Category Archives: Uncategorized

Apie paminklus kolaborantams

Kodėl dėl šūdino ir parsidavusio poeto-kolaboranto yra tiek aktyvumo iš norinčių pastatyti jam paminklą?

O todėl, kad tie norintys jam pastatyti paminklą tiesiog su tuo pačiu poetu-kolaborantu susitapatina, jaučiasi panašūs į jį – irgi taip pat prisitaikę prie sovietmečio ir kartu norintys būti garbinami, kenčiantys dėl savo užmaskuoto narcisizmo.

Taigi, pasakius, kad tas poetas buvo šūdinas ir parsidavęs kolaborantas, žlunga narcizų susikurti mitai ir visa ta jų saviapgaulė, kad jie, sėdėdami komfortiškai ant sofkučių ir nieko nedarydami, kažką visgi darė ir kūrė kažkokią vertę.

Sovietmečio veikėjai faktiškai nieko nesukūrė, išskyrus prisitaikėlišką briedą. O kurie realiai kažką sukūrė – buvo vienaip ar kitaip persekiojami.

Nu tai va, dabar tie prisitaikėliai hiperaktyviai bando įrodyti, kad šūdinas labiausiai išgarsintas sovietmečio poetas buvo kažkoksai tai dvasingas belenkas.

Nu nebuvo, nebuvo. Buvo tiesiog sėkmingas kolaborantas ir šūdinas poetas. Kadangi buvo sėkmingas kolaborantas, sėkmingai garbstęs valdžią, nu tai ir iškilo į viršų. Ir viskas.

Dabar kiti panašūs, tik dar mažiau vykę, kurie save mato panašiais į šūdiną poetą (o toje rašytojų sqjungėlėje dominuoja būtent tokie nevykėliai), bando susikurti savęs pačių garbinimo paminklą.

Kognityvinė elgesio terapija ir naujasis koronavirusas

Kiekviena krizė, kiekviena pavojaus situacija visada mums kelia natūralų nesaugumo jausmą. Koronavirusas (COVID-19 aka 2019-nCoV susirgimas) – irgi kelia. Tai pavojinga liga. Nereikia to nesaugumo jausmo bijoti pripažinti – jis yra visiškai sveikas, jis yra visiškai natūralus. Yra pavojus mums ar mūsų artimiesiems, draugams – reiškia, kad nesaugumo jausmas natūralus.

Koronavirusas yra vienas iš daugelio peršalimus keliančių virusų. Dauguma jo rūšių pakankamai mums nepavojingos. Deja, kai kurios retesnės ir naujesnės jo rūšys (pvz., SARS (aka SŪRS), MERS) kelia didelį pavojų. Naujasis koronaviruas – irgi iš tokių pavojingesnių. Ir negana to, jis labai sparčiai plinta.

Dėl nesaugumo mes galime jausti baimę ar pyktį. Gal tokie jausmai padėtų mums, jei mums grėstų koks žvėris, bet kai pavojų kelia virusas – nei baimė, nei pyktis nepadeda, o tik klaidina. Būtent tuo ši situacija yra kiek neįprasta.

Mes galime daryti klaidas ir pervertindami pavojų, ir jį nuvertindami. Bet kurios klaidos mums trukdo. Išties apgalvotai mes galime elgtis tik kai objektyviai ir realistiškai įvertiname situaciją.

Dėl to labai svarbu suprasti, kokias mes mąstymo klaidas darome. Ir svarbu mąstyti protingai. Tik gerai suprasdami situaciją, galime padėti sau ir kitiems.

Taigi, šitas straipsnis yra apie mąstymo klaidas, kurios kyla, kai galvojame apie koronavirusą ir jo epidemiją.

Continue reading

Generolas Vėtra ir išpiltas vaikas

Šį straipsnį parašė vienas mano draugas, kuris nutarė nepasisakyti viešai. Nesvarbu, dėl kurių priežasčių jis nenorėjo skelbtis. Aš pats šia tema irgi nenorėdavau pasisakyti viešai, nors ir dėl kitų priežasčių – pirmiausiai dėl to, kad žinau, kiek kartais būna supainiota ir istorija, ir išvis viskas. Kartais tiesiog neįmanoma pasakyti, kaip ten buvo išties. Kartais neįmanoma visko įvertinti. Kartais tiesiog nesinori galvoti. Visaip būna.

Be proto sunku peržiūrėti ir susitvarkyti senus, kažkur į praeitį išstumtus skaudulius. Jei skaudulys yra toksai sunkus, kad sunku apie jį net galvoti – jis yra trauminis. Bet jis nustos traumuoti tiktai tada, kai jį priimsime, pripažinsime ir susitvarkysime. Kitu atveju taip ir liks tiktai neigimas ir skausmas.

Visgi aš čia savo priešstraipsnyje apie kitką noriu pasakyti – apie melavimą. Žinote, kame yra didžiausia melagių problema?

Problema yra tame, kad bet kokie melai neatitinka realybės, todėl jei melagiui tenka apie tuos melus aiškinti, jis ima prikurdinėti vis naujas ir naujas nesąmones, paskui pasimeta tarp melų ir realybės, ima pats nejausdamas traukti realius dalykus, kuriuos norėjo nuslėpti, prikuria krūvas naujų melų, o galų gale visiškai susipainioja ir įklimpsta.

Čia panašiai kaip su tuo vaiku, kuris prišiko į kelnes, o paskui, norėdamas tą nuslėpti, kelnes paslėpė po lova, bet pagalvojo, kad jas kažkas suras, todėl ten dar prigrūdo krūvas kitų daiktų, o paskui, kai tėvai pasakė, kad bardaką reikia susitvarkyti, nes kažkas labai jau smirda jo kambaryje, nutarė viską sudeginti ir tą šlamštą padegė, tuo pačiu sudegindamas ir namus.

Kai kurie melagiai tvarkosi su prisidirbimais geriau, kai kurie prasčiau, bet anksčiau ar vėliau visada susipainioja kažkur savo meluose ir prisidaro dar didesnių problemų, nei turėjo. Taip būna ir tais atvejais, kai melas kuo gražiausiais norais pagrįstas.

Aš stengiausi nieko nežinoti apie Joną Noreiką, apie Generolą Vėtrą ir tiesiog geriau neturėti jokios nuomonės. Dabar aš sužinojau. Ir nuomonę susidarinėju jau visai iš kitos pusės. Aš vis dar nesu tikras, kaip išties ten vyko kadaise seniai. Aš tik matau, kas vyksta dabar.

Taigi, štai jums tasai straipsnis. Jūs suprasite, kodėl mane taip užkabino.

Continue reading

Tamsioji tetrada ir pragariški reikalai

Šiandien bus apie tamsiąją tetradą – apie tai, kas yra išties klaikūs, siaubą keliantys asmenybės sutrikimų atvejai. Anksčiau šis dalykas buvo vadinamas tamsiąją triada (dark triad) – tai įvairios psichopatijų, narcisizmo ir makiavelizmo kombinacijos, bet paskutiniu metu prie jo buvo prijungtas ir sadizmas – tiesiog paaiškėjo, kad kartais tai būna savarankiškas, ir toks pats pragariškas asmenybės sutrikimas.

Visokie narcizai, psichopatai, makiavelistai ir sadistai dažniausiai atrodo visai nekaltai, tačiau išties jie gali sukelti organizacijos apokalipsę.

Apie asmenybės sutrikimus ir tai, kaip tai reiškiasi – aš rašiau visai neseniai. Labai patariu (netgi primygtinai rekomenduoju) prieš skaitant šį straipsnį, paskaityti apie tuos asmenybės sutrikimus bendrai, nes kitaip kai kurių konceptų (pvz., apie nekintamumą, giluminius mąstymo persikreipimus ir negalimumą juos pataisyti) išvis nesuprasit. Norint suprasti tamsiosios tetrados mechanizmus, būtinas asmenybės sutrikimų supratimas, bent jau minimalus.

Žinote, toks ToC kūrėjas Eliyahu M. Goldratt kadaise įvedė vieną tokią aksiomą, tapusią vienu iš ToC pagrindų – kad visi žmonės yra geri. Taigi, taip, bet ne visi. Štai apie tai mes šiandien ir kalbėsime.

Continue reading

Lietuvos Respublikai – jau 100 metų!

Šiandien – Vasario 16, šiandien – jau 100 metų Lietuvos Respublikai. Pusę to laiko mūsų valstybė praleido kovodama už laisvę, kovojanti už teisę egzistuoti, persekiojama, naikinama, tremiama ir žudoma. Ir visvien nepasiduodanti. Prieš 100 metų Lietuva sukūrė Respubliką – šalį su rinkimais, šalį su demokratija. Šalį, kur visi gavo teises.

Buvo laikas, kai už geltoną, žalią ir raudoną spalvas, atsidūrusias vienoje vietoje, buvo galima gerokai nukentėti. Net už spalvas. Bet dabar mes laisvi.

Pasaulyje maža valstybių, tiek ilgai ir atkakliai kovojusių už Laisvę. Už Laisvę mes kovojome dar prieš porą šimtmečių. Mus naikino, mus engė, spaudė – ir cariniai, ir komunistiniai ir nacistiniai okupantai. Kovos truko šimtus metų. Bet prieš 100 metų Lietuva vėl tapo valstybe – pripažinta pasaulyje. Laisva.

Prieš 100 metų mes gavome šalį, kur galime kalbėti savo kalba. Prieš 100 metų mes gavome šalį, kurią pasirinkome. Prieš 100 metų mes gavome lygias teises visiems – ir moterims, ir vyrams, ir visoms Lietuvoje esančioms tautoms.

Mes gavome savo šalį, nes ją išsikovojome. Mes patys sau suteikėme Laisvę. Suteikėme, išsikovojome ją sau per daugybę kovų – ir gavome.

Pasaulis dabar sveikina Lietuvą. Visas pasaulis. Viena tik Lietuvos kaimynė mūsų šiandien nepasveikino kaip kitos šalys – Rusijos MID (URM) Facebook puslapyje pasveikinimo Lietuvai nėra. Nenuostabu – tai būtent ta šalis, kuri Lietuvą buvo okupavusi tiek ilgai. Ta šalis, iš kurios imperinių gniaužtų mes ir ištrūkome prieš 100 metų. Ta šalis, kuri nesidžiaugia mūsų laisve.

Kai kažkas iš valstybių, susijusių su Lietuva, nesidžiaugia mūsų laisve ir vaizduoja, kad to nėra – tai reiškia, kad tokia valstybė džiaugtųsi Lietuvos nelaisve, okupacija. Taip, sovietmečiu jie visada surengdavo triukšmingus Lietuvos aneksijos paminėjimus. Tuo jie džiaugdavosi.

Dabar jie nesidžiaugia, bet džiaugiamės mes. Daugiau kaip šimtmetį trukusi carinė okupacija baigėsi tuo, kad prieš 100 metų mes iškovojome Laisvę. Visi vėlesni bandymai mus pavergti irgi baigėsi tuo, kad laisvę mes atkūrėme.

Dabar mes laisvi jau ilgiau, nei buvome po 1918 Nepriklausomybės – tada vos kiek daugiau, nei po 20 metų mus vėl okupavo. Dabar – mes jau greitai būsime laisvi 30 metų. Dabartinė Lietuva – stipresnė, nei Tarpukaryje.

Mes turime milžiniškai išaugusias ekonomines galias, esame Europos Sąjungoje. Mūsų pagrindinė užsienio prekyba, didžiausia eksporto dalis tenka labiausiai pasaulyje išsivysčiusioms valstybėms, tokioms, kaip Vokietija. Dar prieš 20 metų tai atrodė tiesiog neįmanoma. Dabar mes jau tai turime – mes jau pereiname į naują erą.

Lietuva patyrė daug iššūkių. Sunkiausias ir didžiausias iššūkis dabar – tai didžiulė ekonominė nelygybė. Daugelio žmonių skurdas, daugelio žmonių bėdos. Daugelis iš tų, kurie gyvena turtingiau, nesusimąsto apie tai. Bet jau laikas. Tikra, didžiausia Laisvė – tada, kai mes visi esame lygūs, visi esame įgalinti, visi esame pajėgūs siekti laimės savo gyvenimuose. Mes iškovojome laisvę savo valstybei, mums ateina laikas iškovoti laisvę ir kiekvienam, visiškai kiekvienam.

Už Lietuvą kovojome mes visi. Mano mamos teta Stalino laikais ranka rašydavo atsišaukimus, o paskui naktimis juos nešiodavo po visą kaimą, kuriame gyveno – mesdavo į pašto dėžutes, klijuodavo ant sienų, ant stulpų. Ji buvo neįgali. Jai buvo sunku vaikščioti. Bet ji kovojo.

Vienoje mokykloje, kurioje mokiausi, mes sudarkydavome Lenino ir Brežnevo raštus, pripaišydavome ten Gedimino stulpų ir Vyčio kryžių. Net vaikais būdami, galėjome kovoti.

Per Sausio 13 ir po jos mes ėjome budėti – ir prie TV bokšto, ir prie Parlamento, ir prie LRT, kad apgintume savo Laisvę. Po Sausio 13 žudynių budėti ėjo dar daugiau žmonių. Visi žinojome, kad geriau mirti laisvais, nei būti pavergtais.

Už Laisvę kovojome visi. Dabar laisvė gauna kitus pavidalus – mes galime keliauti, mes galime gyventi ir Lietuvoje, ir užsienyje – tai buvo neįmanoma sovietmečiu, kai visa sovietinė imperija buvo vienu dideliu konclageriu. Mes galime kalbėti, mes galime būti savimi.

Bet labai svarbu neužmiršti apie tai, kad Laisvė – tai žmogiškumas. Laisvė būna tik tada, kai mes visi galime būti savimi. Tik tada, kai kiekvienas esame laisvas, kiekvienas esame įgalintas.

Laisvės negali būti tada, kai pensininkas miršta iš bado, o neįgalus žmogus negali išvažiuoti į gatvę, nes jo namas nepritaikytas vežimėliui. Laisvė negali būti tada, kai žmogus negali pasiremontuoti savo namo, nes jam tai draudžia biurokratas. Laisvė negali būti tada, kai kokie nors valdininkai atima teisę spręsti. Laisvė negali būti tada, kai kokie nors politikai įsivaizduoja, kad jie geriau žino, ko mes išties norime. Laisvė negali būti tokia, kur vieni laisvę turi, o kiti neturi.

Laisvė būna tik visiems. Visiems kartu. Kai mes visi esame laisvi – tada yra Laisvė.

Lietuva 100 metų kovojo už Laisvę. Mes turime laisvą valstybę, mes švenčiame, bet neužmirškime ir to, kad Laisvės yra tuo daugiau, kuo jos daugiau kiekvienam iš mūsų. Kiekvienam – tai reiškia, kad visiems. Tokia Laisvė, kur kiekvienas galėtų pasijusti gerbiamas, priimamas, saugus ir laimingas.

Ateinantį 100 metų mes ir toliau turėsime kovoti – tikėkime, kad ta kova bus jau ne už išlikimą, o už tai, kad Laisvės būtų vis daugiau. Daugiau laimės, daugiau džiaugsmo, daugiau pilnatvės kiekvienam, visiškai kiekvienam iš mūsų.

Su švente jus! Su Vasario 16! Su Laisve! Su 100 metų jubiliejumi! Mes esam laisvi ir tokiais būkime!