Category Archives: Mokslas ir technika

Straipsniai apie mokslą ir techniką

Kas gali būti nuobodžiau už matematines funkcijas?

Vakar vienas pusprotis mano straipsnyje apie Būlio algebrą parašė komentarą apie tai, kad matematika (tiksliau, visiškai elementarūs skaičiavimai) yra šyvos kumelės briedas. Esmė tame, kad anas komentatorius net esuprato, ką jis skaičiuoja ir jam pasirodė, kad jei prie teigiamų n ir m pridėsi po teigiamą x, tai skirtumas tarp n ir m padidės.

Šiu atveju, kaip supratau, kalba net nebuvo apie aritmetinį skirtumą (vis dar darau prielaidą, kad tokio absurdiško durnumo žmonių čia pas mane neateina). Aritmetinis skirtumas išvis nesikeičia prie tokių sumavimų: (n-m)=(n+x)-(m+x), t.y., koks bebūtų x, jisai nepasikeis.

Kaip supratau, ano komentatoriaus nesuvokimas buvo apie tai, kad jei prie n ir m pridėsim po x, tai pasikeis santykis – t.y., jei n buvo mažiau už m, tai n pasidarys dar mažiau už m. Čia irgi absurdas, tiktai gal ne toks akivaizdus. Absurdiškumas pasimato tada, kai pabandai įsivaizduoti, kaip keisis santykis, keičiantis pajamoms. Gražiausiai tai matosi grafike:

Kaip matome, kuo mažesnės pajamos, tuo labiau pasijunta kompensacijos dydis. Jei pajamos tėra 100 eurų, tai pridėjus 100 eurų kompensaciją ir 100, ir 1000 eurų uždirbantiems, pajamų nelygybė sumažėja kone du kartus – santykis pasikeičia iš 10 į 5,5.

Labai paprasta viską pamatyti, kai pabandai paskaičiuoti: vat tarkim, pas kažką gal pajamos 300 eurų ir valstybė, pvz., apmoka 100 eurų kainuojantį darželį. O pas kažką pajamos gal 1200 eurų, ir valstybė irgi duoda 100 eurų kompensacijos. Kaip pasikeičia santykis tarp pajamų? Ogi be kompensacijos tas santykis buvo 4 kartai, o su kompensacija pasidarė 3,25 karto, t.y., labai labai riebiai sumažėjo.

Aš suprantu, kur kažkam kirmėlės graužia – norisi, kad tie buržujai turčiai negautų jokių kompensacijų, nes jie ir taip turtingi. Bet reikalas tame, kad tiesiniai kompensavimo mechanizmai realiai suveikia kaip progresiniai. Ir net jei neduosi tam daug uždirbančiam kompensacijos, skirtumas pasikeis gana nežymiai: vietoje 3,25 karto bus tiesiog 3 kartai.

Tokie dalykai labai aiškiai pasimato, kai tiesiog pradedi skaičiuoti – nes matematika yra matematika ir viskas. Bet kol nebandai skaičiuoti, tai gaunasi visokie marazmai. O kai į matematiką žiūri kaip ožys į naujus vartus, tai pamatęs tokius skaičiavimus, gali nutarti, kad šitie skaičiavimai yra kažkoks šyvos kumelės briedas.

Deja, čia ne skaičiavimai yra briedas. Durniai yra tik tie, kurie pamatę akivaizdžius skaičius, ima sakyti, kad čia yra nesąmonės.

Beje, aš laikas nuo laiko vis atsimenu, kaip kartą prie straipsnio apie Ebolą ir jos plitimo tempus (tuo metu jie buvo nevaldomi) pas mane atėjo kažkokie humanitarai, kurie, kaip paskui paaiškėjo, net nesugebėjo sudėties nuo daugybos atskirti. Anie puskvaišiai dar paskui man mėtė kažkokias absurdiškas nuorodas, kurias rado, į Google įvedę kažkokius jiems patiems nesuprantamus žodžius. Tomis nuorodomis (nieko bendro netgi neturėjusiomis su tuo, ką jie bandė įrodinėti) jie man bandė įrodyti, kad eksponentinės sekos yra tiesinės 😀

Ponai ir ponios, netgi klaikiai nuobodi matematika būna labai labai įdomi. Bet jei tos klaikiai nuobodžios matematikos pagrindų nesimokai – paskui lieki durniaus vietoje, ir tada iš tavęs kas nors skaldo bajerius, o tu piktiniesi ir nesupranti, kodėl tave durniumi vadina.

Kiek nukrypstant – matematika yra labai įdomi, bet tai, kaip jos moko mokyklose – tai yra klaiku ir pasibaisėtina. Matematikos moko taip, kad ji būna baisesnė gal netgi ir už chemiją. Ir visai nenuostabu, kad beveik niekas jos neišmoksta, o tiktai iškala atmintinai.

Išties matematikos pagrindai nėra sudėtingi, jie yra netgi labai įdomūs ir naudingi, svarbu tik juos suprasti.

Būlio algebra ir argumentavimo klaidos

Gyvenimas man tiesiog ant lėkštutės atnešė iliustraciją praeitam mano straipsniui – apie tai, kaip žinojimo skylės žmonėms iškreipia pasaulio supratimą ir įklampina juos į visiškas klaidas. Ir apie tai, kodėl reikia visgi enciklopedinių žinių – apie viską viską.

Čia pavaizduoti kai kurie iš loginių veiksmų ir kaip jie keičia rezultatą, kai tie veiksmai atliekami su kažkuriais teiginiais. Kita vertus, norint atlikti veiksmus, pirma reikia iš kažkur išskirti pačius teiginius, o paskui dar ir įsitikinti, ar teiginys yra klaidingas, ar teisingas.

Atvejis buvo labai paprastas: vienas senas mano draugas, prisiskaitęs kažkokių lazutkų, apspango ir ėmė kartoti visiškai absurdiškas demagogines nesąmones, nesuvokdamas, kad išvis daro klaidas. Klaidos buvo paprastos – iš tų, kur vietoje loginių sekų yra pritaikomos asociatyvinės, kurios išties su jokiomis logikomis nieko bendro neturi.

Problema buvo ta, kad anas draugas negalėjo netgi suprasti, kas su tomis jo asociatyvinėmis sekomis yra ne taip. Tą, deja, teko suprasti man. Ir kai aš supratau ir paklausiau, ar jis mokinosi Būlio algebros, jis atsakė, kad kadangi mokykloje nemokė, tai nesimokino.

Štai taip ir pasidarė man aišku, kaip žmogus nesuvokia elementarių nesąmonių, kurios būna rašomos.

Džordžo Būlio (George Boole) algebra yra pagrindas visai šiuolaikinei matematikos teorijai, o kartu ir metateorijai, o tuo pačiu – ir išvis visoms teorijoms, ir kartu ir tai pačiai mano neretai minimai semiotikai. Taip, semiotika irgi paremta tuo pačiu – norint suprasti tekstą, reikia jį skaidyti į teiginius ir paskui tikrinti, transliuojant. Transliavimo taisyklės yra tokios, kad transliuotas teiginys turi būti tapatus pagal savo prasmę pirminiam teiginiui. Na, žodžiu.

Žodžiu, na taip jau gavosi, kad gavau sau atvejį, kuris man pačiam parodė, kiek būtina yra turėti įvairių sričių žinias.

Ai, beje, šiaip dėl įdomumo: George Boole, sukūręs loginę algebrą (kur vietoje skaičių yra teiginiai, kurių reikšmė yra tiesa arba melas), buvo faktiškai totalus savamokslis. Nors nebaigęs formalių mokslų, jis mokėsi, mokėsi, mokėsi, kol galų gale nutarė kad reiktų gal pasimokyti kokiame universitete, o tada paaiškėjo, kad jam prieš tai reikia praeiti krūvą mokymų vien reikalingiems popieriams gauti, tad jis į tą mokslą universitete nusispjovė. Baigėsi tuo, kad visvien jis tapo matematikos profesoriumi, o galutiniame rezultate – tuo žmogumi, kuris padėjo pagrindus visai šiuolaikinei (revizuotai) matematikai – tai pačiai, kuri jau paremta metateorija. Ai, ir kartu dar ir kompams pagrindus padėjo – visi kompiuteriai tėra ne kas kitas, o Būlio algebros skaičiuotuvai.

Pats George Boole buvo kuo geriausias pavyzdys, kad esmė yra ne formalūs popieriai, o enciklopedinės, plačios žinios, kurios leidžia apjungti įvairias mokslo sritis į vieną.

Taigi, šiandien čia bus jums truputį apie Būlio algebros pagrindus ir logines operacijas. Kad būtų truputį mažiau klaidų tose analizėse, kurias mums visiems tenka daryti.

Continue reading

Nauja mokymosi era

Prieš kelias dienas vienas iš mano draugų manęs paklausė maždaug tokio klausimo: „ką daryti pagyvenusiam žmogui, kuris dirba provincijoje mokytoju, tačiau kitais metais neturės darbo?“ Aš pasakiau maždaug taip – „mokytis ir dirbti, nes jam atsiveria visos galimybės“. Bet paskui supratau, kad atsakymas nėra labai paprastas.

Išties visi mokymosi konceptai yra seni. Tik kad juos užmiršta, o tada jie smunka, mokymasis virsta į nesąmonę. Enciklopedinis mokymasis buvo sugalvotas prieš šimtus metų, prieš daugybę metų buvo sugalvoti ir metodai, kai į kažką neriama stačia galva, ir taip toliau, ir taip toliau. Pakanka tuos metodus sudėti – ir mokymasis bus kelis, kelioliką ar net keliasdešimt kartų greitesnis.

Ypač tas atsakymas nėra paprastas mokytojui, kuris įpratęs mokymąsi matyti taip, kaip mato darbe. Bet nėra įprastas tas atsakymas ir kitiems. Mes visi esame pripratę prie statiško mokymosi – kur vieną sykį išmokai ir žinai, ir tada jau žinai ir dirbi. Ir nieko čia papildomai mokytis nereikia. Tuo tarpu mokymasis vėl ir vėl – jau taip paprastai neatrodo.

Čia tik vienam kitam, panašiam į mane, atrodo, kad gali ateiti į naftos bazę, į popieriaus gamyklą, į tūkstančius fūrų valdančią įmonę ar į didžiulį vertimų biurą, ir visur bus panašiai – greitai įsisavini kitur nematytas technologijų specifikas, greitai peržvelgi procesų pobūdį, o paskui – darbas ir viskas.

Daugeliui žmonių darbus keisti sunku, nes visą gyvenimą jie pradirbo vienoje srityje. Ir jiems atrodė, kad jie vis kažko mokosi, praeina kažkokius naujus kursus, tobulinasi, bet išties jie beveik nejudėjo iš vietos.

Kai daugelį metų nejudi iš vietos, ima atrodyti, kad gali dirbti tiktai tai, ką dirbi dabar. Nueiti į kokią nors visai kitą sritį, kitos rūšies darbą – atrodo neįmanoma. Bet būtent dėl tokio įsivaizdavimo mes iš savęs atimame tai, ko labiausiai norėtume – svajonių darbus, patinkančias veiklas, naujas sritis, o gal ir šiaip gyvenimo laimę. Nes kažką pakeisti atrodo pernelyg sudėtinga.

Viskas išties yra pakankamai nepaprasta. Pakankamai nepaprasta, kad tam reikia atskiro straipsnio. Gana didelio. Apie tai, kas, kaip ir kodėl.

Continue reading

Cheminis Irako karas prieš Iraną

Didžiausiu cheminiu karu nuo pat I Pasaulinio karo laikų tapo Irako-Irano karas, prasidėjęs 1980. Apie tai, kaip ten mažesnis Saddamo Husseino Irakas bandė išdaužyti didesnį Iraną ir kaip abi pusės daugiausiai prarasdavo dėl nemokėjimo kariauti ir visiškų savo durnumų – būtų galima daug kalbėti. Visgi mums šitas karas įdomesnis tuo, kad tai buvo vienintelis pilnavertis cheminis karas nuo Italijos-Abisinijos karo laikų. Vienas iš kokių dviejų karų, kur chemija išties nulėmė baigtį. Ir didžiausias cheminis karas po I Pasaulinio karo. Ir vienintelis cheminis karas, kur buvo naudojami šiuolaikiniai cheminiai ginklai – tokie, kaip zarinas ar VX.

Tas karas Lietuvoje gan menkai žinomas, bet pasakysiu išsyk: tai buvo pragaras, kurio jūs nenorėtumėte pamatyti. Su laukais, nusėtais šimtų ir tūkstančių lavonų, su žmonėmis, kurie tiesiog išvirinti chemijoje, su šimtais ir tūkstančiais vaikų, išvarytų į minų laukus, kad išminuotų, susisprogdindami. Ir su begale mirčių, su begale beprasmiško siaubo. Klaikaus karo siaubo.

Šis karas jau buvo daug kuo panašus į tuos karus, kokie gali būti ir dabartiniais laikais – ir su pakankamai modernia technika, ir su mobiliais padaliniais, ir su gana šiuolaikiškais ginklais – ir tankais, ir viršgarsiniais lėktuvais, ir sraigtasparniais, ir taip toliau. Dar įdomiau, kad abi pusės naudojo modernią vakarietišką ginkluotę, o kartu – ir ginklus, gautus iš SSRS (pradžioje sovietinius ginklus turėjo Irakas, o paskui – ir Iranas, užgrobdavęs nemažai Irako technikos).

Čia maždaug kokių 1985 nuotrauka. Irano revoliucinė gvardija – tie patys pamišėliai islamistai, kurie miniomis bėgdavo į mūšį, ieškodami ne kaip kautis, o kaip greičiau būti nukautiems ir pakliūti į dangų.

Irako cheminė programa buvo pradėta dar prieš Saddamui Husseinui ateinant į valdžią, apie 1970 ji pradėta vystyti kiek smarkiau, po 1973 arabų-Izraelio karo – dar smarkiau, bet visi tie bandymai kažką daryti po kelerių metų kažkaip išsikvėpdavo. Sėkminga ir kartu išsyk didelių mastų cheminių ginklų programa buvo pradėta tik apie 1978, kai Irakas ėmė statyti iprito gamyklą Muthanna vietovėje. Kita vertus, nors pirmi cheminio ginklo cechai buvo pastatyti dar prieš prasidedant karui prieš Iraną, karo pradžioje Irakas bent kiek didesnių cheminio ginklo atsargų vis dar neturėjo.

Taip, čia vaikai. Iš Irano. Siunčiami į frontą. Išminavimui. Išminavimui vaikais. Ir dar chemija… Chemijos neišeina nufotografuoti. Ji nematoma. Matomos būna tiktai jos aukos.

Dar kita vertus, tas maždaug dešimtmečio įdirbis buvo visgi pakankamai nemažas – karo pradžioje jau buvo kažkiek savų chemijos specialistų ir šiokie tokie gamybiniai pajėgumai, laboratorijos, o ir šioks toks bendras panaudojimo supratimas kariuomenėje, ir dideli kiekiai užpirktų dujokaukių, ir apmokymai su ašarinėmis dujomis – kaip tik visa tai, ko reikia geram ir greitam startui. Ir, žinoma, didžiuliai kiekiai pinigų, nebloga draugystė su Egiptu bei tuomet jau užmegzti ryšiai su SSRS, kuri labai norėjo pasukti Iraką link komunizmo ir taip įsitvirtinti Persijos įlankos zonoje.

Irano-Irako karą verta apžvelgti detaliau, nei kitus cheminius karus (nors ir visvien praleidžiant istorijas apie tanklaivių karus ar aviacijos mūšius), kad pasimatytų, kaip karas keičiasi, kai jame imamas naudoti cheminis ginklas. Beje, nedideliais kiekiais cheminį ginklą (atrodo, pagrindinai ašarines dujas ir kažkiek ipritą) Irakas bandė naudoti jau nuo karo pradžios, nuo pirmų mėnesių, tačiau ilgokai tai buvo vos fragmentiški, labai pavieniai atvejai – pvz., puolant kokius nors labiau įtvirtintus taškus ar ginant kažkuriuos kitus taškus nuo Irano kontrpluolimų. Tokie cheminio ginklo (pagrindinai – ašarinių dujų ir arseno organikos) panaudojimai kartais leisdavo susidoroti su keliais šimtais išprotėjusių Irano islamistų, bet realios karo eigos niekaip nekeitė. Realus cheminis karas įsisuko vėliau – ir dar tokiais mastais, kad kelis kartus didesnis Iranas galų gale buvo išdaužytas.

Continue reading

Apie cheminio karo taktiką

Kai kurie dalykai, susiję su pasikartojančiais incidentais Sirijoje, daugeliui yra nelabai suprantami, nes paprasčiausiai pritrūksta kai kurių cheminio karo žinių. O tos žinios išties nėra labai trivialios – didele dalimi jos tiek smarkiai skiriasi nuo įprastinio karo žinių, kad netgi ir kariškiai kartais nepagalvoja, kiek tenai visokios specifikos pasitaiko.

Taigi, šiame straipsnyje bus nemažai visokios istorinės apžvalgos, kuri parodys ir didelius skirtumus tarp skirtingų cheminių ginklų ir jų naudojimo. Iš to atsiras ir supratimas, kiek sunku kartais nustatyti, kur ir kaip ta chemija panaudojama – pasidarys aišku, kodėl Sirijoje, kur įtariama apie dešimtis, jei ne šimtus cheminio ginklo panaudojimo atvejų, tik keletą kartų pavyko surinkti pakankamus to ginklo panaudojimo įrodymus.

Nedėsiu aš čia daugiau kitų nuotraukų apie cheminį karą. Jos arba beprasmės, arba per daug klaikios. Šioje nuotraukoje – britų kariai 1918 metais, gavę kažkurių dujų į akis. Itin žalojančius poveikius akims neretai turėdavo ipritas, tačiau negrįžtamai akis sužalodavo ir daugelis to meto ašarinių dujų bei arseno organikos. Per I Pasaulinį karą nuo cheminio ginklo žuvo apie 100 tūkstančių, dar apie milijonas buvo sužestas. Tačiau to meto cheminiai ginklai buvo silpni, o jų skleidimo priemonės – labai labai primityvios.

Kita vertus, manau, kad po straipsnio pasidarys labai aišku, kodėl specialistai vienareikšmiškai įvardina, kad kai kurios atakos beveik nekelia abejonių, kaip cheminės, įvykdytos būtent Sirijos pajėgų.

Kai kam visai įprastai gali pasirodyti atrodanti ataka, kur koks nors pastatų kompleksas apšaudomas artilerijos, bet apšaudymo viduryje dar atskrenda ir bombonešis, kuris bombas numeta. Kai kam, kas susipažinęs su kovinių nuodingųjų medžiagų specifika, iš tokio puolimo gali pasidaryti aišku ne tik tai, kad šitai buvo cheminė ataka, bet net ir tai, koks konkretus cheminio ginklo tipas buvo panaudotas.

Susipažinus su cheminio karo istorija pasidarys aišku ir tai, kodėl, nepaisant didžiulės grėsmės savo stabilumui, Assadas chemiją naudoja tame kare prieš sukilėlius (galiu atskleisti išsyk: būtent dėl tikslingo ir labai profesionalaus chemijos naudojimo karas prieš sukilėlius ir gaunasi veiksmingas – laimimi mūšiai vietose, kur sukilėliai itin įsitvirtinę). Ir pasidarys aišku, kodėl tą cheminį karą palaiko netgi Rusija, kuriai paskui tenka tuos chemijos panaudojimo atvejus dangstyti visokiomis propagandomis.

Atsiras ir kažkiek supratimo apie tai, kodėl, nors kalbama apie dešimtis ar šimtus chemijos aukų (lyg ir nedidelius kiekius), Vakarų šalys reaguoja taip aršiai – chemijos slėpimo atvejais realūs aukų skaičiai gali būti tiek smarkiai didesni, kad tų skaičių niekas nei nedrįsta įvardinti. Realiai 100 ar 1000 kartų paklaidos ribos pnašiais atvejais gali būti visai normalios.

Kaip bonusą pažadu dar vieną straipsnį, apie cheminį karą tarp Irako ir Irano – labiausiai cheminį karą visoje žmonijos istorijoje. Jis bus labai greitai.

Continue reading