Category Archives: Mokslas ir technika

Straipsniai apie mokslą ir techniką

Sovietų baudžiamoji psichiatrija, esminis teroro įrankis

Sovietinės psichiatrijos tema yra tokia plati, kad aš netgi nežinau, nuo ko išvis pradėti – ar nuo sąvokų, ar nuo istorinių ekskursų, ar nuo asmenybių, ar nuo to, kaip viskas išaiškėjo. Tiesiog nežinau, nes visko pernelyg daug.

Sovietmečio pabaigoje disidentams tikrą siaubą varė jau ne Lubianka su KGB, o Serbskio institutas ir psichiatrinė sistema, vadovaujama Andrejaus Snežnevskio. Taip, čia nuotraukoje – ne kalėjimo, o durnyno vartai. Beveik visi pacientai čia būdavo tiesiog tie, kas kažkuo neįtiko valdžiai, nors kartais atveždavo ir vieną-kitą tikrą nusikaltėlį.

Aš ilgai rašiau šitą straipsnį, o paskui gavosi įvykis – kažkokia firma su Lietuvos psichiatrų asociacijos vado palaiminimu ėmė rodyti psichikos sutrikimų turinčius žmones kaip kažkokius gyvūnus iš zoologijos sodo – kažkokiems kursų dalyviams. Ir dar su pasakojimais apie SOS mygtukus ir visokias baisenybes.

Jei pasižiūrėsim į ICD-10 esančią tarptautinę ligų klasifikaciją, F skyrių (ta raide žymimi psichikos sutrikimai), tai visi sau bent po vieną surasim, o gal ir po kelis. Tą galiu garantuoti – pasižiūrėkit tenai patys. Ir pabandykit įsivaizduoti, kad iš jūsų kažkas atima bet kokias teises ir paskui demonstruoja lyg beždžionėles kažkokių kursų dalyviams.

Po šio skandalo Dainius Pūras, kadaise kūręs psichiatrų asociaciją, iš jos išstojo, pareikšdamas, kad tai yra sovietmetis. Ir taip, panašu, kad požiūris į žmones pas daugelį senesnių lietuviškų psichiatrų yra toks pats, koks buvo sovietiniais laikais.

Todėl, kad ir neišdirbtą (ir kažkur gal fragmentiką), aš jums šiandien duodu dar vieną ilgai rašytą straipsnį apie sovietinius laikus. Apie tai, kaip Nikita Chruščiovas lagerius pakeitė į durnynus. Apie tai, kaip durnynai tapo pagrindiniu, tyliai veikiančiu, užmaskuotu sovietinio teroro įrankiu.

Gal po šio straipsnio bus lengviau suvokti ir tai, iš kur išties atėjęs tas požiūris į žmones, kaip į kokias beždžionėles, su kuriomis galima daryti viską, ką tik nori.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Cheminio ginklo panaudojimo taktika

Šis straipsnis bus kiek labiau apie chemijos naudojimo būdus bei istoriją ir tik truputį (visai truputį, iš konteksto) ir apie spėliones, kodėl Bashar al-Assad režimas gana drąsiai tą chemiją panaudojo netgi po visų sankcijų. T.y., kodėl galėjo naudoti cheminį ginklą, tikėdamasis kad nepaisant naudojimo, tas panaudojimas liks neidentifikuotu ar bent jau neįrodytu. Tokios Assado padarytos neįrodomumo prielaidos labai derinasi su panaudojimo taktika, kuri buvo matyta visai neseniai įvykusioje atakoje: pirma įprasti ginklai, paskui zarinas, paskui vėl įprasti ginklai.

Rusų kariškiai naikina kažkokią cheminę bombą utilizacijos fabrike. SSRS buvo prisigaminusi tiek cheminių ginklų, kad vargu, ar kokia nors kita šalis ją galėtų pralenkti. Prisigamintą cheminį ginklą paskui labai sunku ir sunaikinti. Žodžiu, nieko gero.

Beje, politinės Assado situacijos (jo režimas Vakarų atžvilgiu dabar jautėsi netgi saugiau, nei 2013 metais) aš čia išvis nenagrinėsiu, nes manau kad tai akivaizdu: kai pas save turi Rusijos kariškius, Rusijos bazes, naują priešlėktuvinę gynybą ir dar visokius Kremliaus pažadus, o kartu Vakarų šalys parodžiusios, kad rimto atsako dėl chemijos nesiima (raudona Obamos linija liko tik kalbomis), tai tą chemiją naudoti norisi dar labiau. Nes tiesiog matai, kad gali naudoti ir lieki nenubaustu.

Praktikoje pamatėme, kad Assadas visgi suklydo – gavo raketų į oro aviacijos bazę. Turint omeny, kad aviacija – tai esminis įrankis, kurio dėka Assado režimas sugeba atsilaikyti prieš sukilėlius, pasiryžusius geriau mirti, nei pasiduoti, smūgis Sirijos valdžiai buvo labai skausmingas.

Beje, prisiminkim kaip Bašaro tėvas Hafez al-Assad surengė Hamos skerdynes 1982 ir kaip panašios politikos laikėsi ir tuometis, ir vėlesnis (dabartinio Assado) režimas, ir tada jau klausimų nei apie Assado režimo metodus, nei apie sukilimo priežastis, nei apie sukilėlių požiūrį daugiau nekils, kaip nekils ir klausimų apie tai, kad Assadas gerai supranta, jog karas ten mirtinas – arba laimi sukilėliai, arba jis. Sirijos režimas yra pakankamai baisus, kad galėtų vienoje gretoje būti su Šiaurės Korėja, Saddamo Husseino Iraku ir panašiomis valstybėmis.

Visgi šįsyk ne apie Siriją. Šiandien aš jums papasakosiu apie kai kurias chemijos naudojimo specifikas ir skirtingų metodų bei ginklų skirtumus, o taip pat ir apie tai, kaip karuose jis pasiteisindavo, o kartais ir ne. Tada bus lengviau suprasti ir Assado taikomus metodus, kurie kažkiek skiriasi nuo daugelio kitų cheminio karo atvejų. Šiuo atveju pasakojimas bus paremtas istoriniais pavyzdžiais.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Vėl cheminės atakos Sirijoje. Kas kaltas?

Kadaise, kai buvo pirmosios cheminės atakos Sirijoje, aš parašiau apie tuos cheminius ginklus, kurie ten buvo naudoti ir kiek tuos cheminius ginklus galėjo panaudoti sukilėliai. Aišku, aš rėmiausi prielaidomis ir bendromis žiniomis, bet praėjus kuriam laikui, tas pačias išvadas pateikė ir Jungtinių Tautų ekspertai. Cheminį ginklą tąsyk panaudojo Bašaro al-Assado režimas.

Khan Sheikhoun, Idlib, Sirija. Tėvas su dviem dukrytėmis, nužudytomis cheminės atakos metu.

Dabar vėl naujas atvejis, žuvusių skaičius, pagal viską – tarp 50 ir 100, gali būti ir dar keli šimtai sužeistųjų. Pabandykim tiesiog pasižiūrėti, kas galėjo vykti. Ir kas negalėjo vykti. Ir kas už tai atsakingas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Dronų naikinimas ir kai kurios lazerinių ginklų perspektyvos

Kadaise man teko kapstytis temoje, kuri dabar labai smarkiai kelia visiems susidomėjimą – tai dronų naikinimo tema. Kai kapsčiausi (prieš kokius dešimt metų), dronai buvo kažin kokia naujovė, o apie tai, kad jie kardinaliai pakeistų kariavimo metodus, išvis beveik niekas net negalvojo.

Kažkada tai buvo vaikiški filmai, o dabar tai jau darosi realybė. Lazeriai tampa realiais ginklais. Tačiau kol jie dar neišplito, svarbiausiu įrankiu prieš mažagabaričius dronus vis dar yra kulkosvaidžiai.

Dabar viskas pasikeitė: už kelis šimtus eurų galima nusipirkti droną, kuris gali būti panaudotas ir kariniais tikslais – žvalgybai, o kai kada – ir piktesniems reikalams. Dronus perkasi ir naudoja kas papuola – ir šiaip mėgėjai, ir ISIS teroristai, ir Ukrainos kovotojai, ir įvairių šalių kariuomenės. Daugybe atvejų tie dronai būna visiškai buitiniai, bet netgi buitiniai dronai labai daug ką keičia kare.

Išties gaunasi taip, kad dar prieš 15-20 metų maži dronai kariškiams atrodė kaip kažkokie fantastiniai kliedesiai, tad rimto dėmesio į juos niekas nekreipė. O kol rimto dėmesio niekas nekreipė, civiliniai dronai daugeliu charakteristikų pralenkė bet ką, ką kariškiai galėjo įsivaizduoti. Ir tie civiliai dronai kainuoja juokingai mažai, ir kartu suteikia neįtikėtinai geras žvalgybos galimybes. Taigi, dabar kariškiai susizgribo, kad netgi kokie nors laukiniai ISIS teroristai naudoja tokius modernius ir efektyvius žvalgybos įrankius, kokių dauguma pasaulio kariuomenių dar nei nematė. Ir kaip prieš tuos dronus kovoti – pakankamai neaišku, tad dešimtys, jei ne šimtai firmų skubiai kuria visokias, dažniausiai labai panašias sistemas.

Taigi, šiandien aš jums duosiu truputį apie tai, kokiose ribose gali veikti kontrpriemonės, skirtos apsaugai nuo dronų. Tiesiog kartais pasitaiko, kad pamatau visokių mistifikavimų, tad norėtųsi, kad to paprasčiausiai nebūtų. Todėl kai kuriuos pagrindus tiesiog čia papasakosiu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kas per padaras yra legionelė

Kadangi čia Vilniuje prasidėjo skandalai apie legioneles ir legioneliozę, o aš kadaise truputį apie jas kapsčiausi (buvo apie jas pasitaikę medžiagos, kai krapščiau sovietų bakteriologinio ginklo programą), tai tiesiog supažindinsiu su keliais įdomiais faktais. Nes ta bakterija, kaip ir susirgimas ja – labai keisti. Netgi, sakyčiau, kiek nenormalūs.

Vienas iš įspūdingiausių Filadelfijos viešbučių – Bellevue Stratford Hotel. Jame kaip tik ir vyko legionierių suvažiavimas, o oro koncidionavimo sistemoje veisėsi kažkokios amebos. O tose amebose – legionelės. O jau paskui kilo keista kažkokių infarktų epidemija. Taip tas legioneles ir atrado.

Žodžiu, pradėkim nuo to, kad legionelė yra viena iš naujausiai atrastų pavojingų bakterijų – identifikuota ji buvo vos 1977 metais, t.y., tada, kai žmonija jau buvo pradėjusi įsivaizduoti, kad apie mikroorganizmus žino tiek daug, kad jau didelių atradimų nebebus. Bet štai gavosi.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter