Tag Archives: KGB

Viskas, ką verta pasakyti apie Rūtos Vanagaitės aiškinimus

Yra vienintelis dalykas, ką tereikia žinoti apie Rūtą Vanagaitę – tai, ką ji išties pasakė. Ką ji pasakė.

Rūta Vanagaitė, remdamasi NKVD/KGB duomenimis, paskleidė kalbas, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas save žalojosi, o saugumiečiai jį tik gelbėjo. Ir dar papasakojo, kad Vanagas buvo NKVD/KGB agentas, mylėjo Sovietų Sąjungą ir taip toliau.

Šitas šunelis buvo tik savo išvaizda bjaurus. Išties nieko tokio, jei išvaizda bjauri. Visokių būna žmonių. Atsiprašau, norėjau pasakyti, kad visokių būna šunų. Išvaizda nieko nereiškia. Kažką reiškia tie dalykai, kuriuos mes darome ar sakome.

Tai yra tiesiog šlykštu. Žmogų kankino metus laiko, jam išdūrė akį, jį daužydavo iki sąmonės netekimo, jį iškastravo, jį kankino tol, kol jį ištiko koma, paskui gaivino kad galėtų toliau kankinti, vėl kankino, vėl gaivino, vėl kankino – o paskui, kankinimais privestą iki visiškai neįmanomos gyventi būsenos, atseit „teisė“.

Rūta Vanagaitė paima kankintojų dokumentus ir, jais remdamasi, kaltina auką jos kankintojų nusikaltimais.

Tai yra pati šlykščiausia melo rūšis, kokią galima įsivaizduoti. Tiesiog pati šlykščiausia.

Kaltinti nesuvokiamai klaikiai nukankintą žmogų tuo, kad jis pats save nukankino. Kaltinti nukankintą žmogų tuo, kad jis buvo kankintojų agentas. Kaltinti nukankintą žmogų jo budelių nusikaltimais.

Jūs stebitės, kad paskui Rūta Vanagaitė pasakoja, esą buvo ne taip suprasta? Stebitės, kad ji kažkur ten Rusijoje svaigsta apie tai, kaip būtų gerai, jei Putinas užimtų Lietuvą? Stebitės tuo, kad vieną dieną pradėjusi kalbėti apie esą neteisingą jos kalbų interpretavimą, paskui ji vėl paleidžia savo ankstesnes kalbas Rusijos propagandai?

Jūs stebitės tuo, kad pati Rūta Vanagaitė papasakoja kažką apie knygų deginimus, lyg ne jinai tai būtų pasakius, o kažkas kitas? Jūs stebitės? Jūs stebitės Vanagaitės kalbomis apie tai, kad Vanagas buvo žydšaudys?

Nieko nereikia žinoti ir kalbėti apie Rūtą Vanagaitę, išskyrus tai, ką ji pati pasakė.

Pakanka žinoti tai, ką ji išties pasakė.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams ka nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus. Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Štirlico likimas. Istorija, kurios jūs nežinojote.

Vienas draugas man mestelėjo mintį, kad parašyčiau apie Štirlicą. Tą patį naujai kartai visiškai nežinomą, tačiau senąjai kartai taip gerai pažįstamą herojų iš filmo „Septyniolika pavasario akimirkų“, kad tiesiog pusės šio straipsnio nei nereiktų rašyti, jei žinočiau, kad mane skaito tik mano amžiaus ar vyresni žmonės. Savo laiku absurdiški, filmo naratyvus pamėgdžiojantys anekdotai apie Štirlicą buvo tapę atskiru ir gana nemažu absurdo anekdotų subžanru.

Eilinis anekdotas apie Štirlicą, kaip pavyzdys: Pro langą pūtė. Štirlicas uždarė langą. Putė dingo.

Eilinis anekdotas apie Štirlicą, kaip pavyzdys: Pro langą pūtė. Štirlicas uždarė langą. Putė dingo.

Štirlicas (Max Otto von Stierlitz – beje, tokios pavardės realiai vokiečių tarpe nėra) buvo žymiausio sovietinio propagandinio TV serialo herojus. Sovietinis didvyris žvalgas, įlindęs į nacių saugumo tarnybas, tapęs SS standartenfiureriu ir tenai šaltu veidu dirbęs sovietų žvalgybai. Šaltas veidas – čia ne šiaip sau perkeltine prasme: visas filmas susivedė į tai, kad bet kokiose situacijose Štirlicas vis turėdavo bejausmį veidą ir niekaip į nieką nereaguodavo. Taip jis demonstravo didvyriškus sovietinio žvalgo nervus.

Filme gana daug visokių liapsusų (režisierė nesismulkino), kas irgi kelia smagumą – pvz., Štirlicas klausosi muzikos, kuri buvo sukurta, praėjus keliolikai metų po karo, kažkokiu būdu sugeba pats padaryti karjerą iki gana aukšto vaduko, likdamas menamai švariu ir nenacišku, paišo flomasteriais (kurie išrasti tik apie 1960), kai kur šmėkšteli daug vėlesnių laikų sovietiniai automobiliai, netgi 1970-ųjų mados drabužiai ir netgi hipiškų laikų akiniai nuo saulės tiesiai ant Štirlico veido, ir taip toliau, ir taip toliau.

Visi tie liapsusai persimaišo dar ir su keistoku sovietiniu įsivaizdavimu, kad nacių Vokietija buvusi kažkokiu tai technologiniu ir pramoniniu stebuklu, keliais dešimtmečiais aplenkusiu SSRS. Dėl to vokiečiai naudoja miniatiūrinius tranzistorinius magnetofonus, ant sienų kabo 1960 dizaino laikrodžiai ir panašiai.

Bet ne liapsusai čia įdomūs šiandien, o visai kita istorija. Tiksliau, mažai kam žinoma visos Štirlico istorijos pabaiga.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Mažoji mergaitė Mašenka ir propagandos slėpiniai

Ponai ir ponios, žinote tą filmuką „Mažoji mergaitė Mašenka“? Nagi tą patį apie tokią Mašenką, kuriai gal vos keletas metų ir kuri gyvena su kažkokiais rusiškais lokiais?

Su ta Mašenka visokius debiloidinius paveiksliukus feisbukuose skleidžia labiausiai suskystėjusias smegenis turinčios moteriškės. Ir tie paveiksliukai būna iš serijos „šiandien vyras ruošia valgyt, nes jis neturi ką veikti, kadangi man mėnesinės, o aš žiūriu televizorių, tai tegul pasikankina„. Maždaug panašaus lygio silpnaprotiškos išmintys visokios.

Gana tipiško lygio vietinės gamybos išminties perlas. Kelių metų amžiaus personažas moko gyvenimo. Išties negalvokit, kad tai taip durna - būtent tai ir yra požymis, į kokią realiai publiką visas tas multikas orientuotas. Taip, ne tiek į vaikus, kiek į dešimtis tūkstančių labiausiai nupušusių moteriškių.

Gana tipiško lygio vietinės gamybos išminties perlas. Kelių metų amžiaus personažas moko gyvenimo. Išties negalvokit, kad tai taip durna, kad dėl to nereikia kreipti dėmesio – būtent tai ir yra požymis, į kokią realiai publiką visas tas multikas orientuotas. Taip, multikas yra orientuotas ne tiek į vaikus, kiek į dešimtis tūkstančių labiausiai nupušusių moteriškių.

Na, čia šiaip niekai. Problema yra kita – už šito šlamšto slepiasi propaganda. O propaganda, jei nekrypsim į visokius gilius kapstymus, yra labai paprastas dalykas – paimi ką papuola, per tam tikrus ženklus (simbolius) susieji ją su savo diskursu, tada supozicionuoji teigiamai tai, ką nori, o tada atitinkamai ir susipozicionuoja ir recipientas. Na, aš rašiau apie tuos propagandos metodus šį bei tą. Ale paprasčiau pažiūrėkim.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Rusijos invazija Ukrainoje – toksai senas ir pažįstamas paternas

Gal dėl to, kad viskas prasidėjo visai per kitą galą – ne nuo Rusijos veiksmų, o nuo žmonių sukilimo prieš Viktorą Janukovyčių, daugelis nepastebėjo tokio seno ir pažįstamo paterno* visame tame Rusijos įsiveržime į Ukrainą. O gal nepastebėjo dėl to, kad anksčiau tą paterną matydavome visai iš kitos pusės?

Paternas labai senas, pirmais variantais išbandytas dar beveik prieš šimtmetį. Vėliau kažkiek išgrynintas, atidirbtas ir aiškiai paverstas standartiniais invaziniais planais, kuriuos tereikia adaptuoti – t.y., visa ištisa ir sistemiška valstybių okupacijos metodologija.

Štai jums Afrikos vaizdelis - kovotojai prieš fašizmą, sukilę ir užsigrobę iš kokios tai vietinės chuntos tanką, važiuoja saugoti nekaltų gyventojų. Neprimena jums kažko?

Štai jums Afrikos vaizdelis – kovotojai prieš fašizmą, sukilę ir užsigrobę iš kokios tai vietinės chuntos tanką, važiuoja saugoti nekaltų gyventojų. Neprimena jums kažko?

Taigi, čia aš jums pasakysiu, kad kalbos apie tai, jog Vladimiras Putinas esą kurią kažkokią revoliucingą informacinio karo metodiką – tai naivus svaigesys, nes išties nieko naujo jisai nekuria. Vienintelis dalykas, ką jis daro – tai nežymiai adaptuoja seną, kraštutinai gerai atidirbtą KGB metodologiją, skirtą invazijai į užsienio šalis. Ir ta metodologija atpažįstama pagal tipinį SSRS vykdomos invazijos paterną.

Visa ta invazija, kaip įprasta, pridengiama informaciniu bulšitu, skleidžiamu per kelis struktūrinius kanalus: t.y., per kairiąsias komuniagiškas kuopeles visame pasaulyje, per oficialią sovietinę žiniasklaidą ir per Maskvoje esančias redakcijas, kurios platina mėšlą į visur kur papuola, apsimesdamos tuo, kad tą mėšlą platina kokie nors vietiniai gyventojai. Senais laikais Maskvoje taip būdavo spausdinami visokie laikraščiai, esą leidžiami kitose šalyse, o dabar gi analogiški veiksmai daromi per internetus.

Realus gi dalykas, į kurį reikia kreipti dėmesį – tai invazijos paternas. Realūs veiksmai, kurie vyksta, kai prasideda bolševikinis įsiveržimas į kokią nors šalį. Ir čia visur ir visada matomas vienas ir tas pats paternas, tik kad kartais su nelabai didelėmis modifikacijomis.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter