Neseniai prasidėjo kažkokie isteriški pezėjimai apie tai, kaip baisiai krenta lietuvių kalbos žinios ir kaip viskas baisu. Kaip vargšai mokiniai, mokomi pagal kažkokią naują programą, dabar blogai mokomi, nes kažkokia ten daktarinė disertacija kažkur buvo atmesta dėl prastos lietuvių kalbos. Ir žinoma, visos tos kalbos baigėsi pareiškimais, kad reikia grąžinti tokį lietuvių kalbos mokymą, koksai buvo tarybiniais laikais, nes tada buvo labai gerai ir lietuvių kalba buvo tausojama, mokyklos buvo geros, žmonės buvo dvasingesni ir nešnekėdavo to, kas neleista.
Tie, kas aiškina apie neišsilavinusį jaunimą, visada remiasi paprasta logika: "mes nesuprantam, jie kažką ne taip mums sako, todėl duokite mums daugiau pinigų"
Aš nieko nerašysiu jums apie tas tuščias kalbainių galvas, kuriose skamba aidas, kuris jiems girdisi, kai koksai nors vabzdys padvesia nuo kalbainiškų pelėsių tvaiko ir krenta į kaukolėse esančios ertmės dugną. Tokio vabzdžio sukeltas aidas skamba ilgai, triukšmingai ir tampa haliucinacijomis, kurias paskui išprotėję kalbainiai atpasakoja per visokias radijo laidas.
Aš jums tik pasakysiu, kad dar nebuvo Lietuvoje tiek daug skaitančios jaunosios kartos, kokia yra dabar. Ir nebuvo dar tokio apsišvietusio jaunimo, koks yra dabar. Mes turime tokius protingus, gabius, daug besimokančius, skaitančius ir išsilavinusius vaikus, kad senos kartos funkcionieriams tai yra nesuvokiama, jiems tai visiškas užribis. Jiems tai tiesiog neegzistuoja, nes tai už jų suvokimo ribų. Ir net jeigu jie suvoktų, jie visvien nepripažintų, kad eilinis moksleivis yra protingesnis už juos.
