Nelabai mėgstu rašyti apie Sausio 13. Apie šventę, nes tai išties šventė. Šventė todėl, kad tai buvo ir yra mūsų pergalė.
Taip, Sausio 13 mes prisimename juos, tuos kas žuvo. Tuos kas buvo sužaloti, kas buvo sumušti, sužeisti, bauginami, kam grėsė mirtis. Bet jie laimėjo, mes laimėjome. Mūšiuose būna aukos. Bet mūšiai būna laimimi ir šitą mūšį mes laimėjome. Todėl tai pergalės diena.
Jau daug kartų rašiau apie tai. Ir nežinau, ką šiandien dar pridėti. Daugelis parašo apie žuvusius, bet aš manau, kad kaip ir visi mes, taip ir jie ėjo ne tam, kad būtų liūdesio diena, o tam, kad būtų laisvės diena. Laisvės ir pergalės diena, mūsų šventė.
Aš atsimenu, kas buvo mūsų galvose. Paprastas dalykas – mes galime numirti ir galime save paaukoti, nes ilgiau taip gyventi negalime. Bet mes galime gyventi kitaip, kad viskas būtų kitaip. Kad baigtųsi klaikus sovietmetis. Kad baigtųsi teroras. Kad išnyktų komunistai ir KGB. Kad baigtųsi tas ilgas niūrus ir pilkas košmaras, kuriame visokie atmatos lemia mūsų likimus.
Kartais tiesiog būna, kad supranti, jog negali gyventi taip, kaip gyvenai ir kad verta pasiryžti aukoti gyvybę tam, kad gyventjm kitaip.
Su švente, ponai ir ponios. Su Sausio 13 jus sveikinu – ir tuos, kas mirę, ir tuos, kas gyvi, nes tai mūsų pergalė. Sunki, kruvina, bet pergalė 🙂