Tag: Lietuva

Sausio 13 prisimenant

Aš Sausio 13 nenoriu pasakoti kažkokių istorijų. Gal nebent pasiūlyčiau paskaityti vieną, kuri pačią esmę parodo – ją ponas Vytautas Vorobjovas labai gražiai aprašė. Būtent tokiose istorijose ir pasimato, kaip žmones suvienija bendras supratimas apie kiekvieno laisvę. Aš gal ir nenorėčiau aiškinti, nes tai šiaip jau senų perdylų užsiėmimas – pasakoti apie praeitį ir taip toliau. Bet nu ką daryt, jei tas jaunimas nesupranta? :-)

Išsyk pasakysiu svarbiausią: nesvarbu, kas ką bešnekėtų, žmonės eitų ginti savo laisvės vėl. Eitų ne todėl, kad šita valdžia gera ar šita valdžia bloga, o eitų tiesiog dėl savo asmeninės laisvės. Eitų todėl, kad tai yra Lietuva, kurioje kiekvienas iš mūsų gyvename taip, kaip nusprendžiame. Eitų todėl, kad tai laisvė rinktis pačiam, nesvarbu, koks bebūtum. Eitų todėl, kad niekas nenori savo paties laisvės atiduoti į svetimas rankas.

Laisvė kelio ženklas

Laisvė - tai tiesiog galimybė rinktis. Ir arba gali rinktis, arba negali. Tie, kas žuvo Sausio 13, pasirinko laisvę. Nes kitaip jie nebūtų galėję rinktis. Mes visi pasirinkom laisvę. Taip Lietuva ir išėjo iš Sovietų Sąjungos. Nepriklausomybė pasidarė faktas.

Jei manęs kas paprašytų apibrėžimo, negalėčiau pasakyti, kas išties yra Lietuva. Tai, tur būt, yra kažkokia kiekvieno iš mūsų bendra dalelė, kuri mus jungia. Kažkokia dalelė, kur nevalia kištis niekam iš šalies. Kiekvieno iš mūsų, skirtinga, bet visvien mūsų, o ne pašalinių Lietuva. Lietuva, kuri yra mūsų galvose. Ir nesvarbu netgi kaip kiekvienas tą Lietuvą apibrėžiame: mes čia tiesiog gyvename, čia mūsų draugai, čia mūsų gabalėlis laisvės ir galimybių, čia mūsų giminės, čia mūsų atsiminimai, vaikai, praeitis, ateitis, svajonės, norai ir dar kažkas. Kiekvieno kažkas. Kažkas, ką nori išsaugoti. Kažkas, ko nenori prarasti. Kažkas, kas yra mums svarbu.

Kiekvienas mes turime tą bendrą kažką, kas mus jungia. Kažką, kas bendra man, kokiam nors mokytojui, darbininkui, šlavėjui, ministrui, valkatai ir menininkui. Kažką, kas tiesiog mums leidžia jaustis savimi ir būti kartu. Kartu – vienoje šalyje, nesvarbu, kokie mes bebūtume. Gal būt tas mus jungiantis dalykas vadinasi laisvė. Teisė spręsti pačiam. Gal ji sunki, bet tai laisvė.

Žmonės, kurie Sausio 13 ėjo ginti TV bokšto, Aukščiausios Tarybos, Vyriausybės, LRT – tai tiesiog paprasti žmonės. Tokie, kaip kiekvienas iš mūsų, nes mes ir buvom kiekvienas toks. Mes ėjom ne dėl to, kad valdžia kažkokia, o tik dėl to, kad visi labai gerai supratome: yra žmonių pasirinkimo laisvė ir yra režimas, kuris tos laisvės nepalieka. Kiekvienam buvo aišku, kad jokios laisvės nebus, jei ta trapi, dar tik žodžiais nepriklausoma Lietuva žlugs.

Lietuvos Nepriklausomybė tuo metu buvo tik deklaracija, tačiau ji buvo kiekvieno laisvės deklaracija. Ir kiekvienas pats tiesiog apsispręsdavo: būti nepriklausomu ar likti vergu. Ir atitinkamai žmonės ėjo. Ėjo, nes teisė nuspręsti pačiam – tai tokia teisė, kurios negali atsisakyti.

Budėti ėjo dešimtys ir šimtai tūkstančių. Budėti eidavo kiekvienas tada, kai galėdavo. Daugybė žmonių tiems, kas sėdėdavo ten naktimis, nešė maistą, daugybė prie Parlamento praleisdavo dienas, naktis ir ištisas savaites. O budintys tiesiog laukė, kol atvažiuos tankai, kareiviai ir ims šaudyti. Laukė tiesiog tam, kad gyventų laisvais. Arba kad mirtų, bet visvien liktų laisvais. Tai juk paprasta.

Būtent tada, Sausio 13, viskas stojo į vietas galutinai: yra sena nusikaltėlių gauja, žudikai, kurie tos laisvės nenori duoti. Ir yra nauja, mūsų galvose esanti Lietuva – tas kažkas, ko aš išties negaliu apibrėžti. Ir laisvė priklauso tik nuo mūsų, nuo kiekvieno iš mūsų. Ir geriau mirti, negu prarasti savo laisvę spręsti, nes be laisvės gyvenimas nėra gyvenimas.

Tai buvo paprasta, visus vienijanti mintis. Tokia paprasta, kad ją vienodai suprato kiekvienas – pradedant buduliais ir baigiant inteligentais. Tuo metu dingo bet kokie barjerai – megztos beretės rado bendrą kalbą su pankais, turginiai – su policininkais, įstaigų vadovai – su darbininkais. Rusai, lenkai, lietuviai, tikintys ir ateistiški, jauni ir seni – visiems galvose buvo tas pat: arba pats renkiesi, arba už tave nuspręs kiti. Ir tie kiti tau laisvės neduos.

Po Sausio 13 žmonių minios aplink Aukščiausią Tarybą nesumažėjo – gal netgi atvirkščiai, išaugo. Kai kuriuos užsieniečius stebino, kad tėvai ateidavo su vaikais. Labai paprastai viską įvardino viena mama, sėdėjusi prie laužo su savo vaikais: “geriau mes mirsim čia, negu liksim gyvi tame režime, nes taip, kaip mano tėvams teko gyventi teko prie Stalino, geriau negyventi išvis“. Visiems ten buvusiems šitai buvo tiesiog savaime aišku.

Po Sausio 13 šitai pasidarė aišku ir tiems, kas žudė. Jie suprato, kad laisvę iš mūsų atimti gali tik vienu būdu – per kalnus lavonų, per kraujo upes, per beginklių žmonių skerdynes, kurias pamatytų visas pasaulis. Jie tai būtų galėję padaryti, bet tai būtų sukėlę staigią visos Sovietų Sąjungos katastrofą, kuri ir taip jau buvo netoli. Jie išsigando mūsų. Mes laimėjome, nes mes patys nusprendėme likti laisvais.

Dabar tie, kas tada buvo vaikais, jau išaugo. Išaugo, gal nepamatę visus traiškančios sovietinės sistemos, bet užtat pamatę laisvę, kurioje patys gali nuspręsti, ką daryti. Nuspręsti, ar būti kairiuoju, ar dešiniuoju. Nuspręsti, kur mokytis, kur dirbti. Nuspręsti, ar gyventi Lietuvoje, ar emigruoti. Nuspręsti praktiškai viską, ką galima nuspręsti. Ta laisvė yra tokia didelė, kad daugelį ji baugina, bet būtent laisvė yra tas dalykas, kurio negali atsisakyti, ją gavęs.

Būtent todėl aš labai gerai žinau: nesvarbu, ką šneka kokie nors propagandistai – jei vėl taip būtų, vėl viskas būtų taip, kaip jau buvo. Minios žmonių eitų ginti Parlamento – ir ne dėl valdžios, o dėl savęs, dėl savo laisvės.


Pinigai Lietuvoje. 1794 Kosciuškos banknotai

Pirmi popieriniai pinigai Lietuvoje pasirodė dar XVIII amžiaus pabaigoje. Galime tarti, kad Lietuva taip tapo viena iš pažangiausių valstybių Europoje, bet kita vertus, šitaip pat tapo ir viena iš pirmų pasaulio šalių, patyrusių hiperinfliaciją.

Prasidėjo viskas dar 1772, kai įvyko pirmasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas. Po jo valstybė smuko į vis gilėjančią finansinę krizę. Po antrojo padalinimo, įvykusio 1793, krizė pavirto į taip vadinamą politinį ir ekonominį pyzdauską, pasibaigusį Tado Kosciuškos sukilimu 1794. O štai jau sukilimui prireikė pinigų.

Tado Kosciuškos banknotas, popierinis 1794 metų pinigas, 4 zlotai

Čia yra pusė talerio arba 4 sidabriniai zlotai, išleisti Tado Kosciuškos 1794 metų sukilimo metu

Pinigų trūko. Trūko ir iki sukilimo, o jau prasidėjus sukilimui, trūkumas pasidarė visiškai tragišku. Vat čia Tadas Kosciuška ir pasinaudojo 1790 prancūzų revoliucionierių patirtimi: vietoje to, kad mokėtų auksu ir sidabru, išleido praktiškai niekuo nepadengtus popierinius pinigus. Prancūzai, išleidę asignacijas, padengtas išimtinai valdžios įsipareigojimais, kuriam laikui sugebėjo išspręsti finansines problemas, tegul ir patirdami hiperinfliaciją. Tado Kosciuškos sukilėliai, išleidę zlotus, po kelerių metų irgi įstengė pafinansuoti savo reikalus popieriumi.

Vat čia pasižiūrėkim truputį paveiksliukų su tais pinigais. Visi jie vienpusiai, spauda – iškiliaspaudė. Skiriasi popieriaus spalva, banknotų numeriai įrašyti ranka, ranka ir pasirašyti. Vertę šie banknotai ėmė prarasdinėti jau po kelių savaičių – niekas netikėjo, kad sukilėliai ilgai išsilaikys. Tas ir atsitiko – jau tų pačių 1794 rudenį sukilimas buvo nuslopintas, o 1795 įvyko paskutinis, trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas.

 


Kaip atrodė Vilnius prieš 400 metų

Čia vienas paveiksliukas, gana nemažos rezoliucijos – iš Georg Braun ir Franz Hogenberg atlaso “Civitates orbis terrarum” – šiame šešiatomyje, išleistame 1572-1617 metais yra pirmą kartą atvaizduojamas Vilnius.

Tiesiog pagalvojau, kad bus kam nors įdomu pamatyti – atvaizdas visgi istorinis. Paspaudus, paveiksliukas smarkiai didinasi.

Braun Hogenberg atlasas, Vilnius, Lietuva


Kaišiadorys, truputis padrikų įspūdžių

Aš kadaise rašiau apie tai, kaip buvau Kaišiadorių Toskanoje. Bet aš tuo pačiu ir pačiuose Kaišiadoryse juk buvau. Nuotraukų padariau truputį, gal jos ir kasdienės pasirodytų, bet man tas miestelis labai patiko. Žinote, kas labiausiai man tenai užkliuvo? Ogi vairuotojai. Ir pavadinimas Kaišedarai. Apie tai, kodėl Kaišiadorys kartais pasidaro Kaišedarai, kadaise rašė Skirmantas Tumelis. Ten pasiskaitykite.

Kaišedarai

Kaip sako legenda, tikras pavadinimas turėtų būti ne Kaišiadorys, o Kaišedarai. Aiškiai glumintojų čia esama, ir humoro jausmas mieste yra gyvas.

Aš niekur Lietuvoje nesu matęs tokių tvarkingų ir puikių vairuotojų, kaip Kaišiadoryse. Tai tiesiog neįtikėtina: vos prieini prie perėjos, visi sustoja. Ir toje pat pusėje važiuojantys, ir priešingoje pusėje važiuojanys. Visi ir išsyk. Tvarkingai, lyg burtų lazdele mostelėjus.

Ponai kaišiadoriečiai ir kaišiadorietės, aš šiuomi savo straipsniu sertifikuoju ir patvirtinu, kad jūs esate puikus miestas, laisvas nuo nesakysiu kokių gatvinių paukščių, nes tokio gražaus eismo aš niekur daugiau nemačiau. Ir taip pat noriu perduoti pagarbą ir linkėjimus Kaišiadorių policijai, kad taip rūpinasi eismo saugumu. Man tie vairuotojai padarė įspūdį, kurio neužmirštu iki šiolei, nes pasijutau ne kaip Lietuvoje.

Taigi, čia jums truputis visokių fotografijų, kad nebūtų nuobodu. Kai kurias truputį pakomentavau dar.

(continue reading…)


Valiutos stabilumas Lietuvoje. Pinigų istorija.

Tie, kas taupo pinigus, ypač bankuose, nelabai tesusimąsto, kad vaikosi fikcijos. Santaupos yra neįtikėtinai laikinas dalykas, net jei nežiūrėsime į kokią nors infliaciją – jei tikitės, kad galite tiesiog prisitaupyti pinigų senatvei, klystate labai, labai smarkiai. Na, nebent jūsų senatvė jau visai ant nosies ir gyventi jums teliko keletas metų.

1 litas, 1994 laida

Ar prisimenate dar tokį pinigą? Įvestas tais pat metais, kai litas susietas su JAV doleriu - 1994. Ilgą laiką Žemaitė buvo vienu iš populiariausių banknotų. Pagal tuometinę vertę tur būt atitiktų kokius 5 dabartinius litus. Tačiau infliacija - ne vienintelis pasikeitimas, kuris įvyko per tą laiką.

Ar žinote, kiek Lietuvoje buvo kardinalių valiutinių pasikeitimų per paskutinį šimtą metų? Aš jums papasakosiu ir tada turėsite vaizdą apie tai, koks nestabilus ir laikinas dalykas yra pinigai. Kiek pastebiu, dauguma žmonių apie tai išvis nesusimąsto, kad pinigų vertė – kaip vandens lašas ant įkaitusios keptuvės: lyg ir yra, o žiū – ir dingo.

(continue reading…)


  • Rokiškis Rabinovičius

    Rokiškis Rabinovičius visas toks gražus, dabar mane garbinkite.
  • Šį tinklapį gina BATGA-A

    Blogosferos Autorių Teisių Gynimo Asociacijos Agentūra
  • Kategorijos

  • Garbiausi mėnesio fleimeriai

  • Archyvai

    Kalendorius

    Gegužės 2013
    P A T K P Š S
    « Bal    
     12345
    6789101112
    13141516171819
    20212223242526
    2728293031  
    Copyright © 2010 Rokiškis
    iDream theme by Templates Next | Powered by WordPress
    Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex