Category Archives: Valgiai ir maistas

Apie kulinariją, maistą ir ėdesį

Maisto fenomenai

Mane kartais užkabina keisti maisto, kulinarijos eksceptai, kur kokia nors nesąmonė atsiranda taip, lyg ji būtų kažkokia duotybė, ir dargi tokia duotybė, kad beveik niekam netgi nekyla anei abejonė, kad čia kažkas gali būti ne taip.

Ne visos katės būna baisios, bet visos nepasižymi protu. Tačiau net ir durniausia katė neėda ryžių, kuriuos didžiausi durniai sugalvoja dėti kaip garnyrą pre šašlo. Ar žinote, kaip nustatyti, kad kabokas yra prastas? Jei jis siūlo šašlus, o garnyras prie jų – kokios nors kruopos, tai kabokas yra prastas.

Na, gal kartais kam nors ir kyla kažkokia abejonė, bet ta abejonė būna labai nestipri. Nes kitaip tokių nesąmonių, apie kokias čia rašau, tiesiog nebūtų. Na, jūs patys pagalvokit, ar galėtų būti toks absurdas, kaip, pvz., silkė su cukrumi? Negalėtų? O jūs tikrai manote, kad tokių nesąmonių šalimais nėra?

Picos ir ketčupas

Kažkada, kai Lietuvoje ėmė rastis picos, niekas čia nei negalvojo apie tai, su kuo jas galima valgyti. Ir niekas jų nemokėjo gaminti. Tiesiog niekas. Bet grynos picos, iškeptos nemokančių nemokšų, būdavo labai sausos ir neskanios – reikėjo padažo.

Spėkit, kas sukosi tada tipiško picas kepti sugalvojusio (ir Italijos nei nemačiusio) lietuvio galvoje? Ogi sukosi klausimas, kokio padažo ant tų picų pilti, kad nebūtų sausa.

Ką čia gali sugalvoti lietuvis? Eilinis lietuvis pradeda mąstyti maždaug taip:

  • Aha, picos yra itališkos…
  • Italai gyvena kažkur Italijoje…
  • Jie valgo picas…
  • Ką jie dar valgo?
  • Dar jie valgo pomidorus, nes ten pomidorai gerai auga…
  • Pomidorai… Iš jų daromas ketčupas…
  • Reiškia, jie picas valgo su ketčupu.

Štai maždaug taip kažkas sugalvojo, kad picos valgomos su ketčupu. O kadangi niekas nei negalėjo patikrinti, tai visokie Čili ir panašūs ėmė tas picas su ketčupu stumdyti.

Iki šiol dauguma lietuvių galvoja, kad picos valgomos su ketčupu, o apie alyvuogių aliejų nei neįtaria.

Štai toks maginis, asociatyvinis mąstymas, sukūręs sunkiai suvokiamą kulinarinį absurdą.

Šašlykai ir ryžiai

Kas antras lietuvis absoliučiai nemoka kepti šašlykų. Ir būtent kas antras lietuvis įsivaizduoja, kad šašlykai valgomi su ryžiais. O jei ne su ryžiais – tai su kokiomis nors kitomis kruopomis, pvz., su grikiais.

Ryžiai prie šašlykų pas mus atsirado gerokai seniau, nei ketčupas prie picų – dar prieš kokį pusę šimtmečio. Kita vertus, atsirado lygiai taip pat durnai, per tokį pat absurdišką asociatyvinį mąstymą: kažkokie durniai bandė sugalvoti, su kuo tie gruzinai, armėnai ar dar kas nors tuos šašlus valgo. Ir tada sugalvojo, kad tie gruzinai ar armėnai – tai matyt kažku Azijoje, tai valgo ryžius, nes visokie kazachai ir kiniečiai tai valgo ryžius.

Tokiems geografiniams priedurniams nei mintis nekilo, kad gruzinai ar armėnai šašlykus valgo arba vienus, su daržovėmis, arba su kokiais nors lavašais, t.y., su duona.

Išties šašlykai valgomi su bet kuo, bet tik ne su kruopomis, tačiau visiškai buki idiotai to niekada nesupras, nes jiems niekada neužteks smegenų. Jie visą gyvenimą taip ir valgys klaikiai iškeptus, perdžiūvusius šašlykus su klaikiais beskoniais, glitėsiškais baltais ryžiais iš pakelių.

Dar basiau, kad šitą klaikų nesuvokimą apie ryžius kai kada žmonės perima taip giliai, kad atsiranda kažkas išvis nepaaiškinamo – aš neseniai tokį fenomeną mačiau Jurbarke. Suprantate, ten yra labai keista šašlykinė (ta, kur visai šalia pat Jurbarko tilto).

Žodžiu, tie Jurbarko šašlykų kepėjai yra išradę tiesiog stebuklingą šašlų variantą – jie juos ne tik kad iškepa, bet jie juos dar ir išrūko karšto rūkymo būdu. Gaunasi kažkas fantastiško.

O paskui žinote, ką jie daro? Jie prikrauna prie šašlų krūvą absurdiškų kopūstų, kelis gabaliukus kažkokio parduotuvinio šaldyto pomidoro (kuris buvo pakankamai šaldytas, kad vos ne švinktelėjęs), dar kažkokių nesąmonių ir krūvą ryžių.

Jiems net minties nekyla, kad, pvz., jie galėtų prie šašlo pridėti folijoje keptą bulvę, o taip pat – ant grotelių keptas daržoves (kokias nors paprikas, baklažanus ir pan.). Jie išvis apie tai net negalvoja. Jie to netgi nėra matę savo gyvenime, nes jei tai būtų matę, tai nepiltų prie savo šašlų tų absurdiškų ryžių su kopūstais, morkomis ir dar kažkokiais absurdais.

Suprantate, žmonės iškepa mėsą taip gerai, kaip vargu ar dar kas nors sugebėtų. Ir paskui sugadina viską tokiais klaikiais garnyrais, kad dar baisiau būtų nebent tada, jei jie dar įdėtų tarkuotų burokėlių, o ant viršaus pabarstytų vegetos.

Baisesnį garnyrą prie šašlų esu matęs tik Vilniaus Dailės akademijos valgykloje, kur vietoje ryžių yra pervirę grikiai, o be to dar ir burokėlių priversta. Šašlykai ten tokia prasti, kad netgi tie pervirę grikiai už juos gaunasi skanesni.

Ponai ir ponios, netgi paprasta juoda duona iš parduotuvės yra geresnis garnyras šašlams, negu ryžiai. Ir jei jūs beriate ryžius į šašlykus, tai jūs nesiteisinkite, kad čia jūsų skonis toks ar dar kažkas – ne, čia ne jūsų skonis toks. Čia tiesiog jūs esate žmonės, kuriems skanus ir kiaulėms skirtas kombikormas.

Negalvokit, kad aš apie jus juokauju. Šašlai su ryžiais – tai būtent tokio lygio gėda.

Graikiškos salotos

Dar vienas, tik dar bukesnis maginio mąstymo fenomenas – tai graikiškos salotos. Man rodos, būtent tokių galima ir dabar dar kokiame nors Čili rasti.

Tai tos graikiškos salotos, kurios su graikiškais riešutais.

Suprantate, kadaise kažkokiems durniams kilo mintis, kad kažką jie kažkur girdėjo, kad Graikijoje daug salotų žmonės valgo visokių. O tai kokios tos salotos graikiškos tada? Ogi neaišku kokios, bet tai matyt, kad su graikiškais riešutais, nes ką daugiau tie graikai gali valgyti, jei ne kokius nors graikiškus riešutus?

Štai taip Lietuvoje ir atsirado graikiškos salotos, kuriose tiesiog koios papuola daržovės, išvis nieko gero, bet yra paberta ar smulkintų, ar kartais netgi ir nesmulkintų graikiškų riešutų.

Tiems, kas tokias salotas daro, nei mintis nekyla, kad jei jau visai graikiškas salotas valgysim, nu tai galime su sūriu jas turėti. Jiems nei mintis nekyla, kad graikai jokių riešutų į savo salotas nededa. Jiems net mintis nekyla, nes jų galvos tokios tuščios, kad mintims ten nėra vietos. Ten tik asociacijos tėra – jei graikiškos salotos, tai graikiški riešutai.

Žinote, kaip nustatyti, kad kažkokio kaboko virėjai yra tiek atsilupę, kad yra kaip ufonautai iš priešistorinės praeities? Ogi iš to, kad tame kaboke yra graikiškos salotos su graikiškais riešutais.

Štai taip visa tai veikia.

Tiesą sakant, aš nežinau net durnesnio varianto už tokias graikiškas salotas. Čia tiesiog nėra ką kalbėt.

Košės ir bananai

Košės su bananais (kad tipo būtų skaniau) – tai irgi toks pat nesusipratimas, tik jau naujesnis, iš moderniųjų, atsiradusių per paskutinius kokius 20 metų.

Štai primeskit, kas yra bananas? Bananas yra kaip ir vaisius, bet pagal savo sudėtį jis išties praktiškai niekuo nesiskiria nuo kokių nors bulvių – t.y., beveik grynas krakmolas su vandeniu. Ir truputis, vos vos cukraus.

Išties būtų skanu valgyti košę su kokia nors uogiene – ten didžiąja dalimi yra cukrus, košė dėl to gaunasi saldi, skani ir viskas gerai. Bet suprantate, kaip veikia supermamų galvos – jos negali, iš principo tiesiog negali mąstyti apie kažką, kas turėtų pridėtinio cukraus. O grynos uogos yra per rūgščios košei.

Kas tada darosi kokioje nors supermamiškoje galvoje? Ogi išlenda kažkokia fantazija, kad va, bananai taigi stebuklingas saldus vaisius, reikia pridėt į košę ir bus gerai. Nes bananai yra kuo tais tiesiog puikūs*.

Rezultatas – košėje, kur ir taip daug krakmolo, to krakmolo koncentracija dar padvigubėja, o ląstelienos koncentracija – dvigubai sumažėja. Ląsteliena, beje – tai bene vienintelis teigiamas dalykas, kuris išvis yra įprastose košėse, nes šiaip jau nieko gero košėse nebūna.

Negana to, tokioje košėje visvien saldumo lieka per mažai, ir lyginant su tokiomis košėmis, į kurias pridėta uogienės – tokia košė visvien lieka visiškai neskani. Ir tai logiška – neįmanoma pataisyti košės, dedant į ją kokias nors bulves ar bananus.

Žiauriausias dalykas yra tai, kad supermamoms tiek žiauriai kažką užspaudžia tie bananai košėse, kad net šitą perskaičiusios, jos nieko nesupras, nepripažins ir ginčysis iki pasiutimo. Aš jums tai garantuoju.

Suprantate, supermamos absoliučiai nuoširdžiai ir šventai paskui tiki, kad kokia nors avižinė košė su bananais – ir sveika**, ir skani.

Saldumynamas – ne!

Galų gale apie paskutinį, visai jau fenomenalų reiškinį – apie menamai sveikus saldumynus, dietinius tortus ir panašius kliedesius. Čia jau netgi ne supermamų, o dar jaunesnės kartos, hipsteriniai absurdai.

Aš apie juos būčiau nei nesužinojęs, jei ne tas vienas kartas, kai vienoje įmonėje, su kuria dirbau, panos mane nutarė pamaitinti dietiniais torčiukais kažkokiais, nes nutarė mane įtikinti, kad sveikas maistas yra sveikesnis už kažkokį ten nesveiką, ir kad negana to, tas sveikas maistas dar ir skanus, o jei ne skanus – tai bent jau valgomas.

Įsivaizduokite kažkokios senos vandeny mirkytos ruginės duonos gabalą, nedakeptą kažkokį. Dabar įsivaizduokite, kad ant jo užpilate kažkokio sojų absurdo, imituojančio plaktą grietinėlę. Ir tada dar užberiate ant viršaus kažkokių šilauogių – kad nebūtų per daug, tai kokias 2-3 iš viso.

Gaunasi absurdiška juoda vandeny permirkusi duona, ant kurios užpurkšta absurdiško klaikaus sojų šlamšto ir tos 2-3 šilauogės ant viršaus.

Aš to mažo gabalėlio torto nesugebėjau suvalgyti. Jis buvo klaikus.

Kai aš pasakiau toms panoms, kad pagal angliavandenių, riebalų, baltymų ir t.t., sudėtį beigi kalorijas išties tas absurdas yra maždaug tas pat, kas normalus pilnavertis saldus tortas, tos panos manimi nepatikėjo. O aš joms toliau ir neįrodinėjau.

Jos tiesiog nežino ir taip ir nesužinos, kad valg atseit dietinį, bet išties – visai nedietinį, užtat siaubingai klaikiai neskanų ir dar kelis kartus brangesnį pseudoekologišką absurdą.

Ar jūs žinojote, kad kilogramas cukraus ir kilogramas miltų pagal savo energetinę vertę – iš esmės tas pats, ir kad jei nuo cukraus pereisit prie tų pačių kiekių juodos duonos, visai nesuliesėsit?

Kažkodėl žmonėms atrodo, kad jei kažkas yra siaubingai neskanu, bet kaip nors dar ir šlykštu, ir dar su užrašais apie ekologiją ar veganišką maistą – tai reiškia, kad tai bus sveikiau.

Žmonės save kankina, valgo klaikias šlykštynes, už kurias moka keturgubus pinigus, ir daro tai be jokios prasmės, o vien tiktai tam, kad… Na, aš netgi nežinau, kam jie tai daro. Aš manau, kad kartais žmonėms užeina kažkoks proto aptemimas, kada jie daro kažkokius absurdus.

Aš todėl ir rašau apie tokius absurdus, nes jie tokie absurdiški, kad normaliu sveiku protu jų egzistavimas nepaaiškinamas. Tai maginio, iracionalaus, asociatyvnio mąstymo apraiškos.

Toks iracionalus mąstymas kartais apima ir visai normalius žmones.

 

———–

*  Išties tai bananas yra bene mažiausiai naudos duodantis ir beprasmiškas vaisius, kuriuo nebent staigiai skrandį užsikimšt galima. Tačiau iš sovietmečio jis daugeliui vis dar atrodo, kaip kažkoksai stebuklas, nes tai buvo sunkiausiai gaunamas iš visų vaisių, kuriuos tik žinojo sovietinis žmogus. Kitų, dar sunkiau gaunamų, sovietinis žmogus banaliai nežinojo.

** Deja, nors ir labai šlykšti, avižinė košė išties yra ir labai sveika – tyrimai rodo, kad ji labai stipriai sumažina miokardo infarkto ir pnaašių ligų riziką. Kita vertus, nuo to, kad ta avižinė košė bus dar neskanesnė, pvz., be uogienės, be druskos, be kondensuoto pieno, specialiai išvierta taip, kad būtų dar labiau nevalgoma – nuo to ji nepasidarys sveikesnė. Visas jos sveikumas yra kažkokiose ten medžiagose, kurios tose avižose yra. Žodžiu, jei tokią košę daktarai jums liepė valgyti, dėkit į ją uogienių, kondensuoto pieno ar dar ko nors tiek, kiek tiktai norit. Tačiau bananų į ją dėti nepatariu – nei naudos iš jų, nei skonio.

Nuostabiausi Lietuvos koldūnai Viduklėje

Neseniai pasivažinėjau šen bei ten, tai vat pakeliui ėmiau ir užvažiavau į Viduklę. Viduklė – mielas toksai gal miestelis, gal kaimelis – net nežinau kaip pasakyti. Man patiko, nors ir dvelkia kažkokiu uždarumu – toli nuo visko – kažkaip lyg užmiršta, atitolę viskas būtų, lyg kitas pasaulis neegzistuotų. Bet kartu tas miestelis turi kažkokios savos geros dvasios, kaip ir daugelis kitų nedidelių lietuviškų gyvenviečių.

Keistas namas, kuris galėtų būti Viduklės iškaba. Gal čia ir yra kažko iškaba, bet man tai pasirodė lyg keistas Viduklės simbolis. Įstringa. Tai gerai.

Keistas namas, kuris galėtų būti Viduklės iškaba. Gal čia ir yra kažko iškaba, bet man tai pasirodė lyg keistas Viduklės simbolis. Įstringa atmintyje. Tai gerai, nes padeda prisiminti. Jei prisimeni – atvyksti dar kartą.

Viduklėje taip pat yra koldūnai. Ir jie yra šio pasakojimo priežastis. Ir jie yra legendiniai, nes kas jų pavalgo, paskui neužmiršta.

Continue reading

Andrius Užkalnis

Andriaus Užkalnio fenomenas

Ponas Andrius Užkalnis, apie kurį jau rašiau, kad jis yra tyros, mielaširdingos dvasios ir labai šiltas žmogus, išties tai yra visai gal ir atvirkščiai, nes jis yra dar ir skleidžiantis dideles, neišpasakytai dideles galias ir jau dėl šito tai aš vakar susinervinau. Man šitai nelabai patiko, nors turiu pripažinti, kad įspūdį visgi padarė.

Aš kabu apie Užkalnio fenomeną. Kabokai išprotėja nuo šito dalyko, nes vienas Užkalnio žodis gali nulemti ir absoliučią sėkmę per vieną dieną, ir bankrotą. Tai ir yra Užkalnio fenomenas.

Andrius Užkalnis

Andrius Užkalnis su šuniuku. Jorkšyro terjeru. Tai jums ženklas. Nuotraukos autorius – Algis Kriščiūnas.

Šiaip tai aišku, reikia pasakyti, kad niekas to Užkalnio neskaito, visiems jis nusibodo, niekam neįdomus, išsikvėpė, jau nieko nesupranta, tiktai temoka pilti ant aplinkinių purvą, skleidžia patyčias ir nieko protingo nepasako, o tokius rašinėlius, kaip jis, rašydavo visi mokykloje 4 klasėje besimokydami, be to Užkalnis yra negražus, o taip pat nieko nesupranta apie maistą ir nemoka netgi išvirti makaronų iš pakelio. Peace.

Na, gerai. Jei truputį rimčiau, tai išties tai dreba visi, ką parašys Andrius Užkalnis. Nes jis kai drebia, tai nesvarbu ar teisingai, ar neteisingai, tačiau maža nepasirodo. O dar kai drebia taip, kad niekas nesuprastų, kad čia jis rašo, tai išvis žmonėms smegenys susisuka.

Jūs dar nežinote kai kurių jo slapyvardžių bei mistifikacijų ir aš jums pasakysiu, kad geriau jūs to nežinokit, nes verksite ir raudosite ir prašysite atžinoti atgal, bet jei sužinosite, tai niekas jums nebepadės. Jūs dar to nežinote, bet jūs netgi klausotės per radiją Užkalnio sukurtas dainas.

Continue reading

Vilniaus plovas

Receptų knygos viršelis gana neįprastas, bet visai gražus.

Regimanto Dimos košių receptų knygos „Vilniaus plovas“ viršelis gana neįprastas, bet visai gražus.

Kai prieš kokią savaitę savo kalendoriuje pastebėjau iš kažkur atsiradusį užrašą apie kažkokį plovo valgymą, nieko nesupratau. Paskui dar pastebėjau užrašą, kad čia toksai Regimantas Dima organizuoja kažkokį vakarėlį.

Na, galvoju, tiek jau to su tais vakarėliais – visos dienos užimtos, vakarai užimti, darbų iki kaklo ir išvis čia kažkas neaiškaus. Ale taip gavosi, kad tą dieną atsilaisvino kažkas ir nutariau, kad tiek jau to – dar pažiūrėjau, kad krūva pažįstamų iš internetų žada dalyvauti. Kažkodėl matyt susidomėjimas maisto gaminimu yra didelis. Daug supermamų tuo domisi, košytės ten visokios, žinote.

Taigi, nuvykau. Plovo kažkodėl nebuvo, kokios nors kitokios košės – irgi. Suprantate, ponas Regimantas Dima, vietoje to, kad būtų surengęs kažkokią plovo vakaruškę, surengė savo kulinarinės knygos pristatymą. Apie tai, kaip galima virti kaukazietišką plovą, kazachišką plovą, tadžikišką plovą, afrikietišką plovą ir dar belenkokį. Ir dar pristatė kažkokią grikių košės receptūrą su voveruškomis, kurią pavadino Vilniaus plovu.

Ta besijuokianti moteris dešinėje - tai legendarinė Geležinė Lapė.

Ta besijuokianti moteris dešinėje – tai legendarinė Geležinė Lapė. Fotkinta per langą, nes kitaip į vidų pakliūti buvo neįmanoma.

Ir netgi nebuvo plovo. Buvo Justinas Žilinskas, buvo manęs pasidrovėjusi Cponkė (aka Urtentic), buvo netgi Tomas Bikelis (jis kažkoksai brangus Žilinsko draugas gal, kad į tuos pačius renginius vaikšto?). Dar buvo legendinė Geležinė Lapė. Ir aišku, buvo pats Gyvenimo Stebėtojas. Bet plovo nebuvo. Tik ta receptų knyga apie košių gaminimą.

Continue reading

Kaišiadorys, Toskana ir vidinė Laukinių Žąsų virtuvė

Toskana Kaišiadoryse. Restorano ir viešbučio fasadas.

Šalia pat gražiausio Kaišiadorių parko yra ir geriausias Kaišiadorių restoranas.

Aš jums šiandien atskleisiu šį bei tą apie garsiausio Lietuvos maisto portalo darbo ypatybes, kurių jūs nesužinotumėt iš jų pačių. O viskas todėl, kad vakar nuvažiavau į Kaišiadoris. Tiesiog dėl to, kad netikėtu būdu esu vienas iš vadeivų garsiausiame, žymiausiame, absoliučiai tobulame, aukščiausios kompetencijos restoranų ir kavinių apžvalgų portale „Laukinės Žąsys“. Man tai labai keista pačiam, nes rodos, nieko aš ten ir parašęs nesu, bet esu tenai vyr. auditorius, konsultantas procesiniais klausimais ir darbuotojų vindikacijos vadovas.

Patikrinimai portale yra labai paprasti: autoriai, kurie rašo, būna kontroliuojami specialaus vadovybinio audito komiteto, kuris nusprendžia, ar autorius savo teiginius pagrindžia faktais, ar kažkokiais neaiškiais kriterijais. Ir aš šitaip kartą netgi kotroliavau paties Andriaus Užkalnio patikrinimą, įvykdytą kažkokiame aukštos klasės restorane. Tiesa, kadangi patingėjau nuvykti į vietą patikrinimui tikslingai, tai gavosi, kad parašiau kažką apie patį „Laukinių Žąsų“ vyr. redaktorių Andrių Užkalnį, už ką anas žadėjo pasamdyti man kažkokius auklėtojus, kurie iš manęs padarytų maistą sliekams. Bet paskui paaiškėjo, kad gaudyk žiurkėną laukuose su visais slaptais dokumentais, taip kad Andrius Užkalnis apsigalvojo.

Kiekvienas rašantis į „Laukines Žąsis“ žino, kad norint parašyti tenai straipsnį, reikia nešti kyšius visiems atsakingiesiems, o paskui dar didesnės vertės dovaną pačiam vyriausiam redaktoriui. Bet jau kai autorius pripažįstamas, tai redaktorius nusprendžia patikrinti, ar jis savo straipsniuose nekliedi kažkokių pasakų, ar nėra straipsnyje kažkokios užslėptos reklamos arba teigiamų sutirštinimų. Todėl mane ir pasiuntė patikrinimui į Kaišiadoryse esančią „Toskaną“.

Štai taip aš žinojau jau kur važiuoju. Ir žinojau apie tai, kad Skirmantas Tumelis parašė apie Kaišiadorių „Toskaną“ neadekvačiai teigiamą straipsnį, visiškai neatitinkantį pačios „Laukinių Žąsų“ koncepcijos – rašyti taip baisiai, kad blogų resotranų savininkai žudytųsi, o pačių geriausių restoranų savininkai verktų, kad jie dar nepasiekė tinkamo lygio. Būtent dėl to tasai straipsnis ilgai buvo nepublikuojamas, nes mano teikimu ir paties Andriaus Užkalnio sprendimu turėjo būti išneštas verdiktas: ar ponas Skirmantas Tumelis nebuvo įkalbintas pernelyg gerai parašyti kokiais nors pataikavimais ar kitais būdais, kai lankėsi Kaišiadoryse, kadangi jam ten kažkodėl patinka lankytis.

Taip kad aš ir nuvykau patikrinti. Čia iškart pasakysiu, kad tikrinimo metu yra naudojama ne garsi „Laukinių Žąsų“ slapta vertinimo metodika, o atviras pagerinto audito vertinimo metodas, kuris visada būna pagrindžiamas skaičiais: bet kuriam restoranui išsyk duodama -10 balų, o tada jau žiūrima, ar jisai sugebės surinkti teigiamus balus. Teigiamų balų leidžiama duoti ne daugiau, kaip 4 už maistą, ne daugiau, kaip 2 už aptarnavimą ir ne daugiau, kaip 2 už aplinką ir visas kitas savybes. Iš kiekvienų taip gautų balų atimama dar po 1 balą, o paskui dar 1 balas atimamas iš sumos. Minusinių balų tuo tarpu galima duoti neribotai ir už bet ką, nes reikia būti priekabiam, kad būtų visa teisybė įvardinta. Čia tam, kad nesigautų teigiamas vertinimas ir audituojamas autorius liktų visada kaltas.

Continue reading