Category Archives: Uncategorized

Visaginas, kuriame noriu gyventi

Taip jau gavosi, kad visai neseniai nuvažiavau į Visaginą – kai pavasaris tik ėmė šviesti, kai dar buvo sniego tamsesnėse vietose, kai dar medžiai buvo be pumpurų, kai žolė dar buvo pernykščia – gelsva. Nuvažiavau tiesiog pasižiūrėti. Ir tai, ką aš pamačiau, man pasirodė kaip stebuklas. Man jau po keliolikos minučių prasidėjo tas jausmas – taip negali būti, tai yra pernelyg gerai, nu tiesiog per gerai. Tai yra tiesiog stebuklas. Ir tas jausmas tik stiprėjo, stiprėjo ir pasiliko. Aš noriu į Visaginą, ir noriu dar ir vėl, nes tai yra kažkas, ko aš nesitikėjau. Tai yra tiesiog kažkas. Tai yra Visaginas.

Visagino ženklas – perėjoje tarp Savivaldybės ir centrinės aikštės. Su jokiais valstiečiais nieko bendro neturi – iš tų laikų, kai jokie ten tokie nei neegzistavo.

Ir man buvo sunku rašyti apie Visaginą. Tiesiog kažkaip sunku rašyti gražius dalykus, kai jie tiesiog gražūs. Gal dėl to rašiau šitą straipsnį kokias gal kelias savaites – vis prisėsdamas, vis kažką parašydamas, vis atrinkdamas kokią vieną-kitą nuotrauką. Vis prisimindamas kažką, kas tieisog pernelyg gražu, kad atrodytų tikra.

Aš tiesiog nežinojau, kokią nuotrauką pasirinkti šiam įrašui apie Visaginą. Kažkodėl visas miestas kuria jausmą, kad jis čia – prie šio ežero, visas miške ir visas po medžiais. Ir kartu pilnas šviesos.

Įsivaizduokite mažą Vilnių (tiesa, ne senamiesti, o naujus rajonus), kuris yra pilnas pušų ir beržų, kur aplinka – kaip Drusikininkuose, tačiau jausmas – kaip prie jūros. Aš žinau, kad jūs to neįsivaizdavote, nes norint tą įsivaizduoti, reikia nuvažiuoti į Visaginą. Tai būtų geriausias Lietuvos kurortas, nes jame galima gyventi kaip mieste ir kaip miške ir tiesiog pliaže vienu metu. Kažkas tokio.

Išties aš jums jau pasakiau pakankamai, nes daugiau nėra ką ir pridėti. Aš tieisog nemačiau išvis ničnieko panašaus niekur. Netgi naujesni Vilniaus rajonai, kuriuose buvo bandoma išsaugoti bent dalį medžių, t.y., tie rajonai, kurie daugeliui užsieniečių atrodo kaip su gamta susiliejęs stebuklas, yra tiesiog nykios dykynės, kai palygini su Visaginu. Nes Visaginas – tai stebuklas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Štirlico likimas. Istorija, kurios jūs nežinojote.

Vienas draugas man mestelėjo mintį, kad parašyčiau apie Štirlicą. Tą patį naujai kartai visiškai nežinomą, tačiau senąjai kartai taip gerai pažįstamą herojų iš filmo „Septyniolika pavasario akimirkų“, kad tiesiog pusės šio straipsnio nei nereiktų rašyti, jei žinočiau, kad mane skaito tik mano amžiaus ar vyresni žmonės. Savo laiku absurdiški, filmo naratyvus pamėgdžiojantys anekdotai apie Štirlicą buvo tapę atskiru ir gana nemažu absurdo anekdotų subžanru.

Eilinis anekdotas apie Štirlicą, kaip pavyzdys: Pro langą pūtė. Štirlicas uždarė langą. Putė dingo.

Eilinis anekdotas apie Štirlicą, kaip pavyzdys: Pro langą pūtė. Štirlicas uždarė langą. Putė dingo.

Štirlicas (Max Otto von Stierlitz – beje, tokios pavardės realiai vokiečių tarpe nėra) buvo žymiausio sovietinio propagandinio TV serialo herojus. Sovietinis didvyris žvalgas, įlindęs į nacių saugumo tarnybas, tapęs SS standartenfiureriu ir tenai šaltu veidu dirbęs sovietų žvalgybai. Šaltas veidas – čia ne šiaip sau perkeltine prasme: visas filmas susivedė į tai, kad bet kokiose situacijose Štirlicas vis turėdavo bejausmį veidą ir niekaip į nieką nereaguodavo. Taip jis demonstravo didvyriškus sovietinio žvalgo nervus.

Filme gana daug visokių liapsusų (režisierė nesismulkino), kas irgi kelia smagumą – pvz., Štirlicas klausosi muzikos, kuri buvo sukurta, praėjus keliolikai metų po karo, kažkokiu būdu sugeba pats padaryti karjerą iki gana aukšto vaduko, likdamas menamai švariu ir nenacišku, paišo flomasteriais (kurie išrasti tik apie 1960), kai kur šmėkšteli daug vėlesnių laikų sovietiniai automobiliai, netgi 1970-ųjų mados drabužiai ir netgi hipiškų laikų akiniai nuo saulės tiesiai ant Štirlico veido, ir taip toliau, ir taip toliau.

Visi tie liapsusai persimaišo dar ir su keistoku sovietiniu įsivaizdavimu, kad nacių Vokietija buvusi kažkokiu tai technologiniu ir pramoniniu stebuklu, keliais dešimtmečiais aplenkusiu SSRS. Dėl to vokiečiai naudoja miniatiūrinius tranzistorinius magnetofonus, ant sienų kabo 1960 dizaino laikrodžiai ir panašiai.

Bet ne liapsusai čia įdomūs šiandien, o visai kita istorija. Tiksliau, mažai kam žinoma visos Štirlico istorijos pabaiga.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Gretai Kildišienei apginti

Ponai ir ponios, aš pasakysiu truputį gero, truputį apie tai, kad Greta Kildišienė irgi yra žmogus. Verta supratimo, verta atjautimo, verta šilumos. Ir neverta persekiojimų. Tiesiog paprastai, žmogiškai, empatiškai suvokiant viską.

Kuo silpnesnė ir labiau nuvaryta auka, tuo labiau norisi ją pulti.

Kuo silpnesnė ir labiau nuvaryta auka, tuo labiau norisi ją pulti.

Ji išėjo iš Seimo. Jos nereikia pulti toliau, nes jau viskas. Ji išėjo.

Mes visi darome klaidas. Mes kartais darome jas ir viskas. Paskui išmokstame kažko naujo, arba neišmokstame. Visaip gaunasi. Gyvenimas nėra paprastas, jis sudėtingas. Jis pilnas visko. Ir skaudžių dalykų – taip pat.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Buvimas savimi ir psichoterapijos įvadas

Retokai ir mažokai rašau psichologijos temomis. Man pačiam tai gana keista, nes tai viena iš sričių, po kurias kapstausi gana daug ir gana seniai. Kažkaip gal tai pernelyg asmeniška, o gal tiesiog šioje srityje jaučiuosi viską viską dar tik atrandantis. Atrandantis, nes psichoterapiją supranti tiek, kiek supranti pats save. Kelias į savęs supratimą yra ilgas, o atradimų jame – labai daug.

Ne taip seniai (bene prieš metus kokius) sužinojau, kad Lietuvoje psichoterapeutų sluoksniuose Stephen Karpman Dramos trikampis žinomas keistai menkai, nors tuo pat metu puikiai žinoma Eric Berne transakcinė analizė (beje, pats Eric Berne prie Karpmano koncepto savo rankas irgi pridėjo). Ir keista, bet vis tenka išgirsti kalbų netgi iš vieno-kito kokią nors mokyklą atstovaujančio psichoterapeuto, kad kitos teorijos esą neteisingos ar ignoruotinos, nors išties viskas išties siejasi ir gulasi vienon krūvon kuo gražiausiai.

Kaišiadorių parkas yra labai gražus, aš norėčiau, kad Vilniuje kiekviename rajone būtų po panašų parkelį.

Kažkuriuo metu mums tenka tiesiog imti ir pasižiūrėti į save. Kažkaip kitaip. Mes bandome viską susidėlioti, peržiūrėti, o galų gale atrandame tai, kas svarbiausia – kad mes galime būti patys savimi. Ir tada į mūsų širdis ateina pavasaris.

Ponai psichologija besidomintys, o taip pat gal net ir kai kurie psichologai bei psichoterapeutai, visos tos skirtingos psichoterapinės teorijos kuo gražiausiai susiderina ir gulasi vienon krūvon. Ir daugelis tą puikiai žinote. Gal mažiau apie tai žino kai kurie žmonės, kurie psichologija domisi nebent paviršutiniškai. Tai gal vat tokiems ir bus šis straipsnis. Truputį perteklinai koncentruotas, nelabai rišlus, kartais pernelyg viską supaprastinantis, labai daug ką praleidžiantis, tačiau labai labai glaustas įvadas į psichoterapijos sąvokas ir teorijas, kurias verta žinoti, gyvenant XXI amžiuje.

Pirmas dalykas, kurį būtina įsikalti į galvą, prieš skaitant – tai pats psichoterapijos pagrindas: visi mūsų išmokimai, visos mūsų patirtys, visiškai viskas – tai yra subjektyvu ir asmeniška. Subjektyvu – tai reiškia, kad per kažkur neatitinka objektyvios realybės. Kitaip tariant – tai yra savo esme neurotiška – mūsų suvokimas konfliktuoja su realybe. Taigi, mes visi, be jokių išimčių esame neurotikai.

Antras dalykas, tiesiog sekantis iš pirmojo – tai, kad būti tobulu, ne neurotišku – tiesiog nėra įmanoma iš principo. Tai reiškia, kad būtent tie, kas pretenduoja būti kažkuo tobulais savo jausmuose ir santykiuose (t.y., neigia ir slopina savo neurotiškumą), išties ir turi problemų, kurios yra nesprendžiamos.

Psichoterapijos paradoksas yra toks: santykiai gerėja ir mes patys laimingėjame, kai mes pripažįstame ir priimame save, kitus žmones ir visą pasaulį taip, kaip yra – su visais konfliktais ir neatitikimais. Tik priimdami savo pačių neurotiškumą ir pasakydami sau, kad tai yra visiškai Ok, mes galime pasidaryti tikrais, gyvais, priimančiais kitus žmones ir pasaulį. Kuo labiau mes leidžiame sau būti neurotiškais, tuo mažiau mes būname neurotiškais.

O dabar, jei jau priėmėte tai, kad visi esate neurotikai (na, gerai, ir aš toks), tai galime pereiti prie psichoterapijos pagrindų. Žinoma, tuose pagrinduose daugybė dalykų ne tik kad fragmentiškai užkabinta bus, bet net ir visai neužkabinta. Bet manau, kad visvien vaizdą ir šiokią tokią orientaciją gausite.

Oj, ne, palaukit dar. Dar, prieš jums pradedant skaityti, aš noriu padėkoti porai draugų, kurie mane parecenzavo ir pakonsultavo šiomis temomis.

Ypatingai noriu padėkoti Agnei Matulaitei, kuri yra viena iš garsiausių Lietuvos psichoterapeučių (ir turinti pasaulinį vardą) – žinoma, jai mano paviršutiniškas priešokis prie šių temų turėjo pasirodyti juokingai, bet ji yra tiesiog nuostabi ir recenzuodama labai geranoriškai ir vienareikšmiškai sugebėjo man įkalti tiek vinių kakton, kad aš supratau, kad viską reiks perrašyti, o paskui, pažvelgęs į tai, kiek jau prirašiau, supratau, kad aš šiuo atžvilgiu beviltiškas, o jau tada pagalvojau, kad galiu sau leisti būti netobulu – kokiu tik noriu (taip, aš sau viską galiu leisti, nes tiesiog aš sau galiu leisti viską).

Trumpai tariant, klaidų, netikslumų ir taip toliau čia liko net nepaisant to, kad Agnė Matulaitė į jas labai teisingai pabaksnojo. Bet be jos šis mano ilgas straipsnis būtų daug prastesnis. Ji pakėlė šitai į kardinaliai geresnį lygį.

Taip pat išskirtinai noriu padėkoti ir senam savo draugui, psichologui ir coaching meistrui Audriui Matiukui, kuris kartą man išdėstė pokyčių kilpos esmę, o paskui, kai aš žiauriai supaprastintą tos teorijos variantą įdėjau čia į straipsnį, man davė visą metodinę medžiagą, kuri jūsų laukia atskirai – jau kaip Audriaus straipsnis. Paskaityti galėsite jį jau gana greitai. Ir ten bus tai, ko jūs norite – neįtikėtinai glausta, koncentruota ir ryški medžiaga.

Taip, aš atvirai jums reklamuoju šiuos žmones, nes tai yra žmonės, kurie verti reklamos.

Ir dar, aš noriu padėkoti visiems, kas priėmė ir priima mane tokį, koks esu. Tiems, su kuriais aš galėjau ir galiu būti savimi. Kartais tai išties labai sunku – ir man pačiam, ir tiems, kas su manimi bendrauja. Ačiū jums.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Vieno gyvenimo neurotinė istorija

Kartą gyveno šeima. Na, kadangi jau tai buvo labai seniai, tai nelabai net aišku, kokias ten vidines dramas ta šeima patyrė, bet aišku tiek, kad šeimos santykiai buvo visiškai kaip iš baisiausių neurotinių Sigmund Freud aprašytų variantų – hiperkontroliuojanti motina, besistengianti absoliučiai pajungti vaikus savo valiai ir visiškai nuo šeimos atitolęs tėvas, kuris vaikui atrodo kaip koksai beviltiškas, tik pagal mamos vertinimus suvokiamas antžmogis, uždirbęs šeimai neįitikėtinai daug pinigų.

"Little Shop of Horrors" - viena nuostabiausių muzikinių komedijų ever. Puikiai parodijuojanti visokius neurotinius absurdus, kurių pilna ir filmuose, ir realiame gyvenime. Labai rekomenduoju pažiūrėti.

„Little Shop of Horrors“ – viena nuostabiausių muzikinių komedijų ever. Puikiai parodijuojanti visokius neurotinius absurdus, kurių pilna ir filmuose, ir realiame gyvenime. Labai rekomenduoju pažiūrėti.

Motina reikalauja, kad vaikai būtų absoliučiai jai paklusnūs, kala jiems moralines vertybes, bet kažkaip keistai – pvz., reikalaudama priesaikų, kad niekada gyvenime neragaus alkoholio ir kavos. Nes jei paragaus, tai bus išdavęs motiną ir visiškai prarastas, žlugęs ir niekam netinkamas žmogus. Na, ir panašiai. Ir išvis, motina dėl visko aukojasi, ir vaikas kaltas dėl visų jos kančių, beviltiškų jausmų ir panašiai. Turi jausti kaltės jausmą dėl visko.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter