Tag Archives: sovietmetis

MiG-25 fokusai

Vienas iš sunkiausiai suvokiamų šiais laikais dalykų – tai, kiek mažai reiškė žmogus Sovietų Sąjungoje. Viešoje propagandoje SSRS nuolat kalbėdavo apie rūpestį ir taip toliau, bet šiaip jau buvo tokia sąvoka – „raschodnaja jedinica“. Neversiu jos. Tiesiog neversiu ir viskas. Kas prisimins, tie prisimins, o kas neprisimins – tai ir nereikia.

MiG-25 nebuvo labai jau ypatingas lėktuvas. Gana greitas, gana aukštai skraidantis, nelabai manevringas, su prastu radaru. Ten tik vienas įrenginys buvo toks, kokio pasaulis nebuvo matęs.

Gana ryškiu ir Vakarus tiesiog šokiravusiu SSRS vadovybės požiūrio pavyzdžiu tapo MiG-25 naikintuvas, kurį 1976 metais nuvarė SSRS lakūnas Viktor Belenko. Amerikiečiai kaip reikiant tą lėktuvą ištyrinėjo – štai tada juos ir ištiko lengvas šokas. Paskui tas lengvas šokas buvo transliuojamas per Amerikos Balsą, o po kiek laiko sovietiniai karininkai ėmė atsisakinėti šitais naikintuvais skraidyti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Fragmentai apie radijo trukdymus Lietuvoje

Neseniai rašiau apie VEF radijo imtuvus, ir paaiškėjo, kad daugeliui ta tema įdomi. Paskui dar daugiau susidomėjimo FB sukėlė viena iš daug kur po internetus išsivaikščiojusių nuotraukų, kurioje buvo keistas patefonas – su dviem galvutėm. Labai daugelis spėliojo, kai kurie spėliones nutraukė, pasinaudodami Google (nors argi taip įdomu, ypač kai siūloma nesinaudoti, o paspėlioti?)

APSV (Aparat Podači Signalov Veščanija – Transliacijų signalų padavimo aparatas). Gamintojas – MEIS (Moskovskij Elektrotechničeskij Institut Sviazi – Maskvos Elektrotechnikos ryšių institutas). Spėtinai, Sigito Žilionio padaryta nuotrauka. Pagal patikslinimus komentaruose – Zenono nuotrauka. Žr. komentarus.

Aparatas, kuris buvo nuotraukoje – specialios paskirties patefonas, skirtas tik KGB ir grojantis pačią šlykščiausią triukšmo rūšį – balsą imituojantį signalą. Tas signalas buvo sudarytas iš trumpų radijo diktorių kalbos fragmentų, kurių trukmė – maždaug nuo dešimtadalio iki pusės sekundės. Klausantis to triukšmo, atrodydavo, kad girdi kalbant žmones – moterį ir vyrą. Tačiau nieko suprasti nesigaudavo, nebent retkarčiais kokį vieną žodį, nes išties ten buvo tiesiog triukšmas.

Kaip tik šitas signalas buvo labiausiai nervinantis iš visų, kokie tik gali būti – jei iš kito triukšmo dar kažkaip gaudavosi išgirsti, ką šneka Laisvės radijas ar Amerikos balsas, tai šitas kalbos imitavimas paversdavo bet kokį klausymąsi neįmanomu, net jei girdėdavosi silpniau už tą stotį, kurios klausydavaisi.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sovietmetis: užsienio balsai

Vienas iš keisčiausių sovietmečio fenomenų buvo radijo imtuvai. Tiksliau, netgi ne tai, kad radijo imtuvai, o imtuvai „VEF“. Ir netgi ne tai, kad šiaip kokie imtuvai „VEF“, o radijo stotys, kurių žmonės klausydavosi per tuos imtuvus „VEF“. Ir netgi ne šiaip radijo stotys ir jų klausymasis, o tai, kokiais mastais tai buvo išplitę. Tiesiog neįsivaizduojamais mastais. Tas reiškinys sunkiai suvokiamas šiais laikais, nors anais laikais jis buvo toks pat natūralus, kaip ir nesuvokiamo ilgio eilės parduotuvėse.

„VEF“ išties buvo tiktai gerokai išvaizdą pakeitęs, gerokai seniau sukurtas radijo imtuvas „Spidola“. Buvo nemažai visokių tų „VEF“ imtuvo versijų, tačiau skyrėsi jos iš esmės tik vienu dalyku: Vakarams skirtuose (eksportiniuose) imtuvuose buvo dar vienas diapazonas – visai jau trumpų bangų. SSRS skirtuose variantuose tiesiog neįdėdavo kažkiek detalių. Kad nesiklausytų žmonės to, ko nereikia. Bet žmonės visvien klausydavosi.

Tas radijo imtuvas „VEF“ išties tapo simboliu. Visos virtuvinių disidentų laisvės simboliu – tos laisvės, kai gali sėdėti virtuvėje, užsidangstęs langus ir tyliai klausyti, ką pasakys Amerikos Balsas, Laisvės Radijas, Laisvoji Europa ar Vatikano Radijas. O kokį kartą ar du per savaitę – netgi paklaustyti naujausios rock ir heavy metal muzikos, kurią transliuodavo BBC. Nors su muzika visgi buvo kiek paprastčiau – naktimis būdavo galima išgirsti ir Liuksemburgo radijo, kuris visai gerus rock hitus leisdavo. Ir tai netgi vidutinėmis bangomis – t.y., netgi ir su paprastesniu radijo imtuvu.

Virtuviniai disidentai. Tie patys, kurie patyliukais dalindavosi samizdato knygomis. Samizdatas eidavo perspausdintas spausdinimo mašinėlėmis, o vėliau – ir kopijavimo aparatais. Pirmas Sąjūdžio laikraštis „Sąjūdžio žinios“ – irgi buvo samizdatas, ištisai kopijavimo aparatais nelegaliai spausdintas. Bet Sąjūdis buvo vėliau, o samizdatas – išvis tik pas užkietėjusius. Kiti gi apsiribodavo kur nors iškastomis Tarpukario knygomis (ypač – kokia Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“), o kai kada net ir be tų knygų. Tačiau visvien su „VEF“ radijo imtuvais.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sovietmetis: nelygybės dvasia

Seniai jau nerašiau apie sovietmetį. Kadaise berods jau minėjau, kad netgi pinigai anuomet buvo vieniems vienokie, o kitiems – kitokie. Nelygybė buvo visur, tokia totali, kad šiandien ją tiesiog sunku įsivaizduoti. Ir kartu per visus galus būdavo skelbiama apie kažkokią lygybę. Totaliai, visur. Tie, kurie buvo lygesni už kitus*, savo pagerintą lygumą, žinoma, slėpdavo. Tai mažiau su tuo susiduriantiems kartais išties susidarydavo įspūdis, kad gal ir nėra tų skirtumų tokių jau kardinaliai didelių.

Darbininkai buvo viena iš tų kastų, kurios buvo bejėgės, nieko negalinčios ir išnaudojamos. Žodžiais nuolat aukštinami, darbininkai tebuvo sistemos vergais. Privilegijas ir gerbūvį tegaudavo sovietinė nomenklatūra.

Darbininkai buvo viena iš tų kastų, kurios buvo bejėgės, nieko negalinčios ir išnaudojamos. Žodžiais nuolat aukštinami, darbininkai tebuvo sistemos vergais. Privilegijas ir gerbūvį tegaudavo sovietinė nomenklatūra.

Skirtumai buvo tokie, kad maža nepasirodytų. Visuomenė buvo tiesiog drastiškai padalinta į kelis sluoksnius, kuriems persimaišyti galimybės buvo gana ribotos. Švelniai tariant, gana ribotos. Čia šiais laikais atrodo, kad galima buvo viską, bet realiai buvo visiškai atvirkščiai: viską galėdavo tik nomenklatūros atžalos. Visi kiti – negalėdavo beveik nieko.

Kažkada aš gal parašysiu apie sovietines kastas – jų buvo gana daug, jų sistema buvo gana paini, tačiau jos buvo sąlyginai tvirtos, persidengusios šeimyniniais ryšiais ir pažintimis, o pereiti iš vienos į kitą didžiąja dalimi atvejų būdavo sunkiai įmanoma. Visgi šiandien duosiu tik bendrą apžvalgą apie tai, kokias gyvenimo galimybes turėdavo eilinis jaunas žmogus. Beje, čia aš pasakoju daugiau apie vyrų gyvenimą, nes moterys buvo su dar dvigubai mažiau teisių ir galimybių. Lyčių nelygybė ir seksizmas irgi buvo didžiuliai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sovietmečio idealizavimas ir didesnio masto diskursas

Vienas iš labai specifiniuose sluoksniuse paplitusių naratyvų pasakoja apie tai, kaip buvo gera gyventi sovietmečiu – bulkutės po 3 kapeikas, nemokami butai, visi turėjo darbą ir panašiai. Šitas naratyvas yra absurdiškas, tačiau jis labai tiesiogiai siejasi su kitu naratyvu – apie tai, kad blogai, jog SSRS sugriuvo. O jau šitas naratyvas siejasi su dar kitu naratyvu – apie tai, kad reiktų atkurti SSRS ir susijungti su Rusija.

Aš jums nieko nepasakosiu daugiau, aš jums tiesiog grubiai (maždaug per valandą-pusantros) sumestą schemelę parodysiu, kaip tie naratyvai siejasi per asociatyvinius (atkreipkit dėmesį – nebūtinai loginius) ryšius, t.y., temų panašumus, per kuriuos galima pakreipti kalbas ir nuomones nuo vienų dalykų prie kitų. Vertinat semiotiškai, galima sakyti, kad kiekvienas pasakojimas (naratyvas) – tai prasminis vienetas, iš kurio susidaro didesnis hipernaratyvas.

Paspauskite ant paveiksliuko. Gal įžiūrėsite viską. Ir gal atrasite net ne kelis, o daug daugiau jums girdėtų pasakojimų.

Paspauskite ant paveiksliuko. Gal įžiūrėsite viską. Ir gal atrasite net ne kelis, o daug daugiau jums girdėtų pasakojimų.

Ši schema labai principinė, bendra – čia galima dar belenkiek kitų naratyvų prikaišioti (ir tikrai aš daug jų praleidau), o ir sąryšių tarp skirtingų elementų galime daug daugiau atrasti (dalis jų būtų ir cikliniai, ir abipusiai). Patys sąryšiai čia labai schematiniai: iš esmės kryptys yra parodytos pagal tai, nuo ko pradedama (apačioje) ir link ko einama (viršuje). Kaip galite pastebėti, daugeliu atvejų ne tik nekaltai atrodantys kliedesiai po kiek laiko persislenka į realiai pavojingą zoną – dažnai net ir objektyviai vertingos diskusijos apie rimtas Lietuvoje esančias problemas yra perslenkamos į ten, kur viskas baigiasi išstojimais iš ES ir NATO bei apsijungimais su Rusija.

Visame šitame, beje, galite nesunkiai atrasti ir tipišką, labai paplitusią seką apie tai, kokie tarybiniai saldainiai, ledai ir panašiai buvo skanūs ir kaip buvo gražu vaikystėje, kai tų dalykų buvo, o dabar jau jų nėra, nes viskas yra blogai, chemija ir E raidės, ir taip toliau, ir taip toliau.

Kaip suprantate, hipernaratyvas yra toks didelis, kad jo beveik neįmanoma aprėpti vienu žvilgsniu. Eilinis žmogus vienu metu tekontroliuoja vos vieną ar kelis girdimus pasakojimus, tačiau į juos įsijungęs, tampa diskurso nešėju, kuris jau pats skleidžia naratyvą. Taip maži, kartais nekalti diskursėliai tampa daug didesnio diskurso – hiperdiskurso dalimi.

Problema yra ta, kad žmonės, nešantys savo diskursėlį ir skleidžiantys savo naratyvėlį, nemato ir negali matyti to, kad jų diskursas yra hiperdiskurso elementas. Jiems tai pasakius, ne tik nebūtum suprastas, o dargi priešingai – susilauktum priešiškos reakcijos. Tuo pat metu tiems pat žmonėms galima daryti ilgalaikę įtaką, juos perslenkant iš vieno elemento į kitą. Pvz., nuo kokio nors tipiško „abi pusės meluoja“ link kokio nors „europederastų sąmokslo“ arba nuo to paties „europederastų sąmokslo“ link „reikia jungtis su Rusija“.

Galit neabejoti, kad tos tarnybos, kurios Rusijoje dirba su propaganda, panašias analizes irgi daro. Ir ieško vis naujų ir naujų segmentukų, per kur galėtų užkabinti žmones. Lygiai taip pat tos tarnybos ieško ir naujų būdų, kaip bet kokį diskursą pasukti nuo kalbų apie problemas link kalbų apie išstojimą iš ES ir NATO bei, galų gale, link prisijungimo prie Rusijos.

Žodžiu tiek jums šiandien semiotikos dalykų.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter