Tag Archives: KGB

Apie cheminio karo taktiką

Kai kurie dalykai, susiję su pasikartojančiais incidentais Sirijoje, daugeliui yra nelabai suprantami, nes paprasčiausiai pritrūksta kai kurių cheminio karo žinių. O tos žinios išties nėra labai trivialios – didele dalimi jos tiek smarkiai skiriasi nuo įprastinio karo žinių, kad netgi ir kariškiai kartais nepagalvoja, kiek tenai visokios specifikos pasitaiko.

Taigi, šiame straipsnyje bus nemažai visokios istorinės apžvalgos, kuri parodys ir didelius skirtumus tarp skirtingų cheminių ginklų ir jų naudojimo. Iš to atsiras ir supratimas, kiek sunku kartais nustatyti, kur ir kaip ta chemija panaudojama – pasidarys aišku, kodėl Sirijoje, kur įtariama apie dešimtis, jei ne šimtus cheminio ginklo panaudojimo atvejų, tik keletą kartų pavyko surinkti pakankamus to ginklo panaudojimo įrodymus.

Nedėsiu aš čia daugiau kitų nuotraukų apie cheminį karą. Jos arba beprasmės, arba per daug klaikios. Šioje nuotraukoje – britų kariai 1918 metais, gavę kažkurių dujų į akis. Itin žalojančius poveikius akims neretai turėdavo ipritas, tačiau negrįžtamai akis sužalodavo ir daugelis to meto ašarinių dujų bei arseno organikos. Per I Pasaulinį karą nuo cheminio ginklo žuvo apie 100 tūkstančių, dar apie milijonas buvo sužestas. Tačiau to meto cheminiai ginklai buvo silpni, o jų skleidimo priemonės – labai labai primityvios.

Kita vertus, manau, kad po straipsnio pasidarys labai aišku, kodėl specialistai vienareikšmiškai įvardina, kad kai kurios atakos beveik nekelia abejonių, kaip cheminės, įvykdytos būtent Sirijos pajėgų.

Kai kam visai įprastai gali pasirodyti atrodanti ataka, kur koks nors pastatų kompleksas apšaudomas artilerijos, bet apšaudymo viduryje dar atskrenda ir bombonešis, kuris bombas numeta. Kai kam, kas susipažinęs su kovinių nuodingųjų medžiagų specifika, iš tokio puolimo gali pasidaryti aišku ne tik tai, kad šitai buvo cheminė ataka, bet net ir tai, koks konkretus cheminio ginklo tipas buvo panaudotas.

Susipažinus su cheminio karo istorija pasidarys aišku ir tai, kodėl, nepaisant didžiulės grėsmės savo stabilumui, Assadas chemiją naudoja tame kare prieš sukilėlius (galiu atskleisti išsyk: būtent dėl tikslingo ir labai profesionalaus chemijos naudojimo karas prieš sukilėlius ir gaunasi veiksmingas – laimimi mūšiai vietose, kur sukilėliai itin įsitvirtinę). Ir pasidarys aišku, kodėl tą cheminį karą palaiko netgi Rusija, kuriai paskui tenka tuos chemijos panaudojimo atvejus dangstyti visokiomis propagandomis.

Atsiras ir kažkiek supratimo apie tai, kodėl, nors kalbama apie dešimtis ar šimtus chemijos aukų (lyg ir nedidelius kiekius), Vakarų šalys reaguoja taip aršiai – chemijos slėpimo atvejais realūs aukų skaičiai gali būti tiek smarkiai didesni, kad tų skaičių niekas nei nedrįsta įvardinti. Realiai 100 ar 1000 kartų paklaidos ribos pnašiais atvejais gali būti visai normalios.

Kaip bonusą pažadu dar vieną straipsnį, apie cheminį karą tarp Irako ir Irano – labiausiai cheminį karą visoje žmonijos istorijoje. Jis bus labai greitai.

Continue reading

Sociopatinė Kremliaus demagogija, vertimas

Po pasaulyje pagarsėjusios istorijos, kur Rusijos specialiosios tarnybos pasikėsino nužudyti buvusį šnipą Sergejų Skripalį ir jo dukterį Juliją Skripal, matome labai labai keistas ir kartu visą realybę atskleidžiančias Kremliaus reakcijas. Panašu, kad Kremliaus veikėjai apsiskaičiavo – skirtingai, nei Aleksandro Litvininekos atveju, Didžioji Britanija neužsiėmė metų metais trunkančiais kriminaliniais tyrimais, kurie tiesiog neįmanomi, kai organizatoriai ir vykdytojai slepiasi Rusijoje.

Sociopatija nuo seno buvo būdinga KGB veiksmams – tai žmonės, kurie neribotai gali meluoti bet ką, žmonės, kurie nesiskaito su jokiu žmogiškumu ir jokiomis moralės normomis. Ką nors nužudyti, apvogti, apkaltintai nusikaltimais aukas – tai visiškai jiems įprasta. Vladimiras Putinas buvo vienas iš tokių KGB veikėjų. Visa Kremliaus retorika irgi demonstruoja atvirai sociopatinį mąstymą.

Didžioji Britanija akivaizdų atvejį įvardino, kaip akivaizdų: žmones nuodyti Novičok nuodais pajėgi tiktai Rusija, tiktai Rusija pajėgi šį nuodą gaminti gryname pavidale (t.y., „military grade“ – pakankamai išvalytas nuo priemaišų), tiktai Rusija tą nuodą gamino ir, kas akivaizdu iš Skripal nuodijmo – gamina ir dabar, ir tiktai Rusija turėjo priežastį tam nuodijimui.

Neužmirškim, kad specialiosios tarnybos turi ir dar kai kurių, savų informacijos kanalų, kurie būna neskelbiami, tačiau kuriais pasiremia vyriausybės, darydamos sprendimus – galime neabejoti, kad Jungtinė Karalystė turi ir daugiau įrodymų apie Rusijos nagus.

Tai sena KGB taktika, kai Rusiją išdavę agentai yra persekiojami ir žudomi, ir tai daroma tokiais būdais, kad kiltų kuo daugiau triukšmo ir kuo labiau būtų įbauginti kiti, kurie gali pabėgti. Tik šį sykį ta taktika ėmė ir nesuveikė taip, kaip veikdavo anksčiau. Vietoje to, kad būtų dar vienas atvejis, kur visiems viskas akivaizdu, o niekas esą įrodyti nieko negali (prisiminkim, kaip viskas vyko Aleksandr Litvinenko atveju), gavosi atvejis, kur Didžioji Britanija pasakė tai, kas visiems akivaizdu.

Bene didžiausias stebuklas šioje istorijoje yra tai, kad Didžioji Britanija (ir, galimai JAV ar Prancūzija) paaiškėjo turinčios priešnuodžių, kurie gali padėti nuo zomano efekto, t.y., nuo anksčiau negrįžtamu laikyto acetilcholinesterazės ardymo: nepaisant aiškių prognozių, atrodo, kad ir Sergej Skripal, ir Julija Skripal visgi atsigavo, ir atrodo, kad be negrįžtamų smegenų pažeidimų, kokius gali sukelti zomano efektą turinčios medžiagos.

Priminsiu tik tiek, kad Novičok nuodingumas toksai didelis, kad mikroskopinis lašelis, pakliuvęs ant odos, žmogų nužudo per kelias minutes. Dozės, kurios yra dešimtis ar šimtus kartų mažesnės už mirtinas – pažeidžia ir centrinę, ir periferinę nervų sistemą, t.y., sukelia negrįžtamą paralyžių ir daug metų trunkančią komą, iš kurios niekas neturėtų atsigauti.

Pagal viską sprendžiant, toksai ir turėjo būti nuodijimo tikslas – nunuodyti ne iki galo, o panašiai, kaip radioaktyviu poloniu buvo nunuodytas Aleksandras Litvinenko: taip, kad auka kuo ilgiau (mėnesius ar metus) kankintųsi, kad apie ją būtų ilgai kalbama ir kad visi potencialūs perbėgėliai būtų kuo labiau įbauginti.

Continue reading

Zomano efektas, Novičok ir kiti cheminiai ginklai

Tą istoriją apie tai, kaip vidury baltos dienos buvo nunuodytas buvęs šnipas Sergej Skripal ir jo dukra Julija Skripal, ko gero visi jau girdėjote. Ir girdėjote jau ir visokių kalbų apie tai, kas yra Novičok (angliškai – Novichok, iš rusų kalbos išvertus, tai reikštų naujoką). Taip, Novičok yra apie 1980-1990 metus sovietų kurtas visai naujos kartos cheminis ginklas. Kadaise, beje, jau truputį apie jį rašiau.

Tokios apsaugos pakaktų dauguma atvejų, tačiau jei naudojamas VX, ji nepakankamai efektyvi. Novičok atveju tokia apsauga jau gali būti mažai veiksminga, tik dalinai teapsauganti.

Kad nuodijimą surengė Rusija – vargu, ar galima abejoti: nei pačias tokias medžiagas kažkas galėtų lengvai susintetinti, nei kažkas galėtų gauti iš to kokios nors naudos. Priežastys irgi aiškios – tai labai seniai žinoma KGB (FSB) ir GRU taktika – užtikrinti, kad visi jų darbuotojai ir agentai žinotų, jog jei išduos, bus nužudyti, ir nužudymas bus baisus, ir įvykdytas nesiskaitant su jokiomis priemonėmis.

Rusija šiuo metu įtariama jau keliolika Didžiojoje Britanijoje įvykdytų nužudymų, surengtų per Vladimiro Putino valdymo laikotarpį. Sergej Skripal atvejis čia primena Aleksandr Litvinenko nužudymą poloniu: jis toks pats įžūlus, atviras ir baisus. Kai kuriais atžvilgiais – gal netgi baisesnis. Nes su zomano efektu.

Apie zomano efektą papasakosiu kiek vėliau, tačiau išsyk pasakysiu tiek: labiausiai tikėtina Skripal atvejo baigtis bus tokia, kur abi aukos daug metų liks komoje – iki pat mirties. Ir niekada neatsigaus. Juos bandęs gelbėti policininkas – visam gyvenimui liks suparalyžuotas ir su sunkiai pažeistomis smegenimis.

Kaip ir Aleksandr Litvinenko atveju, Rusija čia tiesiog demonstruoja saviškiams, kas jų laukia, jei jie pabandys pabėgti nuo darbo Vladimirui Putinui – lėta, ilgai ilgai besitęsianti agonija.

Oficialios Rusijos reakcijos į Didžiosios Britanijos įvardintus kaltinimus – irgi tipiškos, tik leidžiančios spėti apie vis labiau augančią Vladimiro Putino beprotybę: Rusija jau spėjo užsiminti Didžiąjai Britanijai apie tai, kad turi branduolinį ginklą, ir įteikti protesto notą, ir netgi apkaltino Didžiąją Britaniją, kad čia būtent šioji nesilaiko tarptautinių sutarčių dėl cheminio ginklo draudimų.

O dabar – daug daug medžiagos tam, kad gautumėte vaizdą apie tą Novičok ir kitus nervus paralyžuojančius cheminius ginklus.

Continue reading

Viskas, ką verta pasakyti apie Rūtos Vanagaitės aiškinimus

Yra vienintelis dalykas, ką tereikia žinoti apie Rūtą Vanagaitę – tai, ką ji išties pasakė. Ką ji pasakė.

Rūta Vanagaitė, remdamasi NKVD/KGB duomenimis, paskleidė kalbas, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas save žalojosi, o saugumiečiai jį tik gelbėjo. Ir dar papasakojo, kad Vanagas buvo NKVD/KGB agentas, mylėjo Sovietų Sąjungą ir taip toliau.

Šitas šunelis buvo tik savo išvaizda bjaurus. Išties nieko tokio, jei išvaizda bjauri. Visokių būna žmonių. Atsiprašau, norėjau pasakyti, kad visokių būna šunų. Išvaizda nieko nereiškia. Kažką reiškia tie dalykai, kuriuos mes darome ar sakome.

Tai yra tiesiog šlykštu. Žmogų kankino metus laiko, jam išdūrė akį, jį daužydavo iki sąmonės netekimo, jį iškastravo, jį kankino tol, kol jį ištiko koma, paskui gaivino kad galėtų toliau kankinti, vėl kankino, vėl gaivino, vėl kankino – o paskui, kankinimais privestą iki visiškai neįmanomos gyventi būsenos, atseit „teisė“.

Rūta Vanagaitė paima kankintojų dokumentus ir, jais remdamasi, kaltina auką jos kankintojų nusikaltimais.

Tai yra pati šlykščiausia melo rūšis, kokią galima įsivaizduoti. Tiesiog pati šlykščiausia.

Kaltinti nesuvokiamai klaikiai nukankintą žmogų tuo, kad jis pats save nukankino. Kaltinti nukankintą žmogų tuo, kad jis buvo kankintojų agentas. Kaltinti nukankintą žmogų jo budelių nusikaltimais.

Jūs stebitės, kad paskui Rūta Vanagaitė pasakoja, esą buvo ne taip suprasta? Stebitės, kad ji kažkur ten Rusijoje svaigsta apie tai, kaip būtų gerai, jei Putinas užimtų Lietuvą? Stebitės tuo, kad vieną dieną pradėjusi kalbėti apie esą neteisingą jos kalbų interpretavimą, paskui ji vėl paleidžia savo ankstesnes kalbas Rusijos propagandai?

Jūs stebitės tuo, kad pati Rūta Vanagaitė papasakoja kažką apie knygų deginimus, lyg ne jinai tai būtų pasakius, o kažkas kitas? Jūs stebitės? Jūs stebitės Vanagaitės kalbomis apie tai, kad Vanagas buvo žydšaudys?

Nieko nereikia žinoti ir kalbėti apie Rūtą Vanagaitę, išskyrus tai, ką ji pati pasakė.

Pakanka žinoti tai, ką ji išties pasakė.

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams kas nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus (pvz., kaip kvantinės mechanikos, branduolio fizikos ar vėlesnių laikų genetikos atvejais). Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija, kur vietoje mokslo atsirado tiesiog biurokratinė popierių kūryba.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading