Tag Archives: KGB

Skandalams tylant

Kadangi skandalai tyla, tai aš gal dar pažarstysiu juos biškelį – kad būtų kiek aiškiau apie tas pažymas ar dar kažką ten. Tiesiog pastebėjimų vieną-kitą. Labai pabirų, kad būtų tiesiog šiaip aišku, kas ten neaišku. Nes ir man dar neaišku. Todėl ir pabiros visokios čia bus.

Kartais reikia laiko, norint susidėlioti visus dalykus į vietas. O kartais ir kokių nors dalių prireikia, kurių dar trūksta. O kartais būna ir taip, kad iš visai kitos dėlionės kažkokios dalys ne į temą įsimaišo. Žodžiu, nereikia per daug skubėti, kai prasideda emociniai skandalai. Truputį pasidėlioti šį bei tą reikia.

Žodžiu, šiaip padrikos mintys, jūsų atsirankiojimui:

  • Eligijus Masiulis, atrodo, pabandė žaisti žaidimą „ištepk kitus ir nusitempk paskui save“. Nesigavo kažkaip. Kažkaip nesigavo. Vaje vaje. Ar pastebėjot, kad jau tiek dabar išlindę, kad apie Masiulį daugelis ima užmiršti?
  • Lietuvos Rytas bandė skelbti laiškus, kuriuose nieko skandalingo nėra, bandydamas sukelti skandalą. Panašu, kad kai kurie veikėjai turi visiškai asociatyvinį, iracionalų mąstymą – įsivaizduoja, kad jei kažkas slapto, tai reiškia, kad kažkas skandalingo ir kompromituojančio.
  • Dalios Grybauskaitės laiškai stebėtinai parodė, kad net lyg ir daugmaž privačiame susirašinėjime viskas vyksta apie valstybę. Jei taip nuoširdžiai ir žmogiškai – aš nesuprantu, kaip žmogus gali būti tiek užsiimantis darbu ir negalvojantis apie save. Kita vertus, aš dabar suprantu, kodėl jinai daugeliui atrodo tokia baisi – nes dirba ir dirba, ir negalvoja apie tai, kad galima būtų nedirbt. Suprantat, privatūs susirašinėjimai, kurie tokie valstybiniai.
  • Tomas Dapkus kol kas gavosi didžiausiu nukentėjėliu skandale. Ir buvo jis lyg niekuo dėtas, ir pakliuvo į duobę taip, kad maža neatrodo. Žodžiu, „ėjau pro šalį, nugriuvau ant asfalto, ir taip penkis kartus“.
  • Aš pats manau, kad Tomas Dapkus gal nei per daug parsidavęs, nei beviltiškas, nei ten baisiai sąmoningai ką nors makliavojęs – išties tai greičiau jau keista situacija, į kurią pakliūna neretas smarkiai užaugęs žurnalistas: kuo daugiau darai, tuo labiau auga įtaka, kuo labiau auga įtaka, tuo gali daugiau padaryti, o tada aplinkui ima rastis kažkas, kas dar ir pasiūlo daugiau informacijos, o paskui ir darbą, ir taip toliau. Ir kažkuriuo momentu pameti supratimą, kad ne tik rašai, bet ir pats kuri situacijas, sprendi likimus. Ta riba labai slidi ir nepastebima. Ir paskui, už tos ribos, būna tai, kas būna.
  • Labai įdomiai istorijoje išlindo Mečys Laurinkus, daugelio dar prisimenamas iš valstybininkų skandalų laikų – tas ėmė aiškinti kažką neaiškaus apie pažymas ir dar kažkokias nesąmones. Nuostabu yra tai, kad kaip vienu metu, per visus tuos valstybininkų skandalus VSD kaip tik kažkokiais pažymų išgalvojimais ir buvo kaltinama. Prisiminkim, kad 1999 metais Laurinkaus pavaduotoju tapo ir Arvydas Pocius, KGB rezervistas, kurį vėliau (2004 metais) Artūras Paulauskas paskyrė vadovauti visam VSD. Žinokit, rimtai, patariu tuos laikus prisiminti – su visokiomis dujotekanomis ir kitomis istorijomis. Buvo labai labai įdomu.
  • Čia verta prisiminti dar ir tai, kad jau pirmos kadencijos pradžioje Dalia Grybauskaitė surengė gerą valstybininkų klano valymą, po kurio tieji jau neatsigavo. Gal nebent vis dar Laurinkus ką nors parašo kur nors spaudoje ar išlenda kokie nors gandai, kad Albinas Januška kam patardinėja kokiems nors marginalams. Reikšmę šešėliniuose žaidimuose prarado ir URM, o TSPMI išvis teliko kažkokia hipsterių gūžta.
  • Paradoksas, bet dabartiniame skandale dalyvavęs Tomas Dapkus savo laiku buvo vienas iš vanagų – t.y., vienas iš tų žurnalistų, kurie išviešino valstybininkų klaną ir padėjo apvalyti Lietuvos politinę sistemą nuo povandeninių reguliuotojų.
  • Nuostabu yra dar ir tai, kad tik paskutinius kelerius metus Lietuvos teisėsauga, atrodo, rimtai pajudėjo link didesnių korupcinių bylų sprendimo. Pirmos kregždės buvo skandalai su Darbo Partijos buhalterijomis, paskui pajudėjo ir daugiau. Pasižiūrim (verta turėti omeny VSD pažymos datas), nuo kada išties atsirado realiai sėkmingai veikiantys teisėsaugos vadovai:
    • 2013 metais paskirtas STT vadovas Saulius Urbanavičius (dabar – STT vadovu tapo Žydrūnas Bartkus, 2018)
    • 2015 metais paskirtas VSD vadovas Darius Jauniškis
    • 2015 metais generaliniu prokuroru paskirtas Evaldas Pašilis
  • Panašu, kad ne šiaip sau kažkam labai nepatiko tie prokurorų skyrimai (nuo to gi ir prasidėjo šitie viešinimai), ir panašu, kad kaip tik dabar ir sujudėję viskas – vos per kelerius paskutinius metus. Tas labai matosi ir iš tos šviežios VSD pažymos – joje yra duomenų, berods nuo 2006 metų, bet tik dabar jau atrodo kažkas rimčiau ima vykti – kad ir tas pats pagautas Eligijus Masiulis, kad ir byla paksuoliams, kad ir kiti reikalai. Per paskutinius kelerius metus, atrodo, prasidėjo kažkoks lūžis. Atrodo, kad teisėsauga keičiasi, ir apie 2015-1016 metus tie pokyčiai buvo pakankamai esminiai. Vat ir matome.
  • Užtušuotos vietos VSD pažymoje – labai įdomios, bet ten slypi ir problemos. Esmė yra tame, kad jei išviešinama medžiaga iš tokios pažymos, faktiškai sugadinami įrodymai teismui (tai jau, žinote, tokia baudžiamųjų bylų specifika). Aišku, kad tokio išviešinimo norėtųsi kažkam, kas galimai užkabintas tos medžiagos ir dėl to nori tiesiog apsivalyti (pvz., tai daliai iš Liberalų Sąjūdžio, kuriuos taip žostkai pakišo Masiulis), aišku, kad tokio išviešinimo norėtųsi ir tiems, kam per išviešinimą būtų šansas nusikratyti įkalčių, bet daug keisčiau, kad tokio išviešinimo, atrodo, nori kai kurie valstiečiai???
  • Oh, valstiečiai, LVŽS. Valstiečiai, kurie anei piršto nepridėjo prie antikorupcinių reikalų (Ramūnas Karbauskis spaudoje netgi kaltinamas krūvom nedeklaravimų ir dar neaišku kuo – realiai su tuo yra daug rimtesnis skandalas), dabar jau ima vaizduoti tuos kovotojus su korupcija, kurių dėka viskas tik ir išaiškėjo, nors dar net neaišku, kas ten išaiškėjo. Dėve dėve. Aš dar laukiu, pakolei kokie nors skardžiai ir kiti masiuliai pradės kovotojus su korupcijomis vaizduoti.
  • Liberalų Sąjūdis – out. Galų glae, po visų pažymų, darosi aišku ir tai, iš kur pas libus buvo tos nenormalios partinės problemos – tai kai pradeda susiurbinėti visokius neaiškius tipažus iš kur papuola (atsimenate, kai kai kurių ačų nepriėmė tik po didelių skandalų?), tai kai sureitinguoja neaišku ką neaišku kaip, tai išvis neaišku kokie briedai apie neaišku kokius internetinius rinkimus. Žodžiu, labai daug ką paaiškina tas vadovybės požiūris: „mums nusispjaut į viską, durninkim visus“. Ir paaiškina dar ir vieną mano matytą reiškinį, kai realiai švarūs, idėjų ir energijos pilni žmonės kažkaip patyliukais stumiami ir nustumiami į paraštes, kol galų gale išvis iškrenta.
  • VSD pažymoje galima įtarti apie kokius ketvertą žmonių, kurie buvo Liberalų Sąjūdžio vadovybėje ir kurie buvo tokie, kaip pasakius. Apie porą galima įtarti, kad tai pora pavardžių, kurios jau įtariamos iš kiek anksčiau. Nors gal ir nebūtinai. Apie dar porą – sakykim, nuostabusis daugkartinis kandidatas į aukščiausią postą ir nuostabusis valstybinės švaros komiteto pirmininkas? Ar ne?
  • Aš stebiu Rusijos propagandą, per mano akis eina realiai dideli info srautai, pagal kuriuos matosi, kas į ką ir kaip reaguoja. Rusijos reakcija čia buvo stebėtinai užvėlinta ir keista – pradžioje jie bandė klaikiai varyti ant Grybauskaitės, paskui pasirodė vienas-kitas straipsnis, ginantis MG Baltic ir varantis ant VSD, kažkokių Mečio Laurinkaus citavimų, o paskui išvis kažkaip nutilo. Panašu, kad jiems kažkas nepatiko. Gal nepatiko ginti MG Baltic, o gal dar kas nors nepatiko. Sunku suprasti.
  • MG Baltic koncerno įtaka yra milžiniška – kažkuriais atvejais tai natūralu, nes tai ir milžiniškas koncernas su milžiniškais pinigais. Būtų neįmanoma, jei būtų kitaip. Ir vaizdas toks, kad rėmė jie visokias partijas (bent jau tuo metu, kai tai buvo legalu), ir daug ką kontaktavo – gal kartais tiesiog tam, kad pasizonduotų, o gal kartais tiesiog šiaip dėl įdomumo, gal kartais ir dėl kažkokios įtakos, o gal kartais dar dėl kažko. Kai koncernas daro dideles investicijas, politikai su juo priversti kontaktuoti netgi tada, kai nenori. Ir čia mes turim vieną skaudulį: nėra apibrėžta nei kas yra leistina, nei kas yra neleistina, nei kokio lygio kontaktai galimi, nei kokio lygio kontaktai negalimi.
  • Dar sunkiau, kai toksai koncernas turi krūvą žiniasklaidos, per kurią iš principo gali daryti (ir gal ir daro, o gal ir ne) kažkokią įtaką politikai. Įvairūs politiniai veikėjai jau vien dėl to, tiesiog savaime tampa priklausomais nuo tokio koncerno. T.y., įtaka gaunasi visaapimanti, nepriklausomai nuo to, ar nori, ar nenori.
  • Čia, beje, galim prisiminti ir kai kuriuos kitus reiškinius: pvz., vis besikartojančius politikų bandymus paveikti LRT, ir visokius rajoninius savivaldybių finansuojamus laikraštukus, ir taip toliau. Ir galime prisiminti dar ir gana senus skandalus, bene prieš dešimtmetį buvusius, kai prasidėjo kalbos, kad pora iš kelių didžiausių Lietuvos leidinių banaliai prekiavo įtakomis ir netgi šantažuodavo galimus reklamos pirkėjus – tipo, arba moki už reklamą, arba ką nors susigalvosime, ką parašyti.
  • Man tai vėl primena valstybininkų skandalus: kadaise, kai į prezidentus prasimušė toksai Rolandas Paksas, buvo skandalai dėl jo, o paskui jis buvo nuverstas. O dar paskui, atrodo, paksuoliai atsikeršijo – štai tada ir įvyko istorijos su visokiais keistais išviešinimais. Ta istorija buvo labai keista – 2006 VSD sulaikytas Aurimas Drižius, o jo redaguojamas „Laisvas Laikraštis“ buvo konfiskuotas (visas tiražas). Konfiskuotame numeryje buvo rašoma apie tai, kad Vytautas Pociūnas ne šiaip sau žuvo, o taip pat – kad Artūras Paulauskas ir Vilija Blinkevičiūtė gaudavo pinigus iš įmonių, kažkaip susijusių su Olympic Casino, ir kažkas ten apie Algirdą Mykolą Brazauską, ir taip toliau. Jei ne tai, kad kažkas VSD išsigando ir nutarė imtis konfiskacijų, niekas tuo Laisvu Laikraščiu nebūtų ir patikėjęs, bet kai Aurimas Drižius buvo suimtas, tai staigiai įsisuko toks skandalas, kad maža nepasirodė.
  • Atrodo, kad anuomet iki galo taip ir neišaiškėjo, kas ten konkrečiai užkliuvo tame laikraštyje VSD, bet panašu, kad įprastai visiškas nesąmones rašinėjęs laikraštukas tąsyk kažkur pataikė – o tada prie skandalų ėmė lipti vis naujos ir naujos istorijos, veldamosis į naujus skandalus, kol galų gale buvo užmirštos ir pačios tų skandalų ištakos. Taip ir gavosi, kad iki šiol apie valstybininkus visų galų taip ir nežinom.
  • Būtent po tų skandalų buvo keičiama ir VSD vadovybė, ir paskui vėl keičiama, ir daromos totalios pertvarkos, ir reformos, ir VSD įstatyminis reguliavimas pakeistas, ir operatyvinės VSD funkcijos atimtos, ir perduotos į STT, ir po daug daug pertvarkų, atrodo, galų gale viskas susitvarkė – mes po truputį imame matyti kažkuriuos realius rezultatus.
  • Nors dabartinės istorijos smarkiai skiriasi nuo anuometinių, bet visvien man yra panašumo – būtent apsitepėlių elgesyje: prasidėjo viskas būtent nuo veiksmų tų žmonių, kurie atrodo gerokai nekokie, o jau paskui, tiems apsitepusiems pradėjus kovoti – užsikūrė daug didesni aiškinimaisi. Ir viskas anuomet baigėsi gerai, nes apsivalymas įvyko (nors ir užtruko juntamai laiko), ir viskas dabar irgi baigsis gerai – nes apsivalymas irgi bus. Purvas valomas tada, kai jis būna matomas. Ir labai klaidinga galvoti, kad jei purvo nematai, tai jo nėra.
  • O kas bus ateityje? Artimiausiu metu, manau,  skandalas kuriam laikui gerokai aprims – jau dabar jis aptilo. bent jau tam tarpui, kol neišlenda į paviršių dar kažkas naujo. Valstiečiai iš to skandalo pasistengs pasidaryti maksimumą – kad ir nepavyko sukovoti su Prezidente, bent jau gal gausis pralaukti aplink juos pačius besisukančius reikalus, o gal netgi pavaizduoti kovotojus su korupcija. Na, patys gi matote, jei patys stebite.
  • Kita vertus, MG Baltic dar nepadarė kokio nors stipraus atsako. Gal ir nepadarys – grynai PR patarimas būtų jiems tylėti, slėptis, atgailauti ir sėdėti nuleidus galvas, o geriausiai – tai gal ir visą savo media grupę kam nors parduoti, kad neliktų jokių kaltinimų. Bet kažkodėl aš abejoju, ar jie tą padarys. Ir tada gal ir vėl kažkas bus įdomaus.
  • Kas dar bus ateityje? Manau, kad Liberalų Sąjūdis jungsis su kokia nors LSDDP arba dar su kokia nors Zuoko partija, o gal tiesiog šiaip vegetuos ir nuvegetuos. Tiksliau, ta dalis Liberalų Sąjūdžio, kuri pasiliks, kai iš ten išeis tie, kas visgi normalūs. Tų normalių viršūnėlėse yra sąlyginai nedaug. Sakykim, tarp išties pakankamai aukštus postus užimančių realių politikų (ten yra dar ir šiaip figūrų dėl grožio, jų neskaičiuokim) – aš daugmaž užtikrintas esu apie kokių, tarkim, maždaug 3 žmonių švarą. Sakyčiau, tai, viena vertus, gana nedaug, bet kita vertus – tai yra daug, nes yra partijų, kurių viršūnėse tokio kiekio švarių žmonių aš nerasčiau. Bet aš nežinau, ar tie keli žmonės bandys dar gelbėti tą beviltišką beviltiškumą, ar visgi ims kažką daryti iš naujo.
  • Kas dar bus ateityje? Gintautas Paluckas turi šansus iš šio skandalo pasidaryti maksimumą. Tiesiog dėl to, kad nei tiesiogiai, nei netiesiogiai LSDP niekaip su šituo nesusisiejo. Ir dėl to jis turi gerą šansą.
  • Kas dar bus ateityje? Pamatysim.

Tai vat tiek jums padrikų minčių apie šituos jau berimstančius skandalus. Ir noriu pasakyti – mąstykit, bet neskubėkit su jokiomis išvadomis. Paprastai, kai daromos manipuliacijos, žaidžiama ne realiu turiniu, o visokiomis emocijomis, kuo karščiau, kuo intensyviau. Bet kai emocijos aprimsta, ima po truputį matytis reali situacija.

Apie cheminio karo taktiką

Kai kurie dalykai, susiję su pasikartojančiais incidentais Sirijoje, daugeliui yra nelabai suprantami, nes paprasčiausiai pritrūksta kai kurių cheminio karo žinių. O tos žinios išties nėra labai trivialios – didele dalimi jos tiek smarkiai skiriasi nuo įprastinio karo žinių, kad netgi ir kariškiai kartais nepagalvoja, kiek tenai visokios specifikos pasitaiko.

Taigi, šiame straipsnyje bus nemažai visokios istorinės apžvalgos, kuri parodys ir didelius skirtumus tarp skirtingų cheminių ginklų ir jų naudojimo. Iš to atsiras ir supratimas, kiek sunku kartais nustatyti, kur ir kaip ta chemija panaudojama – pasidarys aišku, kodėl Sirijoje, kur įtariama apie dešimtis, jei ne šimtus cheminio ginklo panaudojimo atvejų, tik keletą kartų pavyko surinkti pakankamus to ginklo panaudojimo įrodymus.

Nedėsiu aš čia daugiau kitų nuotraukų apie cheminį karą. Jos arba beprasmės, arba per daug klaikios. Šioje nuotraukoje – britų kariai 1918 metais, gavę kažkurių dujų į akis. Itin žalojančius poveikius akims neretai turėdavo ipritas, tačiau negrįžtamai akis sužalodavo ir daugelis to meto ašarinių dujų bei arseno organikos. Per I Pasaulinį karą nuo cheminio ginklo žuvo apie 100 tūkstančių, dar apie milijonas buvo sužestas. Tačiau to meto cheminiai ginklai buvo silpni, o jų skleidimo priemonės – labai labai primityvios.

Kita vertus, manau, kad po straipsnio pasidarys labai aišku, kodėl specialistai vienareikšmiškai įvardina, kad kai kurios atakos beveik nekelia abejonių, kaip cheminės, įvykdytos būtent Sirijos pajėgų.

Kai kam visai įprastai gali pasirodyti atrodanti ataka, kur koks nors pastatų kompleksas apšaudomas artilerijos, bet apšaudymo viduryje dar atskrenda ir bombonešis, kuris bombas numeta. Kai kam, kas susipažinęs su kovinių nuodingųjų medžiagų specifika, iš tokio puolimo gali pasidaryti aišku ne tik tai, kad šitai buvo cheminė ataka, bet net ir tai, koks konkretus cheminio ginklo tipas buvo panaudotas.

Susipažinus su cheminio karo istorija pasidarys aišku ir tai, kodėl, nepaisant didžiulės grėsmės savo stabilumui, Assadas chemiją naudoja tame kare prieš sukilėlius (galiu atskleisti išsyk: būtent dėl tikslingo ir labai profesionalaus chemijos naudojimo karas prieš sukilėlius ir gaunasi veiksmingas – laimimi mūšiai vietose, kur sukilėliai itin įsitvirtinę). Ir pasidarys aišku, kodėl tą cheminį karą palaiko netgi Rusija, kuriai paskui tenka tuos chemijos panaudojimo atvejus dangstyti visokiomis propagandomis.

Atsiras ir kažkiek supratimo apie tai, kodėl, nors kalbama apie dešimtis ar šimtus chemijos aukų (lyg ir nedidelius kiekius), Vakarų šalys reaguoja taip aršiai – chemijos slėpimo atvejais realūs aukų skaičiai gali būti tiek smarkiai didesni, kad tų skaičių niekas nei nedrįsta įvardinti. Realiai 100 ar 1000 kartų paklaidos ribos pnašiais atvejais gali būti visai normalios.

Kaip bonusą pažadu dar vieną straipsnį, apie cheminį karą tarp Irako ir Irano – labiausiai cheminį karą visoje žmonijos istorijoje. Jis bus labai greitai.

Continue reading

Sociopatinė Kremliaus demagogija, vertimas

Po pasaulyje pagarsėjusios istorijos, kur Rusijos specialiosios tarnybos pasikėsino nužudyti buvusį šnipą Sergejų Skripalį ir jo dukterį Juliją Skripal, matome labai labai keistas ir kartu visą realybę atskleidžiančias Kremliaus reakcijas. Panašu, kad Kremliaus veikėjai apsiskaičiavo – skirtingai, nei Aleksandro Litvininekos atveju, Didžioji Britanija neužsiėmė metų metais trunkančiais kriminaliniais tyrimais, kurie tiesiog neįmanomi, kai organizatoriai ir vykdytojai slepiasi Rusijoje.

Sociopatija nuo seno buvo būdinga KGB veiksmams – tai žmonės, kurie neribotai gali meluoti bet ką, žmonės, kurie nesiskaito su jokiu žmogiškumu ir jokiomis moralės normomis. Ką nors nužudyti, apvogti, apkaltintai nusikaltimais aukas – tai visiškai jiems įprasta. Vladimiras Putinas buvo vienas iš tokių KGB veikėjų. Visa Kremliaus retorika irgi demonstruoja atvirai sociopatinį mąstymą.

Didžioji Britanija akivaizdų atvejį įvardino, kaip akivaizdų: žmones nuodyti Novičok nuodais pajėgi tiktai Rusija, tiktai Rusija pajėgi šį nuodą gaminti gryname pavidale (t.y., „military grade“ – pakankamai išvalytas nuo priemaišų), tiktai Rusija tą nuodą gamino ir, kas akivaizdu iš Skripal nuodijmo – gamina ir dabar, ir tiktai Rusija turėjo priežastį tam nuodijimui.

Neužmirškim, kad specialiosios tarnybos turi ir dar kai kurių, savų informacijos kanalų, kurie būna neskelbiami, tačiau kuriais pasiremia vyriausybės, darydamos sprendimus – galime neabejoti, kad Jungtinė Karalystė turi ir daugiau įrodymų apie Rusijos nagus.

Tai sena KGB taktika, kai Rusiją išdavę agentai yra persekiojami ir žudomi, ir tai daroma tokiais būdais, kad kiltų kuo daugiau triukšmo ir kuo labiau būtų įbauginti kiti, kurie gali pabėgti. Tik šį sykį ta taktika ėmė ir nesuveikė taip, kaip veikdavo anksčiau. Vietoje to, kad būtų dar vienas atvejis, kur visiems viskas akivaizdu, o niekas esą įrodyti nieko negali (prisiminkim, kaip viskas vyko Aleksandr Litvinenko atveju), gavosi atvejis, kur Didžioji Britanija pasakė tai, kas visiems akivaizdu.

Bene didžiausias stebuklas šioje istorijoje yra tai, kad Didžioji Britanija (ir, galimai JAV ar Prancūzija) paaiškėjo turinčios priešnuodžių, kurie gali padėti nuo zomano efekto, t.y., nuo anksčiau negrįžtamu laikyto acetilcholinesterazės ardymo: nepaisant aiškių prognozių, atrodo, kad ir Sergej Skripal, ir Julija Skripal visgi atsigavo, ir atrodo, kad be negrįžtamų smegenų pažeidimų, kokius gali sukelti zomano efektą turinčios medžiagos.

Priminsiu tik tiek, kad Novičok nuodingumas toksai didelis, kad mikroskopinis lašelis, pakliuvęs ant odos, žmogų nužudo per kelias minutes. Dozės, kurios yra dešimtis ar šimtus kartų mažesnės už mirtinas – pažeidžia ir centrinę, ir periferinę nervų sistemą, t.y., sukelia negrįžtamą paralyžių ir daug metų trunkančią komą, iš kurios niekas neturėtų atsigauti.

Pagal viską sprendžiant, toksai ir turėjo būti nuodijimo tikslas – nunuodyti ne iki galo, o panašiai, kaip radioaktyviu poloniu buvo nunuodytas Aleksandras Litvinenko: taip, kad auka kuo ilgiau (mėnesius ar metus) kankintųsi, kad apie ją būtų ilgai kalbama ir kad visi potencialūs perbėgėliai būtų kuo labiau įbauginti.

Continue reading

Zomano efektas, Novičok ir kiti cheminiai ginklai

Tą istoriją apie tai, kaip vidury baltos dienos buvo nunuodytas buvęs šnipas Sergej Skripal ir jo dukra Julija Skripal, ko gero visi jau girdėjote. Ir girdėjote jau ir visokių kalbų apie tai, kas yra Novičok (angliškai – Novichok, iš rusų kalbos išvertus, tai reikštų naujoką). Taip, Novičok yra apie 1980-1990 metus sovietų kurtas visai naujos kartos cheminis ginklas. Kadaise, beje, jau truputį apie jį rašiau.

Tokios apsaugos pakaktų dauguma atvejų, tačiau jei naudojamas VX, ji nepakankamai efektyvi. Novičok atveju tokia apsauga jau gali būti mažai veiksminga, tik dalinai teapsauganti.

Kad nuodijimą surengė Rusija – vargu, ar galima abejoti: nei pačias tokias medžiagas kažkas galėtų lengvai susintetinti, nei kažkas galėtų gauti iš to kokios nors naudos. Priežastys irgi aiškios – tai labai seniai žinoma KGB (FSB) ir GRU taktika – užtikrinti, kad visi jų darbuotojai ir agentai žinotų, jog jei išduos, bus nužudyti, ir nužudymas bus baisus, ir įvykdytas nesiskaitant su jokiomis priemonėmis.

Rusija šiuo metu įtariama jau keliolika Didžiojoje Britanijoje įvykdytų nužudymų, surengtų per Vladimiro Putino valdymo laikotarpį. Sergej Skripal atvejis čia primena Aleksandr Litvinenko nužudymą poloniu: jis toks pats įžūlus, atviras ir baisus. Kai kuriais atžvilgiais – gal netgi baisesnis. Nes su zomano efektu.

Apie zomano efektą papasakosiu kiek vėliau, tačiau išsyk pasakysiu tiek: labiausiai tikėtina Skripal atvejo baigtis bus tokia, kur abi aukos daug metų liks komoje – iki pat mirties. Ir niekada neatsigaus. Juos bandęs gelbėti policininkas – visam gyvenimui liks suparalyžuotas ir su sunkiai pažeistomis smegenimis.

Kaip ir Aleksandr Litvinenko atveju, Rusija čia tiesiog demonstruoja saviškiams, kas jų laukia, jei jie pabandys pabėgti nuo darbo Vladimirui Putinui – lėta, ilgai ilgai besitęsianti agonija.

Oficialios Rusijos reakcijos į Didžiosios Britanijos įvardintus kaltinimus – irgi tipiškos, tik leidžiančios spėti apie vis labiau augančią Vladimiro Putino beprotybę: Rusija jau spėjo užsiminti Didžiąjai Britanijai apie tai, kad turi branduolinį ginklą, ir įteikti protesto notą, ir netgi apkaltino Didžiąją Britaniją, kad čia būtent šioji nesilaiko tarptautinių sutarčių dėl cheminio ginklo draudimų.

O dabar – daug daug medžiagos tam, kad gautumėte vaizdą apie tą Novičok ir kitus nervus paralyžuojančius cheminius ginklus.

Continue reading

Viskas, ką verta pasakyti apie Rūtos Vanagaitės aiškinimus

Yra vienintelis dalykas, ką tereikia žinoti apie Rūtą Vanagaitę – tai, ką ji išties pasakė. Ką ji pasakė.

Rūta Vanagaitė, remdamasi NKVD/KGB duomenimis, paskleidė kalbas, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas save žalojosi, o saugumiečiai jį tik gelbėjo. Ir dar papasakojo, kad Vanagas buvo NKVD/KGB agentas, mylėjo Sovietų Sąjungą ir taip toliau.

Šitas šunelis buvo tik savo išvaizda bjaurus. Išties nieko tokio, jei išvaizda bjauri. Visokių būna žmonių. Atsiprašau, norėjau pasakyti, kad visokių būna šunų. Išvaizda nieko nereiškia. Kažką reiškia tie dalykai, kuriuos mes darome ar sakome.

Tai yra tiesiog šlykštu. Žmogų kankino metus laiko, jam išdūrė akį, jį daužydavo iki sąmonės netekimo, jį iškastravo, jį kankino tol, kol jį ištiko koma, paskui gaivino kad galėtų toliau kankinti, vėl kankino, vėl gaivino, vėl kankino – o paskui, kankinimais privestą iki visiškai neįmanomos gyventi būsenos, atseit „teisė“.

Rūta Vanagaitė paima kankintojų dokumentus ir, jais remdamasi, kaltina auką jos kankintojų nusikaltimais.

Tai yra pati šlykščiausia melo rūšis, kokią galima įsivaizduoti. Tiesiog pati šlykščiausia.

Kaltinti nesuvokiamai klaikiai nukankintą žmogų tuo, kad jis pats save nukankino. Kaltinti nukankintą žmogų tuo, kad jis buvo kankintojų agentas. Kaltinti nukankintą žmogų jo budelių nusikaltimais.

Jūs stebitės, kad paskui Rūta Vanagaitė pasakoja, esą buvo ne taip suprasta? Stebitės, kad ji kažkur ten Rusijoje svaigsta apie tai, kaip būtų gerai, jei Putinas užimtų Lietuvą? Stebitės tuo, kad vieną dieną pradėjusi kalbėti apie esą neteisingą jos kalbų interpretavimą, paskui ji vėl paleidžia savo ankstesnes kalbas Rusijos propagandai?

Jūs stebitės tuo, kad pati Rūta Vanagaitė papasakoja kažką apie knygų deginimus, lyg ne jinai tai būtų pasakius, o kažkas kitas? Jūs stebitės? Jūs stebitės Vanagaitės kalbomis apie tai, kad Vanagas buvo žydšaudys?

Nieko nereikia žinoti ir kalbėti apie Rūtą Vanagaitę, išskyrus tai, ką ji pati pasakė.

Pakanka žinoti tai, ką ji išties pasakė.