Category Archives: Mokslas ir technika

Straipsniai apie mokslą ir techniką

„Fermentas“ versus „Ferment“

Indraja Šalaviejūtė – mokslo sluoksniuose gerai žinoma tyrinėtoja, taikanti genų inžineriją savo darbe. Ji man dabar suteikė realiai didelę garbę paskelbti jos straipsnį mano bloge, ir tokia garbė žiurkėnams pasitaiko nedažnai. Ir dėl to aš čia noriu pridėti kad ir nereikšmingą ir neprasmingą, bet ir savo įžangą. Kad būtų dar daugiau visko.

Indrajos straipsnis yra apie labai paslaptingas, sunkiai atsekamas vienos iš sėkmingiausių, realiai nuostabiausių Lietuvos įmonių ištakas.

Aš tą institutą prisimenu visiškai kitokiais kontekstais, ir tie konktekstai susiję visai ne su tomis temomis, kurios čia kabinamos. Visų pirma, tame institute buvo viena iš pirmų ir pačių galingiausių Sąjūdžio grupių. Sklandė gandai, kad kai kurie iš tų mokslininkų buvo tokie drąsūs, kad atviru tekstu siuntinėdavo KGB darbuotojus ant X, Y ir dar kažkokio simbolio, o tie kagebistai palenkdavo galvas ir būtent ten, kur pasiųsti, ten ir nueidavo, nes žinodavo, kad nieko tiems mokslininkams negali padaryti.

Buvo toksai vienas specifinis, gal ne visada patikimas, bet šį tą sakantis požymis – eglutės. Kažkodėl jas itin dažnai ir noriai sodindavo prie padidinto slaptumo ir svarbos institutų ir gamyklų. Gal kad nekalčiau atrodytų. Nuotraukoje jau galite pamatyti, kokio masto buvo tasai institutas, nes suprantama, kad matosi tiktai fragmentas – išties tai bene ilgiausias pastatas visame Vilniuje.

Sklandė gandai, kad būtent tie mokslininkai sukūrė ir gamina gyvybės eliksyrą, kurį vartoja patys aukščiausi SSRS šulai. Ir nors tas gyvybės eliksyras nepadaro žmonių nemirtingais, jis sugeba netgi beviltiškų karšenų gyvenimą pratęsti dešimtmečiu ar dviem. Leonidas Brežnevas esą gyvenęs būtent dėl to, kad vartojo kažkokius toje įmonėje sukurtus interferono prepratus, todėl gyvu buvo netgi tada, kai jo veidą išmušusios lavondėmės buvo įžiūrimos jau netgi TV ekrane, netgi nepaisant storo sluoksnio grimo, kuriuo tas lavondėmes TV darbuotojai bandydavo užmaskuoti. Būtent dėl to jokie KGB veikėjai nedrįso šių mokslininkų judinti.

Gerokai vėliau paaiškėjo, kad išties tai tie eliksyrai gal ir nelabai pratęsdavo gyvenimo, bet kažkurie tyrimai išties bandymuose pristabdydavo vėžį ar kažkurias kitas ligas. Visgi svarbiausia to instituto veikla buvo kiek kitokia. Tokia, kad netgi instituto vadovai nelabai žinojo, kam jie išties yra skirti. Nujautė tiktai, kad užsiima kažkuo labai ypatingu ir nelabai aiškiu, apie ką jiems patiems geriau per daug nežinoti. Juoba kad matyt visi buvo girdėję keistų gandų apie dar kelias Lietuvoje veikusias panašaus paslaptingumo, kad ir mažesnes įstaigas.

Nuo tų laikų praėjo jau keli dešimtmečiai, tačiau Lietuvoje mažai kas tyrinėjo tas istorijas. O jos įdomios. Nuo tų istorijų prasidėjo viena iš moklso sričių, kur Lietuva dabar yra viena iš pajėgiausių valstybių pasaulyje – biotechnologijos. Ir jei kadaise apie gyvybės eliksyrus buvo tiktai gandai, dabar mūsų mokslininkų darbai išties padeda išgydyti milijonus žmonių.

