Monthly Archives: rugsėjo 2013

Tautininkai byra, bet šansų jiems lieka

Žinot, su tais tautininkais ir žaliaisiais visokiais, kur prasidėjo prieš kelias dienas triukšmeliai dėl Tautininkų frakcijos susikūrimo (beje, kaip įprasta, spauda sureagavo su nuostabiais uždelsimais) – problema yra labai paprasta: Valstiečių ir Žaliųjų sąjunga savo esme yra socialistinė, netgi su visai raudonaisiais (Vitalijus Balkus, beje, vienas iš nedaugelio protingesnių) persimaišiusi politinė grupė.

Kai kam tai gali atrodyti, lyg kažkokia nesąmonė, tačiau šitaip atrodo tik tol, kol nepasižiūri į tautininkų tarpe vyraujančius požiūrius: šie irgi pakankamai nutolę nuo rinkos ekonomikos suvokimo ir linkę remtis ganėtinai socialistiniais (komandiniais ar klasiniais) konceptais. Kitaip tariant, ekonominis požiūris čia kardinaliai kairesnis, negu pas paksuolius, darbiečius ir socdemus.

Kad ir koks tas mielas vaikas būtų, niekas jam neduos spręsti rimtų dalykų, nes visi supranta, kad bardakas bus klaikus. Taip ir su partijomis, linkusiomis į socializmą.

Kad ir koks tas mielas vaikas būtų, niekas jam neduos spręsti rimtų dalykų, nes visi supranta, kad bardakas bus klaikus. Taip ir su partijomis, linkusiomis į socializmą.

Būtent todėl tautininkai ir pakliūna į spąstus: Tarpukaryje turėtas rinkos dėsnių suvokimas, kuris tuomečiams tautininkams buvo absoliučiai natūralus, dabar yra dingęs. Vietoje to – kažkokios postsovietinės žinios, kurios visiškai nesisieja su jokia ekonomine realybe. Gaunasi taip, kad daugelis tautininkų – visiški socialistai, įsivaizduojantys, kad ekonomika – tai kada iš vienų (blogųjų) atimi ir padalini kitiems (geriesiems).

Štai per tą galą ir gaunasi, kad Valstiečių ir Žaliųjų sąjunga gali prisijungti gabalą Tautininkų partijos: juk įsivaizdavimas, kaip reiktų tvarkytis – labai panašus. Giliau kabinant – tiesiog jokio įsivaizdavimo, išskyrus šūkius apie teisingą atimdinėjimą ir padalinimą.

Kažkodėl man tai primena kitą, ne tokį ryškų, tačiau irgi pastebimą procesą, vykstantį aplink tautininkus: nuo tautininkų prie nacionalsocialistų – vienas žingsnis. Ir tai yra būtent dėl socialistinio požiūrio, kuris ir yra nacionalsocializmo esmė (išties nacionalsocializmas – tai ne nacionalizmas, o tik socializmas, pridengtas nacionalistiniais šūkiais). O jau nuo nacionalsocialistų prie nacionalbolševikų – daugų daugiausiai pusė mažo žingsnelio. O vat čia jau ir komunistai, putinistai ir panašūs, kurie daro viską, kad tiktai kažkaip įsikabintų už nacionalistų, patraukdami šiuos nuo Vakarų link Rytų.

Pažvelgę į visas tokias problematikas, matome, kad visų bėdų priežastis yra viena: tautininkai neturi jokios aiškesnės ekonominės platformos, išskyrus kažkokius socializmus. Išspręsti tai būtų įmanoma labai lengvai, tiesiog ėmus dėlioti rinkos palaikymo priemones (parama smulkiam verslui, barjerų verslui šalinimas, rinkos dereguliacija kartu su deoligopolizacija, etc.) – visa tai kardinaliai pakeistų rinkėjų požiūrį ir kartu taptų neperžengiamu barjeru visokiems nacionalbolševikams ar kitoms grupėms, kurios norėtų tautininkus įtakoti.

Rinkėjai irgi nėra buki: per paskutinius rinkimus į Seimą nepraėjo nei viena realiai kairiąsias ekonomines pažiūras turinti jėga. Nei tie patys žalieji, nei tautininkai, nei frontas, nei dar kažkas. Socialistiniais aiškinimais netiki netgi tos bobutės, kurios reikalauja pensijų didinimo bet kokia sąskaita. Realų rinkėjų pasitikėjimą gauna tik partijos, kurios pagal savo ekonomines idėjas yra nuo centro (darbiečiai, paksuoliai, socdemai – visi ryškūs centristai, kovojantys už tai, kad nieko nekeisti) iki dešinės (konservai, liberalai – kovojantys už rinkos liberalizavimą). Trumpai tariant, išvados, į kur orientuotis – aiškios.

Visgi, nors ir atrodo, kad labai paprasta, bet aš abejoju, ar tautininkai sugebės susitvarkyti. Nes tam, kad nuslopintum socializmą ir sukombinuotum laisvos rinkos idėjas su nacionalizmu, reikia labai didelės politinės valios ir sveiko proto partijos viduje.

Cheminis ginklas Baltijos jūroje

Aš manau, kad visi girdėjote apie tą cheminį ginklą Baltijos jūroje – bent jau apie tai, kad kažkas ten skandinta. Gal ne visi girdėjote tiktai tą, kad didžioji dalis nacių cheminio ginklo oficialiai skandinta prie Bornholmo, toli nuo SSRS teritorijų, o tuo pačiu – ir nuo Lietuvos. Skandinimus prie Bornholmo vykdė vokiečių karo belaisviai, net nesinaudodami apsaugos priemonėmis ir neretai patys žūdami – kad paskui sovietinė propaganda galėtų skelbti, kad ne SSRS skandino, o staiga susipratę ir socialistiškai nusiteikę vokiečiai patys viską į jūrą sumetė.

Ipritas turi vieną kariniu atžvilgiu labai gerą savybę: kai jis pažeidžia odą, žmogus ničnieko nepajunta. Netgi esant tragiškai sunkiems pažeidimams, pirmi simptomai atsiranda tik po 2-4 valandų. Bet netgi labai nedidelių iprito kiekių pakanka tam, kad po paros viskas pūslėmis nueitų. Tos pūslės paskui subliūkšta, išbėga, prasideda pūliavimas ir kol visa tai užgyja, praeina maždaug mėnuo laiko.

Ipritas turi vieną kariniu atžvilgiu labai gerą savybę: kai jis pažeidžia odą, žmogus ničnieko nepajunta. Netgi esant tragiškai sunkiems pažeidimams, pirmi simptomai atsiranda tik po 2-4 valandų. Bet netgi labai nedidelių iprito kiekių pakanka tam, kad po paros viskas pūslėmis nueitų. Tos pūslės paskui subliūkšta, išbėga, prasideda pūliavimas ir kol visa tai užgyja, praeina maždaug mėnuo laiko. Arba žmogus numiršta nuo cheminių nudegimų, išdegintų plaučių ir t.t..

Tačiau apie tai, kiek buvo paskandinta arčiau mūsų pakrančių, netoli Gotlando, per kokias 60 jūrmylių nuo Liepojos – apie tai kažką rasti sudėtinga, o jei minimi kokie nors skaičiai, tai paprastai būna maždaug 2000 bruto tonų, kas sudarytų mažiau, nei 1000 tonų nuodingųjų medžiagų. Aišku, tai yra labai daug (panašų kiekį pagal dabartinius duomenis turi Sirija), bet tai tėra maža dalelė visų III Reicho turėtų atsargų. Ir įdomu būtų pasiaiškinti, kas gi ten išties sumesta ir kokiais kiekiais.

Bet viskas nėra taip paprasta, kai pradedi aiškintis ir kapstyti – duomenų internetuose nėra labai jau daug, tačiau kvadratinėmis raidėmis iškasti įmanoma. Ir vat tada jau, kuo daugiau imi rasti, tuo keisčiau viskas ima atrodyti, nes visokie galai su galais nesusieina ir tarpusavy prieštarauja netgi labai rimti šaltiniai.

Ypač keista pasidaro, kai atrandi, kad vos pora tūkstančių tonų nacių cheminės ginkluotės, atrodo, buvo verčiamos į Baltijos jūrą net keletą metų, o paskui dar buvo komplektas kitų panašios jūrinės chemikalų utilizacijos periodų. Dar keisčiau pasidaro, kai paaiškėja, kad SSRS vadai dar Stalinui gyvam esant ėmė nagrinėti, kas bus, jei žvejai ir toliau bombas su ipritu savo tinklais trauks (incidentų su žvejų nusinuodijimu buvo ne vienas) ir kaip čia išspręst tą problemą, kad kariškiai krūvą metų verčia kažkokią atitarnavusią kovinę chemiją į jūrą ir negalvoja apie pasekmes. Ir visai jau keista pasidaro, kai atrandi, kad kažkoks cheminis ir netgi radioaktyvus šlamštas buvo verčiamas į Baltijos jūrą netgi prie Gorbačiovo.

Ir vat čia jau kažkaip prasideda klausimai, kur atsakymai paprasčiausiai neaiškūs. Ir mums reikia tik tikėtis, kad visgi tie 10000 bombų, kurias atrado per paskutines ekspedicijas – tai viskas, kas buvo paskandinta netoli nuo Lietuvos. Taigi, tikėkimės.

Continue reading →

Orientacija į klientą banaliai

Vat parašiau apie iracionalius faktorius vadyboje ir šiek tiek užkabinau vieną tokį momentą, susijusį su tuo, kad perdėtas ir bukas racionalumas irgi gali būti iracionalus (bent jau tada, kai savęs nekvestionuoja). Tai vat jums bus truputis praktinio pavyzdžio – kaip tik iš tos klaikiai sunkiai suvokiamos TQM srities, kuri vadinama orientacija į klientą.

Jeigu kažkam reikia, kad mašina važiuotų, tai reikia, kad ji važiuotų. Ir pasiteisinimas, kad nėra tinkamo rato - netinka.

Jeigu kažkam reikia, kad mašina važiuotų, tai reikia, kad ji važiuotų. Ir pasiteisinimas, kad nėra tinkamo rato – netinka.

Atvirai kalbant, ta orientacija į klientą yra toksai slidus reikalas, kad jos dažnai nesugeba normaliai išaiškinti net ir seni kokybės vadybos adeptai, paprastai tik formalistiškai numodami, kad tipo „klientas jums pasako, tai jūs turit tą išklausyt ir kažkaip atsižvelgti“. Bėda ta, kad kliento pasakymai neretai atrodo nelyg visiškas briedas ir išties ne taip jau viskas paprasta.

Orientacija į klientą yra ir neįtikėtinai paprastas, ir klaikiai sudėtingas dalykas (kaip iš kurios pusės pažvelgsi) – tai tiesiog kliento proceso suvokimas ir gebėjimas prie to proceso prisitaikyti taip, kad klientas kuo daugiau laimėtų. Tada ir klientas patenkintas bus, ir prisitaikiusi įmonė gerai uždirbs. Tokioje metodologijoje, kaip ToC toji orientacija į klientą nagrinėjama truputį siauriau ir efektingiau – kaip mafijinis pasiūlymas („mafia offer“) – kaip išanalizuoti ir su savo siūlomu produktu išspręsti kokią nors esminę kliento problemą taip, kad tas klientas turėtų pasirinkti būtent tave.

Visgi aš jūsų čia nebalamūtinsiu, o tiesiog pasidalinsiu viena trumpa istorija, kurią verta panagrinėti, kaip anekdotinį, tačiau išskirtinai ryškų atvejį. Ir dar dekonstravimą pridėsiu, kad pasidarytų aišku, kas ir kodėl.

Continue reading →

Iracionalūs faktoriai vadyboje

Aš jums vis pasakoju apie įvairias vadybos metodologijas, triukus, problemas ir taip toliau, kartais ir pakankamai kompleksinius bei sunkiai suvaldomus atvejus panagrinėdamas (kaip pvz., užburti ratai ar mirties spiralės, įskaitant ir biurokratinę stagnaciją), tačiau visa tai – jau aukštesnio lygio reikalai, o ne bazinės problemos. Tuo tarpu bazinių problemų – ne tiek jau ir daug, tik kad jos visos yra klaikiai sunkios. Tokios sunkios, kad paprastai įvairūs konsulatantai bei vadovai linkę vaizduoti, kad jų išvis nėra. Žinia gi – kai užsimerki, tai baubo nematai.

Kai kurie vadybiniai faktoriai yra tokie, kad apie juos nesinori nei galvot, nes kai jie tave aptinka, tai maža nepasirodo.

Kai kurie vadybiniai faktoriai yra tokie, kad apie juos nesinori nei galvot, nes kai jie tave aptinka, tai maža nepasirodo.

Viena iš problemų – tai įvairūs iracionalūs faktoriai. Iracionalūs jie yra dėl to, kad protingais ir logiškais metodais su jais nesigauna susitvarkyti. Jokia logika jų nekaso, tad atitinkamai nekaso jų ir jokios normalios vadybinės metodologijos (visiem pažįstama situacija, kai kam nors nors kuolą ant galvos tašyk, o argumentai neveikia – išsyk galima kalbėti apie iracionalumą).

Natūralu, kad visokių vadybinių metodologijų kūrėjai ir nenori tais iracionalumais užsiimti, nes iracionalumo visa esmė ir yra, kad jam neveikia sveikas protas, o tuo pačiu – ir metodologijos. Iracionalumas deda ant sveiko proto taip, kad pastarasis lieka tyliai verkti kamputyje.

Kita vertus, remiantis grynai empiriniais pastebėjimais, galima išskirti keturias racionalias strategijas, kurios padeda su iracionaliais faktoriais kažkiek apsitvarkyti – gal ne visada efektyviai, bet bent jau tiek, kad būtų galima gyvent. Tik čia ir vėl išlenda viena iracionali bėda – paties vadovo ar konsultanto iracionalus racionalumas, kuris trukdo sveiką protą atmesti, pažvelgti realybei į akis, o tada jau tas strategijas apgalvotai pritaikyti.

Taip, ponai ir ponios, netgi tas pats kritiškas mąstymas, objektyvumas, sveikas protas bei racionalumas – tai irgi iracionalus faktorius. Iracionalus dėl to, kad jei mes jo negalime suvaldyti (o jis valdo pats save ir tokius, kaip visi racionalūs vadovai bei vadybos specialistai), tai gaunasi, kad ne mes valdom, o mus kažkas valdo. Giliau pakapsčius, čia galima atrasti Gėdelio teoremas, ypač antrąją, tad reikalas yra akivaizdžiai fundamentalus (matematinis), o ne šiaip koks psichologinis.

Kita vertus, savęs pačių pakankamumo ir neprieštaringumo problematikos neišspręsim, tad tarkim, kad vadovui ar konsultantui tam tikrais atvejais tiesiog pavyksta būti objektyviam (ir tai yra faktas) ir į save patį bei visą aplinką žvelgti blaiviai, iracionalius faktorius identifikuojant bei klasifikuojant teisingai.

Taigi, tiesiog pernelyg nesigilindami, pažiūrėkim į keturis praktinius iracionalumų patvarkymo metodus labai empiriškai ir paprastai.

Continue reading →

Apie biurokratijos ir biurslo saviaugą

Aš jau rašiau apie Maldeikienės problemą (paskaitykit, jei neskaitėt – ten mažiau raidžių, bet užtat yra paveiksliukų, iš kurių nieko neskaitant, galima viską suprasti): šioji yra tame, kad ponia Aušra Maldeikienė kažkaip bando ginti ir laisvą rinką, ir perskirstymą, tuo pat metu užsipuldama ir perskirstymą, ir laisvą rinką Lietuvoje, nes ir su tuo, ir su anuo yra bėdos.

Chimera - toksai keistas padaras - liūtas su ožio galva iš nugaros augančia, o ir uodega - gyvatė. Klaikus, beprasmis, pavojingas ir absurdiškas. Biurokratinė sistema Lietuvoje daug kuo primena šitokį monstrą.

Chimera – toksai keistas padaras – liūtas su ožio galva iš nugaros augančia, o ir uodega – gyvatė. Klaikus, beprasmis, pavojingas ir absurdiškas. Biurokratinė sistema Lietuvoje daug kuo primena šitokį monstrą.

Čia labai paprasta: galėtų veikti ir realiai socialdemokratinis modelis, ir laisvarinkiškas, bet jie tarpusavy nesuderinami ir reikia apsispręsti, ką rinktis. Nes kai bandoma sukurti hibridą, tai gaunasi nei šis, nei tas – kažkoks katšunis ar arkliakarvė, kur naudos jokios.

Taip yra dėl vienos labai nemalonios sisteminės ligos: kai neapsisprendžiama, kuria kryptimi eiti, nuolat priimami kompromisiniai sprendimai – nei šen, nei ten. Atitinkamai, reguliavimai ilgainiui augina ir biurokratiją su visa korupcija, ir išskirtines sąlygas turinčias įmones, kurios vėlgi susisieja su ta reguliavimų sistema. Rezultate gaunasi visas biurslas – oligarcinių ir korupcinių struktūrų simbiozė.

Bet štai mechanizmus nagrinėjant ir ieškant kaltųjų, nereiktų įsivaizduoti, kad yra kažkokie piktavaliai, kurie rezga sąmokslus. Viskas vyksta natūraliai ir savaime: kažkuris verslas tiesiog nori uždirbti pinigų ir puikiai suprantama, kad jie stengiasi, kaip tik gali. Dar daugiau – jei jie nesistengtų, tai ir nekurtų vertės, tad čia džiaugtis reikia, nes verslas atitinka savo paskirtį ir daro viską, kad tik gautų pinigų iš vartotojo, o vartotojas moka už tai, kad sukuriama vertė. Trumpai tariant, nėra čia ką kaltinti.

Kiek sudėtingiau yra su biurokratine sistema: šioji lyg ir turėtų užsiimti vartotojų gynimu, tačiau kažkodėl itin dažnai gaunasi priešingai. Priežastis paprasta – žiūrima savo interesų, kurie absoliučiai nesisieja su tuo, kuo tikimasi: visi norėtų, kad biurokratai gintų jų interesus, tačiau biurokratai kažkodėl gina tik savo pačių veiklą, kuri dažnai būna visiškai priešinga tam, ko norėtume.

Taigi, reguliavimų lygis auga, o nekaltai atrodanti biurokratija tampa būtent tuo esminiu tašku, kuris ir užtikrina, jog viskas liks blogai. Ponia Aušra Maldeikienė kartą man teigė, kad aš pervertinu biurokratijos įtaką. Deja, čia ji labai klysta ir aš tai jums garantuoju: būtent išsipūtusi ir prastai veikianti biurokratinė sistema šiuo metu yra ta problema, kurios dėka vystosi biurslas.

Vat čia ir pažiūrėkim į tą biurokratinio neveiksnumo mechanizmą paprastuoju būdu, per kokio nors išgalvoto atvejo analizę. Kiek tai išgalvota, o kiek realistiška – patys atsirinkite.

Continue reading →