Category Archives: Uncategorized

Tamsioji tetrada ir pragariški reikalai

Šiandien bus apie tamsiąją tetradą – apie tai, kas yra išties klaikūs, siaubą keliantys asmenybės sutrikimų atvejai. Anksčiau šis dalykas buvo vadinamas tamsiąją triada (dark triad) – tai įvairios psichopatijų, narcisizmo ir makiavelizmo kombinacijos, bet paskutiniu metu prie jo buvo prijungtas ir sadizmas – tiesiog paaiškėjo, kad kartais tai būna savarankiškas, ir toks pats pragariškas asmenybės sutrikimas.

Visokie narcizai, psichopatai, makiavelistai ir sadistai dažniausiai atrodo visai nekaltai, tačiau išties jie gali sukelti organizacijos apokalipsę.

Apie asmenybės sutrikimus ir tai, kaip tai reiškiasi – aš rašiau visai neseniai. Labai patariu (netgi primygtinai rekomenduoju) prieš skaitant šį straipsnį, paskaityti apie tuos asmenybės sutrikimus bendrai, nes kitaip kai kurių konceptų (pvz., apie nekintamumą, giluminius mąstymo persikreipimus ir negalimumą juos pataisyti) išvis nesuprasit. Norint suprasti tamsiosios tetrados mechanizmus, būtinas asmenybės sutrikimų supratimas, bent jau minimalus.

Žinote, toks ToC kūrėjas Eliyahu M. Goldratt kadaise įvedė vieną tokią aksiomą, tapusią vienu iš ToC pagrindų – kad visi žmonės yra geri. Taigi, taip, bet ne visi. Štai apie tai mes šiandien ir kalbėsime.

Continue reading

Kas vyksta tose galvose: asmenybės sutrikimai ir neurozės

Visų pirma, aš nesiūlau šio straipsnio skaityti tiems, kas mėgsta užsiimti savidiagnozėmis. Ir nesiūlau pagal tai diagnozuotis. Ir nesiūlau diagnozuoti kitų. Ir jau juolab nesiūlau išsyk pulti savęs ar kažko kito skirstyti į kokius nors tokius tipus. Geriau čia pamąstyti apie savo paties būdus suvokti pasaulį – tai žymiai produktyviau.

Kartais atrodo, kad pasodinsi žmogų dirbti ir jis dirbs. Tiesiog kažkodėl skirtingu našumu ir su skirtingomis problemomis, bet visvien – nu ką ten, darbuotojas ir viskas. Bet kartais būna kiek kitaip, taip, kad nei suprasti nesigauna. O norint suprasti paprastesnius atvejus, reikia pirma suprasti ryškiausius, kraštutinius atvejus.

Antra, šitas straipsnis nėra skirtas šiaip pop-psichologijos mėgėjams – jis apie gilesnius reikalus, nei kokie nors psichologijos žurnaluose aprašomi charkterio tipai. Čia aš rašau pirmiausiai apie tai, kas yra tikri sutrikimai, ir kaip tie sutrikimai gali kelti problemas ar kaip tik tapti privalumais darbinėje veikloje. Taip, kartais asmenybės sutrikimas tampa labai dideliu privalumu, kartais ten slepiasi stebuklingi darbuotojai. Bet kartais – tai gali būti ir problema. Ir įmonių vadovams dėl to reikia žinoti ir suprasti kai kuriuos psichologinius reikalus, kokių kartais būna.

Tiesa, išsyk pasakysiu vieną svarbų dalyką: visus visus šių aprašomų sutrikimų požymius turi visi žmonės. Kiekvienas iš mūsų. Jei pastebėjote, kad kažkurio sutrikimo požymiai pas jus pernelyg ryškūs – nesidiagnozuokite pats, o geriau pasitarkite su psichoterapeutu. Nes daugelis šiems sutrikimams labai artimų požymių yra visai įprasti visiems žmonėms.

Įsivaizduokite tokį žmogaus mąstymo ir pasaulio supratimo sutrikimą, kur viskas viskas, kas bebūtų, jam yra blogai, nieko gero nėra ir nieko gero išvis nebus. Tokį sutrikimą, kur ateityje viskas blogai, niekas niekada nepasitaisys, kur žmogus ir pats niekam tikęs, ir kur visi aplinkiniai – ištisai negeranoriai. Aš manau, kad visiems yra tekę patirti panašią būseną, ypač jei dar teko pakliūti į juodą nesėkmių periodą – gal valandoms, gal savaitėms, o gal net ir mėnesiams.

Tai visiškai natūralu: mes visi esame subjektyvūs, mes visi pasaulį ir save pačius suvokiame per savo anksčiau gautas subjektyvias patirtis ir supratimus – o tai reiškia, kad visi suvokiame daugiau ar mažiau perkreiptai, kitaip tariant – neurotiškai. O neurotiškas suvokimas yra linkęs kažkiek užsiciklinti, save auginti ir stiprinti – tad ilgainiui mes natūraliai gauname kažkokius bent jau kažkiek perkreiptus mąstymo, pasaulio ir savęs suvokimo požymius.

Skirtumas tarp paprasto neurotiko ir žmogaus, kuris turi asmenybės sutrikimą – labai paprastas ir labai stiprus: tiesiog neurotikai būna visokie – skirtingu metu skirtingi. Neurotikas vieną minutę gali mąstyti kaip narcizas, o po kelių minučių – jau kaip histrionikas. Vieną gyvenimo dalį neurotikas gali praleisti taip, lyg didesne dalimi būtų ribinis, bet po kažkiek metų gali pasikeisti ir imti elgtis daugiau kaip depresyvinis. Žodžiu, neurotikai keičiasi. O štai asmenybės sutrikimą turintys – nesikeičia. Jie lyg užstrigę viename mąstymo būde, o kitų – tiesiog nemoka, net nelabai suvokia, kad kokį nors kitą pasualio suvokimą išvis galėtų turėti.

Žmogus su asmenybės sutrikimu būna ne šiaip sau linkęs į kažkokį specifišką mąstymo ir pasaulio vertinimo būdą – jis iš principo nesupranta kitų suvokimo būdų ir viskas, nes tų kitų suvokimo būdų gali būti tiesiog net ir nepatyręs.

Tas amžinas nekintamumas, tas perkreiptas mąstymas visose srityse, kokias tik galima sugalvoti – tai ir yra tikro asmenybės sutrikimo požymis. Žmogus būna lyg sustabarėjęs, užsidaręs kažkokiame mąstymo modelyje, kuris niekaip nesikoreguoja, trunka visą gyvenimą ir reiškiasi tiesiog visur, visose veiklose.

Continue reading

Lietuvos Respublikai – jau 100 metų!

Šiandien – Vasario 16, šiandien – jau 100 metų Lietuvos Respublikai. Pusę to laiko mūsų valstybė praleido kovodama už laisvę, kovojanti už teisę egzistuoti, persekiojama, naikinama, tremiama ir žudoma. Ir visvien nepasiduodanti. Prieš 100 metų Lietuva sukūrė Respubliką – šalį su rinkimais, šalį su demokratija. Šalį, kur visi gavo teises.

Buvo laikas, kai už geltoną, žalią ir raudoną spalvas, atsidūrusias vienoje vietoje, buvo galima gerokai nukentėti. Net už spalvas. Bet dabar mes laisvi.

Pasaulyje maža valstybių, tiek ilgai ir atkakliai kovojusių už Laisvę. Už Laisvę mes kovojome dar prieš porą šimtmečių. Mus naikino, mus engė, spaudė – ir cariniai, ir komunistiniai ir nacistiniai okupantai. Kovos truko šimtus metų. Bet prieš 100 metų Lietuva vėl tapo valstybe – pripažinta pasaulyje. Laisva.

Prieš 100 metų mes gavome šalį, kur galime kalbėti savo kalba. Prieš 100 metų mes gavome šalį, kurią pasirinkome. Prieš 100 metų mes gavome lygias teises visiems – ir moterims, ir vyrams, ir visoms Lietuvoje esančioms tautoms.

Mes gavome savo šalį, nes ją išsikovojome. Mes patys sau suteikėme Laisvę. Suteikėme, išsikovojome ją sau per daugybę kovų – ir gavome.

