Aš Sausio 13 nenoriu pasakoti kažkokių istorijų. Gal nebent pasiūlyčiau paskaityti vieną, kuri pačią esmę parodo – ją ponas Vytautas Vorobjovas labai gražiai aprašė. Būtent tokiose istorijose ir pasimato, kaip žmones suvienija bendras supratimas apie kiekvieno laisvę. Aš gal ir nenorėčiau aiškinti, nes tai šiaip jau senų perdylų užsiėmimas – pasakoti apie praeitį ir taip toliau. Bet nu ką daryt, jei tas jaunimas nesupranta? 
Išsyk pasakysiu svarbiausią: nesvarbu, kas ką bešnekėtų, žmonės eitų ginti savo laisvės vėl. Eitų ne todėl, kad šita valdžia gera ar šita valdžia bloga, o eitų tiesiog dėl savo asmeninės laisvės. Eitų todėl, kad tai yra Lietuva, kurioje kiekvienas iš mūsų gyvename taip, kaip nusprendžiame. Eitų todėl, kad tai laisvė rinktis pačiam, nesvarbu, koks bebūtum. Eitų todėl, kad niekas nenori savo paties laisvės atiduoti į svetimas rankas.
Laisvė - tai tiesiog galimybė rinktis. Ir arba gali rinktis, arba negali. Tie, kas žuvo Sausio 13, pasirinko laisvę. Nes kitaip jie nebūtų galėję rinktis. Mes visi pasirinkom laisvę. Taip Lietuva ir išėjo iš Sovietų Sąjungos. Nepriklausomybė pasidarė faktas.
Jei manęs kas paprašytų apibrėžimo, negalėčiau pasakyti, kas išties yra Lietuva. Tai, tur būt, yra kažkokia kiekvieno iš mūsų bendra dalelė, kuri mus jungia. Kažkokia dalelė, kur nevalia kištis niekam iš šalies. Kiekvieno iš mūsų, skirtinga, bet visvien mūsų, o ne pašalinių Lietuva. Lietuva, kuri yra mūsų galvose. Ir nesvarbu netgi kaip kiekvienas tą Lietuvą apibrėžiame: mes čia tiesiog gyvename, čia mūsų draugai, čia mūsų gabalėlis laisvės ir galimybių, čia mūsų giminės, čia mūsų atsiminimai, vaikai, praeitis, ateitis, svajonės, norai ir dar kažkas. Kiekvieno kažkas. Kažkas, ką nori išsaugoti. Kažkas, ko nenori prarasti. Kažkas, kas yra mums svarbu.
Kiekvienas mes turime tą bendrą kažką, kas mus jungia. Kažką, kas bendra man, kokiam nors mokytojui, darbininkui, šlavėjui, ministrui, valkatai ir menininkui. Kažką, kas tiesiog mums leidžia jaustis savimi ir būti kartu. Kartu – vienoje šalyje, nesvarbu, kokie mes bebūtume. Gal būt tas mus jungiantis dalykas vadinasi laisvė. Teisė spręsti pačiam. Gal ji sunki, bet tai laisvė.
Žmonės, kurie Sausio 13 ėjo ginti TV bokšto, Aukščiausios Tarybos, Vyriausybės, LRT – tai tiesiog paprasti žmonės. Tokie, kaip kiekvienas iš mūsų, nes mes ir buvom kiekvienas toks. Mes ėjom ne dėl to, kad valdžia kažkokia, o tik dėl to, kad visi labai gerai supratome: yra žmonių pasirinkimo laisvė ir yra režimas, kuris tos laisvės nepalieka. Kiekvienam buvo aišku, kad jokios laisvės nebus, jei ta trapi, dar tik žodžiais nepriklausoma Lietuva žlugs.
Lietuvos Nepriklausomybė tuo metu buvo tik deklaracija, tačiau ji buvo kiekvieno laisvės deklaracija. Ir kiekvienas pats tiesiog apsispręsdavo: būti nepriklausomu ar likti vergu. Ir atitinkamai žmonės ėjo. Ėjo, nes teisė nuspręsti pačiam – tai tokia teisė, kurios negali atsisakyti.
Budėti ėjo dešimtys ir šimtai tūkstančių. Budėti eidavo kiekvienas tada, kai galėdavo. Daugybė žmonių tiems, kas sėdėdavo ten naktimis, nešė maistą, daugybė prie Parlamento praleisdavo dienas, naktis ir ištisas savaites. O budintys tiesiog laukė, kol atvažiuos tankai, kareiviai ir ims šaudyti. Laukė tiesiog tam, kad gyventų laisvais. Arba kad mirtų, bet visvien liktų laisvais. Tai juk paprasta.
Būtent tada, Sausio 13, viskas stojo į vietas galutinai: yra sena nusikaltėlių gauja, žudikai, kurie tos laisvės nenori duoti. Ir yra nauja, mūsų galvose esanti Lietuva – tas kažkas, ko aš išties negaliu apibrėžti. Ir laisvė priklauso tik nuo mūsų, nuo kiekvieno iš mūsų. Ir geriau mirti, negu prarasti savo laisvę spręsti, nes be laisvės gyvenimas nėra gyvenimas.
Tai buvo paprasta, visus vienijanti mintis. Tokia paprasta, kad ją vienodai suprato kiekvienas – pradedant buduliais ir baigiant inteligentais. Tuo metu dingo bet kokie barjerai – megztos beretės rado bendrą kalbą su pankais, turginiai – su policininkais, įstaigų vadovai – su darbininkais. Rusai, lenkai, lietuviai, tikintys ir ateistiški, jauni ir seni – visiems galvose buvo tas pat: arba pats renkiesi, arba už tave nuspręs kiti. Ir tie kiti tau laisvės neduos.
Po Sausio 13 žmonių minios aplink Aukščiausią Tarybą nesumažėjo – gal netgi atvirkščiai, išaugo. Kai kuriuos užsieniečius stebino, kad tėvai ateidavo su vaikais. Labai paprastai viską įvardino viena mama, sėdėjusi prie laužo su savo vaikais: “geriau mes mirsim čia, negu liksim gyvi tame režime, nes taip, kaip mano tėvams teko gyventi teko prie Stalino, geriau negyventi išvis“. Visiems ten buvusiems šitai buvo tiesiog savaime aišku.
Po Sausio 13 šitai pasidarė aišku ir tiems, kas žudė. Jie suprato, kad laisvę iš mūsų atimti gali tik vienu būdu – per kalnus lavonų, per kraujo upes, per beginklių žmonių skerdynes, kurias pamatytų visas pasaulis. Jie tai būtų galėję padaryti, bet tai būtų sukėlę staigią visos Sovietų Sąjungos katastrofą, kuri ir taip jau buvo netoli. Jie išsigando mūsų. Mes laimėjome, nes mes patys nusprendėme likti laisvais.
Dabar tie, kas tada buvo vaikais, jau išaugo. Išaugo, gal nepamatę visus traiškančios sovietinės sistemos, bet užtat pamatę laisvę, kurioje patys gali nuspręsti, ką daryti. Nuspręsti, ar būti kairiuoju, ar dešiniuoju. Nuspręsti, kur mokytis, kur dirbti. Nuspręsti, ar gyventi Lietuvoje, ar emigruoti. Nuspręsti praktiškai viską, ką galima nuspręsti. Ta laisvė yra tokia didelė, kad daugelį ji baugina, bet būtent laisvė yra tas dalykas, kurio negali atsisakyti, ją gavęs.
Būtent todėl aš labai gerai žinau: nesvarbu, ką šneka kokie nors propagandistai – jei vėl taip būtų, vėl viskas būtų taip, kaip jau buvo. Minios žmonių eitų ginti Parlamento – ir ne dėl valdžios, o dėl savęs, dėl savo laisvės.
Rokiškis
Vita