Rokiškis

Su sąlyga, kad jums patiko apie sovietmečio katastrofas, čia jums tiesiog duosiu pabirų apie Lietuvoje buvusias ir paprašysiu jūsų pagalbos, kad kas žinote, pasidalintumėte apie nepaminėtas čia blogo komentaruose su manimi ir kitais. O kas nežinote – paklausinėtumėte pažįstamų ir man patys parašytumėte, kokios buvo ryškesnės sovietmečio katastrofos, avarijos ir panašūs dalykai Lietuvoje.

Suprantate, kaip gaunasi: pabandžiau aš pakapstyti apie įvykius visokius, o beveik nieko rasti apie tai neįmanoma – informacija slepiama buvo pakankamai gerai, kad jos beveik neliktų. Na, taip, Jonavos “Azotas” ar koks “Globe Asimi” – tai yra. Kažkas dar ir Žaslių traukinio avariją prisimena ar kokį pontoninio tilto Vilniuje griuvimą. Bet kiek tų katastrofų niekur nefiksuota, nes  visur amžinai viskas buvo tiktai gerai ir laiminga socialistinė tarybų Lietuvos darbo liaudis kovojo už šviesų komunistinį rytojų?

Kaip pavyzdys: apie 1950-1970 buvo komplektas avarijų su krūvomis aukų, kur suduždavo ir sukiužę užsidegdavo autobusai KAG: kėbulas neatlaikydavo, o kai viskas buvo iš medžio, o dar kai ir benzinas išsiliedavo – tik blykst ir dega aukos. Buvo viena ar kelios avarijos, per kurias sudegė kelios dešimtys žmonių. Tačiau pabandžius paieškoti ko nors internetuose – riebi špyga apie tai.

Aišku, turiu visgi pripažinti vieną dalyką: lyginant su SSRS mastais, Lietuva gyveno nepaprastai saugiai ir gerai. Tos superkatastrofos, kurios buvo klaikios mums, kai kuriose sovietinės imperijos vietose atrodytų kaip kažkokie vidutinio ar netgi smulkaus masto įvykiai. Bet mums jie buvo pakankamai dideli, kad prisiminti vertėtų.

Bet nesivelsiu čia dabar į nuokrypius, tad geriau šiaip pavardinsiu vietinių pavyzdžių pamečiui – labai tikiuosi, kad mane papildysite. Manau, kažkam vėliau tai pravers: bent jau pradžiai už kažko užsikabint bus galima. Kita vertus, kadangi esu blogas ir negeras, tai aš jums nuorodų jokių neduosiu, bet jei ieškosite – maždaug pusė informacijos randama tiktai kvadratinėmis raidėmis.

Turėkite omeny, kad nukentėjusių žmonių skaičius šiame sąraše gali būti pakankamai klaidingas: duomenys būdavo nukarpomi ir mažinami visais įmanomais būdais, kad tik atrodytų ne taip baisiai, taigi, neretu atveju nukentėjusių skaičiai gali būti ir daug (gal net 10 kartų) didesni. Skaičių iškraipymai ir šiaip slaptumas irgi varijuoja – pvz., nuo Perestrojkos ir Glasnost pradžios informacijos staigiai daugėja, o skaičiai ima artėti prie realių. Kiek geresnė situacija ir prie Chruščiovo. Vėlyvojo brežnevizmo periodas – slaptumas pakankamai aukštas, o duomenų patikimumas – gal netgi maženis, nei stalininių.

Duomenys apie katastrofas labiau išlikę iš vėlyvojo sovietmečio, o apie senesnius laikus – tik fragmentiški faktai. Taigi, jei ką atsimenate daugiau – nepatingėkite į komentarus man parašyti. Mano paties šaltiniai dažnai buvo nepatikimi ir labai fragmentiški, tad jais pernelyg smarkiai remtis nepatariu, bet gal kažkam tiesiog kas nors padės užsikabinti ir išsiaiškinti truputį daugiau.

(continue reading…)

Dar šarinimo...

Po to, kai parašiau apie kelias didesnes sovietmečio katastrofas, aišku visvien atsirado veikėjų, kurie ėmė man pasakoti, kad aš neteisus. Nors turiu pasakyti, kad paskutiniu metu tokių tipažų visgi mažėja: kai susipažįsta su realybe, kuri tokia, kad sprogdina jiems smegenis, tai anuos ištinka staigus psichikos kolapsas. Kitais kartais būna, kad sukilusi frustracija sovietžmogį paverčia į tirtančią, nerišliai mekenančią lachūdrą, pilną bejėgiškos neapykantos.

Bet randasi pavyzdžiui, tokių veikėjų, kurie pradeda jau visai beviltiškai šnekėt apie tai, kaip pvz., “tai pasakos, visvien neturi tu įrodymų, pateik patikimus šaltinius, viskas buvo ne taip”. Tai aišku, kad tokiems aš siūlau eiti tenai, kur jiems ir vieta, nes susirasti ir pasitikrinti informaciją apie tokius įvykius dažniausiai yra tiek lengva, kad kelios sekundės – ir jau turi krūvas straipsnių. Čia pakanka visiškai minimalios kompetencijos – tiesiog į Google įvedi kelis žodžius ir pasižiūri, ką gavai. Puikiai galima suprasti, kad panašūs klausinėjimai turi tik vieną tikslą – tiesiog belenkokiu durniausiu būdu kvestionuoti realybę: juk nieko kito ir nelieka, kai realybė kliedesiams prieštarauja. Paskui tokie tipažai dar bando remtis tipiniu ir nykiu argumentu iš nemokšiškumo: “aš nesuprantu (netikiu, nežinau, šiaip esu dalbajobas, kuris negeba sakinio perskaityti, o ir išvis neklausau, kas man sakoma) – vadinasi tai netiesa”.

Anuomet toksai laikraštis "Pravda" jau buvo tapęs propagandinio melo simboliu. Kaip, beje, ir laikraštis "Tiesa". Nes jau ko ko, bet tiesos ten tikrai būdavo maža.

Kita vertus, klausimas apie įvairius šaltinius, jų patikimumą ir įrodymus čia visgi yra įdomus visai kitu aspektu: kai informacija yra dešimtis metų slepiama, ji ilgainiui degraduoja, dingsta, užsimiršta ir išskysta. Ir tada jau gerai, jei ta informacija atrandama kokiuose nors archyvuose, kur kažkokie istorikai kasasi. Tik vat kai ta informacija buvo dešimtis metų labai sistemingai slepiama, tai atrasti ją kartais tikrai būna labai sunku. Ir ypač kai tie slėpimo mechanizmai buvo labai efektingi.

Štai čia ir pažiūrėkime į vieną labai specifinį ano meto informacijos ribojimo procesą, dėl kurio patikimai išsiaiškinti duomenis apie sovietmečiu buvusius įvykius (t.y., buvusius vos prieš kokius 30-40 metų, kai netgi liudininkai gyvi) kartais yra sunkiau, nei atkasti duomenis apie įvykius, buvusius prieš 100-200 metų. Ir netgi ne tik dėl tyčinio slėpimo, to tiesiog dėl to, kad taip jau viskas buvo organizuota.

Pirmiausiai pažiūrėkim, kaip yra realizuojamas sovietinis valdymo informacijos procesas, kurio metu informacija apie incidentus turėtų pakliūti į vadovybę:

• Aukščiausia SSRS vadovybė baudžia už bet kokią neigiamą informaciją, todėl visa žemesnio lygio vadovybė (respublikinė ir šakinė) stengiasi ataskaitas ir informaciją apie blogus įvykius švelninti ir filtruoti taip, kad į viršų informacijos pakliūtų kiek įmanoma mažiau ir ji atrodytų kuo nereikšmingesnė. Ir kartu ta žemesnio lygio vadovybė baudžia visus, per ką į viršų pakliūna neigiama informacija.
• Kadangi respublikinė ir šakinė vadovybė irgi baudžia už bet kokią neigiamą informaciją, visa dar žemesnio lygio vadovybė (rajoninė, gamyklų ir pan.) irgi stengiasi ataskaitas ir informaciją apie blogus įvykius visaip švelninti ir filtruoti. Ir kartu baudžia visus, per ką į viršų pakliūna neigiama informacija.
• Kadangi visokių gamyklų vadovai baudžia už bet kokią neigiamą informaciją ar šiaip blogus įvykius visus, ką papuola, tai visi kaip įmanoma stengiasi bet kokią informaciją švelninti ir filtruoti. Visokie smulkesni vadovai baudžia dar smulkesnius ir visi viską slepia ir filtruoja. Ir ypač baudžia, jei ta informacija užfiksuojama kažkur dokumentuose, nes būtent dokumentuose esanti informacija ir gali nukeliauti viršun.
• Kadangi visas baudimas už neigiamą informaciją veikia per visus lygius, tai galutinėse grandyse visi žino, kad nesvarbu, kas blogo įvyktų, bausmės dydis bus tuo didesnis, kuo daugiau neigiamos informacijos paklius į viršų. Vienintelis būdas išvengti bausmės – tai įvykius nuslėpti ar iškraipyti taip, kad atrodytų, jog nieko blogo neįvyko.
• Tokiu būdu visų lygių ir visų rūšių vadovybė ir darbuotojai subordinuojami į tai, kad visuose lygiuose maksimaliai sumažintų ir iškreiptų bet kokios informacijos apie incidentus mastus.

Rezultate netgi pačių įstaigų viduje neatsiranda tikslios informacijos apie įvykius – ji nuslepiama, nufiltruojama, iškraipoma, paverčiama belenkuo, kas tik negali būti įvertinta, kaip kažkas neigiamo. Negana to, kuo labiau į viršų, tuo ta informacija iškraipoma, pametamos visos jos detalės, o kartais ji netgi apsiverčia aukštyn kojomis: koks nors gamybinę avariją sukėlęs veikėjas įvardinamas kaip susidorojęs su išskirtiniais sunkumais ir apdovanojamas.

Visai nukrypstant (bet užtat grįžtant prie man įprastesnių vadybinių temų) – čia vertėtų prisiminti Demingo principus ir užduoti sau klausimą, kodėl gi Demingas taip kategoriškai reikalavo išgyvendinti baimę: viena iš svarbiausių priežasčių būtent ta ir yra – kad neprasidėtų informacijos slėpimas ir filtravimas, o tuo pačiu – ir bardakai, panašūs į buvusius SSRS*.

(continue reading…)

Dar šarinimo...

O dabar vat jums bus teminis (ir šiuo atveju – neaiškaus patikimumo, užtat tiesiog smagus) praplėtimas tokios istorijos, kurią jau minėjau viename iš ankstesnių straipsnių, kai rašiau apie klaikias sovietmečio katastrofas. Ten buvo apie tokį laimingai pasibaigusį gaisrą Novočeboksarsko cheminio ginklo gamykloje. Bet tame fabrike incidentų buvo ir anksčiau. Ir per vieną iš jų SSRS susidūrė su faktu, kad iki tol nelabai teprabandytas fosforganinių cheminių ginklų antidotas veikia ne taip, kaip reikia.

Vat čia jums ir istorija: esmė tame, kad fosforo organiniai junginiai veikia organizmą labai staigiai, tačiau nuo jų padeda kai kurie cholinolitikai, įskaitant ir atropiną, skopolaminą ar netgi kažkiek ir nikotiną. Aišku, dauguma šitų nelabai naudojami, tik atropinas, kuris irgi toksai, kaip čia pasakius – ribotai veikiantis.

Leninas į jus taip žiūri, kaip gyvas, tuoj ims kalbėti

Kita vertus, labai svarbus toksai momentas: kai žmogus apsinuodija kokiu nors dichlofosu, tai kartais prireikia kokių dešimties mirtinų atropino dozių, kad tas atsigautų, o ir tai tik kuriam laikui. O tai reiškia, kad jei koks cheminiu ginklu apnuodytas kareivis gaus pakankamą atropino dozę, tai bus labai dideli šansai, kad jis nuo to atropino numirs. Bet jei gaus kiek per mažą, tai numirs nuo cheminio ginklo.

Taigi, apie 1950-1960 įvairios pasaulio šalys labai aktyviai ieškojo ko nors, kas veiktų daug kartų smarkiau ir greičiau, tačiau būtų ne taip nuodinga. Ir vat tada sovietai atrado vieną preparatą – safoleną (jei tiksliau – safolen-21), kurio antidotinės savybės buvo tikrai puikios, o toksiškumas – bent kelis kartus mažesnis, nei analogišką efektą turinčių atropino dozių.

Bet kažkaip taip jau gavosi, kad pakankamai visapusiškai prabandyti jo neprabandė, tik vat štai ėmė ir prasidėjo klaikiai spartaus fosforganinių cheminių ginklų gaminimo programa, kurios metu ir buvo pastatytas tas pats Novočeboksarsko cheminio ginklo fabrikas, kaip ir krūva kitų. O darbuotojai ten juk irgi gali apsinuodyti cheminiu ginklu, tiesa, taigi ką daryt? Ogi gaminti tai, kas yra. Taigi, gavo anie ir krūvas antodoto, to paties safoleno. Tik vat kokios pasekmės bus, nepagalvojo…

(continue reading…)

Dar šarinimo...

Kadangi anuo straipsniu, kur rašiau apie ekologiją tarybiniais laikais, susidomėjo labai daug žmonių, tai ir šitas gal vienam-kitam bus įdomus. Nes visi juk žino, kaip valdžia rūpinosi žmonėmis tais laikais, visi turėjo darbą, ėdė apsirydami bulkutėmis po tris kapeikas, užsikąsdami jas natūraliomis dešromis (nes dabar tokių nėra, o vien tik chemikalai), ir visas maistas buvo švarus, be jokių priedų ar chemijos, gamtos tais laikais neteršė.

Taigi, jei jau galvojate, kad visgi teršė, o viskas buvo kažkaip kitaip, tai apie vieną-kitą ryškesnę sovietmečio katastrofą pašnekėkim. Aišku, ne apie visas, nes katastrofos buvo juk visiška kasdienybė. Netgi toksai anekdotas sklandė:

Atvyko amerikonas į SSRS. Vos atkeliavęs, išeina į gatvę ir po kelių žingsnių įkrenta į kanalizacijos liuką. Susilaužė kaulus, galvą susitrenkė, apsibrozdino visas. Atsibunda ligoninėje – visi daiktai pavogti, visas sulaužytas, sugipsuotas. Ateina gydytojas, o amerikonas jo ir klausia:
- Daktare, kur aš, kas man atsitiko?
- Į atvirą kanalizacijos liuką įkritot, nepastebėjęs.
- Pas mus Amerikoje, jei tik atidaro kanalizacijos liuką, tai jį aptveria, ir pažymi raudonomis vėliavėlėmis…
- Tai ir pas mus taip pat: kai atvykote, tai spygliuotas tvoras ir didelę raudoną vėliavą matėte?

Taigi, realiai ta raudona vėliava tą ir reiškė. Visas sovietmetis buvo ištisinis periodas, kur būdavo arba šiaip chaosas, arba avarijos, arba katastrofos. O kartais – ir visi šitie dalykai vienu metu. O kad užsieniečiams būtų saugu, tai ir visa šalis buvo spygliuotų vielų tvoromis aptverta.

Apie kosmonautus ir kosmosą čia nebus, nors šioje srityje katastrofos ėjo viena po kitos. Kosmonautai SSRS ne veltui buvo vadinami didvyriais: jie žūdavo vienas po kito. Bet ir bendrai sovietmetį galima pavadinti didvyrišku periodu - tiktai todėl, kad reikėjo būti didvyriu, norint paprasčiausiai išgyventi. Ir dažniausiai didvyriais žmonės tapdavo visai ne savo noru.

Papasakosiu tik apie keletą įdomesnių ir mažiau žinomų dizasterių (nes kaip patys suprantate, katastrofos vyko tiesiog kasdien), o pradėsiu apie tas katastrofas nuo vienos – tokios, nuo kurios dabar Rusijoje švenčiama cheminės saugos diena, Balandžio 28-oji. Tas pats įvykis inspiravo ir Pasaulinę Sveikatos Organizaciją, kuri Balandžio 28-ąją paskelbė pasauline saugumo ir sveikatos darbe diena. Būtent tą dieną įvyko avarija, galėjusi tapti didžiausia technogenine katastrofa žmonijos istorijoje. Tokia, kad Černobylis pasirodytų kaip švelnutis atvejis.

(continue reading…)

Dar šarinimo...

Aš jums vieną nuotrauką duosiu. Čia Tomskas, Rusijos miestas. 1976 metai, vaikų darželis. XXV Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos (aka TSKP, aka SSKP, aka KPSS) suvažiavimo nutarimai aiškinami darželio auklėtiniams, siekiant taip pakelti moralinį-politinį jaunosios kartos išsilavinimą.

Tarybinis išsilavinimas pats geriausias, o valdžia rūpinasi jaunąja karta, jos politiniu-moraliniu veidu ir neteisingų socialinių atgyvenų išgyvendinimu. Užrašai ant transparantų: "TSKP XXV suvažiavimo sprendimus - įgyvendinsime!", "Visa, kas geriausia - vaikams!"

Taip, jūs teisingai supratote: TSKP suvažiavimo nutarimai aiškinami vaikams. Lietuvoje irgi, beje, tokiu vaikų švietimu rūpindavosi. Tik kažkodėl nuotraukų nelikę. Matyt, gėdindavosi netgi fotografuot.

Reikia pasakyti, kad sovietinė vaikų auklėjimo sistema buvo labai ideologizuota ir išvystyta. Aišku, nors nuo Nikitos Chruščiovo pradėto Atšilimo bent jau kažkiek imtas šalinti Antono Makarenkos palikimas (t.y., atsisakyta nuostatos, kad kolonija – tai geriausias vaiko auklėjimo metodas), bet bendras požiūris liko: valstybė turi reguliuoti, kaip vaikai auklėjami, o vaikai turi būti panaudojami ir kaip informacijos šaltiniai apie tėvus.

Tėvų kontrole užsiimdavo nepilnamečių reikalų inspekcijos, kurių inspektoriai, jei nuspręsdavo, galėdavo už kokią nors netinkamą priežiūrą ar blogą auklėjimą atimti vaiką iš šeimos, o paskui perduoti, priklausomai nuo visokių sprendimų, į koloniją, vaikų namus ar internatą (aišku, ne normalų internatą, kaip kad prie kokios Čiurlionkės, o į tokį, kaip čia pasakius, kiek kitokį).

Kolonijos buvo iš esmės nepilnamečiams nusikaltėliams skirtos, vaikų namai – ne nusikaltėliams, bet tiems, kur tėvų nėra arba iš tėvų atimtos tėvystės teisės. Internatai – visiems kitiems atvejams. Tiesą sakant, aiškios ribos tarp vienų ir kitų nebuvo, tas pats vaikas kartais kursuodavo tarp tų trijų rūšių įstaigų pirmyn-atgal.

Valstybė laikėsi nuostatos, kad ji geriau žino, kaip auklėti vaikus, tik kad valstybės taip auklėti vaikai vėliau neretai kraupindavo žmones nusikaltimais, sėsdavo į kalėjimus, patirdavo sunkiai suvokiamą smurtą, o jei kurie sugebėdavo tapti normaliais žmonėmis, tai visam gyvenimui išsaugodavo kraupius prisiminimus.

Dar šarinimo...