Pasaulis dabar sveikina Lietuvą. Visas pasaulis. Viena tik Lietuvos kaimynė mūsų šiandien nepasveikino kaip kitos šalys – Rusijos MID (URM) Facebook puslapyje pasveikinimo Lietuvai nėra. Nenuostabu – tai būtent ta šalis, kuri Lietuvą buvo okupavusi tiek ilgai. Ta šalis, iš kurios imperinių gniaužtų mes ir ištrūkome prieš 100 metų. Ta šalis, kuri nesidžiaugia mūsų laisve.

Kai kažkas iš valstybių, susijusių su Lietuva, nesidžiaugia mūsų laisve ir vaizduoja, kad to nėra – tai reiškia, kad tokia valstybė džiaugtųsi Lietuvos nelaisve, okupacija. Taip, sovietmečiu jie visada surengdavo triukšmingus Lietuvos aneksijos paminėjimus. Tuo jie džiaugdavosi.

Dabar jie nesidžiaugia, bet džiaugiamės mes. Daugiau kaip šimtmetį trukusi carinė okupacija baigėsi tuo, kad prieš 100 metų mes iškovojome Laisvę. Visi vėlesni bandymai mus pavergti irgi baigėsi tuo, kad laisvę mes atkūrėme.

Dabar mes laisvi jau ilgiau, nei buvome po 1918 Nepriklausomybės – tada vos kiek daugiau, nei po 20 metų mus vėl okupavo. Dabar – mes jau greitai būsime laisvi 30 metų. Dabartinė Lietuva – stipresnė, nei Tarpukaryje.

Mes turime milžiniškai išaugusias ekonomines galias, esame Europos Sąjungoje. Mūsų pagrindinė užsienio prekyba, didžiausia eksporto dalis tenka labiausiai pasaulyje išsivysčiusioms valstybėms, tokioms, kaip Vokietija. Dar prieš 20 metų tai atrodė tiesiog neįmanoma. Dabar mes jau tai turime – mes jau pereiname į naują erą.

Lietuva patyrė daug iššūkių. Sunkiausias ir didžiausias iššūkis dabar – tai didžiulė ekonominė nelygybė. Daugelio žmonių skurdas, daugelio žmonių bėdos. Daugelis iš tų, kurie gyvena turtingiau, nesusimąsto apie tai. Bet jau laikas. Tikra, didžiausia Laisvė – tada, kai mes visi esame lygūs, visi esame įgalinti, visi esame pajėgūs siekti laimės savo gyvenimuose. Mes iškovojome laisvę savo valstybei, mums ateina laikas iškovoti laisvę ir kiekvienam, visiškai kiekvienam.

Už Lietuvą kovojome mes visi. Mano mamos teta Stalino laikais ranka rašydavo atsišaukimus, o paskui naktimis juos nešiodavo po visą kaimą, kuriame gyveno – mesdavo į pašto dėžutes, klijuodavo ant sienų, ant stulpų. Ji buvo neįgali. Jai buvo sunku vaikščioti. Bet ji kovojo.

Vienoje mokykloje, kurioje mokiausi, mes sudarkydavome Lenino ir Brežnevo raštus, pripaišydavome ten Gedimino stulpų ir Vyčio kryžių. Net vaikais būdami, galėjome kovoti.

Per Sausio 13 ir po jos mes ėjome budėti – ir prie TV bokšto, ir prie Parlamento, ir prie LRT, kad apgintume savo Laisvę. Po Sausio 13 žudynių budėti ėjo dar daugiau žmonių. Visi žinojome, kad geriau mirti laisvais, nei būti pavergtais.

Už Laisvę kovojome visi. Dabar laisvė gauna kitus pavidalus – mes galime keliauti, mes galime gyventi ir Lietuvoje, ir užsienyje – tai buvo neįmanoma sovietmečiu, kai visa sovietinė imperija buvo vienu dideliu konclageriu. Mes galime kalbėti, mes galime būti savimi.

Bet labai svarbu neužmiršti apie tai, kad Laisvė – tai žmogiškumas. Laisvė būna tik tada, kai mes visi galime būti savimi. Tik tada, kai kiekvienas esame laisvas, kiekvienas esame įgalintas.

Laisvės negali būti tada, kai pensininkas miršta iš bado, o neįgalus žmogus negali išvažiuoti į gatvę, nes jo namas nepritaikytas vežimėliui. Laisvė negali būti tada, kai žmogus negali pasiremontuoti savo namo, nes jam tai draudžia biurokratas. Laisvė negali būti tada, kai kokie nors valdininkai atima teisę spręsti. Laisvė negali būti tada, kai kokie nors politikai įsivaizduoja, kad jie geriau žino, ko mes išties norime. Laisvė negali būti tokia, kur vieni laisvę turi, o kiti neturi.

Laisvė būna tik visiems. Visiems kartu. Kai mes visi esame laisvi – tada yra Laisvė.

Lietuva 100 metų kovojo už Laisvę. Mes turime laisvą valstybę, mes švenčiame, bet neužmirškime ir to, kad Laisvės yra tuo daugiau, kuo jos daugiau kiekvienam iš mūsų. Kiekvienam – tai reiškia, kad visiems. Tokia Laisvė, kur kiekvienas galėtų pasijusti gerbiamas, priimamas, saugus ir laimingas.

Ateinantį 100 metų mes ir toliau turėsime kovoti – tikėkime, kad ta kova bus jau ne už išlikimą, o už tai, kad Laisvės būtų vis daugiau. Daugiau laimės, daugiau džiaugsmo, daugiau pilnatvės kiekvienam, visiškai kiekvienam iš mūsų.

Su švente jus! Su Vasario 16! Su Laisve! Su 100 metų jubiliejumi! Mes esam laisvi ir tokiais būkime!

 

Gerai apie Aurelijų Verygą

Aš dažnai rašau apie visokias blogybes. Ir gauna į kaulus nuo manęs kas papuola – tai ten socdemai, tai konservatoriai, tai liberalai, tai valstiečiai, tai paksuoliai, tai darbiečiai – kas papuola, tie ir gauna. Kai kažką gero daro – tai negauna. Gauna tik už nesąmones. Štai ir valstiečiai gavo jau ne sykį.

Čia nesusijęs paveikslėlis, kuris tiesiog simbolizuoja kažką nesusijusio. Tiesiog nesugalvojau nieko susijusio, bet nebanalaus.

Kita vertus, būna ir gerų darbų. Ir tie geri darbai irgi verti paminėjimo – nes kai minimi tiktai blogi dalykai, tai žmonėms dingsta noras dirbti ir pasaulis iš visokio, įvairialypio ir įdomaus, pavirsta į netgi ne juodai baltą, o išvis į juodą. Ir tame nėra nieko gero, nes tada žmonės nenori nieko gero daryti – jie galvoja, kad ką bedarytų, visvien viskas bus blogai. O tai nėra teisinga.

Apie blogus dalykus verta kalbėti, nes tai yra problemos, kurias reikia naikinti. Bet verta kalbėti ir apie gerus dalykus. Ir šiandien aš parašysiu kai ką gero apie Aurelijų Verygą, ko negalima nuneigti anei per niekur.

Continue reading

Paternalistinė psichologija nori įsitvirtinti įstatymais

Įsivaizduokite, kad kokia nors biologų draugija susigalvoja, kad tik biologų draugijos narys turi teisę vadintis biologu, o tam kad tokią teisę gautų, jis turi metus laiko lankytis kursuose, kuriuose turi dirbti agronomo darbą, prižiūrimas biologo-ūkininko, esančio tos pačios biologų draugijos nariu. Ir dar mokėti tam biologui-ūkininkui už tai, kad pas jį dirba. Taip, būtent taip.

Paternalizmo esmė – padaryti kitus žmones priklausomais, kartu vaizduojant gerą, rūpestingą globėją, kuris žino geriau. Ir žinoma, paternalizmas su visomis demagogijomis dings iškart, kai tik tie paternalistiniai žinotojai gaus įstatymines galias ir galės spręsti už kitus. Taip, žinoma, taip. Aš mesiu gerti po vestuvių, brangioji!

Aš suprantu, kad jums atrodo WTF tai, ką aš čia parašiau, bet tai neatrodo WTF būreliui veikėjų, kurie nutarė sureguliuoti psichologus.

Continue reading