Taigi, jūsų dėmesiui tikros mokslininės (dirbančios genų inžinerijoje) straipsnis apie lietuviškų biotechnologijų istoriją.

Nuotraukos – Indrajos Šalaviejūtės. Prierašai po nuotraukomis – mano.

Indraja Šalaviejūtė

„Fermentas“ versus „Ferment“

Kai 1990 metais plačiame poledyniniame Vokės slėnyje už Aukštųjų Panerių stūksantis institutas pasirinko vardą „Fermentas“, veikėjai Maskvoje galėjo šoktelti ant kėdės. 1975 m. Vilniuje įkurtas Sąjunginis taikomosios enzimologijos mokslinių tyrimų institutas priklausė Ministrų Tarybos Vyriausiosios mikrobiologijos pramonės valdybos padaliniui „Biopreparatas“ [1]. Aštuoniasdešimtųjų pabaigoje „Biopreparatas“ apėmė 32–40 objektų, kuriuose dirbo bent 30 000 žmonių [2]. 1973 m. įkurta „civilinė“ struktūra oficialiai buvo skirta vakcinų, biopesticidų, laboratorinės ir medicininės įrangos kūrimui ir gamybai [3]. Didžioji dalis darbuotojų nė nežinojo, jog šios funkcijos yra priedanga svarbiausiajai paskirčiai: biologinio ginklo kūrimui. Programa, skirta kurti prieš žmones nukreiptą naujos kartos biologinį ginklą, turėjo kodinį vardą „Ferment“ [2].

1990-aisiais Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos „Fermentas“ turėjo nuosavų tikslų, siekių ir rūpesčių, nebeturinčių nieko bendro su yrančios Sąjungos „Biopreparato“ įsibėgėjančiomis bėdomis. Aukštos kokybės molekulinius įrankius genų inžinerijai kuriančio instituto laukė iššūkis: išeiti į Vakarų rinką ir išsilaikyti bei dar geriau įsitvirtinti pasauliniame moksle. Šiame kelyje bet kokios sąsajos ir asociacijos su sovietiniu palikimu buvo tiktai kliūtis [4]. Todėl nekeista, jog kruopščiai aprašytose Lietuvos – aukštųjų biotechnologijų šalies ištakų istorijose [1, 4] vardijami įvykiai ir pavadinimai, tačiau maža platesnio konteksto. Tuo tarpu intriguojančiuose asmeniškuose [3] ar tiriamuosiuose [2] pasakojimuose apie sovietinę biologinio ginklo programą minimi ir Vilnius, ir Lietuva. Keturiasdešimt penkerių ar trisdešimties metų praeitis yra istorija, nebe įvaizdis. Tikra sėkmės istorija ryškiau nutapytame fone išsiskirs dar geriau. Tad ką galime rasti, perskaitę ir sulyginę prieinamus tekstus?

Continue reading

Uosialapis klevas – didžiausia Lietuvos piktžolė

Neretai, stebint diskusijas apie medžių ir parkų išsaugojimą, galima pamatyti tipinę istoriją: ateina koks nors žmogus į Facebook grupę ir įmeta nuotrauką su nupjautu uosialapiu klevu. Ir prirašo ką nors apie medžių genocidą ar dar kokias nors nesąmones. Paskui, aišku, eilinį kartą užverda ginčai apie tai, ar reikia tuos uosialapius saugoti.

Uosialapį klevą lengviausia atpažinti iš specifinių jo lapų. Kita vertus, net jei lapai ir nesimato, galima jį atpažinti iš kreivų šleivų kamienų. Paprastai kamienų būna kokie 3-5, išaugę skirtingais kampais, einantys palei žemę. Šitas medis išvis nesugeba augti kaip medis ar krūmas – jis auga kaip brūzgynas.

Deja, žmonės apie uosialapius (lot. Acer negundo) žino labai mažai. O žinoti verta – nes tai yra medis, kuris imituoja normalius medžius, bet išties tuos normalius medžius ir išnaikina. Augalų, kurie atlaikytų uosialapių įsiveržimą – beveik nėra. Gal nebent kokie nors sosnovskio barščiai greičiau auga ir labiau kitus augalus nustelbia, bet ilgainiui net ir tie nunyksta, susidūrę su uosialapiais.

Taip, jūs teisingai supratote – uosialapiai sugeba nustelbti netgi sosnovskio barštį. Kaip invazinė rūšis, uosialapiai klevai už tuos barščius yra agresyvesni ir labiau kenkiantys aplinkinėms augalų rūšims.

Nedaugelis susimąsto, kodėl nuo 2017 metų nereikia jokių leidimų uosialapių klevų kirtimui. Tai čia paskaitysite ir suprasite.

Continue reading

Bangų fizikos pagrindai

Bangų fizika visada būna baisiai kebliai paaiškinamas ir suvokiamas reikalas, o jos formulės būna tokios, kad kai į jas pažiūri, tai paskui išvis dingsta noras kažką aiškintis. Man kartą taip ir dingo, visam laikui – kai mokiausi apie kažkokius bangolaidžius ir antenas, o viena iš tų bangolaidžių skaičiavimo formulių pasirodė besanti viso puslapio dydžio, keliasdešimt eilučių visokių integralų, diferencialų, sinusų, kosinusų, kažkokių kitų daiktų ir taip toliau. Na, žinote gal, kaip atrodo didelės formulės. Jei nežinote – tai maždaug kaip nesveikas mažesnių formulių kratinys, į kurį pasižiūrėjęs, nežinai net, nuo ko ten jį pradėti skaityti.

Kas bendro tarp greičiausio serijinio lėktuvo SR-71 ir gliserio? O ir išvis, kuo čia dėtos kažkokios bangos? Štai apie tą čia irgi pakalbėsime.

Tai vat aš tada nusprendžiau, kad tų banginių funkcijų nesiaiškinsiu, nes to jau man per daug. Kiti nusprendžia dar anksčiau – kai pamato pirmąsias funkcijas, aprašančias kokios nors sinusoidės sklidimą kokiu nors laidininku. Ir, aišku, teisingai daro, es nėra čia ko savo galvą užsikimšti matematikomis, kurių nesupranti. Tai vat taip ir lieka žmonės nesupratę nieko apie jokias bangas.

Apie tas bangas kartais nesupranta net ir kai kurie visai rimtose mokslo įstaigose dirbantys žmonės – pvz., man kartą teko matyti kažkokio JAV universiteto puslapį, kuriame veikėjai aiškino, jog mikrobangėse krosnelėse maistas kaitinamas, naudojant dielektrinį kaitinimą, o patį tą dielektrinį kaitinimą dar aiškino kvantiniu vandens molekulių rezonansu. Tai buvo geras KPŠ, nes išties nei dielektrinis kaitinimas su tuo susijęs (dielektrinis kaitinimas yra paremtas dielektriko deformavimu elektriniame lauke ir dėl to išsiskriančia šiluma), nei ten kokie nors kvantiniai reikalai kažkuo dėti (tą irgi labai lengva patikrinti – distiliatas kaista prastai, o druskų tirpalai – tiesiog puikiai).

Akivaizdžiai kai kurių bangų teorijos reikalų netgi ir profeosriai kartais nesupranta, nes visa tai atrodo per baisiai. Kai kurie būna, kad pasižiūri į formules, išsigąsta, o tada eina ieškoti kokių nors kitų paaiškinimų, nes nuo tų formulių juos ištinka sinusoidinė galvos smegenų trauma. Vienas panašus fizikas po tokios traumos ėmė pasakoti apie tai, kaip radijo imtuvai paveikia žmonių DNR, o paskui kalbėti, jog ateiviai transliuoja į jo galvą balsus, o tada dar ėmė rašinėti į visokius laikraščius apie tai. Spėju, kad būtent dėl formulių sudėtingumo jam taip stogas nučiuožė. Na, bet aš čia nukrypau, atleiskit.

Bet čia aš visgi paaiškinsiu šiandien kai ką be formulių – taip, kad būtų aišku netgi kai nenori galvoti apie jokias ten sinusoides. Paveiksliukus pasižiūrėsit ir pamatysit, kaip tai veikia ir ką išvis reikia žinoti. Tiesiog tokių bazinių reikalų.

Continue reading

Generiniai ir etiniai vaistai ne visada yra vienodi

Apie generinius ir etinius (firminius, originalių kūrėjų gaminamus) vaistus jau tiek ir tiek kalbų buvo, bet taip kažkaip ir neatsirado nieko, kas viską sudėstytų vienoje vietoje. Tai gal aš ir sudėstysiu – apie tai, kuo skiriasi generikai (įvairių gamintojų gaminami neoriginalūs vaistai) ir etikai (originalių, firminių gamintojų vaistai).

Marilyn Monroe jums galėtų patvirtinti, kad generikais apsinuodyti galima taip pat gerai, kaip ir originaliais, etiniais vaistais – ypač, sumaišius juos su alkoholiu ir vartojant keleriopai didesnėmis dozėmis, nei nurodyta. Deja, nepatvirtins ji – nes dėl tokio vartojimo nusinuodijo ir numirė. Todėl pasimokykim iš svetimų klaidų ir vaistus vartokime tiktai labai apgalvotai, atsakingai ir su gydytojų nurodymu.

Tingintiems skaityti – galiu išsyk viską suvesti į kelis punktus:

  • Dauguma atvejų generiniai ir etiniai veikia maždaug taip pat gerai. Išties skirtumų pastėbėti dažniausiai nesigauna. Ir jei imsim generalizuotai – tai Aurelijus Veryga iš esmės yra teisus, aiškindamas, kad generiniai nuo etinių nesiskiria. Dažniausiai.
  • Kai kuriais atvejais būna, kad atsiranda skirtumai, ir jie gali būti tikrai dideli. Nors etiniai vaistai dažniau būna geresni, bet kartais gali būti ir taip, kad geresni bus generikai. Priežasčių tam būna įvairių, bet dažniausiai tai susiję su papildomomis, menamai įtakos neturinčiomis medžiagomis.
  • Yra vietų, kur skirtumai tarp generinių ir etinių vaistų labai ryškūs – tai tose šalyse, kur kokybė nėra stipriai kontroliuojama. Tai reiškia, kad generiniai vaistai iš Baltarusijos gali būti tikrai daug blogesni. Bet ES ne šiaip sau neįveža vaistų iš Rusijos, Baltarusijos ar Indijos – tie vaistai tiesiog nepraeina kokybės kontrolės. Todėl jų čia pas mus ir nėra.
  • Neretai skirtumai tarp generinių ir etinių vaistų pasireiškia ne jų gydomąjame poveikyje, o pašaliniuose reiškiniuose, į kuriuos kai kurie medikai neatkreipia didelio dėmesio. Bet pačiam vaistų vartotojui skirtumas tarp to, ar jis vidury nakties atsibus vemdamas, ar kažko panašaus nepatirs – gali būti labai didelis.
  • Atskira problemų dalis – įvairūs alergenai, kurie būna specifiški, į juos reaguoja paskiri žmonės ir čia skirtumai gali būti labai dideli – vienas vaistas veikia kaip vaistas, o nuo kito gali kilti net ir anafilaktinis šokas. Tai priklauso ne nuo vaisto, o greičiau jau nuo jo vartotojo ypatybių.

Gerai, o jei dabar nepakako tiek sirtumų, tai pereikim prie detalesnių dalykų.

Continue reading

Balistinės raketos ir antibalistinės gynybos problemos

Šitą straipsnį ruošiausi parašyti jau kokius gal 5 metus, bet vis neprisiruošiau – nes tema per plati ir per gili. Visgi, kadangi tie klausimai ir nesąmonės vis kartojasi ir kartojasi, tai parašau bent jau labai paviršutinį. Bent jau tokį, kad būtų galima minimalius pagrindus gauti.

Kai kalbame apie priešraketinę gynybą, tai omeny turime pirmiausiai gynybą nuo branduolinio ginklo. Nuotraukoje – Atominė Onutė (M65 Atomic Annie) – kadaise JAV turėtas 280mm kalibro branduolinis pabūklas, 1953 Upshot-Knothole serijos „Grable“ testas, Nevada. Dabartiniais laikais yra ir užtaisų, kuriuos galima sutalpinti ir į įprastų kalibrų sviedinius – pvz., 155mm, naudojamus ir Lietuvoje turimuose PzH 2000.

Nesąmoningi teiginiai ir klausimai, kurie bus adresuojami šiuo straipsniu:

  • „Rusija neleis Šaurės Korėjos raketoms skraidyti virš Rusijos, todėl Europai tos raketos grėsmės nekelia“
  • „Patriot raketos visas Rusijos balistines raketas numuš“
  • „Šiaurės Korėja neturi šansų apšaudyt Amerikos, jų raketas numuš JAV laivai“
  • „Pažiūrėčiau aš, kaip pripūsti balionėliai kosmose skraido 3 Machų greičiu“
  • „Nešnekėk nesąmonių, kad atsilikusi Šiaurės Korėja gali kam nors kelti grėsmę“
  • Šiaurės Korėjos raketos skrenda greičiau, nei Patriot? Nesąmonė!
  • „7 kilometrai per sekundę? Absurdas!“
  • „Kiek ten ta Rusija gali prisigaminti tų raketų, taigi jas visas numuš amerikiečiai“
  • „Rusija taip atsiliko, ginkluotė pasenusi, kodėl JAV nesudoroja jų?“
  • „Kodėl tas palydovas negalėjo nufilmuoti, kaip kažkas vyksta? Aš gi mačiau per kažkokį filmą, kad filmuoja iš kosmoso, kaip žmonės juda?“
  • Kodėl galvojat, kad JAV nuo rusiškų raketų neapsigins?
  • Kam išvis reikia tos priešraketinės gynybos?

Ir, aišku, bus adresuojama ir krūva kitų miskoncepcijų ir nesupratimų.

Stengsiuosi ne tiek giliai ir detaliai šį kartą aiškinti, kiek apie pačius pagrindus. Tiesiog labai bendrai apie tai, kas ta gynyba nuo balistinių raketų ir kodėl ten viskas nėra paprasta.

Žinoma, be rimtų balistinių raketų, yra ir dar daugybė kitų grėsmių, nuo kurių irgi padėti turėtų įvairi priešraketinė gynyba. Kai kalbame apie priešraketinę gynybą, dažnai omeny turim gynybą nuo branduolinio ginklo. O tai jau ne vien gynyba nuo raketų, bet ir gynyba nuo lėktuvų, nuo atlekiančių pabūklų sviedinių, nuo aviacinių bombų ir pan.. Visgi, nuo bombų ar sviedinių saugančios sistemos (pvz., tokios, kaip Iron Dome) yra gana paprastos, todėl apie jas čia nelabai ką pasakosiu. Pasakosiu apie tuos dalykus, kurie truputį sudėtingesni.

Iš visų visų grėsmių, sunkiausia apsiginti nuo balistinių raketų, ypač – nuo vidutinio ir ilgojo nuotolio. Tai vat apie gynybą nuo jų ir bus šitas straipsnis.

Continue reading