Monthly Archives: vasario 2012

Ekonomistams užtrolinti

Ekonomistams užtrolinti čia parašysiu labai trumpą ir paprastą mintį, kuri kilo, pasikalbėjus su vienu protingu žmogumi apie tiesinius ir netiesinius ekonominius procesus ir informacijos analizavimo galimybes. Beje, jei kam iš ekonomistų kyla abejonės, tai pas ką nors kokiam nors matfake galit pasitikrinti.

Taigi, kadangi galime padaryti prielaidą, kad praktinės ekonominės makrosistemos yra pakankamai sudėtingos, kad jose galėtų vykti procesai, atitinkantys nustatomus Tiuringo mašinai (netrivialus, bet akivaizdus įrodymas – kad ji pati realizavo Tiuringo mašinas), tai iš to seka, kad duotoji Tiuringo mašina gali emuliuoti ir kitas Tiuringo mašinas, o taip pat kad ištisos klasės teoremų joje negalima įrodyti baigtine resursų apimtimi, o taip pat, kad dalis procesų joje neišvengiamai turi prieštaravimus, atitinkančius apibrėžiamus pagal Gėdelio teoremą, o taip pat – ir šiaip iš aritmetikos kylančią nepilnatvės problematiką, o iš viso to seka ekonominių neišvengiamas neišsprendžiamų ekonominių problemų formulavimas per įvairius galus, bet negana to, dėl iš Tiuringiškumo kylančio atvirkštinio neatkuriamumo (emuliuojama mašina negali atsekti emuliuojančios logikos) seka dar ir negalimumas identifikuoti savo pačios dėsnius savo pačios ribose, ko galutinėje pasekoje gauname neišvengiamą bardaką.

Iš to kyla labai daug visokių įdomių klausimų, kur kartais ir palyginti kai kuriuos ekonominius procesus sunku su kuo nors, o belieka tik kažkokias metaforas naudot.

Trumpai tariant, teisingų ir pilnų ekonominių teorijų nėra, nebuvo, nebus ir būti negali, o dar daugiau – ekonomika yra neabejotina terpė efektingam įvairiarūšių kliedesių dauginimuisi. Kita vertus, baigtinius ekonominius scenarijus konkrečiais atvejais dėl tų pačių priežasčių dažnai galima apskaičiuoti praktiškai, tik reikia žiūrėti paprastuoju būdu.

Apie bulves, savikainą, pelno minimizaciją ir rinkos dėsnius

Paradoksas, kai aršiausi laukinio kapitalizmo šaukliai stoja vienon greton su komunistiškai ir anarchistiškai nusiteikusiais revoliucionieriais. Paradoksas, kai tie revoliucionieriai ima atviriausiais būdais kovoti už liberalų kapitalizmą, stodami vienon greton su socialdarvinistiškais austrų mokyklos atstovais ir rengdami bendrus mitingus. Dar keisčiau, kad netgi aš, abi šias jėgas nesyk įvairiai vadinęs, negaliu joms oponuoti. Matyt, karalius paprasčiausiai nuogas.

Paradoksas matomas ir tada, kai bandai pažvelgti į kitą pusę: tie, kas patys save priskiria verslui ir savininkams, bando kriminalizuoti rinką visokiais įstatymais ir tarptautinėmis sutartimis. Tai net ne šiaip paradoksas, o kažkoks užribis. Čia panašiai, lyg žalieji bandytų pramušti įstatymus privalomam banginių naikinimui. Arba kokie nors bažnytininkai bandytų įvesti privalomus abortus.

Kad kažkam nekiltų klausimai, kokią poziciją atstovauju, tai pasakysiu paprastai: atstovauju banalų sveiką protą. Aš neginu nei piratų, nei kopyraitų (autorių teisių) industrijos, nors pastaroji man daug kuo artima, ko negaliu paneigti, nes iš to esu pakankamai nemažai uždirbęs. Jei nebūtų tų jūsų internetų, tai iš to ir pragyvent galėčiau. Bet realybė yra labai paprasta: drastiškai krenta savikainos. Ir pagal tai aš galiu pasakyti, kokia bus tos piratų ir antipiratų kovos baigtis. Tačiau aš negaliu pasakyti, kiek laiko ta kova užtruks ir kas bus po to, kai viskas pasikeis.

Zombis deginasi ant pievutės

Ji buvo gražuolė, tačiau jūs, pirataudami, ją nužudėte. Piratai - kaip raupsų infekcija, kaip vėžys, naikinantis verslą. Pirataudami, jūs sutaupėte pinigus ir sunaikinote grožį. Vietoje gražuolės jūs gavote zombį. Ar tikrai to norėjote?

Ekonominė realybė yra paprasta: jau kelioliką metų vyksta labai stiprūs pokyčiai informacijos rinkose, o masinis piratavimas – tai tiesiog tų pokyčių simptomas. Kova su simptomais reiškia tik neadekvačias išlaidas ir problemas, tačiau niekaip nekeičia galutinės baigties – kopyraitų industrija yra ant žlugimo ribos dėl nesugebėjimo prisitaikyti prie fantastiškai greito savikainų kritimo, todėl desperatiškai bando užsitikrinti sau pajamas propagandiniais kliedesiais, įstatymais ir prievarta.

Tokių atvejų žmonijos istorijoje buvo daug. Tokių atvejų buvo ir informacijos rinkoje – prieš šimtus metų, atsiradus spaudai, kai ėmė griūti knygomis prekiavusių vienuolynų pelnai, viskas irgi virto knygų deginimais, eretikų bei leidėjų persekiojimu ir t.t.. Tada irgi būdavo dangstomasi kažkokiais moralumais, tikėjimu ir panašiai, tačiau senoji industrija žlugo. Išties procesai buvo ekonominiai: knygų tiražavimas spaudos staklėmis atpigino leidybą šimtus kartų. Su aukštomis ranka perrašomų knygų savikainomis pripratę dirbti vienuolynai neįstengė persitvarkyti, iškrito iš žaidimo ir prarado įtaką.

Dabar irgi vyksta kažkas panašaus: žmonės užverčiami nesąmoningais kliedesiais apie vagiamus milijardus (vidutinis lietuvis esą pavagia už kelis tūkstančius kasmet), bandymais kriminalizuoti pusę visuomenės, ir netgi pasakojimais, kad kova su piratavimu yra reikalinga pedofilams ir teroristams pažaboti (taip, JAV ir Kanadoje jau iki to priėjo). Ne mažiau dvasingai atrodo ir visokie piratų kalbėjimai apie tai, kad „jei būtų pigiau, tai pirktume“. Visos tos dvasinguminės šnekos yra tiktai bandymas nuneigti elementarius rinkos pokyčius.

Visame šitame reikale visokios moralės tėra smėlis į akis. Viską lemia pinigai ir ekonomikos dėsniai. Ir aš jums tuos dėsnius paaiškinsiu taip paprastai, kaip tik įstengsiu. Kas nesupras – tegul kaltina pats save.

Continue reading

Atsakymas. Fazinė anteninė gardelė mobiliam ryšiui.

Kažkaip labai jau greitai ponas S2 atspėjo, kad nuotraukoje buvo pavaizduota fazinė anteninė gardelė (Phase Grid Array). Taip, tai būtent toksai daiktas ir yra. Tiesa, kiek suprantu, čia dar tik pirmoji karta panašių antenų, skirtų mobiliam ryšiui, o jau dabar Nokia Siemens (taip, ne ta Nokia, kur gamina telefonus, o bendra Nokia ir Siemens įmonė) daro ir sudėtingesnes sistemas, tačiau jos dar visai laboratorinės.

Tokia, kaip pavaizduota fazinė anteninė gardelė kol kas pastatyta, jei mano atmintis nemeluoja, tiktai Stokholme, ją naudoja Tele2. Kitur pasaulyje jų kol kas nėra, nors po metų-kitų reikia manyti, panašios antenos bus statomos jau ir Vilniuje.

Būtent šitos antenos navarotas – viename daikte yra dvi virtualios celės. Priklausomai nuo to, kur yra žmonės, kalbantys telefonu, celės artėja ar tolsta nuo antenos, nes atitinkamai juda antenos spindulys. Tiksliau – du spinduliai. Grubiai tariant, čia gaunasi dvi virtualios celės, judančios kartu su ryšio naudotojais. Naudotojai nutolsta – nutolsta ir celė su jais. Naudotojai priartėja – celė irgi priartėja. Kai celės yra dvi, tai jos abidvi gali važinėtis ten, kur mobiliais telefonais kalbančių žmonių susikaupia daugiausiai.

Fazinė anteninė mobilaus ryšio gardelė

Taip, čia yra fazinė anteninė gardelė - ta antenų rūšis, kuri daro nesuprantamus fokusus, kurių veikimo niekas nesupranta ir negali paaiškinti, o tie, kas tą skaičiuoja, tai irgi skaičiuoja kompiuteriais ir nesugeba paaiškinti rišliau, nei "labai gudriai veikia, čia susideda fazės su kryptimis iš skirtingų antenų ir siųstuvų ir gaunasi spindulys arba keli, kurie juda pagal fazes, kurios paduodamos"

Nuotraukoje pavaizduota antena slankioja celes tik vertikalioje plokštumoje, tačiau analogiškai įmanoma ir statyti jas horizontaliai (jei tam yra prasmės). Antena yra aktyvinė, 8 siųstuvai įtaisyti joje pačioje, o galutiniame rezultate susidedant signalams, gaunasi 2 siųstuvų ir 2 antenų ekvivalentas. Siauras ir kryptį pagal poreikį keičiantis spindulys gaunamas per skirtingų siųstuvų fazių sukimą, kur kiekvienas iš siųstuvų duoda signalą taip, kaip reikia, kad gautųsi kryptingumas ir lapelių, susidedančių pagal skirtingas fazes ir panašius nesuprantamus žodžius*. Matematika, kuri čia naudojama, yra užribinė ir sveiku protu nesuvokiama, o kodėl – tai supras kiekvienas, kas bandė skaičiuoti kad ir primityviausią bangolaidį.

Iš tų fazinių anteninių gardelių gaunasi esminis navarotas – su tokia antena signalas turi aukštą lygį būtent ten, kur reikia, o ne visur, kur papuola. Ateity pasirodys dar sudėtingesnės antenos, su dar daugiau siųstuvų, dar daugiau celių ir gausis taip, kad kiekviena stacionari-virtuali antena lakstys paskui vartotojus taip, kaip reikia tiems vartotojams. Galima netgi visai drąsiai spėti, kad po kažkiek metų stacionarių (bet virtualių) antenų skaičius bus lygus vienu metu šnekančių žmonių skaičiui, nes kiekvienam galima bus generuoti po nuosavą spindulį – tai esminis fazinių gardelių navarotas.

Bet čia yra vienas dar įdomesnis reikalas. Kadangi čia kalba eina apie 100 Mbps oru jau dabar (ir aš tą 100 Mbps oru jau mačiau gyvai ir ne iš bandomojo, o iš veikiančio tinklo), o 1 Gbps – ateityje, tai klausimas, kaip tą pralaidumą užtikrinti ne kokiems pavieniams klientams, o dešimtims ir šimtams jų paraleliai. Ir čia klausimas kyla jau ne tik apie dažnines juostas, o ir apie fizinio kanalo dalinimus. Ir vat šitam reikalui tų gardelių labiausiai ir reikia.

Anksčiau būdavo įprasta arba dalinti dažninėmis juostomis, arba dalinti pagal laiką. Mobiliame ryšyje, jei neklystu – pagal laiką. O pagal laiką yra išvis prastai, nes tada kyla atsakymo laikai (pingas didelis, geimeriams prastai). O šitos fazinės antenų gardelės leidžia dalinti geometriškai arba, jei tiksliau – tai tiesiog geografiškai. Tiesiog į riboto ploto segmentus.

Taigi, greičiausiai po 10-20 metų paskui kiekvieną mobilaus ryšio vartotoją lakstys po celę, kurios didumas tesieks vos dešimtį-kitą metrų. Arba netgi dar mažiau.

 

————–

* Iš principo viskas labai paprasta, jei matematikas užmiršim: tarkim, turime ant tiesės X dvi antenas, kurios į visas puses spinduliuoja vienodu kryptingumu. Atstumas tarp antenų lygus pusbangiui. Sakykim, antenos yra sinchrone pagal fazę. Kas atsitinka? Ogi pagal tiesę X abiejų antenų spinduliavimas sumuojasi ir nusinulina, o statmenai tiesei X abiejų antenų spinduliavimas sumuojasi į dvigubai galingesnį. Visas reikalas – tiesiog dėl fazių skirtumo, lygaus pusbangiui. Dabar galim pareguliuot vienos iš antenų siųstuvą, kad jis būtų priešingoje fazėje. Kas bus? Ogi tiesės X kryptimi signalas sumuosis, dvigubindamas galią, o statmenai tiesei – nulinsis. Žaidžiant su didesniu kiekiu antenų ir signalų fazėmis, galima gauti nepaprastai gerą kryptingumą ir, negana to, krūvas spindulių, valdomų nepriklausomai. Ir viskas – be jokių mechaniškai judančių dalių.

Atspėkite, kas tai per daiktas

Štai tokį daiktą užmačiau vienoje geroje vietoje Suomijoje. Kas atspės, kas čia per dalykas – tam virtualus sausainis ir visažinio technopato titulas.

Atspėkite, kas čia per daiktas

Ar primena kažką kam nors? Na, ponai ir ponios, spėliokite dabar. Galiu tik tiek pasakyti - duokit valios fantazijai, nes šitokie daiktai jau po metų-kitų stovės ir Vilniuje. Nuotraukoje matome dalį šito daikto vidurių per specialiai išpjautą langelį, skirtą pasižiūrėjimui.

Iškart sakau – spėliot ir diskutuot galit kiek tik norit, užuominų ir užuominų iš manęs nesulauksite, dalinių spėjimų neužskaitau. Turit pasakyti moksliškai-inžineriškai tikslų bei išsamų šitos konstrukcijos pavadinimą.

Galiu tik tiek pagelbėt, kad šitas daiktas yra radioelektronikos šedevras, nuo kurio prasidės realiai nauja era vienoje svarbioje srityje, o anksčiau panašūs daiktai tebūdavo pas kariškius. Ir apie šitą daiktą žurnalistai nepasakoja, nes jiems aiškina maždaug taip: „jis veikia taip gudriai, nes tenai yra labai sudėtingai ir gudriai prigalvota – taip sudėtingai ir gudriai, kad neįmanoma paaiškinti, kas ten išvis prigalvota ir ką ir kaip jis ten išties daro, bet jisai dėl to veikia labai gudriai ir yra labai geras ir brangus„.

Dar vienas prašymas – kas šitą daiktą matėte kur nors kaip nors, tai nesakykit. Duokit pasikankint specams.

Pirkimų centralizavimas ir…

Buvo prieš porą savaičių toksai įvykis – pirmą kartą Lietuvos istorijoje valdiška įstaiga pasikvietė tiesiog būrelį žmonių iš gatvės, kad papasakotų jiems apie tai, kaip veikia. Na, aišku, reikia pripažinti, kad tie žmonės nebuvo absoliučiai iš gatvės – tai buvo blogeriai, bet kadangi blogeriai visgi yra tiesiog žmonės, o ne kokie nors žurnalistai, tai gaunasi, kad pasikvietė žmonių iš gatvės.

Toks poelgis – tai labai drąsu, netgi ženkliška – ypač jei turi omeny, kad valdiškos įstaigos dažnai nepasižymi jokiu atvirumu. Už tai aš jaučiu Jurgitai Kuklierienei labai didelę pagarbą. Gaunasi taip, kad Centrinė Perkančioji Organizacija ėmė ir atsidūrė visų likusių valdiškų kontorų priešaky, nes kol kas vienintelė tesugebėjo pamatyti, kokie pokyčiai ateina su internetu – galimybė tiesiogiai kalbėtis su žmonėmis. Už tai aš padarysiu tokį prezentą: beveik nieko nepasakosiu apie pačią CPO (nes auditų pas juos nedariau, o jei būčiau daręs – tai tada juo labiau nepasakočiau), bet užtat papasakosiu apie pirkimų centralizavimą bendrai.

Soweto lūšnynai Pietų Afrikoje, netoli Johanesburgo

Kiekvienas varguolis, gyvenantis lūšnoje, nori viską daryti pats, nes nepasitiki jokia centralizacija. Tačiau kiekvienas kapitalistas, gyvenantis ne lūšnyne, žino dar Adam Smith įvardintą reikalą: specializacija ir srautinis valdymas produktyvumą kelia begales kartų.

Taigi, paprastai ir aiškiai eikim prie reikalo: klausimas, kas mums iš tos CPO? Pradžioje aš paaiškinsiu panašiai, kaip viename sename nejuokingame vadybiniame anekdote (kuris, beje, iš tikrovės):

Ateina konsultantas pas įmonės savininką (beje, norint prisibelsti iki savininko – dažnai reikia bent kelių mėnesių) ir sako:
– Norite sutaupyti 15 procentų išlaidų iš pirkimų reorganizacijos?
– Žinoma. Bet tu papasakok, kaip daryti, tada aš pagalvosiu, ar verta tau mokėti, – sako įmonės savininkas.
– Gerai, – sako konsultantas, – viskas labai paprasta. Tik pirmiausiai jums reikia įvertinti, kiek įmonės darbuotojai pavagia. Po to susitiktume ir aptartume.
Praeina mėnuo ir įmonės savininkas skambina konsultantui:
– Žinot, mes čia su finansininku jau visą mėnesį skaičiuojam. Kad vagia ir švaisto visi – tą jau išsiaiškinom. Kad dingsta net ne 15, o bent 30 procentų – tą irgi išsiaiškinom. Ir netgi supratome, kad negalime visų vagiančių atleisti, nes įmonė liktų be darbuotojų. Ir netgi supratome, kad jei ir atleisime, nauji vogs lygiai taip pat. Man dabar reikia, kad jūs atvažiuotumėte ir mes pasirašysime sutartį pagal jūsų sąlygas.

Anekdotas, deja, gan gyvenimiškas. Ir jis būdingas ne tik verslui. Žiauriausia situacija yra su visokiomis valdiškomis kontoromis, kurios tiesiog nekontroliuojamos. Kaip sako kai kurie gandai, valdiškame sektoriuje pilkieji ir juodieji biudžetai gali net viršyti baltuosius.

Viskas labai paprasta: jeigu įmonėje pirkti ir eikvoti resursus gali visi, tai visi tuos resursus ir perka, ir eikvoja, ir švaisto. Yra pinigai – reiškia, kad juos reikia išleisti. Taip tie pinigai ir dingsta. Čia net nebūtina kalbėti apie tikrą vogimą, kyšininkavimą ir pan., nes jo gali ir nebūti. Įmonės savininko supratimu, vagystė – tai tiesiog bet koks švaistymas, kur pinigai eina į balą, kitaip tariant – dingsta turtas.

Kai žmonės kalba apie tai, kad valdžioje visi vagys, tai išties tėra paprastas ir netgi primityvus, tačiau savaip labai teisingas supratimas – neefektyvus eikvojimas yra tiesiog mūsų pinigų švaistymas, kitaip tariant – vagystė iš mokesčių mokėtojo. Ir deja, bet neįmanoma su tuo kovoti: kiek beatleidinėtum iš darbo valdžiažmogių, kiek bebandytum gaudyti kyšininkus, kiek bebandytum kovoti su korupcija, kiek bebandytum rengti papildomų procedūrų – pataisyti sistemos, kur vagia visi – neįmanoma. Hmmm… Ar tikrai?

Continue reading