Tag Archives: maistas

Nuostabiausi Lietuvos koldūnai Viduklėje

Neseniai pasivažinėjau šen bei ten, tai vat pakeliui ėmiau ir užvažiavau į Viduklę. Viduklė – mielas toksai gal miestelis, gal kaimelis – net nežinau kaip pasakyti. Man patiko, nors ir dvelkia kažkokiu uždarumu – toli nuo visko – kažkaip lyg užmiršta, atitolę viskas būtų, lyg kitas pasaulis neegzistuotų. Bet kartu tas miestelis turi kažkokios savos geros dvasios, kaip ir daugelis kitų nedidelių lietuviškų gyvenviečių.

Keistas namas, kuris galėtų būti Viduklės iškaba. Gal čia ir yra kažko iškaba, bet man tai pasirodė lyg keistas Viduklės simbolis. Įstringa. Tai gerai.

Keistas namas, kuris galėtų būti Viduklės iškaba. Gal čia ir yra kažko iškaba, bet man tai pasirodė lyg keistas Viduklės simbolis. Įstringa atmintyje. Tai gerai, nes padeda prisiminti. Jei prisimeni – atvyksti dar kartą.

Viduklėje taip pat yra koldūnai. Ir jie yra šio pasakojimo priežastis. Ir jie yra legendiniai, nes kas jų pavalgo, paskui neužmiršta.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Andrius Užkalnis

Andriaus Užkalnio fenomenas

Ponas Andrius Užkalnis, apie kurį jau rašiau, kad jis yra tyros, mielaširdingos dvasios ir labai šiltas žmogus, išties tai yra visai gal ir atvirkščiai, nes jis yra dar ir skleidžiantis dideles, neišpasakytai dideles galias ir jau dėl šito tai aš vakar susinervinau. Man šitai nelabai patiko, nors turiu pripažinti, kad įspūdį visgi padarė.

Aš kabu apie Užkalnio fenomeną. Kabokai išprotėja nuo šito dalyko, nes vienas Užkalnio žodis gali nulemti ir absoliučią sėkmę per vieną dieną, ir bankrotą. Tai ir yra Užkalnio fenomenas.

Andrius Užkalnis

Andrius Užkalnis su šuniuku. Jorkšyro terjeru. Tai jums ženklas. Nuotraukos autorius – Algis Kriščiūnas.

Šiaip tai aišku, reikia pasakyti, kad niekas to Užkalnio neskaito, visiems jis nusibodo, niekam neįdomus, išsikvėpė, jau nieko nesupranta, tiktai temoka pilti ant aplinkinių purvą, skleidžia patyčias ir nieko protingo nepasako, o tokius rašinėlius, kaip jis, rašydavo visi mokykloje 4 klasėje besimokydami, be to Užkalnis yra negražus, o taip pat nieko nesupranta apie maistą ir nemoka netgi išvirti makaronų iš pakelio. Peace.

Na, gerai. Jei truputį rimčiau, tai išties tai dreba visi, ką parašys Andrius Užkalnis. Nes jis kai drebia, tai nesvarbu ar teisingai, ar neteisingai, tačiau maža nepasirodo. O dar kai drebia taip, kad niekas nesuprastų, kad čia jis rašo, tai išvis žmonėms smegenys susisuka.

Jūs dar nežinote kai kurių jo slapyvardžių bei mistifikacijų ir aš jums pasakysiu, kad geriau jūs to nežinokit, nes verksite ir raudosite ir prašysite atžinoti atgal, bet jei sužinosite, tai niekas jums nebepadės. Jūs dar to nežinote, bet jūs netgi klausotės per radiją Užkalnio sukurtas dainas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kaišiadorys, Toskana ir vidinė Laukinių Žąsų virtuvė

Toskana Kaišiadoryse. Restorano ir viešbučio fasadas.

Šalia pat gražiausio Kaišiadorių parko yra ir geriausias Kaišiadorių restoranas.

Aš jums šiandien atskleisiu šį bei tą apie garsiausio Lietuvos maisto portalo darbo ypatybes, kurių jūs nesužinotumėt iš jų pačių. O viskas todėl, kad vakar nuvažiavau į Kaišiadoris. Tiesiog dėl to, kad netikėtu būdu esu vienas iš vadeivų garsiausiame, žymiausiame, absoliučiai tobulame, aukščiausios kompetencijos restoranų ir kavinių apžvalgų portale „Laukinės Žąsys“. Man tai labai keista pačiam, nes rodos, nieko aš ten ir parašęs nesu, bet esu tenai vyr. auditorius, konsultantas procesiniais klausimais ir darbuotojų vindikacijos vadovas.

Patikrinimai portale yra labai paprasti: autoriai, kurie rašo, būna kontroliuojami specialaus vadovybinio audito komiteto, kuris nusprendžia, ar autorius savo teiginius pagrindžia faktais, ar kažkokiais neaiškiais kriterijais. Ir aš šitaip kartą netgi kotroliavau paties Andriaus Užkalnio patikrinimą, įvykdytą kažkokiame aukštos klasės restorane. Tiesa, kadangi patingėjau nuvykti į vietą patikrinimui tikslingai, tai gavosi, kad parašiau kažką apie patį „Laukinių Žąsų“ vyr. redaktorių Andrių Užkalnį, už ką anas žadėjo pasamdyti man kažkokius auklėtojus, kurie iš manęs padarytų maistą sliekams. Bet paskui paaiškėjo, kad gaudyk žiurkėną laukuose su visais slaptais dokumentais, taip kad Andrius Užkalnis apsigalvojo.

Kiekvienas rašantis į „Laukines Žąsis“ žino, kad norint parašyti tenai straipsnį, reikia nešti kyšius visiems atsakingiesiems, o paskui dar didesnės vertės dovaną pačiam vyriausiam redaktoriui. Bet jau kai autorius pripažįstamas, tai redaktorius nusprendžia patikrinti, ar jis savo straipsniuose nekliedi kažkokių pasakų, ar nėra straipsnyje kažkokios užslėptos reklamos arba teigiamų sutirštinimų. Todėl mane ir pasiuntė patikrinimui į Kaišiadoryse esančią „Toskaną“.

Štai taip aš žinojau jau kur važiuoju. Ir žinojau apie tai, kad Skirmantas Tumelis parašė apie Kaišiadorių „Toskaną“ neadekvačiai teigiamą straipsnį, visiškai neatitinkantį pačios „Laukinių Žąsų“ koncepcijos – rašyti taip baisiai, kad blogų resotranų savininkai žudytųsi, o pačių geriausių restoranų savininkai verktų, kad jie dar nepasiekė tinkamo lygio. Būtent dėl to tasai straipsnis ilgai buvo nepublikuojamas, nes mano teikimu ir paties Andriaus Užkalnio sprendimu turėjo būti išneštas verdiktas: ar ponas Skirmantas Tumelis nebuvo įkalbintas pernelyg gerai parašyti kokiais nors pataikavimais ar kitais būdais, kai lankėsi Kaišiadoryse, kadangi jam ten kažkodėl patinka lankytis.

Taip kad aš ir nuvykau patikrinti. Čia iškart pasakysiu, kad tikrinimo metu yra naudojama ne garsi „Laukinių Žąsų“ slapta vertinimo metodika, o atviras pagerinto audito vertinimo metodas, kuris visada būna pagrindžiamas skaičiais: bet kuriam restoranui išsyk duodama -10 balų, o tada jau žiūrima, ar jisai sugebės surinkti teigiamus balus. Teigiamų balų leidžiama duoti ne daugiau, kaip 4 už maistą, ne daugiau, kaip 2 už aptarnavimą ir ne daugiau, kaip 2 už aplinką ir visas kitas savybes. Iš kiekvienų taip gautų balų atimama dar po 1 balą, o paskui dar 1 balas atimamas iš sumos. Minusinių balų tuo tarpu galima duoti neribotai ir už bet ką, nes reikia būti priekabiam, kad būtų visa teisybė įvardinta. Čia tam, kad nesigautų teigiamas vertinimas ir audituojamas autorius liktų visada kaltas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Stilingiausio blogo apdovanojimas – 2012

Stylish Blogger Award - Stilingiausio Blogerio Apdovanojimas

Taip, aš esu stilingas ir kietas blogeris, nes gavau apdovanojimą!

Kadangi jau šiaip mane reikalai užverčia, o jau kadangi čia dar tie ACTA reikalai prasidėjo su visais bardakais, tai gavosi taip, jog nei vieno normalaus straipsnio šiais metais gal ir neparašiau dar? O visvien, matyt už praeities nuopelnus kažkokius gavau Stilingiausio Blogerio Apdovanojimą, kuris įrodo, kad esu stilingiausias pasaulio blogeris iš visų, kas yra žiurkėnai, net jei ir nesu parašęs nei vieno padoraus straipsnio.

Beje, Stylish Blogger Award – tai ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio apdovanojimas, kuris yra garsiausias, žymiausias, kompetentingiausias, solidžiausias ir patikimiausias iš visų apdovanojimų, kokie tik yra teikiami Internete. Todėl jį gavę asmenys nusipelno išskirtinės pagarbos ir visų skaitytojų aplodismentų, kuriuos privaloma suaploduoti prieš ekraną, skaitant šiuos mano parašytus žodžius. Taip kad plokite man.

Matyt kitaip ir negalėjo gautis – turėjau gauti apdovanojimą, nes aš esu vienintelis toks. Ir kadangi žiurkėnai yra stilingi, grakštūs ir panašūs į snieguoles, tai akivaizdu, kad aš buvau apdovanotas. Ir neabejotina, kad mane šitaip apdovanojo ne kas kitas, o stilių išmanantis žmogus, kurio netgi logotipe yra graži skrybėlė – tai ponas Tomas Insaider, kuris suteikė man apdovanojimą pačioje pirmoje sąrašo vietoje!*

Gigantiškas žiurkėnas ėda pastatus Atlantos mieste, JAV

Štai ko jie bijo. Aš esu jų baisiausias košmaras, nuo kurio jie dreba ir apie kurį jie kuria filmus. Todėl aš esu pasaulio valdovas. Aš esu Didysis Rokiškis! Ahahahahah!!! O jei truputį rimčiau, tai šioje nuotraukoje matote, kaip apdovanotiesiems aš įteikinėju po gabalą nekilnojamojo turto.

Tiesa, paskui dar tasai ponas išsidavė, kad bandė į mane panašius kažkaip naikinti, o paskui dar visokias detales aptarinėjo su tokia ponia Giedre, aiškiai, kad užtrolintų mane. Aš galiu iškart paaiškinti tokią situaciją labai paprastai: žiurkėnai kalba ir rašo blogus, o tenai augino pelėnus. Juos žmonės paprastai painioja su žiurkėnais, panašiai, kaip aš painioju žmones su beždžionėmis ir kiaulėmis. Tai neišvengiama, nes išoriniai panašumai visada lengvai pastebimi, o dvasinius skirtumus pastebėti žymiai sunkiau.

7 keisti ar įdomūs dalykai apie Rokiškį Rabinovičių

Pagal šios nominacijos ir apdovanojimų taisykles**, kiekvienas turi papasakoti apie save kažkokius keistus ar šiaip nenormalius dalykus, iš viso – cielus septynis (7). Aš tiek skaičiuoti nelabai net moku. Jūs pagalvokit, ko reikalaujat iš niekuo dėto padaro – mokytis skaičiuoti? Na, gerai, tiek to. Aš moku skaičiuoti. Tai pavardinsiu:

  1. Aš esu chamas, nes tas žodis yra kilęs iš tiurkų kalbos žodžio „chamiak“, kuris reiškia žiurkėną. Taip kad čia žodžiai kalba už save. Čia jau nieko net pridėti daugiau nereikia. Kita vertus, lotyniškas pavadinimas Cricetus aiškiai reiškia didžiausių inteligentų žaidimą – kriketą. O lotyniškas crice – reiškia kryžių. Taip kad sudėkite šitas dabar savybes ir lenkitės man dabar, niekingi žmogiūkščiai, nes tokia yra mano semantika.
  2. Dar nebuvo tokio žmogaus, kuris suprastų, kas čia per nesąmoningas rašinėtojas rašinėja. Visi pagalvoja, kad kažkokia Rokiškio bibliotekos žiurkė. Taip, man būtent šitaip kadaise papasakojo viena kažkokių lituanistikos-filologijos mokslų daktarė, kuri sakė, kad labai piktinosi manimi ir netgi bandė išsiaiškinti, kas tai per biblioteka, kad imtųsi priemonių savais kanalais. Taigi, ta proga siunčiu linkėjimų Rokiškio bibliotekininkams. Jei jus kas nors baudžia, tai čia dėl manęs.
  3. Aš kartą bandžiau suskaičiuoti, kiek aš banų padalinau per gyvenimą įvairiose internetinėse vietose. Žinote, tai velniškai sunku padaryti: tarkim, primeti, kad kažkada varydavai kokius kelis šimtus banų per dieną kur nors IRC kasdien, ir taip kelis mėnesius – tai gautųsi jau penkiaženklis skaičius. Ir šitai tėra maža dalis, o kiek dar kitur tų banų pridėliota… Bet aš iki šiol negaliu užtikrintai pasakyti, ar aš kada perkopiau šešiaženklę ribą, ar ne. Nes tokių skaičių jau nesigauna vertinti net ir aproksimuojant.
  4. Cricetus cricetus, kitaip tariant, europinis žiurkėnas – tai ganėtinai stambus padaras. Gigantiškieji žiurkėnai, gyvenantys Elzase (Prancūzijos Rytuose), užauga iki trečdalio metro aukščio ir sveria iki pusės kilogramo. Savo urvuose jie sukaupia iki 65 kilogramų(!!!) maisto atsargų ir nesivaržo užpulti žmonių, jei tie pernelyg užnervina. Šie žiurkėnai yra įtraukti į Raudonąją knygą, jų tėra išlikę apie porą šimtų, tačiau prancūzų kaimiečiai nieko nepaisydami juos naikina, kaltindami, kad žiurkėnai iš jų naktimis esą vagia bulves. Čia aš jau be komentarų.
  5. Pratęsiant apie gigantiškus žiurkėnus, tačiau jau apie pinigus: berods pernai ES skyrė Prancūzijai poros dešimčių milijonų eurų baudą už nesugebėjimą tų gigantiškųjų žiurkėnų apsaugoti nuo nykimo. Bauda buvo skirta už periodą, kai tų žiurkėnų populiacija sumažėjo pora dešimčių individų. Kitaip tariant, vieno žiurkėno kaina buvo grubiai įvertinta maždaug milijonu eurų.
  6. Milijonas eurų yra šiaip jau nedidelė suma***. Aš paskaičiavau, kad jei aš per savo gyvenimą būčiau visad maitinęsis padoriai, bet taupiai ir neišlaidaudamas, tai vien maistui aš tiek pinigų jau būčiau išleidęs. Deja, man kol kas tenka pasitenkinti keleriopai mažesne pravalgytų pinigų suma, kas reiškia, kad tenka save žiauriai ir negailestingai riboti – valgyti toli gražu ne taip maloniai ir gausiai, kaip norėtųsi.
  7. Mano bloge yra dabar apie 30 juodraščių, kur didesne dalimi yra daugmaž pabaigti, bet kažkuo taip ir užkliuvę, todėl nepublikuoti straipsniai. Maždaug pusė iš jų – visai rimti, iš semiotikos, ekonomikos ir pan. temų. Ir negaliu pasakyti, kada aš juos paskelbsiu. Gal taip ir nepaskelbsiu. Kai kurie publikavimo jau laukia daugiau, nei metus, tačiau kažko vis pritrūksta, kad paspausčiau mygtuką „Skelbti“.

Rokiškio Rabinovičiaus nominacijos

Kadangi stilingiausio tinklaraščio apdovanojimai ėmė sklisti kaip tik tuo metu, kai vilnijo protestų prieš ACTA bangos, gavosi taip, kad uždelsiau su savo nominacijomis. Man buvo kilusi mintis paskirti stilingiausio blogerio apdovanojimus tiems, kas dalyvavo prieš ACTA, tačiau vos pabandęs tai atsekti, supratau, kad nesugebėsiu įvardinti net dešimtadalio tų, kam reiktų skirti apdovanojimus: jau protestuose prieš SOPA dalyvavo virš 50 puslapių, o tai juk tebuvo repeticija. Žodžiu, mano kvaila.

Taigi, pasižiūrėsiu paprastai ir padalinsiu apdovanojimus tiesiog taip, kaip man šauna į mano mažą kiaurą galvą, iš kurios viskas iškrenta (todėl net neabejoju, kad eilinį kartą susizgribsiu, kad praleidau krūvą tų, ką ruošiausi apdovanot). Tai tiesiog truputis blogų, kurie, mano manymu, yra verti ne tik to, kad būtų skaitomi, bet ir to, kad būtų pavadinti stilingais. Juose yra kažko išskirtinio:

  • Altajus.net. Šiaip jau Altajus yra tokie kalnai, iš kurių senais laikais į Lietuvą atveždavo tikrą mumijo****, ženšenį ir auksinę šaknį. Kalnai didesne dalimi baisūs, apaugę neįsivaizduojamo tankumo brūzgynais, kurių apatinės šakos ir šaknys susipina į tokį raizginį, kad žmonės, norėdami išlipti į aukštikalnes, turi kilometrų kilometrus kapoti sau proskynas, kad kažkur prasibrautų. Arba, jei nenori kapoti, tai tada tenka lipti tais krūmais, kaip kokiai beždžionei. O po susipynusių šakų ir šaknų sluoksniu sau takus pramina visokie žvėrys – lūšys, lapės ir vilkai, kurie ten laksto, kaip urvuose. Absoliučiai laukiniai kraštai. Tačiau Altajaus blogas – visiška priešingybė: tai tinklaraštis, kur lankosi žmonės, tikintys žiniomis ir švietimu. Tai tie, kas nori pasaulį padaryti gražesniu.
  • Augusta Kava aka Kažkas Netaip. Kartą kažkur komentaruose šią merginą pavadinau ponu. Tai mane iškeikė kažkaip. Bet tai išties viena iš nuostabiausių Lietuvos blogerių, nes turi nesveikai sveiką humoro jausmą ir labai aiškius gėrio imperatyvus. Taip, būtent ji per protestus dėl SOPA nepatingėjo kelias dienas sėdėt ir surašinėt dalyvius. Labai prašau, ponas Augusta, rašyti dažniau. Kategoriškai.
  • Giedrė, kuri rašo blogą. Aš netgi nekomentuosiu, nes čia jau netgi nėra, ką pristatinėti – šiai žavingai moteriai apdovanojimas priklauso neabejotinai, besąlygiškai ir be išlygų. Marš visi skaityt. Beje, ji apdovanojimą gavo jau ne tik iš manęs, bet dar nepasiskelbė, taip kad ponia Giedre, marš skelbti apdovanojimų dabar pat, nes tamsta dvigubai apdovanota!
  • Skirmantas Tumelis. Tai Supertėtis. Aš negalėjau patikėti, kad būna tokių žmonių, kaip supertėčiai. Mane mano antra pusė užpjautų, jei paskaitytų tą blogą. Čia bet kurį vyrą antra pusė užpjautų. Ir negana to, tas blogas yra dar ir pakankamai vyriškas ir įdomus, o ne tik kokie ciucinimaisi. Ir negana to, jisai nusiskuto dėl žmonos, kas yra toksai dalykas, kurio jokia moteris pilnai nesugebės įvertinti niekad. Ponai, tai yra fenomenas ir nauja blogosferos žvaigždė, neturinti analogų. Reklamuokite visiems, tik moterims nerodykit anei už jokius pinigus!
  • Eitnė. Tai jau ne blogas, o portalas, tačiau mes visi žinome, kaip jis išaugo. Taip, tai yra vis dar kažkuo blogas, tegul ir rašomas būrio žmonių. Tai portalas, sugebėjęs išsaugoti blogeriškumo dvasią ir nenutolęs nuo mūsų. Ponai ir ponios, šis projektas – nuostabus. Šis projektas dalyvavo mūsų akcijose prieš interneto cenzūrą, šis portalas yra rašomas mūsų kolegų, jis mums savas. Todėl, nors tai ir portalas, aš jam visvien skiriu Stilingiausio Blogo Apdovanojimą. Jie to nusipelnė, nes jie – vis dar tinklaraštis.
  • Ieva Sedova stebuklų šalyje. Aš ilgokai nesupratau, kad aš ją pažįstu. Pasirodo – teko kadaise susipažinti, prieš N metų ir visai netyčia. Nuostabi menininkė, turinti neįtikėtiną grožio jausmą. Ir taip pat turinti sunkiai įtikėtiną stiliaus pojūtį. Ir dabar aiškėja, kad ji rašo savo blogą, kurį buvau jau aptikęs anksčiau – pilną nuostabių nuotraukų ir paveiksėlių, kertančių per smegenis. Apie tai, kad čia reikia skirti Stilingo Blogerio Apdovanojimą – neverta nei diskutuoti, nes tikrai taip!
  • Ernesta. Taip, ta pati garsioji, įžymioji Ernesta, kuri kuria garsųjį Poko.lt projektą. Ir dar krūvas kitų projektų. Tai moteris, kuri turi mąstymo stilių pačia geriausia prasme. Aš velniškai gerbiu kompiuterastus, hakerius ir programuotojus, nes jie sugeba taip tiksliai mąstyti, kad man kelia gilų susižavėjimą. Argi tai ne stilius? Gerbiamoji Ernesta, aš be abejonių tamstai skiriu apdovanojimą. Tiktai nesakykit, kad čia ne lygis, nes skiriu už smegenis, kurias  tamsta turite ir puikiai naudojate.
  • Beatulia. Ši žavi esybė yra ideali, nes daro tokį skanų maistą, kad aš tegaliu įdėti linką jums ir nieko nekomentuoti. Paskaičiau – susinervinau. Noriu skanumynų.
  • Common Sense. Čia yra procesistai, ToC apologetai ir vertelgos. Paprasti, protingi ir mokantys parašyti taip, kad visi suprastų. Kai kas man kuždėjo dar, kad Lietuvos Vyriausybėje pusė ministrų tenai skaito, o priežastis – paprasta: jie visada pasako, kas svarbu verslui ar kaip verslo požiūriu kažkas gausis. Argi tai ne stiliukas?
  • Baltasis Vaiduoklis. Visi vaiduokliai yra pakvaišę ir antgamtiški, nes jie gi vaiduokliai. Tačiau visi vaiduokliai yra ir stilingi, o ypač tie, kas balti. Šis – rašo vėlgi mokslo ir švietimo temomis, tad grįžtame apdovanotųjų sąraše prie ko pradėję – prie noro padaryti pasaulį gražesniu.

Taigi, ponai ir ponios apdovanotieji. Čia aš jums lenkiuosi ir prašau dabar apdovanoti kitus. Būtent jūs esate išskirtiniausi, gražiausi, nuotabiausi, įspūdingiausi, protingiausi, geriausi ir be abejonės – stilingiausi. Jūs esate daug įstabesni už mane, todėl iš jūsų rankų turi sklisti apdovanojimai. Todėl dabar jūsų prašau apdovanoti tuos, kas yra vertieji.

 

 

————

* Tiesa, paskui dar tyčia išmaišė tą sąrašą, kad kiti nepastebėtų, bet aš tai žinau, kad aš kiečiausias.

** Jie pametė iš Stylish Blogger Awards vieną punktą – kad visi man turi mokėti pinigus, bet aš tą punktą kada nors surasiu ir tada įrodysiu.

*** Žodis „milijonierius“ reiškė kažką prasmingo prieš šimtą metų, kai dolerio vertė buvo kokį šimtą kartų didesnė. Tada tai išties reiškė turtingą žmogų. Tuo tarpu dabar – vidutinis Lietuvos pilietis per gyvenimą uždirbą atlyginimą, kurio momentinis ekvivalentas – maždaug milijonas litų. Tai yra visai nedidelė suma. Kadaise, labai senais laikais, buvo man pakliuvus į rankas tašytė su puse milijono dolerių grynais – tuo metu tai reiškė 2 milijonus litų. Visai nedidelė tašytė. Argi tai pinigai?

**** Mumijo (kalbainiai siūlo sakyti „mumijus“ arba netgi „mumijas“, bet čia aš išvis net nekomentuosiu) – tai toksai keistas pusiau organinis mineralas, kurio kilmė nelabai aiški. Gamtinis mumijo atrodo, kaip pilkšvai rusvi lipnoki akmenys. Jie sumetami vandenin, o tada kelias valandas virinami, kol viskas, kas tik tirpsta – ištirpsta. Lieka tiesiog kažkoks žvyras ir rudas rudas tirpalas. Tas tirpalas nukošiamas, o paskui garinamas tol, kol gaunasi lipni smala, kvepianti jodu, sakais ir dar kažkuo – žodžiu, turinti tokį specifinį mumijo kvapą. Geologai nelabai gali pasakyti, iš ko tas mumijo susidaro, bet pagal sudėtį panašu, kad tai prieš šimtus tūkstančių ar milijonus metų gyvenusių plėšriųjų paukščių išmatos, kurios pirma supuvo, paskui išdžiūvo, o galų gale – kristalizavosi ir pavirto į tą neaiškią masę. Mumijo pasižymi stebėtinai efektingu poveikiu, gydant visokias žaizdeles, nudegimus, spuogus, nutrynimus ir pan., o sovietmečiu kainuodavo klaikius pinigus – iki keliasdešimt rublių už gramą.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Nan Bei – rytietiško maisto restoranas Oze

Aš jau rašiau apie Oze esančias užkandines, pavyzdžiui, apie korėjiečių restoraną „Sura“, o taip pat ir apie „Homeburger“. Su pastaruoju man išties gavosi ablomas – parašiau, nesilankęs ten kokį mėnesį, o po kelių savaičių, kai nuvažiavau, aptikau naują realybę – įdaro hamburgeriams sumažino gal dvigubai, o pačius hamburgerius sumažino kokius pusantro karto, tad kaip sakant apdeitas toks apie juos: vis dar skanesni už bet kokį makdaką, bet tikrai jokių stebuklų neliko nei pėdsako.

Šiandien parašysiu jums apie tokį atseit restoraną Nan Bei, esantį tame pat viršutiniame aukšte, kaip ir visi greiti maistai, tačiau priešingoje pusėje. Tai, esą, restoranas, tačiau jis unikalus, nes turi ypatingai įdomų simptomatikos rinkinį. Iš to rinkinio gal pasimatys kai kurie dalykai, kuriuos galima atsekti daugelio kitų lietuviškų kabokų veikloje, bet čia viskas ryšku, sisteminga, matoma per daugybę skirtingų patikrinimo taškų. Išsyk pasakysiu – nesiūlau eiti į tą Nan Bei. Dar balų neskaičiavau, bet jau esu užtikrintas, kad bus minusas, o ne pliusas (pamatysim tai straipsnio pabaigoje, kai sudėsim visus balus krūvon).

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter