Rokiškis Rabinovičius

Jei jau pradėjom apie visokias radijo ryšių mistikas, tai užkabinkim ir dar vieną temą – skaičių stotis. Jas irgi yra tekę girdėti tiems, kas senais laikais daug klausydavosi visokių radijo stočių iš užsienio, tais pačiais VEF imtuvais. Nemažai tokių stočių dirba iki šiol, ir iki šiol įvairių pasaulio šalių radijo mėgėjai bando išsiaiškinti, kur tos stotys yra ir ką jos išvis transliuoja.

Kartais, beieškant Amerikos Balso, Laisvės Radijo ar dar kokios nors stoties, imdavai ir užtaikydavai ant kokio nors keisto kanalo, kuris, pavyzdžiui, kažkodėl diktuoja kažkokius skaičius ar raides NATO 26 raidžių abėcėlėje. Būdavo keista. Kiek dažniau gaudavosi aptikti keistas transliacijas, kur eidavo Morzės abėcėlė. Nieko rišlaus iš tų transliacijų išgauti nepavykdavo, ir likdavo tik persukti imtuvą kur toliau ir susirasti kažką įdomesnio.

Bene plačiausiai žinoma skaičių stotis – UVB-76 (dar žinoma kaip Buzzer (buzeris) arba UZB-76, MDZhB, ZhUOZ), transliuojanti iš Rusijos dar nuo 1973 metų, 4625kHz dažniu (65 metrai). Beveik nuolat ji ir girdima, nors prieš kažkiek laiko pakeitė savo buvimo vietą, o paskui, atrodo, dar gavo ir papildomą dažnį. Stotis yra itin mėgstama aptarimų, nes viena vertus, seniai transliuoja, yra daugybė medžiagos apie ją, antra vertus – yra išties galinga, dėl to neblogai girdima praktiškai visoje Europoje. Trečia vertus, yra pavykę išsiaiškinti bent jau kai kurių jos pranešimų reikšmes. Ketvirta vertus – ta stotis puikiai demonstruoja SSRS (ir dabar jau Rusijos) kariuomenės išsivystymą.

Įsijungus tą stotį, girdisi monotoniškas, 25 kartus per minutę besikartojantis burzgimas, nelabai gražus. Tačiau retkarčiais stotis ima transliuoti ir kokias nors raides, koduotas rusišku kariniu kodu (NATO raidinio kodo ekvivalentu), o kartais – ir išvis kažkokius pašalinius garsus.

Šaltojo karo metais sklandė daug visokių mistifikacijų apie tą radijo stotį. Viena iš ryškiausių buvo tokia, kad esą ta stotis transliuoja signalą, kuris reiškia, kad SSRS vadovybė vis dar palaiko ryšį su kariuomene. Jei tas signalas dings – reiškia, kad vadovybė sunaikinta ir turi būti surengtas atsakomasis branduolinis smūgis. Aišku, versija kaip Šaltojo karo metams, atrodo visai įtikinama (išties tuo metu daug kas buvo labai ant ribos), bet visgi neprotinga – pernelyg jau daug šansų, kad kažkas įvyks neteisingai.

Jau gerokai po SSRS subyrėjimo išaiškėjo labai bukų faktų, ypač dar kai atsirado priemonės, leidžiančios kompiuteriais analizuoti signalų spektrą, o dar daugiau išaiškėjo, kai išplito visokie internetai, per kuriuos vakariečiai ėmė keistis informacija su subyrėjusios SSRS radijo mėgėjais. Paaiškėjo, kad tai tiesiog SSRS ir Rusijos Vakarų karinės apygardos bendro informavimo stotis, kuri taikos metais praktiškai nenaudojama, tačiau karo atveju turi perdavinėti bendrus pranešimus kariniams daliniams dėl mobilizacijos, evakuacijos ir panašiai.

Kad niekas neužimtų kanalo, stotis transliuoja nuolat. O kad būtų laikas nuo laiko padaromi patikrinimai, ar tikrai visuose komisariatuose bei ryšių mazguose tuos signalus priima ir jų klauso, kartą-kitą per metus patransliuojami ir kodiniai pranešimai su raidėmis ir skaičiais.

Visgi įdomesnis dalykas yra kaip tai veikia ir kokie rezultatai gaunasi su ta UVB-76:

• Ar signalas priimamas, tikrinama pagal tai, ar priėmėjai užrašė pranešimą teisingai. Jau kelis kartus yra pasirodę pranešimų, kad per tokius patikrinimus vos vienas ar keletas radistų per visą SSRS/Rusiją sugebėdavo tuos pranešimus išgirsti ir užrašyti. Kiti nesiklauso, nes yra padėję. Nesiklausymas yra toks masinis, kad nubausti tektų kokius 99,99%, tad vietoje baudimo dar nuo sovietinių laikų gaunasi kita praktika – tie, radistai, kurie klausosi ir užrašo perduotas sekas, būna apdovanojami, paprastai – atsotogomis. Ir pats išgirdimas, ir pats šito absurdiško tikrinimo egzistavimas labai daug sako apie Rusijos karinių komunikacijų efektyvumą.
• Buzerio signalas yra perduodamas per mikrofoną – tiesiog šalia nuolat įjungto mikrofono pastatytas vibratorius, kuris vis dūzgia. 25 kartus per minutę. Kadangi perdavimas per mikrofoną, tai tarpais girdisi kokie nors pašaliniai garsai, retkarčiais – ir išvis kokie nors pokalbiai. Kažkurį kartą vienas iš mėgėjų užfiksavo kažką panašaus į tolimą moters riksmą, tačiau radio mėgėjai labai išmanūs – kitas paėmė to riksmo garsą, patikrino dažnius ir atrado reverberacijos trūkumą, kas parodė jog garsas turėjo būti silpnas, tai reiškė ne moters riksmas, o šiaip kažkoks ribotu garsumu ištartas „aaaaa…“. Žodžiu, daug visokių keistumų ten pastebima.
• Pats buzeris, kurio garsas girdimas, yra elektromechaninis – tą gavosi išsiaiškinti, analizuojant jo dažninius spektrus. Ir taip yra jau nuo 1973 metų, ir niekas taip ir nepasikeitė. Tiesiog stovi elektrinis skambutis šalia mikrofono, ir tas skambutis burzgia 25 kartus per minutę.
• Buvo fiksuota, kai buzeris sugedo – tiesiog ėmė burgzti lėčiau, žemesniais dažniais, o paskui nutilo. Tai rodo, kad tas buzeris greičiausiai iš baterijų maitinamas, ir signalas yra generuojamas ir junginėjamas, naudojant varikliuką, kuris tiesiog ėmė lėčiau suktis ir sustojo.
• Kartais būdavo, kai kažką junginėdami, radistai sujungdavo ką papuola su kuo papuola. Pvz., vieną kartą sujungė kažkokias štabo telefono linijas su kažkokiais tos stoties įėjimais – taip radijo stotis pusę valandos visam pasauliui transliavo kažkokių dviejų moteriškių telefoninius plepalus. Iš plepalų gavosi gana nemažai sužinoti apie tai, kas tai per stotis ir kaip ji dirba, nes pokalbyje buvo paminėta daug visokių smulkmenų.
• Per stotį perduodami pranešimai yra koduoti SSRS/Rusijoje įprastais kodais su įprastomis kodų struktūromis (Monolit, Uzor), su atvirai nurodomais recipientais (jie įvardinami skaičiais). Dekodavimas, atrodo, vykdomas pagal standartines, ir matyt kad žemo slaptumo kodų knygutes, bendras visiems daliniams, nes kai kada tas pats pranešimas adesuojamas daugeliui skirtingų dalinių.

Kodėl toks anachronizmas, kaip UVB-76 egzistuoja – nelabai aišku, nes jau tuo metu, kai ta stotis ėmė veikti, egzistavo ir skaitmeninis ryšys. Viena iš prielaidų, kuri kažką paaiškina (įskaitant ir techninį tos stoties primityvumą) – kad stotis yra skirta karo atvejui, ir tiesiog naudojama kaip tam tikras primityvus, tačiau dėl viso pikto esantis gana aukšto patikimumo rezervinis ryšio kanalas:

• Mikrofoninis perdavimas iš buzerio daromas tam, kad būtų žinoma, jog mikrofonas veikia, ir visa stotis veikia taip kaip ir numatyta – balso perdavimui
• Nuolatinė transliacija – tam, kad niekas niekada to kanalo nenorėtų užimti saviems ryšiams, t.y., kad neatsirastų kokie nors kiti naudotojai, kurie paskui trukdys
• Taip pat nuolatinis perdavimas yra tam, kad įvairiose vietose esantys kariškių imtuvai galėtų būti iš anksto lengvai sureguliuoti būtent tos stoties priėmimui
• Negana to, nuolatinės transliacijos daromos tam, kad visada būtų visiškai patikimai žinoma, kad vienas iš centrinių siųstuvų bus veikiantis

Iš to jau galima pasidaryti kitas išvadas: stotis, nors ir klaikiai primityvi, ir tiesiog stebinanti savo durnumu, visgi veikia ir veikia. Tai reiškia, kad kažkuriame lygyje SSRS/Rusijos karinės pajėgos niekada nebuvo išjungę savo kritiniams veiksmams skirtų sistemų ir išlaikė tą pačią seną reagavimo tvarką. Kita vertus, tai, kad vis kartojasi tos istorijos, kur niekas niekaip neišgirsta sau adresuotų pranešimų, irgi daug ką sako.

Be UVB-76, yra ir kitų panašių Rusijos stočių, analogiškas turi ir kitos Rusijos karinės apygardos, tik kad tos stotys jau gerokai prasčiau girdimos Europoje, tad rečiau ir aptariamos.

Tarp tokių yra The Pip (8S1Shch, 5548kHz dienos metu, 3756kHz nakties metu), dirbanti Rusijos Pietų karinėje apygardoje, Kaukaze ir Squeaky Wheel, kuri ilgą laiką perdavinėjo tuos pačius pranešimus kaip ir Pip, tik su nedideliu užvėlinimu (kaip retransliuodama kodus), o kažkurį kartą fone perdavė to paties Pip signalą, aiškiai išgirstą iš mikrofono. Tuo pagrindu radijo mėgėjai padarė išvadą, kad arba abiejų stočių operatoriai dirba toje pačioje patalpoje, arba kad toje patalpoje, iš kur transliuoja Squeaky Wheel, yra klausomasi ir Pip signalų.

Be šių skaičių stočių yra ir krūvos kitų, dauguma iš jų atsirado Šaltojo karo metais, daugiausia jų buvo SSRS, bet po SSRS subyrėjimo kuriam laikui jų dar labiau padaugėjo. Tai gana keista, nes po SSRS griuvimo smarkiai susitraukė ir Rusijos kariuomenė, ir karinių bazių skaičius, ir aktyvumas kitose vietovėse.

Vienas iš įtarimų, kurie paaiškintų, kodėl vienu metu tų stočių padaugėjo ir jų aktyvumas padidėjo, yra labai paprastas: sumažėjo Rusijos karinių bazių ir didesnių žvalgybos centrų skaičius, tad daugybėje šalių dingo galimybė priimti slaptus pranešimus, perduodamus palydoviniais ar šiaip skaitmeniniais kanalais. Atitinkamai, smarkiai padidėjo poreikis pranešimus perdavinėti tokiais kanalais, kurie gali būti priimami paprastais, buitiniais trumpabangiais radijo imtuvais.

Nors po SSRS subyrėjimo kurį laiką tų skaičių stočių transliacijų, o ir išvis tokių skaičių stočių Rusijoje pasidarė žymiai daugiau, po kokių dešimties metų viskas aprimo – matyt, atsirado kitų, geresnių būdų pranešimams perdavinėti. Trumpabangės stotys dabar matyt naudojamos tik tada, kai reikia gersnio pasiekiamumo tais atvejais, kai ryšio kitias būdais gali ir nebūti.

Trumpabangis ryšys yra labai tolimas, radijo stotis galima girdėti už daugelio tūkstančių kilometrų, tačiau kartu jis gana nepatikimas, nestabilus, nes priklauso nuo jonosferos sąlygų. Taigi, net jei pranešimas perduodamas nustatytu laiku, jis gali būti neišgirstas. Atitinkamai, pranešimas turi būti transliuojamas bent kelis kartus.

Kadangi tokios transliacijos yra labai nepatikimos, o didesnių kiekių informacijos perduoti nesigauna, tai beveik visada naudojamas labai paprastas formatas: nurodomas pranešimo gavėjas ir koks nors trumpas kodinis pranešimas, kuris kažką reiškia. Kodinis pranešimas gali būti tiesiog koks nors žodis ar frazė. Pranešimo gavėjas pagal kodų lentelę gali nustatyti, ką reikia daryti, gavus tokį pranešimą. Pvz., radus pranešime žodį „langas“, susitikti su savo agentu iš anksto susitartoje vietoje tuo laiku, kuris nurodytas pranešime esančiais skaičiais.

Kiek nukrypstant: kai kurios kodinių žodžių lentelės gali būti gana sudėtingos, leidžiančios užrašyti ir sudėtingesnius tekstus – tai jau semantinis kodavimas. Vienas iš kodavimo formatų – tai vienų įprastų žodžių transliavimas į kitus. Pvz.:

• žodis „saulė“ transliuojamas į „pinigai“,
• žodis „mėnulis“ transliuojamas į „instrukcija“,
• žodis „žvaigždė“ transliuojamas į „dokumentai“,
• žodis „nusileido“ transliuojamas į „jums perduota“,
• žodis „pakilo“ transliuojamas į „turite perduoti“
• žodis „jūra“ transliuojamas į susitartą tašką A
• žodis „ežeras“ transliuojamas į susitartą tašką B

Taigi, pranešimas „saulė nusileido į ežerą“ reiškia, kad „vietoje B yra jums skirti pinigai“, o pranešimas „žvaigždė pakilo iš jūros“ reiškia, kad „vietoje A turite perduoti dokumentus“.

Tokio tipo transliacijos gali būti daromos, panaudojant ir kokį nors įprastą žodyną, kaip pvz. vienos kalbos žodyno žodžiai gali būti transliuojami tiesiog pagal puslapį ir eilutę į kitą žodyną: surandate žodį „saulė“ konkrečiame lietuvių kalbos žodyne ir ieškote to paties puslapio ir žodžio konkrečiame vokiečių kalbos žodyne.

Daugeliu atvejų naudojami ir vienkartiniai kodai, pvz., kodų lentelės ar transliacijų žodynėliai gali kiekvieną kartą būti vis kiti, o tai reiškia, kad jų dešifravimas pasidaro labai sunkiai įmanomu. Vietoje kodų lentelių gali būti naudojamos ir grožinės knygos. Ir žinoma, kai kada gali būti perduodamos ir ilgesnės skaičių sekos, reiškiančios kažkokius kitus, labai konkrečius dalykus.

Šiais laikais po truputį plinta ir skaitmeninių signalų perdavimas panašiomis stotimis, tačiau tokie signalai identifikuojami jau žymiai sunkiau, tad ir informacijos apie juos kebliau rasti. Skaitmena turi ir privalumų, ir trūkumų. Privalumas – galima per trupą laiką, kelias minutes, perduoti gana nemažą tekstą, dešimtis ar šimtus sakinių, netgi kai ryšio kanalas yra labai prastas. Trūkumas – kad tai skaitmenai reikia šiokio tokio dekoderio, kuris, apieškant agentą, gali būti surastas.

Nors daugiausiai skaičių stočių statė sovietai ir Rusija, jas taip pat naudojo ir naudoja kitos šalys – tas atviro perdavimo būdas yra labai jau patogus, nes jo gavėjas lieka absoliučiai neatsekamas, o kartu jis gali būti absoliučiai bet kokioje vietoje – kad ir kokiuose nors neprieinamuose kalnuose, kur išvis jokie ryšiai neegzistuoja.

JAV panašias stotis naudoja CŽA (CŽV) – matyt irgi savo agentų informavimui, o taip pat – Air Force One (JAV Prezidento oro pervežimai) ir Air Force Two (JAV Viceprezidento oro pervežimai). Pastarosios tarnybos turi komunikuoti labai dideliais atstumais, su žmonėmis, esančiais už tūkstančių kilometrų, iš koordinavimo centrų perduodamos pranešimus apie tai, kas vyksta ir ką daryti. Ten pat, kažkur Naujojoje Meksikoje, netoli Albukerko*, yra ir Yosemite Sam, keista stotis, kuri transliuoja ir skaičius, ir turi šaukinius iš senų multikų.

Yra ir daug kitų šalių, kurios vienu ar kitu metu darydavo panašias transliacijas – viena iš ryškesnių čia buvo Britų žvalgyba – viena iš jos valdomų skaičių stočių dirbo Kipre nuo kokių 1974 metų iki pat 2008, ir buvo stebėtinai galinga, ir nuolat transliuojanti ir transliuojanti skaičius. Ta stotis vadinosi Lincolnshire Poacher. Kita panaši stotis, irgi susieta su britų žvalgyba, buvo Cherry Ripe, transliavusi iš Australijos irgi maždaug tiek pat laiko, ir užsidariusi vos metais vėliau.

Bene vienintelis atvejis, kai skaičių stotis buvo visiškai tiesiai susieta su kokių nors valstybių šnipais – tai Kubos Atencion stotis, kurios perduodami pranešimai buvo naudojami būrelio Kubos agentų Jungtinėse Valstijose – tai buvo 1998 Cuban Five/Wasp Network byla. Bylos metu buvo suimti penki Kubos saugumo agentai, gyvenę JAV ir infiltravęsi į įvairias Kubos pabėgėlių organizacijas – pastarosios organizavo žmonių pabėgimus iš Kubos. Po to, kai keli pasipriešinimo organizacijų nariai buvo nužudyti Kubos kariškių, agentai buvo išaiškinti, o tuo pačiu paaiškėjo ir tai, kad daug komandų jie gaudavo per tą skaičių stotį.

Kubos skaičių stotis dirba ir toliau, ten pat naudojamos ir Morzės stotys (pranešimus perduodančios ne balsu, o pypsėjimais). Kažkiek stočių turi ir kitos šalys – pvz., Lenkija, Vietnamas, Kinija, Egiptas, Ukraina, Taivanas, Šiaurės Korėja. Bet visgi iki šiol Rusija turi tų stočių daugiau, nei bet kas kitas.

Vakrų pasaulyje, ypač apie JAV pietines pakrantes bei Lotynų Ameriką kadaise buvo pastebėtas perteklinis tokių radijo stočių kiekis – jos, atrodo, transliuoja iš visai neaiškių vietų ir panašu, kad jų pranešimai skirti narkotikų pervežimams koordinuoti – tiesiog kur kam kada kokius krovinius atkrauti. Narkomafijos Lotynų Amerikoje išties yra milžiniškos, tad savo konspiracijos metodais gali lygintis ir su nemažų valstybių žvalgybomis.

Galų gale, be skaičių stočių yra ir radijo švyturiai – tam tikri radijo siųstuvai, kurie tiesiog perdavinėja savo kodą, pagal kurį lėktuvai ar laivai gali nustatyti savo buvimo vietą (naudodami trianguliaciją), tačiau ir tarp tokių stočių yra keistų – niekur neregistruotų, dirbančių lyg nelegaliai ir lyg ir neegzistuojančių. Tokios stotys, atrodo, tiesiog užima vietą eteryje, tačiau kartais pasitaiko, kad ima ir aktyvizuojasi – pradeda perdavinėti ne įprastą vienos raidės ilgio seką Morzės abėcėle, o visai kitas sekas arba netgi gerokai sudėtingesnius, pvz., koduotus teletaipo signalus. Itin daug tokių radijo stočių yra Rusijoje, didelė dalis iš jų dirba jau kelias dešimtis metų, nuo gilaus sovietmečio. Dėl to, kad paprastai perduoda vos vieną raidę, tokios stotys vadinamos raidiniais švyturiais (angl. letter beacons).

Sovietiniais laikais SSRS buvo išvis vienintelė valstybė, iš kurios vyko raidinių švyturių tipo transliacijos, bet jau vėliau buvo fiksuotos trys stotis Ukrainoje (Mukačiove, Odesoje, Sevastopolyje), viena Uzbekistane (Chivoje), viena Albanijoje (Tiranoje). Pastaroji egzistavo labai neilgai. Visos kitos yra Rusijoje, uostamiesčiuose, išskyrus dar vieną, kuri yra Maskvoje. Pagal viską sprendžiant, visos tos stotys priklauso Rusijos kariniam jūrų laivynui. Artimiausia iš tokių stočių – Kaliningrade.

Raidžių švyturiai, atrodo, egzistuoja tiesiog kaip būdas užsiimti eterio kanalą – kai nuolat kažkuriuo dažniu eina galingas signalas ir jis be perstojo tęsiasi metų metais, niekas tuo dažniu nei nebando pradėti transliacijų. O kai kuriais atvejais, jei prireiktų, toks radijo kanalas gali būti panaudotas ir duomenų perdavimui.

Galų gale, dar kažkurių raidžių stočių paskirties gal ir šiaip nepavyks išsiaiškinti. Radijo eteryje kartais pasitaiko ir tiesiog šposininkų, kurie nepatingi ir didesnio masto išdūrimus padaryti. Tiesiog dėl to, kad taip būna smagu.

 

———-

* Kalbainiai nesusitaria, ar Albukerkas turi būti vadinamas Albukerkė, ar Albukerkis. Čia rimtas, žinokit. VLKK sako, kad Albukerkis, bet kiti kalbajobai aiškina, kad Albuquerque lietuviškai tariamas kaip Albukerkė. Taip, čia rimtas, kalbainiai yra tokio lygio. Kažkodėl prisiminiau, kaip prieš kažkiek metų kai kurie kalbainiai buvo ėmę aiškinti, kad žodis „lėktuvas“ yra kažkuo netinkamas naujadaras ir jį reikia keisti geriau tinkamu žodžiu „skraidyklė“. Paskui tie patys kalbainiai nesuprato, kodėl juos vadino durniais.