Monthly Archives: birželio 2013

Nokia 6100

Ar nieko nereiškia skaičiai prieš G?

Kartais kažkodėl gaunasi, kad aš parašau apie kompiuterius ir telefonus, apie kuriuos nieko neišmanau. Tai būna labai sunku, nes man tai kažkokia truputį svetima tema. Bet vat visai nesvetima tema yra paslaugų valdymas, visokie ten paslaugų pateikiamumo lygiai, SLA, jų valdymas ir panašūs vadybiniai reikalai. Tai dabar kažkaip ėmė ir pasitaikė viena tokia tema, kurios neužkabinti būtų tiesiog labai sunku, nes jau tiek šunų suėsta, kad kartais kaukte kaukti norisi.

Nokia 6100

Aš labai paprastai žiūriu į visą tą ryšį: jis turi veikti. Ir taip kaip reikia. Jei telefonas – tai telefonas, o jei Internetas – tai Internetas. Ir man neįdomu, kad mano senas dumbfonas (deja, jau ne toks nuostabus, kaip šitos Nokia 6100, nuotraukoje, nors tokias cielas tris turėjau) naudoja kokį nors senovinį GSM, o mano kompas – naujovinį 4G. Man tiesiog reikia, kad būtų viskas gerai ir jei koks nors GSM ar 4G neveiks, tai man visai neįdomu bus, kur ten kokios raidės ir skaičiai pavadinime.

Esmė labai paprasta: Verslo Žinių straipsnyje neseniai Bitės generalinis direktorius Chrisas Robbinsas uždavė klausimą apie tai, ar ką nors reiškia vartotojams kažkokie skaičiai prieš raidę G. Jis ten sakė, kad nereiškia nieko. Ir žinote, aš su tuo pilnai sutinku, be jokių išlygų ir ginčų, nes aš labai gerai žinau, kas vartotojams kažką reiškia. Tikrai taip, nes visokios ten raidės, kaip kad 1G, 2G, NMT, EDGE, 3,5G, 3,9G, 4G, 5G, LTE, GSM, Wi-Max, DSL, GPRS, UMTS, HSPA, CDMA, ELT, GKLMN, JPRST ir taip toliau – normaliam žmogui nieko nereiškia ir nieko nesako. Išties tai jos ir man nieko nesako, nors esu porą kartų rašęs apie tai, ką ten kažkurios raidės duoda.

Tai tik kažkokie pavadinimai sudėtingoms technologijoms, kurios man atrodo beprasmiškai ir mistiškai, nes aš to neišmanau ir išmanyti neturiu, nes būtų visiškai neadekvatu tikėtis, kad mokėdamas už kažkokį ryšį, aš skaitysiu kažkokius technologinius internetus ir tapsiu programuotoju, kuris paskui šneka paukščių kalba ir supranta skirtumą tarp kažkokio EDGE, GPRS ir CDMA. Jeigu kažkas iš manęs to tikisi, tai tas kažkas matyt išprotėjo.

Man, kaip vartotojui, aktualiu tegali būti keli kriterijai, kažkuo panašūs į kelis neseniai mano minėtus ir prakeiktus projektinius kriterijus, tik kad iš paslaugų pusės. Kitaip tariant, jei jau moku kažkokią sumą, tai turiu gauti paslaugą, kuri būtų su šiomis savybėmis:

  • Pasiekiama tuo metu ir toje vietoje, kur jos reikia
  • Suteikiama tokiomis apimtimis, kokios reikia
  • Veikianti su tinkama (neužknisančia) kokybe

Visi šie kriterijai yra labai paprastai paskaičiuojami ir įvertinami konkrečiais skaičiais. Ypač tą lengva padaryti, kai tai yra ITT paslauga: čia gi viskas skaičiukais eina, tad galima viską įvertinti labai aiškiais rodikliais, kurių apibrėžimas (vertimas iš vartotojo kalbos į techninę kalbą) yra vadinamas tokia santrumpa – SLA (Service Level Agreement).

Continue reading

Šūdina stotelė

Dėl Vilniaus miesto transporto naikinimo

Aš nepasakosiu pernelyg daug apie tą transporto reformos esmę, nes atvirai sovietūcha dvelkiantis noras suvalstybinti visą transporto verslą yra dalykas, kuris nereikalauja komentarų.

Apie sovietinius reformos fokusus labai ryškiai ir vienareikšmiškai parašė ponas Leo Lenox: tie veikėjai, vertindami miesto transportą, imasi palyginimų su 1980 metais(!!!), mato kažkokį pablogėjimą („prie ruso buvo geriau!“), o tuo pasiremdami, ir nori valdymą pasukti taip, kad transportas būtų kaip prie Leonido Brežnevo. Čia aišku, kas turima omeny, kai daromi tokie lyginimai: miesto transporto sistemą reikia „pataisyti“ taip, kad ji vėl būtų kaip 1980 metais, t.y., kaip sovietmečiu. Ir jie tuos kliedesius skleidžia rimtais veidais.

Kai kurie tos reformos aspektai kelia visai aiškias mintis, jei pabandai atmesti zuokinių nusišnekėjimus (pvz., pezalus apie „vagiamus“* keleivius), o pasižiūri į realias priežastis. Štai pavyzdžiui, kodėl naikinami mikrobusai? Ogi pažiūrėkim paprastai: jų bilietai kainuoja 3 litus, o savivaldybės bandymui kainą pakelti iki 3,5 lito mikrobusų savininkai labai pasipriešino. Tiek smarkiai pasipriešino, kad vėl pasidarė 3 litai. Tuo tarpu autobusuose perkamo bilieto kainą numatoma padidinti iki 3,2 lito. Taigi, akivaizdu, dėl ko išties naikinami mikroautobusai.

Šūdina stotelė

Šita linkme eina mūsų Vilniaus transportas.

Aš pernelyg čia netuščiažodžiausiu, o tiesiog paprastai pasakysiu: visas reikalas kabina mus visus. Keistai uždaryti keliai, Vilniaus skolos, staigiais tempais artėjančios prie milijardo (2013 pavasario duomenimis virš 600 milijonų, per dabartinės Vilniaus valdžios padidėjo ar tik ne dvigubai), tuo pat metu pinigus švaistant kažkokiems kliedesiams, o kartu – nuostabus mikroautobusų ir taksi firmų naikinimas. Ir jau kalbama, kad uždarinės ištisas juostas pagrindinėse gatvėse, skirdami jas autobusams, kurie važinės neaišku, kaip, o  kiti spėlioja, koks bus dar kitas žingsnis.

Kaip sako Finminas, Vilniaus savivaldybės skola jau siekia 112% nuo Vilniaus biudžeto (632 mln. litų), o bendra skola, skaičiuojant ir įsiskolinimus savivaldybės įmonėms – sako, jau 1,7 milijardo. Palyginimui, Kauno tiesioginė skola kreditorinėms įmonėms tėra 168 milijonai, o antras didžiausią santykinį įsiskolinimą turintis miestas (Rokiškis, kaip tyčia) teturi 68% biudžeto didumo skolą. Vilniaus skola beveik dvigubai išaugo būtent prie dabartinės miesto valdžios, tačiau pagerėjimo nepasimatė – priešingai, stebuklingai augo šildymo kainos, o paskui prasidėjo absurdai su miesto transporto žlugdymu.

Žodžiu, Birželio 26 dieną prie savivaldybės bus mitingas. Eina visi, kam svarbu, mitingas nesusietas su jokia konkrečia partija. Mitingas 12 valandą prasideda, numatyta kad tęsis iki 14 valandos. Nepatingėkite ir nueikite. Tam, kad vieną dieną nesužinotumėte kokios nors naujienos apie tai, kad siekiant pagerinti susisiekimą, koks nors politinis beprotis sugalvojo apmokestinti daugiabučių aikšteles ar įvažiavimą į miesto centrą.

O kaip bonusą, aš jums pridedu truputį modeliavimo, kas gaunasi kai pabandai iš prieinamų info nuotrupų grubiai įvertinti VVT (Vilniaus Viešojo Transporto) finansinio valdymo efektyvumo fakto atitiktį supaprastintam finansiniam bazinės savikainos modeliui. Aš jums garantuoju, kad skaičiai jus nustebins.

Continue reading

Šiukšlių konteineriai

Jei miesto transportas būtų kabokais

Yra tokia Bananaliandija, kurios sostinė – kažkoks maždaug pusmilijonį gyventojų turintis miestas Vileika. Viską tenai valdo tokia partija „Da!“ (išvertus iš bananų kalbos tai reikštų „atkatas“), valdanti per Vykdomąjį Komitetą – tokią partinę įstaigą, kurios funkcijos panašios į miesto savivaldybės.

Bananaliandija yra graži šalis, Šiaurės Korėjos kolonija, valdoma pagal Kim ir Seno išvystyto socializmo principus, savo didumu primenanti Lietuvą, o jų sostinė Vileika – irgi didumo kaip Vilnius. Taigi, visai verta iš jų pasimokyti, kaip ką daryti ir kaip ko nedaryti.

Štai toje Bananaliandijos sostinėje Vileikoje, kuri yra visiškas partijos „Da!“ forpostas, yra daug viešojo maitinimo įstaigų bei šiaip parduotuvių. Itin garsėja tenai keli konkuruojantys kabokų tinklai, kurie vadinasi „Troleibusas“, „Autobusas“, „Mikrobusas“, „Taksi“ ir „Nuosava“.

Palikimas iš sovietmečio – UAB „Vileikos viešasis maitinimas“

„Troleibusas“ ir „Autobusas“ buvo maitinimo tinklai, panašūs į sovietmečio obščepytines valgyklas: šėrė visus gleivėtais makaronais ir išskydusiais koldūnais iš atliekų. Tiesą sakant, jie ne tik panašūs – dar sovietmečiu buvo didelėmis įmonėmis, o nuo to laiko šitaip ir dirbo, gal tik įrangą kiek atsinaujinę. Aptarnavimas čia visad buvo tragiškas, maistas panašus į atmatų viedro turinį ir išvis viskas taip siaubinga, kad niekas negalėdavo suprasti, kodėl tai išvis gali egzistuoti. Todėl ir lankytojai tenai nemėgdavo lankytis, nebent pinigų visai nėra, o pavalgyti daugiau irgi nėra kur. Vieninteliai, kas šiomis valgyklomis džiaugdavosi – tai bomžai, mielai ten atnešantys savo kvapus.

Šiukšlių konteineriai

Vykdomasis komitetas ir naujas, ekologiškų konteinerių, varomų suslėgtais bezdalais, meniu - viskas Vileikos gyventojų gerovei, pradžiugins ir miesto svečius.

Kažkada UAB „Troleibusas“ padarė didelę klaidą: susigalvojo gerinti veiklą, patys rinktis tiekėjus ir troleibusus gamint. Partijos „Da!“ vadovai viešai nutylėjo, tačiau išvadas pasidarė. Čia gi akivaizdu, kad jei patys ims gaminti ir rinktis, tai nutrūks atkatinė grandinė, kai visokie pardavėjai tą partiją prieš rinkimus pinigais paremia. Todėl UAB „Troleibusas“ buvo prijungta prie UAB „Autobusas“, o paskui paskelbta, kad ir išvis tas buvęs UAB „Troleibusas“ tinklas bus panaikintas.

Taigi, dabar „Troleibusas“ ir „Autobusas“ sudaro vieną korporaciją „Vileikos viešasis maitinimas“, kuri jau seniai prasiskolinusi visiems tiek, kad jau keletą metų kabo ant bankroto ribos. Vienintelė priežastis, dėl kurios šita korporacija vis dar egzistuoja – tai kažkokie seni neaiškios kilmės posovietiniai ryšiai su miesto partijos „Da!“ Vykdomuoju Komitetu, kurio patalpas šitos įmonės gauna už dyką. Ir dar už dyką gauna virtuvinę įrangą, baldus bei netgi dalį maisto produktų.

Neseniai šita įmonė sugalvojo pakeisti apmokėjimą, kad jis geriau atitiktų socialistinius Kim ir Seno principus, teigiančius, kad kiekvienas turi būti nudrožtas pagal išgales, o visi gauti pagal galimybes: anksčiau žmonės turėdavo pirktis kažkokius talonus, pagal kuriuos gaudavo porciją šlykščių makaronų ar kitų vimdalų. Dabar gi žmonės privalo įsigyti kažkokias abonento korteles, o jomis apmokėti laiką, praleistą vimdykloje valgykloje. Kadangi viskas dirba taip prastai, kad lankytojai nuolat stovi eilėse, tai kaina visiems tik padidėjo. Ir žmonės supranta, kad dabar, kuo blogiau dirba tos valgyklos, tuo jie daugiau turi sumokėti. O jei kartais eilė užsitęsė, tai tave visada laiku nubaus prižiūrintis kontrolierius.

Nepaisant tokių nesąmonių, partijos „Da!“ vadovaujamas Vykdomasis Komitetas paskelbė, kad atpigino UAB „Vileikos viešasis maitinimas“ kainas, nes dabar kiekvienas gali suvalgyti daugiau šlykščių makaronų už dyką, jei kartą atstovėjęs eilėje, dar turės pinigų abonento kortelėje tam, kad dar kartą eilę atstovėtų.

Klaiki UAB „Vileikos viešasis maitinimas“ būsena ne šiaip sau atsirado: vadovybė yra irgi iš sovietmečio, apie normalų valdymą žinanti maždaug tiek, kiek kiaulė apie debesis. O ir šiaip, supratimas pas juos keistokas, kaip iš sovietmečio, tad kažkur ten dugnas kiauras: nors abi įmonės turi patalpas idealiose vietose, nors gauna iš Vykdomojo Komiteto krūvas gėrybių, viskas eina velniop ir kažkodėl vieni nuostoliai tik.

Continue reading

Balerina tėškėsi, nes nesuvaldė savo šokio

Vienos trečiosios dėsnis

Aš jums čia papasakosiu šį bei tą labai paprasto, bet sunkiai suvokiamo apie kai kokius projektų valdymo niuansus, nes visi žino, kad stebuklų nebūna. Ypač projektų valdyme, kur būna tik katastrofos. Bet gal pirmiausiai apie realybę. Žodžiu, yra toksai vadybinis dviejų trečiųjų dėsnis, plačiausiai žinomas iš vieno puikaus ir seno žydiško anekdoto.

Ateina klientas pas geriausią miesto siuvėją:
– Norėčiau pas jus užsisakyti kostiumą, nes visi sako, kad jūs ir greitai mokate siūti, ir pigiai, ir kokybiškai…
– Žinoma, kad taip. Galiu ir greitai, ir pigiai, ir kokybiškai. Kuriuos du iš šitų trijų norų renkatės?

Išties tai yra tiesiog projektų valdymo reikalavimai – „on time, on budget, on scope“ arba OTOBOS, tik kitaip išreikštas: ar laiku, ar už priimtiną (sutartą) kainą ir ar viskas bus suteikta taip, kaip klientas nori. Protingi ir sąmoningi kriterijai, tiesa?

Deja, labai jau dažnai, o tiksliau, praktiškai visada būna taip, kad bedarant bet kokį projektą, tenka rinktis, kurį reikalavimą paaukoti vardan kitų. T.y., kurį trečdalį atmesti. Priežasčių labai daug, pradedant kliento durnumu (kai tikimasi pirkti mersedesą už zapuko kainą, nes tipo esą zapukas juk mašina, o mersas irgi mašina, tai kainuoti turi vienodai) ir baigiant labai paplitusiu įvairių pardavėjų įpročiu klientams žadėti aukso kalnus, kad tik jie pirktų, o ar vykdytojai sugebės tai padaryti – visiškai nesvarbu.

Balerina tėškėsi, nes nesuvaldė savo šokio

Su patirtimi projektų vadovai įsisamonina vieną dalyką: nėra tokio projekto, kuris negalėtų baigtis bloguoju. Ir skirtingai nei kokiam balete, išsitėškusiam projektų vadovui publika neplos.

Aišku, neretai įmanoma suvaldyti šitus reikalus, nes dažniausiai pardavėjui galima įkalti į galvą, o klientui išaiškinti, kad tas dviejų trečiųjų dėsnis yra visai ne anekdotinis. Galima suvaldyti tai ir kitaip, užtikrinant visokius reikalavimus, įvedant kainos paskaičiavimo metodikas ir panašiai. Daugelis projektų vadovų bando visaip gudriai balansuoti ir kažkaip įvykdyti viską, dėl to prikuria ir visokių metodologijų. Bet tai veikia ne visada.

Su programine įranga, deja, suvaldyti projektų dažniausiai nepavyksta (juk ne veltui IT laikoma bene sunkiausiai suvaldoma veiklos rūšimi). Kur tik atsiranda projektai, susiję su tikslingai klientui kuriamais programinės įrangos sprendimais, kažkodėl labai jau dažnai vietoje dviejų trečiųjų ima veikti vienos trečiosios dėsnis*. Nelaimingam klientui lieka tik tokie variantai:

  • Gauti programinę įrangą, kuri daro daugmaž tai, ką reikia, bet projektas užtrunka krūvą metų ir ne tik nepavyksta jo sutrumpinti, bet terminai persikeldinėja krūvą kartų, o viskas ima veikti tik nuo trečios versijos**, o negana to, dar ir atsieina krūvą tiesioginių ar netiesioginių išlaidų, kurios paaiškėja besančios dešimtis kartų didesnėmis, nei tikėtasi.
  • Gauti programinę įrangą laiku, bet ji būna visiškai neadekvati, daro tai ko nereikia, nedaro to, ko reikia ir negana to, kainuoja baisius pinigus. Kitaip tariant, beperkant klientui atrodo, kad jis gaus kažką naudingo, o nusipirkus paaiškėja, kad arba tas daiktas daro visai ką kitą, arba išvis neaišku, ką jis išvis daro.
  • Gauti programinę įrangą pigiai, bet ji visvien atsiranda pavėluotai ir būna neadekvati: tiekimo terminai vėluoja neįsivaizduojamai, tiekėjas kažkodėl tempia gumą, per kelias dienas turėję įvykti dalykai tęsiasi kažkiek savaičių, paskui ir mėnesių, o galų gale netgi metų, o galutinis rezultatas – artimas nuliui, nes galų gale tasai daiktas pasirodo besąs niekam netinkamu.

Būdinga, kad visi tokie vienos trečiosios atvejai labai paplitę. Dargi tiek smarkiai, kad apie dviejų trečiųjų atvejus išgirsti pasitaiko pakankamai retai, kad jie atrodytų lyg neįtikėtina sėkmė, l visi šitie tragiški vienos trečiosios atvejai atrodo kaip kažkas visai normalaus. Bet jei pasižiūri į tai, kaip viskas vyksta realybėje, pasidaro aišku, kad kažko kito tikėtis dažniausiai net ir nevertėtų. Nebent išmoksite daryti stebuklus.

Continue reading

Rokiškis Rabinovičius nufotografuotas Marse

Rokiškis Rabinovičius Marse

Aš nesuprantu, kodėl čia dabar visi kalba kaip apie sensaciją, kad kažkokia žurnalistinė agentūra NASA mane nufotografavo Marse? Taigi maža, kur  mane gali kas nors nufotografuoti. Jau išvis čia, pagalvokit patys: nei pailsėt nuvažiuot kažkur, nei su reikalais kokiais – visi lenda ir fotografuoja. Ir paskui rodo visiems nuotraukas, lyg čia būtų baisus fenomenas mane pamatyt.

Rokiškis Rabinovičius nufotografuotas Marse

Na ir kur čia sensacija, jūs ką, manęs nuotraukų nematę?

Trumpai tariant, aš nesuprantu, ko čia visi taip kalba. Matyt, jau pradeda mane garbinti. Greitai jau būsiu Visatos Valdovas ir žmonės tai supranta.