Mane užveikė idiotai, dvasingais veidais šnekantys kliedesius apie tai, kaip koks nors augalas, grybas ar dar kažkas padeda nuo vėžio, ir dėl to labai gerai ir reikia jį vartoti, nes tai labai giliai dvasingas išgijimas ir nuostabi palaima, o ta kokia nors priešvėžinė savybė – tai visiška priežastis, dėl kurios tas daiktas esąs tobulas.
Tawny Willoughby, mergina iš Alabamos, susirgo odos vėžiu dėl to, kad vaikščiojo į soliariumus. Po susirgimo paskelbė savo nuotraukas Facebook – kad kiti irgi pamatytų, kuo tie soliariumai baigiasi. Išties vėžio prevencija yra daug geresnė priemonė, nei visokios kalbos apie tai, kad nuo vėžio padeda koks nors voveruškų nuoviras.
Tokiose šnekose minimi dalykai, kurie esą padeda nuo vėžio – kokie tik norit. Ir kokia nors soda, ir citrinos, ir medus, ir kokie nors grybai (pvz., poniabudės), ir kokios nors ropės, burokai, kanapės, krienai, garstyčios, sosnovskio barščiai, bebrų išmatos, pomidorai, gelsvės, gvazdikėliai, rabarbarai, agrastai, krienai, garstyčios, raugintų kopūstų sunka ir dar kažkas. Ir štai todėl imkim ir dėl to vartokim tą dalyką, nes jei jau nuo vėžio jis padeda, tai labai gerai!
Ponai ir ponios. Aš jums pasakysiu, kas ne taip su šitomis kalbomis. Labai paprasti dalykai ne taip. Nuo vėžio padeda kai kurie specifiniai nuodai. Ir tie nuodai yra labai kenksmingi ir jų keliama žala yra praktiškai neatitaisoma. Todėl visi tie dalykai, kur esą vėžį gydo – tai arba išties nieko ten negydo (jei jie nėra kenksmingi), arba gal ir gydo, bet jei nesergate vėžiu, tai geriau jūs jų venkite kaip maro.
Pirmiausiai suprasti reikia tai, kad vėžio ląstelės tėra paprastos organizmo ląstelės, tik persijungusios į tam tikrą pamišimo režimą. Tai ne bakterijos ir ne dar kažkas – vėžys yra tiesiog gabalas to paties žmogaus, kuris tuo vėžiu serga. Tik tas gabalas yra genetiškai išprotėjęs.
Vėžio ląstelės yra išprotėjusios taip, kad auga ir dauginasi begalę kartų didesniais tempais. Ir dėl to beprotiško augimo ir dauginimosi tiesiog ėda viską kas papuola – tą patį organizmą, kurio dalimi jos yra. Bet kitais atžvilgiais – vėžys yra tas pat, kas ir šiaip įprastas gabalas mėsos, kaulo, skrandžio, odos ar dar kažko, kas yra tiesiog žmogaus dalis. Jei jau konkrečiai kalbėsim – vėžio ląstelė yra tiesiog tokia pati, kaip ir bet kuri kita žmogaus ląstelė. Tik kad išprotėjusi, persijungusi į nežmoniško dauginimosi ir ėdrumo režimą.
Taigi, iš to seka vienas dalykas: bet kas, kas žudo vėžines ląsteles, yra nepaprastai kenksminga ir įprastoms ląstelėms. Kita vertus, jei kažkas realiai žudo įprastas ląsteles, tai žudo ir vėžines. Jei koks nors augalas, grybas ar dar kažkas realiai gali padėti nuo vėžio, tai žinokit, kad tas daiktas jūsų organizmui padarys nepataisomai kenksmingą poveikį. Bet jei kažkoks dalykas tiesiogiai žudo organizmo ląsteles – tai tas dalykas galimai turi ir kokių nors priešvėžinių savybių.
Vaistai, kurie padeda nuo vėžio, bendrai yra priskiriami citotoksikams (čia grubiai ir labai apibendrintai imant). Citotoksikai – tai tokios medžiagos, kurios ne šiaip kaip nors organizmą reguliuoja (kaip kad, pvz., alkaloidai), o tiesiogiai pažeidžia ląsteles – jų sieneles, jų branduolius ar dar ką nors. Pažeidžia drastiškai ir žiauriai. Be pasigailėjimo. Tokių medžiagų poveikis, skirtingai nuo didelės dalies kitų nuodingų medžiagų, yra visiškai neatitaisomas. Kitaip tariant, ląstelės nuo tokių nuodų paprasčiausiai žūsta ir viskas. Maždaug taip, lyg būtų nudegintos kokiu nors nuodėguliu.
Beje, kad negalvotumėt, jog palyginimas apie nuodėgulius – dėl gražumo, tai aš jums pasakysiu, kaip vadinosi pirmi medicinoje naudoti vaistai nuo vėžio. Jie vadinosi azoto ipritais. Jei tai jums nieko nesako, tai paaiškinsiu: ipritas – tai vienas iš klaikiausių cheminių ginklų, sukurtas dar I Pasaulinio karo metais. Menkas lašelis iprito, pakliuvęs ant odos, sukelia per kelias valandas išsivystantį nudegimą, iššoka pūslė, prasideda pūliavimai, o paskui kelias savaites viskas gyja. Iprito paveiktoje vietoje pasilieka dideli randai, kaip nuo sunkaus nudegimo. Išties tai ir yra nudegimas, tik ne šiluminis, o cheminis.
Kaip tik tos pačios ipritų grupės medžiagos (pirmiausiai – įvairūs azoto ipritai) tapo pirmais preparatais, padedančiais nuo vėžio. Tokia ir yra citotoksikų esmė – jie sukelia cheminius nudegimus, t.y., tiesiogiai žudo ląsteles. Ir būtent tai yra įprastų vaistų nuo vėžio esmė. Skirtumas nuo cheminio ginklo – tik dozuotės, vartojimo būdas ir koncentracija.
Kodėl tai padeda nuo vėžio? Ogi todėl, kad vėžio ląstelės yra išprotėjusios. Jos dauginasi nesveikais tempais, dėl to ėda viską, kas tik papuola, visas medžiagas. Ir nuodingas – taip pat. Ir dėl to apsirijimo gaunasi taip, kad kur įprasta ląstelė gautų kokį dešimtadalį mirtinos nuodų dozės, vėžinė ląstelė sugeba suėsti tiek, kad viršija mirtiną dozę keleriopai.
Aišku, naujesni vaistai nuo vėžio padeda kiek geriau – jie labiau orinetuoti būtent į tas išprotėjusias vėžines ląsteles, toms ląstelėms reikalingesni, todėl jas kiek geriau žudantys ir kartu kiek mažiau žudantys įprastas. Bet principiniai dalykai lieka tie patys – nuodai, kurie žudo įprastas ląsteles, vėžines ląsteles žudo greičiau. Ir poveikis – analogiškas tiems patiems odą pažeidžiantiems cheminiams ginklams.
Citotoksikai, kurie padeda nuo vėžio, pasižymi tuo, kad jie neturi nekenksmingų dozių – kenkia netgi menkiausi kiekiai. Visi citotoksikai pažeidžia visas ląsteles, kurios tik tų nuodų gauna. Ir dėl to priešvėžiniai preparatai turi klaikius šalutinius poveikius – tai ir plaukų nuslinkimas (plaukų šaknyse susikaupia daugiau tų nuodų), ir viduriavimas kraujais (nes per žarnyną tie vaistai šalinasi), ir pažeisti inkstai bei kepenys (nes šitie organai yra atsakingi už nuodų šalinimą iš organizmo). Daugelis iš tų pažeidimų gaunasi tokie, kad ir po daugybės metų organizmas lieka neatsistatęs.
Taip, citotoksikai – tai kaip tik ta grupė nuodų, kur sąvoka „kiekvienas nuodas mažesnėm dozėm yra vaistas“ negalioja anei per niekur. Šita grupė medžiagų yra nuodinga ir labai kenksminga bet kokiomis dozėmis. Paprasčiausiai vėžinėms ląstelėms šitie nuodai daug nuodingesni. Vat ir viskas.
Taigi, jei jau kažkoks dalykas esą padeda nuo vėžio, tai žinokite, jog viena iš dviejų: jeigu jis jums nekenksmingas – reiškia, kad išvis nuo nieko jis nepadeda, o jei jis padeda – reiškia, kad kenksmingumas jo toks, kad geriau venkite to kaip maro, net rankomis nelieskit.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Jo, ugniažolė kažkiek gydo nuo vėžio, bet ji yra nuodinga. Ji puikiai degina karpas.
Lol. Jūs tas atvejis, kai neužtenka puslapio ilgio teksto, kad daeitų.
Vėžio gydymas ir prevencija yra du skirtingi dalykai. Kai pirmajam įveikti reikia jūsų minėtų citotoksikų, prevencijai pasiekti galbūt padėtų ir seleno papildai (nors ir čia yra perdozavimo galimybė).
Gaila, kad niekas nekalba apie gyvenimo būdo poveikį vėžio rizikai. Manau būtų daug didesnis poveikis imant viską globaliau, o ne vien apie mitybą kalbant. Juk svarbi ir gyvenamoji vieta, jos užterštumas, tiek fizinis aktyvumas, tiek stresas. Ir čia tik tie dalykai, kurie iš dalies mūsų kontrolėje. O kur dar genetinis polinkis į vėžį…
Man visgi liūdniausia yra tai, kad dar ankstyvose vėžio stadijose žmonės suviliojami natūropatų, o galų gale miršta (prisiminkime Steve Jobs). Todėl gan sunku nemąstyti dichotomiškai šia tema, nes tokia sveikatinimosi propaganda daro daugiau žalos nei naudos.
Na Ričardai šį kart pakankamai nesolidžiai pašnekėjai 🙂
1. Vėžys yra nekontroliuojamas ląstelių dauginimasis. Kiekviena sveika ląstelė „atidirbus“ iš esmės save „nužudo“. Vėžinės ląstelės to nedaro. Iš esmės čia turėtų suveikti imuninė sistema, bet ji tų ląstelių dažniausiai neidentifikuoja tad imuninė sistema prieš tas ląsteles nesiima jokių veiksmų. Dėl to gana gausiai dirbama prie vadinamos imunoterapijos -- kad ant vėžinių ląstelių paleisti ne kažkokius chemikalus ar jonizuojančią spinduliuotę (radiaciją, radioterapija), o imuninę sistemą. Su radiacija išvis yra problema -- netoks jau mažas kiekis vėžinių ląstelių nepasiduoda radioterapijai (de facto gaunasi, kad ji neveikia).
2. Plaukai slenka dėl to, kad plaukai yra vienos greičiausiai atsinaujinančių ląstelių. Beje nuo chemijos 20-is gaus didesnį kiekį šalutinių efektų lyginant su kokiu 80-iu. Su amžiumi visi procesai pas mumis lėtėja. Iš vienos pusės tai gerai -- vėžinės ląstelės nelabai yra linkusios atsižvelgti į organizmo amžių (su išlygom aišku) ir dėl to teoriškai gaunasi geresnis naudos/žalos santykis. Kita vertus atsistatymas dėl amžiaus irgi yra blogesnis (gauna mažiau žalos, bet ta žala lėčiau ir pataisoma).
3. Yra toks skambus pasakymas, kad iš tikro mes visi turim „vėžius“. Tai tiesa -- visi mes sugebam pasigaminti tam tikrą skaičių tokių vėžinių ląstelių, bet padėkokime imuninei sistemai, nes paprastai ji tokias ląsteles sugaudo ir sunaikina ir jos nespėja mums išauginti kokio tai darinio (neoplasmo) kokioje nors vietoje. Per laiką mes sugebame savo imuninę sistemą drožt ir galiausiai jinai save modifikuoja ir vėžinės ląstelės tampa nematomos, nebeatrodo, kad jos yra neteisingos. Na tada ir prasideda tai kas liaudyje yra vadinama vėžiu (nors kažkuris rimtas onkologas yra pasakęs, kad vėžys iš tikro yra paskutinė stadija prie kurios jau net nelabai yra ką daryti).
4. Citotoksikai tiksliau vadinami citostatikais. Realiai nėra taip, kad laksto pamišusios ląstelės, atvaro dėdė (citotoksikas) ir ima į jas šaudyti ir jos krenta. Veikiau ateina dėdė ir išrašo joms nuodų, nuo kurių jos pakankamai ramiai nusibaigia (jei konkrečiau -- dėl sustojusios baltymų sintezės, dnr ar rnr replikacijos ar dar ko).
Lyrinis nukrypimas -- pamatuoti gyvensenos poveikį vėžio išsivystymui/neišsivystymui yra gana problematiška, nes elgesys yra dabar, o vėžys kaip toks kaip jį suprantame gali atsirast po dvidešimt, trisdešimt, penkiasdešimt metų, o gali ir visai neatsirasti (arba atsirast, bet nepasiekti reikšmingo klinikinio lygmens, o žmogus jau turėdamas „vėžinį“ organizmą -- supresintą imuninę sistemą miršta tarkime dėl miokardo infarkto). Tyrimai, kurie galėtų tai parodyti trunka labai ilgai, yra žiauriai brangūs. Nors tokių yra atlikta. Bene ryškiausias elgesys -- rūkymas. Yra ir daugiau gana rimtai pagrįstų, bet kol kas niekas nepuola to garsiai skelbti ir imt rašyti ant pakuočių ir panašiai. Iš esmės jei jau taip holistiškai žiūrint tai labai daug kas gali paskatinti -- iš esmės viskas kas vienu ar kitu būdu slopina imuninę sistemą gali prisidėti prie vėžio atsiradimo. Kita vertus yra ir kita medalio pusė -- galime turėti perstimuliuotą imuninę sistemą -- tada lengvu atveju turim alergijas, o sunkesniu -- autoimuninius sutrikimus. Na, o imuninę sistemą supresinti (slopinti) gali labai daug kas -- tas pats stresas (kita vertus jis gali būti ir naudingas) įvairios chemijos. Iš esmės ką galima pasiūlyti -- vengti tų dalykų, kurie vienaip ar kitaip gali paveikti atsaką ir vengti ilgalaikio imuninės sistemos drožimo (tarkime turime alergiją kokiam nors produktui -- kartais jo suvalgyti nieko labai baisaus, bet pamėginkite tai valgyt kiekvieną dieną, po kelis kartus -- ilgalaikėje perspektyvoje pasekmės liūdnos). Alergija čia jau aišku vaizdus pavyzdys, o kiek yra galimų produktų, kurie sukelia „minimalias“ reakcijas (gerai jei suvalgei kažko ir iškart tave išbėrė -- matai), o kas jei reakcija nėra tokia akivaizdi? Ir įvyksta gerokai vėliau (tarkim po pusės paros). Tam ir darosi kai kurie maisto toleravimo/netoleravimo testus. Iš esmės su stresu irgi panašių yra (kai kurie žmonės yra gerokai atsparesni stresui ne tik kognityviniame, emociniame, bet ir fiziologiniame lygmenyje) to galima mokytis, bet iš dalies tai ir įgimta…Visumoje gaunasi didelis paveikslas sudarytas iš daug smulkių dalių. Ir kas būtent iš to paveikslo leme, kad asmuo susirgo arba nesusirgo vėžiu atsakyti yra problemiška. Ne visi rūkantys suserga vėžiu, ne visi rūkantys ir patiriantys daug įtampos irgi suserga. Tad galim šnekėt apie tikimybes ir tiek, o ne apie priežastis (priežastis geriausiai rodo eksperimentai, bet eksperimentuot vėžio diagnoze nėra etiška, o ir šiaip sunkiai įmanoma -- nebent šnekame ne apie elgesinius, o kokius gana apčiuopiamus dalykus -- pavyzdžiui slopiname imuninę sistemą).
Kalbant apie žoleles -- nebūčiau toks skeptiškas -- jos visai gali ir padėti. Pirmiausia dėl placebo efekto, o taip pat gal kažkiek per kokį poveikį imuninei ar (ir) hormoninei sistemai. Ar tai reiškia, kad siūlau vietoje citostatikų gerti ugniažoles, ugniažolių raugus ar dar ką? Vietoje to nesiūlau, bet pasitarus su gydytoju šalia ar po gydymo manau, kad galite ir pavartoti jų.
cia is serijos -- „nusprendziau pasinaudoti savo salyginiu populiariumu, ir aprebti sudais naturalia medicina, ir gydancius augalus“ , bet nepavyko ane. neisejo pakankamai sudo pakalbeti. vistiek tie augalai gydo zmones nuo vezio. ypac KANAPE! taip KANAPE! nu ir ka tu? nu ir nieko. o prevencija aisku butina, tik nevisiems pavyksta isvengti vezio. o taip tai linkiu maziau propagandinio sudo rasyti. aisku puikiai suprantama kad dirbi kazkieno interesams.
Medus sukelia vėžį. Tai -- faktas. Kodėl jūs užsiimate propaganda šarlatanų, kai yra faktas, kad medus sukelia vėžį? Jūs gal pasiskaitykite daugiau literatūros apie tai, nes dirbate anoniminių šarlatanų prie žydmasonių pasaulinio konglomerato sąjungai ir korių supirkinėtojų mafijai. Ką mes Jums padarėme, kad jūs taip elgiatės?
Aha. Ir amžinatilsį Petrui padėjo, ir amžinatilsį Anuprui padėjo, ir amžinatilsį Zosei padėjo.
Tokią žolininkę metuose pažįstu iš kaimų glūdumos (su aukštuoju išsilavinimu, beje). Taigi, vienoje vietoje žmonės panoro išmokti iš jos šio bei to, ji sutiko. Bet kategoriškai atsisakė kalbėti apie vėžio gydymą būtent ugniažole ir ypač jeigu yra nepaisoma, ar ignoruojamos medikų diagnozės tikslios (ir dar labiau -- savidiagnozės, praskiestos vandeniu). Ji pasakė taip: „aš jums duosiu nekaltus receptus nesunkiems negalavimams palengvinti, parodysiu žoleles, kurios mažins lengvus negalavimus, bei kaip jas paruošti, kada skinti, kaip laikyti, etc., bet kur rimti dalykai -- be medikų neapsieisite, prieš ateidami pas mane, ir be rimto supratimo apie tai, kaip tas augalinis preparatas veikia, kokiu principu, taipogi. Todėl griežtai draudžiu vartoti ugniažolę savo nuožiūra ir pagal savo supratimą, už tokio gydymosi pasekmes neatsakau, šitą paskelbiu oficialiai.“ Su imuniteto stiprinimu žolėmis taipogi pasakė tą patį: neišmanantys gali padaryti lemtingų klaidų paruošime ir vartojime, todėl draudžiu ir už tokio elgesio pasekmes neatsakau. “ Toliau pratęsiu: marihuana „gydo“ ne tik vėžį, bet ir depresiją, etc, ko tik priklausomas žmogus nori ir kuo suinteresuotas ginti savo priklausomybę. Tai mitas, tai narkomano savigyna. Aš ja netikiu, medikai netiki. O bet tačiau: jeigu skiriami yra nuo depresijos antidepresantai, yra griežtai draudžiami jonažolės preparatai ir net paprasta jonažolių arbatėlė, nes tų antidepresinių medžiagų susidarys pernelyg didelis kiekis, kas į gerą taipogi neveda. Arba vienas žolinis (lengvai formai), arba cheminiai vaistai, kurių su anuo nemaišyt. Tai reiškia, jog oficiali medicina kuo puikiausiai žino žolinių preparatų veikimą ir pasekmes. Kas dėl imuniteto stiprinimo -- čia toji „citrina nuo vėžio “ turi tokią rolę 😉 Dėl varianto „nuodas ar vaistas, priklausomai nuo dozės“ -- tai sąlygiška. Tam tikrais momentais tiesa, tam tikrais -- tikrai ne. alkoholis yra vaistas, bet ne į vidų vartojamas, o išoriškai, tai antiseptikas. Stiprios kavos puodelis, artėjant migreniniams skausmams, jeigu nepavėluoji, gali padėti jų išvengti, tai pagrįsta mediciniškai, susiję su spaudimu, dar kažkuo (kai ne medikė, tai užmirštu ir terminus). Paskutinis koziris už žoles ir jų nebepažįstamus veikimo principus (nes mes į miestus išsikraustėm ir nuo gamtos nutolom), tai toji viršuje minėta žolininkė, bendradarbiaujanti su medikais, tai ji man skydliaukę atvedė į normą ir buvo labai griežtos taisyklės kaip vartoti jos pagamintus žolinius vaistus ir su kokiom pertraukom. Nuėjau pakartotinio tyrimo -- medikai „apšalo“ nuo sveikų parodymų tyrimuose, nes žinojo -- aš nesigydžiau tiroksinu.
Cancer is primarily a metabolic disease involving disturbances in energy production!
Vienas pavyzdys apie „naturalia medicina, ir gydancius augalus“:
Yra toks augalas -- kartuolė (moksliškai -- aristolochija). Kaip gydomąjį jį naudojo dar senovės egiptiečiai, antikos graikai ir romėnai, iki šiol jį naudoja kinų liaudies medicina. O ką, natūralus produktas, jokios chemijos, jokio GMO -- o ir „gyddo“, atseit, dizinteriją, odos ligas, hipertoniją, tuberkuliozę, hemorojų ir net gyvačių įkandimus.
Taigi, „labai naudingas“ augalas. Iki 2008 metų 🙂
2008 metais nustatyta, kad aktyvioji augalo medžiaga -- aristolochijos rūgštis sukeliai inkstų nepakankamumą iki visiško inkstų žuvimo ir šlapimo takų vėžį (ir tai ne pavieniai atvejai (ir net ne dešimtys, o šimtai ir tūkstančiai)).
Beje, kas skaitė Ž. Verno „Kapitono Granto vaikus“ -- ten Airtono- Ben Džoiso gauja aristolochija nuodijo arklius ir jaučius 🙂
Be saiko/ne laiku/ne vietoj/savigyda beužsiimant ryjami, net ir vaikams skirti vaistai nuo temperatūros gali sukelti mirtinas ligas. O nuo kvailumo vaistų nėr, jeigu skirtumo niekaip neina įžvelgt.
Nueikite į youtube, suveskite į paieškos langą: „Cured: A Cannabis Story (A film by David Triplett)“. Pernelyg daug internete tokių liudijimų, kad tai būtų netiesa. Tiesa, nemanau, kad absoliučiai visiems padeda. Indoktrinacija yra nepaprastai stiprus dalykas, galintis suklaidinti net tokį protingą žiurkėną, kaip Rabinovičius. Vėžio gydymas -- milijardinis (greičiau jau trilijonų vertas) verslas. Viena chemoterapijos sesija JAV kainuoja apie 40000 dolerių. Kas su tuo verslu atsitiks jeigu visi žmonės sužinos tiesą? Nesena, maždaug metų senumo tebesitęsianti istorija: pagooglinkite death of holistic doctors, tokias pavardes kaip Dr. Jeff Bradstreet, Nicolas Gonzalez etc…
Jeigu bent vienas farmatologijos gigantas sužinos vaisto receptą, kuris išgydo vėžį, jis bemat jį pradės pardavinėti ir taip laimės konkurenciją ir visus pinigus. Bet kadangi niekas to vaisto nežino, todėl Jums lieka erdvė tikėti visokiomis nuogirdomis.
O ką dėl chemtreilų manote?
Esu išgėręs 32 giga Bekerelius radioaktyvaus jodo, gal per 10 kartų. Dozimetras žviegdavo už keletos metrų nuo manęs, esu ir oro uoste pakliuvęs (fun fact: praskridau Londono, Ispanijos be problemų, o Vilniuje kai užkaukė ir užsiblokavo terminalas). Na ir padėjo tfu tfu. Dieve, koks aš laimingas! Žmonės daktaro reik klausyt, o ne bobučių! Jis minimum 12 metų mokinosi kaip jus gydyti, o ne 12 minučių internetą paskaitė. Suprantu kad sunku, bet dauguma tik pasipelnyti nori šituo sunkiu jums metu.