kad „na, grubiai, čia ne tamstai, nes tamsta tiek neuždirbate, kad tiek pritaupytumėte“. Ir dabar tas metaforiškas meteoras iš „ToC Sprendimų“ pataikė man į pakaušį, sakydamas, kad vidutinis Lietuvos pilietis uždirba tiek, kad gali nueiti į kursus, po kurių jis gaus šansą tapti nevidutiniu piliečiu.

** Aišku, čia mano spėlionės, nes „ToC Sprendimai“ apie tokias savo kainų nustatymo priežastis neskelbia, tačiau kadangi aš nemanau, kad kokia nors prekė parduotuvėje gali būti parduodama 10 kartų pigiau be priežasties, tai nemanau, kad ir šie kursai tokie pigūs be priežasties. Sakyčiau, tiesiog marketinginis žingsnis. Ir čia jau laimi tas pirkėjas, kuris yra greitesnis.

*** Daugumai pažįstamas vaizdas: įmonės vadovybės susirinkime visi vadovai sėdi vienoje stalo pusėje, o finansų direktorius sėdi kitoje pusėje. Ir visi žiūri į finansų direktorių, kaip į vilką, kuris gražias svajones drasko gabalais. O finansų direktorius žiūri į visus vadovus, kaip į bepročius, kurie savo išlaidomis nori įmonę sužlugdyti. Taigi, įsivaizduokite įmonę, kur finansų direktorius ne oponuoja, o dalyvauja, nes kiti vadovai ima suprasti finansinę veiklos pusę, o finansų vadovas gauna duomenis, kurie leidžia vertinti bet kokią veiklą ne tik pagal kaštus, bet ir pagal atsiperkamumą. Atrodo, kaip stebuklas? Taip, čia viena iš priežasčių, dėl kurių ToC ir man atrodo, kaip stebuklas.

Algirdas Šemeta 11 metų 11 mėnesio 11 dieną

Algirdas Šemeta, ES finansų komisaras

Algirdas Šemeta nepasigaili nieko. Ir šįsyk jo aukomis taps bankai.

Šiandien Algirdas Šemeta paskelbė naujieną, kuri verta šios datos 11 metų 11 mėnesio 11 dienos – 11.11.11. Aišku, jei ji bus įgyvendinta. Nes gali būti, kad po daugelio metų ją kas nors švęs, kaip kokią revoliuciją ar dar ką nors. Aišku, bankai ir visokie finansų rinkos spekuliantai jau dabar apimti tylių isterikų. Tylių isterikų todėl, kad jei jie šauks garsiai, tai visokie Occupy judėjimai mintį labai jau greit pasigaus, o tada jau tikrai neliks šansų, kad išsigelbėti jiems pavyks.

Naujiena yra paprasta, apie ją kalbama jau seniai, o pusę metų – garsiai, tačiau dabar apie tai imta kalbėti kitu tonu: tai bus ir viskas. Europos Sąjunga ruošiasi apmokestinti finansinius sandėrius. Kitaip tariant, vienu kartu nudėti milijonus spekuliantų kartu su visais jų robotais, prekiaujančiais biržose iš smulkių pokyčių, ypač išvestiniuose finansiniuose produktuose. Čia galim išsyk pastebėti, kad didžiausiais iš tokių prekeivių buvo būtent tos kontoros, kurios siejamos ir su 2000 sprogusiu dotkomų burbulu, ir su 2008 sprogusiais NT burbulais, ir su dabar prasidėjusiomis naujomis problemomis.

Šį mokestį palaiko ir Merkozy, kitaip tariant Prancūzija su Vokietija. Kiek anksčiau jam pritarimą paskelbė José Manuel Barroso. Tuo tarpu labiausiai dėl šio mokesčio isterikuoja Didžioji Britanija, kurioje sėdi tos pačios spekuliacinės kontoros. Kontroversijų fone galim spėti, kad Algirdas Šemeta bus prakeiktas pasaulyje taip pat įspūdingai, kaip buvo prakeiktas Lietuvoje. Bet šį kartą jį prakeiks ne žmonių masė, o finansų rykliai.

Valiuta savo esme neturėtų turėti vertės, nes ji tėra apskaitos matas ir sandorių įgalinimo įrankis. Tačiau taip jau gaunasi, kad valiuta vertę įgauna. Ir per tai didžiausiais vertės valdytojais tampa ne pridėtinės vertės kūrėjai, o institucijos, kurios, grubiai tariant, teturėtų būti atsakingomis už informacijos apsikeitimą – tai bankai.

Išties gana sunku prognozuoti, kokie bus pokyčiai, įvedus tokį mokestį. Ir išvis, kokio lygio tai būtų mokestis (kalbos buvo apie 57 milijardus eurų). Spėti galim tiktai tiek, kad žaidimai su kursų pokyčiais paros bėgyje greičiausiai baigtųsi, kaip baigtųsi ir žaidimai su minutes tetrunkančiais kursų paternais. Išvestinių instrumentų patrauklumas irgi sumažėtų. Dėl mažėjančių srautų kažkiek turėtų stiprėti lokalios rinkos su lokaliais gamintojais, taip pat – didėti aukštesnės pridėtinės vertės kūrėjų pelningumas, lyginant su tais, kurie tik perka ir parduoda.

Labai įdomus klausimas, ar paraleliai kiltų palūkanų normos: viena vertus, palūkanų normos turėtų kilti dėl mažėjančios diversifikacijos ir bankų pelnų, kita vertus, paskolos turėtų tapti patrauklesniu užsiėmimu, į kurį būtų permetami pinigai iš žaidimų, tad palūkanų normos gali ir kristi. Nesiimčiau vienareikšmiškai teigti, čia galėtų geriau pakomentuoti kažkas iš bankininkų. Jeigu jais jūs patikėsite.

Panašiai nesiimčiau teigti ir apie infliacijos didėjimą ar mažėjimą. Šiaip jau tai būtų antras pinigų turėjimo apmokestinimas, tad poreikis apmokestinimui per infliaciją sumažėtų. Kita vertus, pinigai taptų ne tokia likvidžia preke, kas reikštų jų vertės kritimą, o tai reikštų vėlgi infliaciją. Žodžiu, irgi įdomu, ir vėlgi čia galėtų pakomentuoti kažkas iš bankininkų. Jeigu jūs jais patikėsite.

Taip ar anaip, anksčiau buvo kalbos apie tai, kad apmokestinti galėtų būti tarptautiniai finansiniai sandėriai, tačiau dabar kalbos jau suka link visų sandėrių apmokestinimo. Ir tos kalbos galų gale pasirodo besančios ne teorinėmis, o greičiau praktinėmis. O tai rimtas žingsnis. Tai pokytis, kurio galia prilygtų prieš kokį šimtmetį išplitusiam nekilnojamo turto apmokestinimui bei progresiniams mokesčiams. Šie du mokesčiai kažkada tapo priežastimi, dėl kurios Vakarų pasaulis išvengė visokių revoliucijų.

Galim atkreipti dėmesį, kad šiandien Italijos senatas patvirtino taupymo programą, taip parodydamas vietą Silvio Berlusconi, kuriam telieka tikėtis, kad tos programos nepatvirtins žemesnieji rūmai. Visa tai dėl to, kad ant Graikijos pavyzdžio Italija pasimokė. Paraleliai galim pastebėti, kad Kinijos eksportas krenta, o JAV eksportas auga. Tuo tarpu nepaisant visų cypsmų, euro kursas šiandien yra daugmaž toks pat, kaip ir prieš mėnesį.

Tačiau šiame fone įdomiausiai skamba ne finansų rinkos, o visai nesusijęs sandėris: Anglo American suvalgė De Beers, galų gale gaudama 85 procentus. Ir jei anksčiau dar buvo kalbų apie tai, esą kažkokia konkurencija keliolikoje procentų deimantų rinkos yra, tai dabar apie šitai kalbų jau nebebus. Nes De Beers per paskutinius porą dešimtmečių faktiškai ėmė kontroliuoti Rusijos gavybą, o Anglo American – jau ir taip kontroliuoja likusį pasaulį. Konsolidacija, vienok. Norite pažaisti? Investuokite į deimantus ir tikėkitės, kad nusipirkote ne sintetinius. Galėsite paspekuliuoti kiek saugiau, nei pirkdami valiutą.

Graikijos referendumas. Paspėliokim, kas už jo slepiasi.

Čia nereikia gilintis net, kas ten vyksta, nes aiškus faktas: valdžia, nuolat maitindama marginaliausius ir bukiausius rinkėjus (tenykščius runkelius) visokiomis socialinėmis gerovėmis, prisidirbo. Prisidirbo ir augindama valdišką aparatą. Prisidirbo visaip – ir išlaidaudama, ir įsiskolindama visokiems bankams, ir belenką falsifikuodama*. Anksčiau ar vėliau tai turėjo atsitikti šalyje, kurioje nebuvo jokios kitos politikos, išskyrus totalinį populizmą.

Graikija, komunistų protestai demonstracijoje

Graikų komunistai komunizmą įsivaizduoja labai paprastai: visa Europos Sąjunga dirba pagal galimybes, o graikiški marginalai gyvena pagal poreikius.

Graikijos problema yra labai paprasta ir beveik neišsprendžiama: populistinė valdžia per keletą dešimtmečių sugebėjo išauginti ypatingai savimyliškų ir egoistiškų idiotų minią, tuo tarpu visokių chaosų bei revoliucijų idėjos tenai yra senos, todėl dabar žaizda atsivėrė, tiesiog trykšteldama į visas puses nesuvaldomu pūlinių srautu. Štai tie pūliniai, tiksliau minia anarchistų, komunistų ir kitų puspročių dabar pasiryžusi geriau privesti šalį iki visiško chaoso, bankroto ir revoliucinių skerdynių, bet dirbti jie nesutiks nei už ką. Tai natūralu: pripratęs gyventi už pašalpas, niekada nenorėsi dirbti.

Continue reading