Monthly Archives: balandžio 2013

Kunda, Estija. Cemento gamyklos dūmai.

Apie ekologiją sovietmečiu

Kadangi matau, kad vis tos temos apie sovietmetį kažkam naudos duoda, tai šį bei tą papasakosiu apie sovietmečio ekologiją, kad visokie asilagalviai mažiau turėtų pagrindo pezėti apie tai, koks natūralus buvo tais laikais maistas, nebuvo tiek visokios chemijos ir gamta buvo neteršiama. Tiesiog pabiromis visokiomis, kad supratimo gautumėte. Nes be to supratimo paskui ir prasideda šnekos visokios, panašios į kliedesius apie tai, koks geras maistas buvo tarybiniais laikais ir gamta neteršiama. Kai kurie iš tokių durnių net nesuvokia, kad jie kliedi kaip LSD apsirijusios beždžionės.

Tačiau ekologijų atvejis nėra toks paprastas, kaip eiliniai sovietikų spangesiai. Problema tame, kad ekologijos problemos nėra būdingos tik totalitariniams režimams (skirtingai nuo, pvz., prekių parduotuvėse): savo laiku žmonija pergyveno tarpsnį, kai užterštumas būdavo sunkiai suvokiamas. Paskui, kai jau visi galutinai neapsikentė ir pradėjo piktintis, situacija ėmė keistis, tad Vakarų pasaulis tapo pakankamai švarus. Tik vat kadaise už tai kovoję žalieji nelabai susigaudo ir priešinasi kam papuola iki šiol, bet kai neranda prieš ką kovot, tai ir ima patys fantazuot – kas apie užnuodytą maistą, kas apie chemtreilus, kas apie psichotronus, o kas – apie globalinį atšilimą, nuo kurio cunamiai Vilnių užlies (taip, man net su tokiais puspročiais teko susidurt).

Aralo jūra

Gamtosauga SSRS veikė taip gerai, kad nepastebėjo, kaip ištisa Aralo jūra dingo

Realybė išties kitokia: Sovietų Sąjungoje valdžia ant tų ekologinių problemų dėjo taip, kad dabar kartais net sunku būtų patikėti, jog iš principo tai įmanoma. Beje, tai buvo vienintelė pasaulio valstybė, kuri savo ekologiniais žygdarbiais sugebėjo ištisą Aralo jūrą išdžiovint, tad galim įvardinti tiesiai: sovietinėje sistemoje ekologinės bėdos buvo tokios galios, kad veikė kaip sandauga iš šiaip sovietinio briedo ir pačių šlykščiausių ekologinių bjaurumų, kokie galėjo būti Vakaruose.

Ir negana to, tos ekologinės bėdos Sovietų Sąjungoje dėl totalinio atsilikimo užėjo vėliau, tad ne veltui matyt ir gavosi, kad buitiniai to meto žalieji tapo vienais iš svarbiausių sovietinio režimo griovėjų. Bėda, kad politinė atmintis pas visuomenę prasta, tad dauguma neatsimena, kas dėjosi tais laikais. O ir nuotraukų kažkaip maža – čia teko iliustruoti tuo, ką šiaip internetuose radau.

Žuvytės su kadmiu ir gyvsidabriu

Iki šiol atsimenu vienos gydytojos pasakojimą apie tai, kaip nustatydavo lėtinius apsinuodijimus sunkiaisiais metalais: juos šiaip diagnozuoti gan sunku, simptomai labai įvairūs, neretai primenantys kitas ligas. Tai ta gydytoja klausdavo pacientų, ar mėgsta žvejoti. Jei mėgsta, tai ar Neryje žuvį gaudo. O jei gaudo, tai ar valgo.

Vilniuje buvo kažkokia neaiški eksperimentinių elektrochemijos dangų gamykla, kuri savo atliekas pildavo tiesiai į upę. O darant tas elektrochemines dangas, susidarydavo atliekos – didžiuliai kiekiai visokių sunkiųjų metalų druskų tirpalų. Žuvys dvėsdavo, bet kai kurios visgi išlikdavo, bet jau kai jas kažkas suvalgydavo, tai gaudavo tokią koncentruotos chemijos (daugiausiai chromo, mangano, nikelio, kadmio, cinko ir pan. druskų, bet ir geresnių – irgi: arsenas, gyvsidabris, švinas, etc.) dozę, kad paskui ilgai kankindavosi. Kartais taip ir šeimos apsinuodydavo, kai koks smegenų pritrūkęs šeimos galva tas žuvis namo partempdavo.

