Category Archives: Mokslas ir technika

Straipsniai apie mokslą ir techniką

Cheminio ginklo panaudojimo taktika

Šis straipsnis bus kiek labiau apie chemijos naudojimo būdus bei istoriją ir tik truputį (visai truputį, iš konteksto) ir apie spėliones, kodėl Bashar al-Assad režimas gana drąsiai tą chemiją panaudojo netgi po visų sankcijų. T.y., kodėl galėjo naudoti cheminį ginklą, tikėdamasis kad nepaisant naudojimo, tas panaudojimas liks neidentifikuotu ar bent jau neįrodytu. Tokios Assado padarytos neįrodomumo prielaidos labai derinasi su panaudojimo taktika, kuri buvo matyta visai neseniai įvykusioje atakoje: pirma įprasti ginklai, paskui zarinas, paskui vėl įprasti ginklai.

Rusų kariškiai naikina kažkokią cheminę bombą utilizacijos fabrike. SSRS buvo prisigaminusi tiek cheminių ginklų, kad vargu, ar kokia nors kita šalis ją galėtų pralenkti. Prisigamintą cheminį ginklą paskui labai sunku ir sunaikinti. Žodžiu, nieko gero.

Beje, politinės Assado situacijos (jo režimas Vakarų atžvilgiu dabar jautėsi netgi saugiau, nei 2013 metais) aš čia išvis nenagrinėsiu, nes manau kad tai akivaizdu: kai pas save turi Rusijos kariškius, Rusijos bazes, naują priešlėktuvinę gynybą ir dar visokius Kremliaus pažadus, o kartu Vakarų šalys parodžiusios, kad rimto atsako dėl chemijos nesiima (raudona Obamos linija liko tik kalbomis), tai tą chemiją naudoti norisi dar labiau. Nes tiesiog matai, kad gali naudoti ir lieki nenubaustu.

Praktikoje pamatėme, kad Assadas visgi suklydo – gavo raketų į oro aviacijos bazę. Turint omeny, kad aviacija – tai esminis įrankis, kurio dėka Assado režimas sugeba atsilaikyti prieš sukilėlius, pasiryžusius geriau mirti, nei pasiduoti, smūgis Sirijos valdžiai buvo labai skausmingas.

Beje, prisiminkim kaip Bašaro tėvas Hafez al-Assad surengė Hamos skerdynes 1982 ir kaip panašios politikos laikėsi ir tuometis, ir vėlesnis (dabartinio Assado) režimas, ir tada jau klausimų nei apie Assado režimo metodus, nei apie sukilimo priežastis, nei apie sukilėlių požiūrį daugiau nekils, kaip nekils ir klausimų apie tai, kad Assadas gerai supranta, jog karas ten mirtinas – arba laimi sukilėliai, arba jis. Sirijos režimas yra pakankamai baisus, kad galėtų vienoje gretoje būti su Šiaurės Korėja, Saddamo Husseino Iraku ir panašiomis valstybėmis.

Visgi šįsyk ne apie Siriją. Šiandien aš jums papasakosiu apie kai kurias chemijos naudojimo specifikas ir skirtingų metodų bei ginklų skirtumus, o taip pat ir apie tai, kaip karuose jis pasiteisindavo, o kartais ir ne. Tada bus lengviau suprasti ir Assado taikomus metodus, kurie kažkiek skiriasi nuo daugelio kitų cheminio karo atvejų. Šiuo atveju pasakojimas bus paremtas istoriniais pavyzdžiais.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Vėl cheminės atakos Sirijoje. Kas kaltas?

Kadaise, kai buvo pirmosios cheminės atakos Sirijoje, aš parašiau apie tuos cheminius ginklus, kurie ten buvo naudoti ir kiek tuos cheminius ginklus galėjo panaudoti sukilėliai. Aišku, aš rėmiausi prielaidomis ir bendromis žiniomis, bet praėjus kuriam laikui, tas pačias išvadas pateikė ir Jungtinių Tautų ekspertai. Cheminį ginklą tąsyk panaudojo Bašaro al-Assado režimas.

Khan Sheikhoun, Idlib, Sirija. Tėvas su dviem dukrytėmis, nužudytomis cheminės atakos metu.

Dabar vėl naujas atvejis, žuvusių skaičius, pagal viską – tarp 50 ir 100, gali būti ir dar keli šimtai sužeistųjų. Pabandykim tiesiog pasižiūrėti, kas galėjo vykti. Ir kas negalėjo vykti. Ir kas už tai atsakingas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Dronų naikinimas ir kai kurios lazerinių ginklų perspektyvos

Kadaise man teko kapstytis temoje, kuri dabar labai smarkiai kelia visiems susidomėjimą – tai dronų naikinimo tema. Kai kapsčiausi (prieš kokius dešimt metų), dronai buvo kažin kokia naujovė, o apie tai, kad jie kardinaliai pakeistų kariavimo metodus, išvis beveik niekas net negalvojo.

Kažkada tai buvo vaikiški filmai, o dabar tai jau darosi realybė. Lazeriai tampa realiais ginklais. Tačiau kol jie dar neišplito, svarbiausiu įrankiu prieš mažagabaričius dronus vis dar yra kulkosvaidžiai.

Dabar viskas pasikeitė: už kelis šimtus eurų galima nusipirkti droną, kuris gali būti panaudotas ir kariniais tikslais – žvalgybai, o kai kada – ir piktesniems reikalams. Dronus perkasi ir naudoja kas papuola – ir šiaip mėgėjai, ir ISIS teroristai, ir Ukrainos kovotojai, ir įvairių šalių kariuomenės. Daugybe atvejų tie dronai būna visiškai buitiniai, bet netgi buitiniai dronai labai daug ką keičia kare.

Išties gaunasi taip, kad dar prieš 15-20 metų maži dronai kariškiams atrodė kaip kažkokie fantastiniai kliedesiai, tad rimto dėmesio į juos niekas nekreipė. O kol rimto dėmesio niekas nekreipė, civiliniai dronai daugeliu charakteristikų pralenkė bet ką, ką kariškiai galėjo įsivaizduoti. Ir tie civiliai dronai kainuoja juokingai mažai, ir kartu suteikia neįtikėtinai geras žvalgybos galimybes. Taigi, dabar kariškiai susizgribo, kad netgi kokie nors laukiniai ISIS teroristai naudoja tokius modernius ir efektyvius žvalgybos įrankius, kokių dauguma pasaulio kariuomenių dar nei nematė. Ir kaip prieš tuos dronus kovoti – pakankamai neaišku, tad dešimtys, jei ne šimtai firmų skubiai kuria visokias, dažniausiai labai panašias sistemas.

Taigi, šiandien aš jums duosiu truputį apie tai, kokiose ribose gali veikti kontrpriemonės, skirtos apsaugai nuo dronų. Tiesiog kartais pasitaiko, kad pamatau visokių mistifikavimų, tad norėtųsi, kad to paprasčiausiai nebūtų. Todėl kai kuriuos pagrindus tiesiog čia papasakosiu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kas per padaras yra legionelė

Kadangi čia Vilniuje prasidėjo skandalai apie legioneles ir legioneliozę, o aš kadaise truputį apie jas kapsčiausi (buvo apie jas pasitaikę medžiagos, kai krapščiau sovietų bakteriologinio ginklo programą), tai tiesiog supažindinsiu su keliais įdomiais faktais. Nes ta bakterija, kaip ir susirgimas ja – labai keisti. Netgi, sakyčiau, kiek nenormalūs.

Vienas iš įspūdingiausių Filadelfijos viešbučių – Bellevue Stratford Hotel. Jame kaip tik ir vyko legionierių suvažiavimas, o oro koncidionavimo sistemoje veisėsi kažkokios amebos. O tose amebose – legionelės. O jau paskui kilo keista kažkokių infarktų epidemija. Taip tas legioneles ir atrado.

Žodžiu, pradėkim nuo to, kad legionelė yra viena iš naujausiai atrastų pavojingų bakterijų – identifikuota ji buvo vos 1977 metais, t.y., tada, kai žmonija jau buvo pradėjusi įsivaizduoti, kad apie mikroorganizmus žino tiek daug, kad jau didelių atradimų nebebus. Bet štai gavosi.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Realios Gedimino pilies kalno griuvimo priežastys

Mitas yra tai, kad esą Gedimino pilies kalnas griūti pradėjo tik po to, kai iškirto medžius. Mitas yra ir tai, kad esą medžiai ant kalno buvo užsodinti tik sovietmečiu. Mitas ir tai, kad dėl visko kaltas funikulierius ar kokios nors statybos. Mitas ir tai, kad pavojus negręsia. Mitas ir tai, kad visas kalnas sugrius. Mitas ir tai, kad viskas tvarkoje.

XIXa. antros pusės (maždaug 1868-1885 periodo) litografija. Gan smarkiai į akis krenta ir medžiai, augantys apie tą vietą, kur dabar smunka šlaitas, ir tai, kad šlaitas tenai yra tiesiog kardinaliai nuožulnesnis, lyginant su dabartiniu – ar tik ne porą kartų lėkštesnis.

Šiaip tai mitų, kaip matom, gyvas galas. Dalis iš jų, atrodo, buvo sukurta ir valdiškose įstaigose ar įmonėse, kurios buvo susijusios su užsakymu kalną nuskusti plikai ar kažką ten ant kalno pastatyti. Kita dalis – gal būt tiesiog atsirado kaip spėlionės – nes norėjosi bent kažkam rasti paaiškinimą. Dar dalis mitų atsirado dėl to, kad po jais buvo nuslepiamos įvairios nesąmonės, kurios ten buvo daromos.

Kai kažkur yra padaryta daug mokslinių tyrimų, yra daug dokumentavimo, tačiau visur lenda mitai ir kliedesiai, visada verta įtarti kažkokį povandeninį procesą, kuris tuos mitus kuria. Ir tada verta užduoti klausimą: kas ir ką išties slepia? Ir kodėl?

Išsyk neatskleisdamas detalių (iki straipsnio galo turi pabūti detektyvo), pasakysiu jums, kad viską kuria dar sovietmečiu prasidėjęs stagnacinis procesas. Procesas, kur stagnatorių kliedesiai virsta realybės kliedesiais, o tie – tampa realiomis bėdomis, kurios paskui bandomos spręsti naujais kliedesiais.

Taigi, pasižiūrėkim. Aš jums pažadu, kad jūsų smegenys sprogs ir jūs norėsite padaryti kažką blogo. Ne, gal visgi greičiau kažką gero – atleisti tuntus valdininkų, nesiaiškinant, ar išvis jie reikalingi ir ar daro kažką naudingo. Nes jūs pamatysite tai, kas vyksta.

Kai aš klausiausi pasakojimų, kapsčiausi popieriuose ir man darėsi taip baisu, taip baisu, kad man iki šiol sunku patikėti tuo siaubu, kuris ten išties yra užslėptas. Aš vis dar viliuosi, kad kažkur aš klystu. Aš noriu padėkoti Juozapui Blažiūnui, kuris man tai parodė. Žinote, kai būna tas nerealumo jausmas, kai atrodo, kad tai negali būti tiesa ir supranti, kad tai tiesa?

Bet pradėkime pirmiausiai nuo bendrų dalykų, nuo tokių, kurie gal ir ne visiems žinomi, bet dar nėra šokiruojantys. Tiesiog tam, kad bendras vaizdas susidarytų. Kad su tuo bendru vaizdu pamatytumėte viską, visą tą bardaką, kurį surengė grupelė pseudoistorinių tipažų.

Gedimino pilies kalnas griūna jau seniai

Pirmas užfiksuotas atvejis, kai nuo Gedimino pilies kalno įvyko didelė nuošliauža – dar 1396 metais. Vakarinėje kalno pusėje nusilinko šlaitas, kuris nunešė Vilniaus vaivados Montvydo rūmus. Žuvo 15 žmonių. Galime numanyti, kad griūtis buvo milžiniška.

XVI amžiuje Šiaurinėje kalno pusėje buvo pastatyta didelė atraminė siena, kuri šlaito slinkimą pristabdė ten, kur viskas buvo pavojingiausia. Siena apsaugojo ne nuo visko – viena vertus, po kiek laiko ji pati pradėjo skilinėti, antra vertus, pasirodė ir besanti per maža, tad per kelis šimtus metų ji buvo storinama, tvirtinama ir aukštinama dar keletą kartų. Tiesiog didesnės ar mažesnės griūtys vis tęsėsi.

Kam reikia tos atraminės sienos – nesunku suprasti, kai pažiūri į šlaitą – jis tokio statumo, kad joks gruntas, kad ir kiek suslėgtas, ten negali būti stabilus. Tas kalnas nėra uola, bet šlaito statumas toks, kad jis beveik vertikalus. Tiesa, anksčiau, kol dar nebuvo užpiltos per kasinėjimus suverstos žemės, kurios dabar ir šliaužia žemyn, šlaitas buvo žymiai nuožulnesnis.

O, čia aš kiek užbėgau į priekį, bet jau tiek to – tame šlaite buvo didelė įduba, į kurią buvo verčiamos žemės iš Žemutinės pilies kasinėjimų vietų. Visos tos žemės nėra kietai susigulėjusios, skirtingai nuo pagrindinės kalno dalies, tad aišku ir griūna.

Kas dar buvo – ogi po tuo pačiu šlaitu einantys 1944 statyti nacių bunkeriai. Pastarųjų istorija nelabai aiški, tačiau per visą kalną nutiesti, jie buvo perimti NKVD (ten įrengta slėptuvė), bet paskui, kadangi vis vyko bardakai, galų gale buvo uždaryti ir užpilti ankstyvąjame sovietinės okupacijos periode.

Čia įsivaizdavimui, apytikslė bunkerių išdėstymo schema. Kur yra tikslūs (dabar užversti) išėjimai – nelabai aišku, o ir šiaip, schema apytikslė. Bet ryškiai matosi tai, kad vienas iš koridorių eina po tuo griūnančiu šlaitu ir jam stabilumo neprideda.

Tarp bunkeriuose vykusių bardakų – pvz., tokie, kaip 1948 įvykęs ir tris dienas trukęs gaisras, kurio metu galėjo apdegti ar sudegti netgi dalis medinių perdangų (taip, nemaža dalimi tuneliai buvo tvirtinami medžiu, o ne gelžbetoniu). Dar geresnė istorija – kaip kažkoks sargas, užsibarikadavęs tunelyje ir gerai užgėręs, ėmė šaudyti į Vidaus reikalų ministerijos pastatą. Net neaišku, kaip jį iš ten paskui iškrapštė.

Žodžiu, pastebėjus kalno slinkimą ir nuošliaužas, vėliau tuneliai buvo užversti, bet atrodo, kad tik arčiau įėjimų – panašu, kad giliau esančios patalpos liko tik dalinai užpiltos smėliu ar netgi išvis neužpiltos – buvo tikimasi, kad juos gal ir vėl panaudos. O to pasekmė – aplink tunelių vietas ir toliau gali susidaryti šiokie tokie šlaitų poslinkiai su nuošliaužomis.

Beje, čia prisiminkime, kad vos prieš kelerius metus kai kurie valdžios veikėjai jau aiškino, kad reikia tuos tunelius atkasti. Tiesiog šiaip prisiminkime, bendram kontekstui.

Kita vertus, nuo kalno griūna ir senesni, labiau susigulėję sluoksniai, o ne tik tas gabalas šiaurinio šlaito. Kitose kalno pusėse, netgi ir ten, kur viskas žymiai žymiai nuožulniau, irgi yra nuošliaužų.

Kodėl aš pasakoju visus tuos dalykus apie kalno nestabilumą? Ogi tiesiog tam, kad atsirastų supratimas, kad ne šiaip ten kažkokia atsitiktinė griūtelė – tiesiog viskas šimtus metų prastai ir bėdų gyvas galas, o todėl, kažką darant, reikia galvoti ir geriau jau nesąmonių nedaryti.

Kai kalnas nestabilus, bet kokios pridirbtos nesąmonės gali ne tai kad pagreitinti visą procesą, o išvis sukelti katastrofą. Ir įsivaizduokite dabar, kad kas nors ten daro visokias nesąmones. Ko galima tada tikėtis?

Iškirsti medžiai, krūmai ir žolė

Gedimino pilies kalnas buvo nuskustas 2013 pavasarį – šitą akciją, atrodo, surengė tokia gremėzdiškai besivadinanti organizacija – Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija. Nors išties gana sunku pasakyti, kas ten už ką atsakingas – ir ta direkcija, ir Nacionalinis muziejus lyg ir skirtingais periodais atsakingi, o skirtingais neatsakingi ir neaišku, kas išties ten ką daro ir sprendžia.

Realiai medžius imta kirsti dar 2011 metais, tačiau tuo metu buvo aiškinama, kad esą tik retinimas vyksta – šalinami tik tie, kurie griūna ar yra išpuvę, o visų medžių niekas nekirs. Kita vertus, kaip tik tada prasidėjo ir kalbos apie tai, kad čia bus atkurtas kažkoks originalus vaizdas, nes senovėje piliakalniai buvo pliki.

Nuotrauka gana sena, kokių 10 metų bus matyt. Iš Wikimapijos, autorius – Kaributas. Gana aiškiai matosi, kad ten, kur šlaitas griūna, buvo kokie 5 medžiai, o ir tie – žemiau, nei vieta, nuo kurios prasidėjo slinkimas.

Beje, kiek nukrypstant – girdėjau tokį gandą, kad ta direkcinė organizacija taip džiaugiasi savo pavadinimu, kad jos reikalavimu troleibusų stotelė „Kalnų parkas“ bus pervadinta į „Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija“. Taip, čia rimtas bajeris. Taip ir sakys stotelių pavadinimą troleibusuose.

Medžiai ant Gedimino pilies kalno šlaitų augo jau labai seniai, tik vat čia reikia suprasti, kad vienur jų buvo, o kitur – nelabai. Tačiau kaip tik ant to šlaito, kad ir koks jis buvo status, medžiai augo. Kita vertus, kiek išaugdavo – tiek ir išvirsdavo. Kadaise pats esu matęs tokių išvirtenų, gulinčių ant atraminės sienos. Ir kita vertus, kaip tik ant to šlaito medžiai ėmė augti sovietmečiu. Ir dar kita vertus, kaip tik po to šlaito apskutinėjimo viskas ir ėmė griūti taip žiauriai, kaip dabar matome.

Gal tai bus iš dalies spėlionė, bet su tais medžiais bei krūmais nėra viskas taip paprasta. Esmė tame, kad ne šiaip buvo nuskusti medžiai – atrodo, kad viskas paskui buvo uždengta vejos danga (aš negaliu garantuoti, bet kažkodėl įtariu, kad tie gandai apie dangą yra tikri). T.y., tokiu kaip ir audinio sluoksniu, kuris neretai naudojamas, kai reikia greitai kokią gražią veją užkloti – kaip kilimu. Išvyniojai ir užklojai. Ir nieko galvot nereikia.

Dabar įsivaizduokite, kad ta danga užklojama ant kalno, o tuo tarpu kažkokie krūmeliai ir medeliai nušniojami. Kažkur krūmokšnių ar didesnių, ilgas šaknis turinčių žolių susižėlimai paviršinius dirvos sluoksnius laikė, bet vietoje jų atsirado tiesiog danga, kuri sukimba nebent su grunto paviršiumi. Per porą metų senos išnaikintų augalų šaknys papūva, nustoja stabdyti dirvos slinkimą, o tuo tarpu veja paviršiuje tik žaliai atrodo, bet iš to žalumo – jokios naudos.

Taigi: grynai pats medžių iškirtimas – visgi greičiau sutapimas su griūtimi (netinkami tie medžiai buvo). Bet kita dalis reikalo – kartu su medžiais išnaikinti krūmokšniai ir natūraliai augusios, ilgas šaknis turėjusios šlaitų žolės, kurios aiškiai stabdė slinkimą. Ir tai jau blogai.

Giluminės valdymo ir vertinimo problemos

Dabar kiek nukrypkime į esmę – apie tai, kaip mąsto valdžioje esantys stagnatoriai. Tie biurokratai, kurie turėtų viską saugoti.

Viena iš problemų, kurių, atrodo, nesuvokia Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, kaip ir kalną valdantis Lietuvos Nacionalinis muziejus – tai, kad nėra ir neturi būti jokio tikslo atkurti visišką kalno autentiškumą. Pilys seniai sugriuvę, tad bet koks atkurdinėjimas bus greičiau imitacija. Tais laikais, kai kalnas buvo plikas, pilis buvo visiškai kitokia, nei dabar – ji buvo nesugriuvusi.

XIXa. pabaigos – XXa. pradžios atvirukas-nuotrauka, kurioje matoma pati centrinė pilies kalno aikštelės dalis. Iš to, kaip kairėje matosi nuo pat aikštelės vidurio prasidedantis šlaitas, galima numanyti ir tai, kokie neįsivaizduojmi žemių kiekiai buvo suversti ant kalno, dirbtinai sukuriant tą dabar matomą griūnantį šlaitą.

Dabar matomi nuskusti šlaitai ir griuvėsiai ant kalno – kaip tik tas pilių vaizdas, kuris objektyviai niekada ankstesnėje istorijoje neegzistavo. Kaip tik tas dabartinis vaizdas ir yra dirbtinis, nesąmoningas ir istoriškai neteisingas, t.y., banaliai melagingas kūrinys. Kitaip tariant – istorinio vaizdo falsifikacija.

Tiesiog primeskit: kai kalnas buvo plikas, pilys buvo nesugriuvę. Kai pilys buvo apgriuvę – kalnas jau seniai buvo užžėlęs. Vaizdo, panašaus į dabartinį, nebuvo niekad, išskyrus paskutinius kelerius metus.

Beje, tikras autentiškumas turi rodyti ne tik tai, kas buvo prieš šimtus metų, nubraukiant visus vėlesnius pokyčius. Tikras autentiškumas rodo istoriją, su viskuo, su pasekmėmis. Ir mes negalime to istorinio autentiškumo išvengti, nuneigdami visus istorinius periodus, o palikdami tik vieną.

Kitas svarbus dalykas – dar paprastesnis: tam, kad gintis būtų galima geriau, piliakalnių šlaitus senovėje išties nuskusdavo ir dar pastatindavo. Tačiau būtent todėl šlaitai ir griūdavo – dar anais laikais. Galime spėti, kad kaip tik dėl nuskustų ir pakastų šlaitų 1396 griūtis ir nunešė Montvydo rūmus.

Kokie nors senovėje buvę sprendimai niekaip nesutvirtina šlaitų ar nepateisina blogų pasekmių atkartojimo. Tai, kad kažkada baisiai seniai pilių statytojai darė sprendimus, dėl kurių griūdavo kalvos, nereiškia, kad reikia kalvas griauti ir dabar.

Vienas iš tiesiogiai neįvardinamų, tačiai labai aiškiai šviečiančių marazmų, kurie matomi šioje šlaitų slinkimo istorijoje – tai elementari muziejininkų argumentacijos klaida: esą jei kažkada senovėje buvo taip ar anaip, tai reiškia, kad taip turi būti ir tai reikia atkurti, negalvojant apie pasekmes.

Vėlgi, jei jau norisi autentikos, tai pripažinkim ir tai, kad dar anksčiau, prieš pastatant Gedimino pilį, medžiai ir krūmai ten augo. Vėlgi, medžiai ir krūmai ten augo ir vėliau. Medžiais ir krūmais apaugę Gedimino kalno šlaitai – tai yra reali autentika.

Carinis Vilniaus gubernijos pilių atlasas, 1827 metai. Vienas iš seniausių rimtesnių dokumentavimų, atliktų dar tais laikais, kai nemaža dalis statinių buvo išlikę. Matosi ir realus jau tais laikais buvęs reljefas (žiauriai besiskirientis nuo dabartinio), ir tai, kad sienos ėjo daug arčiau aikštelės vidurio, negu dabar statomos, ir tai, kad nėra jokių ten požymių, kad kada nors buvo bokštas šiaurėje.

Yra ir kai kokia didesnė neautentika. Tiksliau, iš esmės, atviras istorinio pilies vaizdo falsifikavimas. Taip, aš kiek peršoku į priekį (kur dar bus apie griuvimo priežastis), bet tiek jau to.

Pirma problema – iki netikro didumo į šonus išplėsta aikštelė, bandant pilies teritoriją padaryti didesne, nei ji realiai buvo – dėl to šlaito kraštams išaugo apkrovos (jūs jau numanote kai ką, ar ne?). Tai netikrų dalykų kūryba.

Antra problema – visiškai iš lempos sugalvota šiaurinio bokšto vieta, kur, suradę senovėje griuvusios sienos fragmentą, tą fragmentą pavadino kontraforsu (!!!) ir pradėjo statyti vos ne ore kabančio bokšto pagrindą (ir čia jau irgi kai ką numanote, ar ne?). Ir tai irgi netikrų dalykų kūryba.

Tai, ką matome dabar – tai ne autentika, o pseudoistorinė kūryba, kurią daro kažkas ten. Tas kažkas – tai, pagal viską, Lietuvos Nacionalinis muziejus. Ir kažkokios ten firmos, kurios vykdo visokius įvairių rūšių darbus, už kuriuos gauna baisius pinigus, nes plytos po bene 17 litų, kažkokie baisiai brangiai iš ūkininkų superkami akmenys bei kitos nesąmonės.

Truputis mitų apie Gedimino kalno griuvimą

Dabar vėl šoktelkim kiek į šoną ir atmeskim kai kuriuos mitus, kurie apie tą kalno griuvimą skleidžiami. Tiesiog paprastai, kad nebūtų tuščių ginčų.

Nesąmonė yra tai, kad kalnas griūna dėl funikulieriaus. Bėgiai ir keltuvas ten buvo pastatyti prieš keliasdešimt metų, veikė, griūčių nesukėlė. Patys bėgiai ir jų pagrindas yra konstrukcija, kuri labai išlygina apkrovas – tiek, kad jos įtakos nedarytų, negana to, konstrukcijos su poliais dar ir sutvirtina šlaitą. Akivaizdu ir tai, kad funikulieriaus vietoje griūčių nėra – jos yra tik visai šone nuo jo, ir akivaizdžiai koncentruotos – rodančios, kad priežastys kitur, pačioje nuošliaužų atsiradimo vietoje, o ne menamose vibracijose. Taigi, funikulierius akivaizdžiai niekuo dėtas – jo įtaka yra mitas.

1916 metų nuotrauka. Gedimino pilies kalnas visas užžėlęs medžiais.

Juo didesnis mitas yra kalbos apie tai, esą transporto srautai drebina žemę ir dėl to kalnas griūna. Šitas pasakas nekurie muziejininkai galėtų pasakoti savo bobutėms – jų netgi neverta nagrinėti, nes palei patį kalną ar griūties vietą tiesiog banaliai nėra jokių ten transporto srautų.

Gal didžiausias iš mitų (jau visai šyvos kumelės kliedesys) buvo aiškinimai apie tai, esą kalno grūtį sukelia šventiniai fejerverkai. Čia jau vienas žingsnis iki pasakojimų apie tai, kad kalno griūtį sukelia chemtreilai, purškiami iš masonerijos lėktuvų.

Ai, dar buvo pasakojimų, kad esą Katedros aikštėje vykstantys koncertai griauna kalną. Na, jūs supratote, ką aš apie tai noriu pasakyti.

Mitas yra ir tai, kad viską griauna statybos, kurios vyko kažkur ten. Išties statybos vyko, kaip vyko ir kasinėjimai, bet visiškai kitame kalno šone, ten, kur įtakos šlaitams banaliai nėra. Ir vyko tie kasinėjimai bei statybos daug dešimtmečių, atsargiai, be vibracijų. Ir nieko negriovė. Nuošliaužos ėmė rastis ir daugintis tik per paskutinius kelerius metus, ir vis didesniais tempais.

Mitas visgi yra ir tai, kad nuošliaužos prasidėjo dėl iškirstų medžių. Medžiai buvo dideli, tad greičiau jau šlaitas juos laikė, o ne jie laikė šlaitą. Medžiai griūdavo ten savaime, tad apie tai, kad jie laikė šlaitą, išties negalime kalbėti. Blogą įtaką šlaito slinkimui neabejotinai padarė krūmų ir žolių išnaikinimas, bet nukirtus tuos 5 (taip, vos 5) ant griuvusio šlaito buvusius medžius, slinkimas turėjo nebent tik sumažėti. Beje, šlaito slinkimas prasidėjo gana toli nuo tų taškų, kur medžiai augo, tad tą medžių įtaką atmesti galima vienareikšmiškai.

Kita vertus, mitas yra ir kai kurių muziejininkų pasakojimai apie tai, kad esą medžiai niekada ten neaugo ir buvo pasodinti sovietmečiu. Medžiai augo ir pilna visokios medžiagos apie tai. Bandymas suversti medžius sovietams – tai juo didesnė nesąmonė, turint omeny tai, kad nuo sovietinės kalno nepriežiūros viskas ir prasidėjo.

Galų gale, absurdiškiausias mitas yra tai, kad esą griuvimą sukėlė rostverkas (kažkokia muziejinė veikėja jau spėjo suversti ant jo kaltę, beje, pavadindama jį kažkokiais „žiedais“). Rostverkas negalėjo sukelti griuvimo, nes jis rėmėsi į giluminius sluoksnius. Ką jis galėjo padaryti – tai tik kažkiek apsaugoti šlaitą nuo slinkimo, ir tą jis akivaizdžiai ir darė, kol belenkuo apkrauto šlaito slinkimas nesulaužė paties rostverko bei polių, ant kurių jis buvo pastatytas. Tačiau vat čia jau pradedame kabinti tą temą, kuri slepiasi tarp rostverko ir realiai buvusio šlaito.

Realios kalno griuvimo priežastys

Gerai, pamatėme tai, kad kalnas nestabilus, kad smulkioji augmenija buvo naikinama beprasmiškai, o taip pat – ir kad tie, kas turėtų saugoti pilį bei kalną, užsiima pseudoistorinio absurdo kūryba, nes jie taip, jeigu galima išvis šitaip išsireikšti, mąsto. O dabar pasižiūrėkim į realybę – kas buvo daroma.

S.Šîmanskio nuotrauka, 1957 metai (miestai.net). Į ką čia būtina atkreipti dėmesį – šlaitas dešinėje nuo bokšto (ta vieta, kur dabar ir vyksta slinkimas). Jis nuožulnus, aikštelė prie bokšto matosi besanti daug mažesnė ir žemesnė, negu dabar. Dargi tiek žemesnė ir mažesnė, kad vaizdas banaliai nei neprimena dabartinio – atrodo, lyg būtų koks kitas kalnas.

Pradėkim dabar nuo to, kad kalnas jau senokai šen bei ten griūna, todėl visokių bandymų su tuo kovoti irgi jau buvo kaip reikiant. Štai pavyzdžiui, kadangi kaip tik toje griūnančioje vietoje jau buvo griuvimų kadaise baisioje senovėje (dėl ko ten buvo šlaito įdubimas), o toje vietoje buvo pastatyta atraminė siena, tai kažkas sovietiniais laikais sugalvojo, kad ten galima pilti iš žemutinės pilies kasinėjimų iškastas žemes. Žodžiu, toksai šlaito atkūrimas, atseit.

Kadangi taip pilamos žemės ilgainiui ėmė slinkti, o kažkam susišvietė, kad reikia viršuje viską sutvirtinti, buvo pastatytas rostverkas. O gal ir du. Tiksliai – nelabai aišku, nes vienur man pasitaikė paminėjimų apie 1989-1991 metais statytą, o vėliau, apie 1995 pabaiginėtą rostverką, o kitur – apie 2000 statytą. Gal ir du rostverkai. O gal ir trys. Ir ant jų – papildomai dar žemių suversta.

Gedimino kalno viršus, 1916 metai. Ar neatrodo kiek keistokai jums šita nuotrauka? Bent jau lyginant su dabartiniu vaizdu?

Bendrai, rostverkas – tai būtų toksai kaip ir žiedas kalno viršuje, kuris viską apjuostų ir tą byrėjimą pristabdytų. Kad pats rostverkas nesmuktų, jis buvo pastatytas ant polių, o patys poliai įgręžti maždaug per 6-16 metrų į kalną (irgi skaičiai kiek skirtingi man pasitaikė). Bet vat čia jau prasideda įdomumai.

Žodžiu, rostverką statė todėl, kad per sovietmetį piltos žemių krūvos ėmė po truputį slinkti. Bet kadangi viskas jau byrėjo, o statybų įpročiai buvo keistoki (nežinau, kaip čia pasakyti), tai viskas buvo padaryta belenkaip – rostverko pastatyta vos pusė (ne ištisas žiedas per visą kalną, o tik dalis žiedo), poliai padaryti plonyčiai, negana to, atrodo, kažkur dingo ir rostverkui skirta armatūra. T.y., vietoje gelžbetonio, kuris galėtų atlaikyti tempimo ir lenkimo apkrovas, gavosi kažkokie beprasmiai paprasto betono luitai. Kai vėliau, statant ant viršaus sienas, apkrovos padidėjo, rostverkas su visais poliais ėmė skilinėti. Prie viso to, atrodo, prisidėjo ir tai, kad rostverko poliai buvo nepakankamai įgilinti.

Ai, čia dabar jau užkabinom kai ką dar rimtesnio. Vat schemelę pasižiūrėkit, mano nupaišytą. Nelabai moku piešti, bet jūs suprasite, ką norėjau pavaizduoti. Ir prisiminkit aukščiau buvusią nuotrauką, kur matosi, kaip šlaitas atrodė prieš daugiau kaip pusę šimtmečio.

Suprantate, kaip eina poveikio jėga, kai vis daugiau ir daugiau pilama šlamšto į tarpą tarp rostverko ir kalno, o paskui dar ant viršaus visokios aikštelės su akmenų sienomis statomos?

Taip, jūs teisingai supratote, jei dar atsimenate fiziką – ta ant viršaus pastatyta pseudoistorinė siena veikia kaip vienas iš paprastųjų mechanizmų – pleištas. Taip. Šiaip tai yra šakės.

Pridėkim dar ir tai, kad pats rostverkas sudaro svirtį, t.y., nors jis ir tinkamas vertikalioms apkrovoms atlaikyti (jei kažkas pastatoma tiesiai ant jo), bet jis nėra tinkamas šoninėms apkrovoms. O kai viskas pilama ir statoma į tarpą tarp rostverko ir seno šlaito, būtent svirtis ir susidaro.

Kaip tas rostverkas atrodo dabar – daugelis jau matėte. Čia, žemiau, nuotrauka su labai aiškiu vaizdu, kur matosi ir rostverkas, ir sulūžinėję poliai, ant kurio tas rostverkas pastatytas, ir grandinės, kuriomis jis lyg virvėmis parištas. Apie tas grandines – kiek vėliau, o kol kas tiesiog pabandykite suprasti, kas ten darosi.

2017 nuotrauka, Julius Kalinskas (15min). Galima įžiūrėti grandines, kuriomis aprištas rostverkas. Poliai išlūžinėję, kaip kokie degtukai.

Ir tadam – galutinis momentas. Nors panašu, kad buvo prasidėjęs visiškas nestabilumas, viskas dar bent jau išoriškai buvo tvarkoje netgi po šlaito nuskutimo. Nors nuošliaužų buvo dar 2010 metais, bet kažkaip ten su jomis tvarkėsi. Kažkuriuo metu įrengė ir lietaus kanalizaciją netgi – tiesa, neaišku kiek veikiančią.

O paskui prasidėjo Nacionalinio muziejaus fantazija apie šiaurinį bokštą, tiksliau tos fantazijos įgyvendinimas. Istoriškai bokšto ten nebuvo anei velnio (nėra archeologinių įrodymų), bet fantazija buvo stipri – juk tiek vizualizacijų visokių prikurta. Vietoje pagrindimo buvo susigalvota fantazija apie kažkokį menamą kontraforsą, kuris atseit atrastas. Realiai buvo atrastas kadaise senovėje per šlaito slinkimus nugriuvusios sienos gabalas, bet panašu, kad kažkam labai ten norėjosi bokšto, todėl ir nesinorėjo pripažinti, kad gabalas atlūžusios sienos tėra tiktai gabalas atlūžusios sienos.

Taigi vat. Pažiūrėkit porą nuotraukų, kurias suradau pas Remigijų Šimašių, jo Facebook. Nežinau tikslių datų (anei autorių), bet panašu, kad viskas iš šito aišku. Bent jau tas dalykas, kuris tiesiogiai sukėlė šlaito griūtį, yra akivaizdus, kaip blynas.

Pirma nuotrauka – šlaitas jau nuskustas, bet jokio ten išgalvoto šiaurinio bokšto pamatų nėra. Ir niekas dar neslenka.

Prie funikulieriaus yra tokia kaip ir duobė – nėra ten nieko. Tik duobė, uždengta dangčiu. Ir šlaitas vis dar neslenka.

Antra nuotrauka – pastatyti niekad ten neegzistavusio šiaurinio bokšto pamatai. Ir prasidėjęs slinkimas išsyk po jais.

O vat čia jau menamo bokšto išsigalvotoje vietoje patatyti ant oro (tiksliau, ant kadaise suverstų birių žemių) kabantys pamatai. Ir po jais prasideda didžiulė nuošliauža.

Suprantate, tiesiog kažkieno kliedesiuose, be jokių ten arecheologinių pagrindimų susišvietė, kad reikia tenai bokštą turėti. Ir pradėjo jie ten statyti bokštą. Nes gi norisi bokšto (juoba ir kažkokių vizualizacijų kadais prikurta apie tai). Statyti bokštą ėmė ant snarglių (supiltų šiukšlių krūvos), be jokio realaus pamato, į kurį tas bokštas galėtų atsiremti. T.y., tiesiog kone ore.

O dabar pasižiūrėkite į čia: ant 2016 metų pabaigos palydovinės nuotraukos uždedam Gedimino pilies planą iš 1827 metų carinio atlaso. Pastebėkim, kad carinių laikų planas stebėtinai geras – matosi, kad ant pastatų užsideda labai tiksliai. Ir vat tame plane esančios sienos… Jūs matote, kokio didumo aikštė ten supilta šalia to funikulieriaus?

Vat čia išties ir pamatome, kas ten griūna ir kas kaltas. Kur išties kadaise eita sienų, o kur yra fantazijos, per daugybę metų prikurtos kažkokiose muziejinėse galvose.

Vat taip ir prasidėjo šlaito griuvimas. O išjudinus vienus sluoksnius, pajudėjo ir kiti sluoksniai, kol galų gale ėmė šliaužti viskas, kas ant šlaito buvo verčiama sovietmečio pabaigoje. O tada tik dar labiau padidėjo apkrova rostverkui, išlūžinėjo jo poliai, į tarpą tarp rostverko ir šlaito ėmė spraustis ant kalno pakraščio pristatytos sienos (irgi statytos ne ten, kur realiai jų būta), tad šlaitas ėmė byrėti kaip nacionalinė tragedija.

O paskui visokių muziejų vadovės pradėjo pasakoti apie tai, kad kalną griauna fejerverkai ar kažkur važinėjančios mašinos. Ar netgi rostverkai.

Kas daroma, kad šlaitas būtų išsaugotas

Iš to, kiek jūs sužinojote, manau, kad jau galit suprasti, kad reali situacija beveik neapkalbama ir neaptarinėjama. Realios priežastys nesiaiškinamos ir daromos nesąmonės, kurios dangstomos visokiomis pasakomis. Už patį kalną atsakingu turintis būti Lietuvos Nacionalinis muzieus, kaip ir Pilių direkcija, užsiima kažkuo, kas yra neaišku kas – netgi, pvz., pasakojimais apie tai, kad griuvimą sukėlė rostverkas (!!!) ar panašiai.

Kol kas didžiausiu darbu, kuriuo tie tipažai jau spėjo apsigirti, buvo rostverko pakabinimas ant virvių. Vat žinote kaip? Įsivaizduokit pagalį, kurį įsmeigiate į žemę, tada horizontalią virvę, o ant jos galo užrištą akmenį. Tas akmuo atseit nekris į apačią. Ne, aš jums parodysiu iliustratyviai tą logiką, specialiai principinę veikimo schemą jums nupaišiau. Kad pamatytumėte koNpetencijas visame gražume.

Va taip horizontali virvė, pririšta prie pagalio, laiko rostverką, kad tas nekristų į apačią. O tada už to rostverko laikosi šlaito nuošliaužos ir jos tada nekrenta į apačią. Čia yra dabartinis šlaito sutvarkymas, tiksliau, jo veikimo principas. Tai, ką tie tipažai padarė. Taip, šitas dalykas tai yra REALAS!!!!1

Aš, žinoma, nemoku gražiai paišyti, tai čia nesimato to, kad ta virvė yra paslėpta po žemėmis, bet manau, kad jūs supratote apie tai, kaip veiksmingai šitas kalno šlaito sutvirtinimas viską sutvirtina ir kaip tos nuošliaužos kabinasi ir kaip tos virvės (ar grandinės) tą rostverką laiko.

Suprantate, vieni pridirbti kliedesiai taisomi kitais kliedesiais, o visa tai atsiradę iš dar kitų kliedesių, o paskui kai jau ima galai iš visur lįsti nuošliaužų pavidalu, prasideda dar didesni absurdai.

Ai, dar, kad jau visai maža nepasirodytų, dar vienas dalykas. Ir šitas dalykas jus pritvos galutinai.

Žodžiu, pilies kalne buvo vykdomi kasinėjimai, kurių metu atrasti 1863-1864 metų sukilimo vadų palaikai. Carinės valdžios nužudyti Lukiškių aikštėje, vėliau sukilėliai buvo palaidoti Gedimino pilies kalne. Apie tai, kad jie ten palaidoti, buvo žinoma nuo pat anų senovinių laikų, kažkuriuo metu buvo ir kryžius (yra išlikusi gana neaiški Jan Bulhak nuotrauka), tačiau per visus istorinius reikalus tiksli sukilėlių palaidojimo vieta liko nežinoma. O ir 1940 metais, atrodo, sovietai kryžių nugriovė (nors, kita vertus, nėra tiksliai žinoma, ar tas kryžius stovėjo būtent ten). Liko tik legendos, kad Zigmantas Sierakauskas, Konstantinas Kalinauskas bei kiti sukilimo vadai buvę palaidoti Gedimino kalne.

Tiksliai neaišku, kurių metų žiemą darytos nuotraukos autorius – Irmantas Gelūnas (15min). Viduryje, daubelėje, matosi statinys – archeologų kasinėjimų vieta. Kaip tik ten ir buvo surastas 1863 sukilimo vadų kapas, o dabar ten įkastas stulpas, prie kurio virvėmis rostverkai priraišioti.

Tai vat, dabar įsivaizduokite: jų kapai atkasti ir surasti. Lyg ir betvarkant kalną (čia gana neaiški istorija – atrodo, neaišku ar net leidimus turėdami, kasė duobes stulpams, o atkasė kapą). Taigi, pavyksta rasti įrodymus, kad tai būtent sukilėlių kapai (palaidoti nenormaliai giliai, užpilti kalkėmis, slepiant nužudytųjų kūnus, sumesti vienas ant kito, vieno iš jų rankos surištos už nugaros). Ir tada tie kalno griovėjai, atsiprašau, gelbėtojai, beveik pat sukilėlių kapo vietoje (gal per kokį metrą) pastato tą savo stulpą, prie kurio raišioja rostverkus.

Taip, jūs viską teisingai supratote. Pirma pristatoma kliedesių, tie kliedesiai ima griauti Gedimino kalną, o paskui viskas imama raišioti snargliais prie kažkokių stulpų, įkastų beveik į Lietuvos didvyrių kapavietę.

Aha, o dar, kažkokius keistus reikalus kažkur ten stato tokia UAB „Rekreacinė statyba“, kurios savininkas yra toksai Algimantas Šiukšta. O jo sesuo, Vida Petiukonienė – tokia buvusi direktorė tokiame Pavilnių ir Verkių regioniniame parke, kur buvo tokie pagarsėję skandalai apie kažkokias nelegalias statybas. Tiesiog čia šiaip, vardan asociacijų aš čia primenu, nes gi niekas nekaltas ir nesusijęs.

O bendrai, žinote, kaip būna? Pirma prisidirbi, o tada pradedi slėpti galus. Iš to prasideda ir informacijos slėpimas, ir nenoras bendradarbiauti su kitomis įstaigomis, ir kažkokie dar didesni absurdai, nes visus galus suslėpti norisi tiesiog paniškai. Ir dar pradedi skleisti visokius blėnis apie kalną ardančius transporto srautus, pilį griaunančius fejerverkų garsus ar tai, kad rostverkai šlaitą griauna.

Realios problemos čia paprastos: užsikleidėję muziejiniai tipažai, prisisamdę kažkokių nemokšiškų firmų, daug metų statė pseudoistorinius išsigalvojimus ten, kur jų istoriškai niekad nebuvo. Ir kai pasikapstome po realią istoriją, pamatome, kad vienintelė įtikinama griūties priežastis – tai būtent nesąmonių statybos. T.y., dėl kalno griūties atsakingi kaip tik tie, kas kalną turėjo saugoti. O dabar šitai sukėlę tipažai labai nenori to pripažinti, slepia savo apsidirbimo galus ir pasakoja apie tai, kaip šlaitų slinkimą sustabdys pakabinę rostverkus ant virvių.

Sprendimai, beje, čia irgi paprasti, jei dar norisi apie juos šnekėti – tiesiog pakaktų nuardyti pseudoistorinius blėnis, kurių ant Gedimino kalno viršaus pristatė tie, kas paskutinius porą dešimtmečių valdė Gedimino pilį. Tik suprantate, norint nuardyti tuos blėnis, pirmiausiai reiktų pripažinti, kad daugybę metų už neįsivaizduojamus pinigus buvo statomi pseudoistoriniai kliedesiai.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter