Category Archives: Mokslas ir technika

Straipsniai apie mokslą ir techniką

Kremlius taikosi į pasaulio sportininkus

Prasidėjo nuo to, kad FB parašiau, kaip Kremlius skleidžia melus apie dopingą vartojančius kitų šalių sportininkus ir kaip WADA (Pasaulinė antidopingo asociacija) dangsto Rusiją, ir kaip Rusija pereina net į tai, kad išvis įsilaužinėtų ir neaišku ką darytų, falsifikuojant – ir tai tik dėl to, kad ta valstybė susiškiko taip smarkiai, kad jiems jau net Olimpinėse žaidynėse neleidžia dalyvauti.

Rytų Vokietijoje išrastas anabolikas Oral Turinabol* (dar žinomas, kaip Oral-T) iki šiol dar kuria pasaulinius skandalus. O anais laikais, prieš kone pusšimtį metų, Rytų Vokietijos sportininkams tiesiog sakydavo, kad jie čia tiesiog vitaminus gauna, kad sveikesni būtų. Sportininkai nieko taip ir nežinojo, kol apie 1990 nebuvo paviešinti Stasi duomenys, pagal kuriuos paaiškėjo, kad Rytų Vokietija dopingais maitino apie 10 tūkstančių žmonių, netgi vaikus.

JAV pernai prigavo 7 Rusijos šnipus, užsiimdinėjusius kompiuterių įsilaužimais, asmeninių duomenų vagystėmis, šantažu, falsifikavimais ir pan.. Visas šių veikėjų veiklos tikslas buvo kurti didžiulis kiekius falsifikuotų dokumentų, skirtų vien tam, kad apšmeižtų ir niekuo dėtus sportininkus (tam, kad pavaizduotų, jog visi dopingą vartoja), ir sukompromituotų visas antidopingo laboratorijas, kurios tik dalyvavo identifikuojant Rusijos dopingo naudojimą.

Vos pasidalinau savo Facebook apie tą istoriją iš JAV, išsyk gavau ir iliustraciją su tuo susijusiai Kremliaus propagandai. Jau po keliolikos gal minučių pas mane atėjo kažkoks fake akauntas ir ėmė pasakoti istorijas, kaip visi blogi. Žodžiu, keistai paaiškėjo, kad ir Lietuvoje kremliška propaganda apie dopingus plinta kuo plačiausiai. Netgi taip plačiai, kad stebina.

Tiesą sakant, gal pats tas fake akauntas net nebuvo kažkoks kremlinis – nes visokių būna. Manau, kad tai greičiau buvo šiaip kažkoks durnius – šie gerai paruoštiems propagandiniams diskursams būna labai pagaulūs, nes visada su tais diskursais gauna ir konspiraciją („čia išties žinokit, viskas yra ne taip“), ir kartu paaiškinimą, kuris yra bukesnis, nei jam nesuprantama, sudėtinga, kompleksiška realybė. Taigi, durniai labai lengvai perima jiems pakišamą propagandą ir pasimauna.

Bet viskas ne taip paprasta, kai pradedi gilintis. Ir dar labiau viskas susipainioja, kai pradedi aiškintis, kas ten per dopingai būna, kokie ten skandalai, nuo ko prasidėjo ir taip toliau. Bet apie viską nuosekliai.

Continue reading

SAM nori, kad jūs liktumėte be dantų

Ten, kur savo nagus prikiša valdiški biurokratai ar politiniai puspročiai, ten prasideda visokios klaikumos. Ir vieni, ir kiti daro nesąmones. Bet ypatingai tos nesąmonės užveši tada, kai tokie puspročiai bent trumpam pasijunta nebaudžiamais ir galinčiais daryti ką tik nori.

Brangus Aurelijau Veryga. Gal jau nebeministrauk geriau, nes jau tavęs čia per daug, o proto tu į šitą sistemą tikrai neatnešei.

Šiandien aš jums papasakosiu apie tų veikėjų darymus tiek ir tokių dalykų, kad jūs nelabai galėsite patikėti, kad gali būti taip blogai. Greičiausiai jūs netgi negalėsite viso to baisumo kitiems žmonėms perpasakoti, nes to absurdo ir baisumo tiesiog čia bus per daug.

Aš netgi pats tarpais suprantu, kad aš pats negaliu patikėti visu tuo absurdu, kuris vyksta. Ir gal kažkas tėra kažkokios mano fantazijos, nes taip gi negali būti. Nu rimtai.

Šiandien aš jums papasakosiu, kaip Svaikatos apsaugos ministerija su Aurelijumi Veryga priešaky ruošiasi panaikinti mūsų dantis. Kad mes juos gydytumėmės homeopatija ir kepeniškais grūdinimaisis. Ir jei jums atrodo, kad aš čia juokauju, tai paskaitykite ir suprasite, kad aš nejuokauju. Ir tie veikėjai irgi nejuokauja. Jie nuoširdžiai galvoja, kad jie daro kažkokį gerą darbą.

Beje, kad neatrodytų, jog kryptingai daužau kokį nors politiką, išsyk pasakysiu, kad SAM ministrais išvis tampa labai įdomūs žmonės. Čia prisiminkim, pvz., kad ir kokį Algį Čapliką, kuris dabar sėdi Vilniaus savivaldybėje su kažkokia neaiškia Laisvės sąjunga (liberalais) – kadaise jis buvo SAM ministras, kuris įvedė tvarką, pagal kurią homeopatiniai šūdai gali būti išrašomi ir vaistinėse parduodami kaip kokie nors tikri vaistai. Liberalas, žinote.

Arba koks Vytenis Andriukaitis – irgi gerai prisimenamas. Aš atsimenu kažkokius blėnis apie tai, kad mankštas reiks visiems daryti, kaip tais gražiais tarybiniais laikais, kai prie ruso buvo geriau. Bet Andriukaitį laiku kažkaip pašalino į kažkur, skirtingai nuo kai kurių kitų ministrų.

Kai dabar koks nors Dainius Kepenis ar dar koks nors politikierius sugalvoja kovot prieš skiepus ar kažkokią ajurvedą prilyginti mokslui ir įkišti tuos pseudomokslinius šlamštus į sveikatos apsaugą – tai čia nėra kažkas itin unikalaus, nes čia tiktai absurdo mastai kokius 100 kartų išaugę, tiesiog iki užribinio lygmens. O visokių kliedesių politikai ir anksčiau pridarydavo, tik kad mažesnių.

Dabar tas neproporcingas absurdo prieaugis jau darosi realiai pavojingas mūsų visų sveikatai. Ir netgi tokiai sričiai, kur atrodė, jog valstybė negali sugadinti – t.y., odontologijai.

Continue reading

Kas gali būti nuobodžiau už matematines funkcijas?

Vakar vienas pusprotis mano straipsnyje apie Būlio algebrą parašė komentarą apie tai, kad matematika (tiksliau, visiškai elementarūs skaičiavimai) yra šyvos kumelės briedas. Esmė tame, kad anas komentatorius net esuprato, ką jis skaičiuoja ir jam pasirodė, kad jei prie teigiamų n ir m pridėsi po teigiamą x, tai skirtumas tarp n ir m padidės.

Šiu atveju, kaip supratau, kalba net nebuvo apie aritmetinį skirtumą (vis dar darau prielaidą, kad tokio absurdiško durnumo žmonių čia pas mane neateina). Aritmetinis skirtumas išvis nesikeičia prie tokių sumavimų: (n-m)=(n+x)-(m+x), t.y., koks bebūtų x, jisai nepasikeis.

Kaip supratau, ano komentatoriaus nesuvokimas buvo apie tai, kad jei prie n ir m pridėsim po x, tai pasikeis santykis – t.y., jei n buvo mažiau už m, tai n pasidarys dar mažiau už m. Čia irgi absurdas, tiktai gal ne toks akivaizdus. Absurdiškumas pasimato tada, kai pabandai įsivaizduoti, kaip keisis santykis, keičiantis pajamoms. Gražiausiai tai matosi grafike:

Kaip matome, kuo mažesnės pajamos, tuo labiau pasijunta kompensacijos dydis. Jei pajamos tėra 100 eurų, tai pridėjus 100 eurų kompensaciją ir 100, ir 1000 eurų uždirbantiems, pajamų nelygybė sumažėja kone du kartus – santykis pasikeičia iš 10 į 5,5.

Labai paprasta viską pamatyti, kai pabandai paskaičiuoti: vat tarkim, pas kažką gal pajamos 300 eurų ir valstybė, pvz., apmoka 100 eurų kainuojantį darželį. O pas kažką pajamos gal 1200 eurų, ir valstybė irgi duoda 100 eurų kompensacijos. Kaip pasikeičia santykis tarp pajamų? Ogi be kompensacijos tas santykis buvo 4 kartai, o su kompensacija pasidarė 3,25 karto, t.y., labai labai riebiai sumažėjo.

Aš suprantu, kur kažkam kirmėlės graužia – norisi, kad tie buržujai turčiai negautų jokių kompensacijų, nes jie ir taip turtingi. Bet reikalas tame, kad tiesiniai kompensavimo mechanizmai realiai suveikia kaip progresiniai. Ir net jei neduosi tam daug uždirbančiam kompensacijos, skirtumas pasikeis gana nežymiai: vietoje 3,25 karto bus tiesiog 3 kartai.

Tokie dalykai labai aiškiai pasimato, kai tiesiog pradedi skaičiuoti – nes matematika yra matematika ir viskas. Bet kol nebandai skaičiuoti, tai gaunasi visokie marazmai. O kai į matematiką žiūri kaip ožys į naujus vartus, tai pamatęs tokius skaičiavimus, gali nutarti, kad šitie skaičiavimai yra kažkoks šyvos kumelės briedas.

Deja, čia ne skaičiavimai yra briedas. Durniai yra tik tie, kurie pamatę akivaizdžius skaičius, ima sakyti, kad čia yra nesąmonės.

Beje, aš laikas nuo laiko vis atsimenu, kaip kartą prie straipsnio apie Ebolą ir jos plitimo tempus (tuo metu jie buvo nevaldomi) pas mane atėjo kažkokie humanitarai, kurie, kaip paskui paaiškėjo, net nesugebėjo sudėties nuo daugybos atskirti. Anie puskvaišiai dar paskui man mėtė kažkokias absurdiškas nuorodas, kurias rado, į Google įvedę kažkokius jiems patiems nesuprantamus žodžius. Tomis nuorodomis (nieko bendro netgi neturėjusiomis su tuo, ką jie bandė įrodinėti) jie man bandė įrodyti, kad eksponentinės sekos yra tiesinės 😀

Ponai ir ponios, netgi klaikiai nuobodi matematika būna labai labai įdomi. Bet jei tos klaikiai nuobodžios matematikos pagrindų nesimokai – paskui lieki durniaus vietoje, ir tada iš tavęs kas nors skaldo bajerius, o tu piktiniesi ir nesupranti, kodėl tave durniumi vadina.

Kiek nukrypstant – matematika yra labai įdomi, bet tai, kaip jos moko mokyklose – tai yra klaiku ir pasibaisėtina. Matematikos moko taip, kad ji būna baisesnė gal netgi ir už chemiją. Ir visai nenuostabu, kad beveik niekas jos neišmoksta, o tiktai iškala atmintinai.

Išties matematikos pagrindai nėra sudėtingi, jie yra netgi labai įdomūs ir naudingi, svarbu tik juos suprasti.

Būlio algebra ir argumentavimo klaidos

Gyvenimas man tiesiog ant lėkštutės atnešė iliustraciją praeitam mano straipsniui – apie tai, kaip žinojimo skylės žmonėms iškreipia pasaulio supratimą ir įklampina juos į visiškas klaidas. Ir apie tai, kodėl reikia visgi enciklopedinių žinių – apie viską viską.

Čia pavaizduoti kai kurie iš loginių veiksmų ir kaip jie keičia rezultatą, kai tie veiksmai atliekami su kažkuriais teiginiais. Kita vertus, norint atlikti veiksmus, pirma reikia iš kažkur išskirti pačius teiginius, o paskui dar ir įsitikinti, ar teiginys yra klaidingas, ar teisingas.

Atvejis buvo labai paprastas: vienas senas mano draugas, prisiskaitęs kažkokių lazutkų, apspango ir ėmė kartoti visiškai absurdiškas demagogines nesąmones, nesuvokdamas, kad išvis daro klaidas. Klaidos buvo paprastos – iš tų, kur vietoje loginių sekų yra pritaikomos asociatyvinės, kurios išties su jokiomis logikomis nieko bendro neturi.

Problema buvo ta, kad anas draugas negalėjo netgi suprasti, kas su tomis jo asociatyvinėmis sekomis yra ne taip. Tą, deja, teko suprasti man. Ir kai aš supratau ir paklausiau, ar jis mokinosi Būlio algebros, jis atsakė, kad kadangi mokykloje nemokė, tai nesimokino.

Štai taip ir pasidarė man aišku, kaip žmogus nesuvokia elementarių nesąmonių, kurios būna rašomos.

Džordžo Būlio (George Boole) algebra yra pagrindas visai šiuolaikinei matematikos teorijai, o kartu ir metateorijai, o tuo pačiu – ir išvis visoms teorijoms, ir kartu ir tai pačiai mano neretai minimai semiotikai. Taip, semiotika irgi paremta tuo pačiu – norint suprasti tekstą, reikia jį skaidyti į teiginius ir paskui tikrinti, transliuojant. Transliavimo taisyklės yra tokios, kad transliuotas teiginys turi būti tapatus pagal savo prasmę pirminiam teiginiui. Na, žodžiu.

Žodžiu, na taip jau gavosi, kad gavau sau atvejį, kuris man pačiam parodė, kiek būtina yra turėti įvairių sričių žinias.

Ai, beje, šiaip dėl įdomumo: George Boole, sukūręs loginę algebrą (kur vietoje skaičių yra teiginiai, kurių reikšmė yra tiesa arba melas), buvo faktiškai totalus savamokslis. Nors nebaigęs formalių mokslų, jis mokėsi, mokėsi, mokėsi, kol galų gale nutarė kad reiktų gal pasimokyti kokiame universitete, o tada paaiškėjo, kad jam prieš tai reikia praeiti krūvą mokymų vien reikalingiems popieriams gauti, tad jis į tą mokslą universitete nusispjovė. Baigėsi tuo, kad visvien jis tapo matematikos profesoriumi, o galutiniame rezultate – tuo žmogumi, kuris padėjo pagrindus visai šiuolaikinei (revizuotai) matematikai – tai pačiai, kuri jau paremta metateorija. Ai, ir kartu dar ir kompams pagrindus padėjo – visi kompiuteriai tėra ne kas kitas, o Būlio algebros skaičiuotuvai.

Pats George Boole buvo kuo geriausias pavyzdys, kad esmė yra ne formalūs popieriai, o enciklopedinės, plačios žinios, kurios leidžia apjungti įvairias mokslo sritis į vieną.

Taigi, šiandien čia bus jums truputį apie Būlio algebros pagrindus ir logines operacijas. Kad būtų truputį mažiau klaidų tose analizėse, kurias mums visiems tenka daryti.

Continue reading

Nauja mokymosi era

Prieš kelias dienas vienas iš mano draugų manęs paklausė maždaug tokio klausimo: „ką daryti pagyvenusiam žmogui, kuris dirba provincijoje mokytoju, tačiau kitais metais neturės darbo?“ Aš pasakiau maždaug taip – „mokytis ir dirbti, nes jam atsiveria visos galimybės“. Bet paskui supratau, kad atsakymas nėra labai paprastas.

Išties visi mokymosi konceptai yra seni. Tik kad juos užmiršta, o tada jie smunka, mokymasis virsta į nesąmonę. Enciklopedinis mokymasis buvo sugalvotas prieš šimtus metų, prieš daugybę metų buvo sugalvoti ir metodai, kai į kažką neriama stačia galva, ir taip toliau, ir taip toliau. Pakanka tuos metodus sudėti – ir mokymasis bus kelis, kelioliką ar net keliasdešimt kartų greitesnis.

Ypač tas atsakymas nėra paprastas mokytojui, kuris įpratęs mokymąsi matyti taip, kaip mato darbe. Bet nėra įprastas tas atsakymas ir kitiems. Mes visi esame pripratę prie statiško mokymosi – kur vieną sykį išmokai ir žinai, ir tada jau žinai ir dirbi. Ir nieko čia papildomai mokytis nereikia. Tuo tarpu mokymasis vėl ir vėl – jau taip paprastai neatrodo.

Čia tik vienam kitam, panašiam į mane, atrodo, kad gali ateiti į naftos bazę, į popieriaus gamyklą, į tūkstančius fūrų valdančią įmonę ar į didžiulį vertimų biurą, ir visur bus panašiai – greitai įsisavini kitur nematytas technologijų specifikas, greitai peržvelgi procesų pobūdį, o paskui – darbas ir viskas.

Daugeliui žmonių darbus keisti sunku, nes visą gyvenimą jie pradirbo vienoje srityje. Ir jiems atrodė, kad jie vis kažko mokosi, praeina kažkokius naujus kursus, tobulinasi, bet išties jie beveik nejudėjo iš vietos.

Kai daugelį metų nejudi iš vietos, ima atrodyti, kad gali dirbti tiktai tai, ką dirbi dabar. Nueiti į kokią nors visai kitą sritį, kitos rūšies darbą – atrodo neįmanoma. Bet būtent dėl tokio įsivaizdavimo mes iš savęs atimame tai, ko labiausiai norėtume – svajonių darbus, patinkančias veiklas, naujas sritis, o gal ir šiaip gyvenimo laimę. Nes kažką pakeisti atrodo pernelyg sudėtinga.

Viskas išties yra pakankamai nepaprasta. Pakankamai nepaprasta, kad tam reikia atskiro straipsnio. Gana didelio. Apie tai, kas, kaip ir kodėl.

Continue reading