Vienas iš pirmųjų pasiekimų Lietuvoje ir buvo tai, kad žalieji kartu su Sąjūdžio veikėjais sugebėjo išreikalauti, kad ta gamyklos veikla būtų užraukta. Kita vertus, net ir po poros dešimtmečių Neris neaišku, kiek išsivalė, tad žuvų iš jos visvien geriau nevalgyt.

Įprasta sovietinė praktika buvo elementari: jei yra užterštumas, tai nusispjaut, pakanka kad apie tai niekas nešnekėtų. O jei ir šneka, tai galima tuos šnekėtojus pasodint. Gerai žinomas (ir iki šiol galiojantis, tik kad su numeriu pakeistu) BK straipsnis už šmeižtą būtent tam ir buvo skirtas: kad už esą nepagrįstą kritiką galima būtų pasodinti kiekvieną, kas prasižios apie kokius nors valdiškus nusikaltėlius: juk jei teismas neįrodė, tai galima pasodinti ir viskas.

Apie tas katastrofas ir visą ekologinę būklę spauda nerašydavo, televizija nerodydavo, nebent jau įvykis būdavo tokio masto, kad jį iš palydovų amerikonai pamatytų ir pradėtų per kokį „Amerikos Balsą“ skelbt. Tad daugelis sovietmečio ekologinių katastrofų taip ir liko užmirštos. TV ir spauda nerašo – reiškia, kad viskas gerai.

Taigi, šiandien ir papasakosiu jums visokių fragmentų apie tą sovietmečio ekologinę situaciją. Kad iliuzijų neliktų.

Continue reading

Talibanas, demonstracija Pakistane po Osamos Bin Ladeno nužudymo.

Kaip talibaninė šeimos koncepcija garantuoja gėjų santuokas

Žinot, yra toksai gebėjimas, lyg ir labai paprastas, bet toli gražu nedažnas – tai galvojimas apie savo veiksmų pasekmes. Ypač – galvojimas apie tas pasekmes, kurių gal ir nenorėtum matyti. Na, žinot, panašiai, kaip tuo atveju, kur pasakojau apie šiukšlių šachtą ir nenumatytus rezultatus. Politikoje irgi būna tokių variantų, kur tuntai žmonių nesusimąsto, patys sau prisidirba ir paskui verkia krokodilo ašaromis, aplinkui kaltų ieškodami.

Talibanas, demonstracija Pakistane po Osamos Bin Ladeno nužudymo.

Aš jums garantuoju, kad šitie turi tikrai kompleksiškas ir visapusiškas šeimos ir santuokos reguliavimo priemones.

Šeimos koncepcija, kurią kadaise labai įnirtingai stūmė visiems konserviškas pseudomoralinis talibanas – kaip tik panašus atvejis. Jie gi nutarė teisiškai-įstatymiškai nustatinėti, kas yra šeima ir santuoka. Tiesiog visokie sovietūchiška sąmone persismelkę atmatos, įsivaizduojantys, kad gali reguliuoti, kas kaip turi gyventi, nusprendė reguliuoti. Tai vat, pasižiūrėkim, kas iš to reguliavimo gali gautis.

Čia labai tinka semantinė analizė*, kuri tiesiog leidžia pažvelgti į reguliacinę ir dereguliacinę paradigmas su visomis pasekmėmis:

  • Nereguliuojama šeima: konceptas savo gilumine prasme yra paremtas biologiniu, įgimtu, instinktyviu imperatyvu – šeima yra tiesiog vyras ir moteris, kurie kartu daro, gimdo ir augina vaikus, nes taip sugalvojo ir viskas.
  • Reguliuojama šeima: juridinis vienetas, apibrėžtas įstatymais, kaip tam tikras teisinis subjektas, kurio savybės susiveda į įstatyme esantį apibrėžimą, o imperatyvas atitinka valstybės imperatyvą.

Jums jau darosi aiškiau? Jei ne, tai pažiūrėkim detaliau:

  • Nereguliuojama šeima yra visiškai natūrali, paremta biologiniu dauginimosi gebėjimu, su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis – ir meile, ir noru gyventi kartu, ir noru auginti vaikus, ir t.t.. Tokia šeima paprastai ir vadinama tradicine, o jos kūrimas yra apvelkamas papročiais, tradicijomis, įprastomis normomis, atsiradusiomis natūraliu būdu. Būtent tame ir yra ta paprastoji šeimos esmė.
  • Reguliuojama šeima savo esme yra tiesiog juridinis konstruktas, kuris yra lygiai tiek dirbtinis, kiek dirbtinis yra, pvz., patento konstruktas. Kaip tą daiktą apibrėšime įstatymais, toksai jisai ir bus. Įstatymais galima apibrėžti tai ir kaip vyro-moters susitarimą bendrai gyventi, ir kaip abstrakčių dviejų subjektų susitarimą gyventi kartu, ir kaip dar ką nors. Ką tik nori.

Problema yra tokia, kad jei įstatymuose esantis apibrėžimas bando remtis ne natūraliuoju apibrėžimu tiesiogiai, o nustato įstatyminį (juridinį) šeimos atsiradimą, tai mes ir gauname juridinį apibrėžimą, kuriame santuoka yra tiesiog tam tikros rūšies sutartis, skirta apibrėžti dviejų asmenų santykiams, o šeima – tai tiesiog tokia sutartimi nustatyta asmenų grupė. Ir biologijos čia jau neįkiši, nes apibrėžime pirminiu elementu, iš kurio išplaukia visa kita, tampa būtent juridinė šeimos registracija. Pagaunate?

Continue reading

Mergina deginasi

Ir dar nuotraukų šyzos visokios

Čia pratęsiant tą paskutinį postą, dar nuotraukų jums, nes daugeliui, kaip suprantu, visai įdomu kartais akis paganyti po visokius keistus ar išvis nesuprantamus vaizdus.

Mergina deginasi

Čia jums šiaip tiesiog pavasariui grožio, kad nuotaika susidarytų. O paskui ir įdomiau bus.

Čia išsyk pasakysiu, kad užtikrintai žinau, jog bent dalis jūsų vieną nuotrauką esate matę – kadaise dėjau į muzikinį blogą, apie Yoko Ono, John Lennon ir Andy Warhol. Bet toji nuotrauka tokia, kad negaila ir dar kartą parodyt.

Continue reading

Afrika, vaikai negriukai su savo mašina

Visokių meninių nuotraukų kratiniai

Buvo jau kartą kratinių visokių senovinių nuotraukų. Ir netgi ne kartą, nes ir daugiau siurrealizmo buvo. Kiek atsimenu, daugeliui patiko. Todėl šiandien vėl duosiu fotografinio kratinio, užsigulėjusio. Dalis nuotraukų – neaiškios kilmės, tiesiog šiaip susikaupė kažkokiu būdu. Kur kažką žinojau, ten prirašiau periodą, autorių ir pan..

Tikiuosi, kad bus atgaivos jums po tos sovietinės televizijos, kuri įvarė priepolį ją pabandžiusiems pažiūrėti žmonėms.

Afrika, vaikai negriukai su savo mašina

Kažkur Afrikoje, prieš kažkiek metų. Gal būt seniai, o gal būt labai seniai. Vaikai visada yra vaikai.

Toliau pasižiūrėkim. Be jokios aiškios sistemos.

Continue reading

Leonidas Brežnevas, SSRS plakatas

Sovietinė televizija

Pakalbėjom truputį apie tai, ko sovietmečiu pasigestų moterys, bet yra ir daugiau temų. Aš dar užkabinsiu ateity kai kurias intymesnes ir buitiškesnes, tačiau šiuo gabaliuku jums bus tema apie televiziją. Vėlgi ne todėl, kad labai ten būtų, ką pasakoti, o daugiau tam, kad gautųsi įvertinti, ko nebuvo.

Leonidas Brežnevas, SSRS plakatas

Visa sovietinė propaganda buvo tokia nyki, kad netgi gėda žiūrėt. Bet jūs pasižiūrėkit.

Nebuvo nieko padoraus toje televizijoje. Ir vienintelis sąlyginai geras dalykas, kurio buvo – tai tas, kad beveik nebuvo reklamų. Bet visa kita buvo taip nyku, kad dabar pabandykit dabar susikaupti ir pamedituoti apie tokį fenomeną: TV buvo tokia prasta, kad žmonės, pamatę klaikią, nykią ir pasibaisėjimą keliančią sovietinę televizinę reklamą, apsidžiaugdavo, nes tai buvo labai gražu, lyginant su kitu brudu.

Taip, ponai ir ponios. Ta sovietinė televizija buvo tokia baisi, kad netgi klaikiausios, realiai nykios sovietinės reklamos ją pagražindavo. Ir būtent todėl žmonės pirmus Nepriklausomybės metus į televizinę reklamą žiūrėjo, kaip į visai gerą reikalą. Jūs tai įsivaizduojate?

Continue reading