Rokiškis

Čia labai trumpai parašysiu apie vieną šiandien pastebėtą diskursą, staigiai išsklidusį po to, kai ponas Komjaunuolis ir ponas Kleckas Buržujus surengė puikią akciją šūdų garbintojams užtrolint (rekomenduoju paspausti ant tų nuorodų ir pasidžiaugti ir kitiems paplatinti). Kas nežinote – šiandien raudonosios lervos šventė Antano Sniečkaus 110-ąjį gimtadienį, tad susirinko Antakalnio kapinėse, kur pasakojosi apie tai, kaip gerai buvo prie ruso, kaip Antanas Sniečkus esą pakėlė Lietuvą ir taip toliau.

Daugelis komunistinių lervų norėtų iškasti ir prikelti savo šūdų vadus, nes tie - kaip zombiai, kurie išėdė savo klapčiukams smegenis. Sakot, kad nelogiška? Bet logikos komunistams ir nereikia. Jie yra šūdsmegeniai atmatos, kurie negeba mąstyt.

Į akciją nulėkė būrelis trolių, tarp jų – ir jaunieji konservatoriai, pasipuošę gimtadienių šventimo atributika ir nešini torčiuku. Paleckinius nuo šito reikalo ištiko isterikos, kurios paskui prasitęsė ponų Klecko Buržujaus ir Komjaunuolio blogų komentaruose. Pagrindinė įvairiarūšių raudonskūrių aiškinimų tema buvo labai paprasta (matyt jiems jau dašilo, kad raudoni diskursai nepraeis): “kokia gėda, kaip jūs auklėti, argi galima drumsti numirusiųjų ramybę, tegul ilsisi, nes taip negalima ir baisi gėda ir išniekinimas“.

Štai čia aš jums ir pasakysiu vieną reikalą. Pagal lietuvių papročius išties mirusiųjų ramybė yra šventas reikalas. Bet tik su sąlyga, kad mirusieji buvo normalūs žmonės – užtat ir šventas. Atmatoms gi – ramybės nėra ir neturi būti. Senais laikais lietuviai nusikaltėlius, žudikus laidodavo kryžkelėse – specialiai tam, kad niekada jie ramybės neturėtų. Tai būdavo atlygis už nusikaltimus, kuriuos tie būdavo padarę. Ir tai būdavo toks pat šventas reikalas, kaip ir normalių numirėlių ramybė.

Antanas Sniečkus – šlykštus NKVD ir kompartijos veikėjas, organizavęs jau pačius pirmus suėmimus, kankinimus, žudynes ir trėmimus. Būtent jis buvo ta išdavikiška atmata, niekšas ir šlykštynė, surengęs žudynes, kankinimus, tremtį ir vargus šimtams tūkstančių žmonių. Ir būtent todėl bet koks aiškinimas, kad jis esą turėtų būti paliktas ramybėje – tai visiškai tiesioginis nusikaltėlio teisinimas, tai visiškai tiesioginis bandymas išbalinti šlykštaus nusikaltėlio praeitį.

Trolių surengta akcija buvo simboliška: gyvųjų šventė (gimtadienis su torčiuku) – tai simboliškas pranešimas, kad neturi Antanas Sniečkus ramybės po mirties, kad nesiilsi jo dūšia kape ir nesiilsės, o klaidžios, nes negali jis palikti gyvųjų pasaulio pilnai, negali pakliūti į Dausas ir yra įstrigęs ten, kur jam ir vieta – ten, kur jis niekada ramybės neatras.

Tai, ką padarė troliai – tai buvo puiku. Taip ir turi būti – net ir po mirties raudonos atmatos neturi rasti atilsio. O aš čia tik pridėčiau, kad Antano Sniečkaus palaikai turėtų būti perlaidoti. Savaime aišku, kur – po kokia nors judria sankryža.

Dar šarinimo...

Štai Gudijos įžymybė   davė nuostabų linką apie tai, kaip dėl British Petroleum ateis pasaulio pabaiga. Mintis tokia, kad ta neužkemšama skylė vis plečiasi, purkšdama labai nemenkus kiekius dujų ir naftos. Beje, į paviršių teiškyla tik dalis: mišinio temperatūra siekia kelis šimtus laipsnių, t.y., tokia, kad kildama į viršų, tiesiog su vandeniu sudaro emulsiją, kuri po vandeniu sklinda už šimtų ar tūkstančių kilometrų. Kai kurie spėja, kad realus naftos išmetimas gali būti mažiausiai 3-4 kartus didesnis už skelbiamą.

Bet tai niekai, šitai juk nesukeltų pasaulio pabaigos. Pasaulio pabaiga kils tada, kai skylė pakankamai išsiplės, o slėgis telkinyje sumažės tiek, kad vandenyno dugnas, esantis virš dujų ir naftos telkinio, įgriūtų. Tada įvyks milžiniško kiekio metano išmetimas, o kai šios dujos iškils į vandens paviršių, jos, sudariusios su oru sprogųjį mišinį, bumptels. Ir bumptels taip, kad pusę pasaulio sulygins su žeme, o likusią numarins per visokius klimato pokyčius ir panašiai. Maždaug taip, kaip nuo visokių bumptelėjimų ir klimato pokyčių kažkada išdvėsė dinozaurai. Ir visa tai įvyks gal būt jau po kokio pusmečio.

Taigi, jei kas netingi skaityt – tasai linkas, o jei netingit ieškoti Google – tai ir dar daugiau galit atrast.

Ką aš manau? Ogi nieko nemanau. Šiaip tai iš principo gal ir įmanoma, o gal ir ne. Absurdizmų didelių lyg ir nepastebėjau (jei neskaitysim sunkokai įvertinamo tokiai katastrofai reikalingo dujų kiekio), bet kita vertus, apie geologiją neišmanau. Būtų įdomu kitų nuomonių ar teorijų išgirst.

Dar šarinimo...

Dailiaus Dargio knygą "Tikroji daktarų istorija" skaičiau ilgai – kelias dienas. Perskaičiau. Dabar noriu parašyti, tačiau net nežinau, nuo ko pradėti šią recenziją. Tokios žvaigždės, kaip Remigijus Daškevičius ar Henrikas Daktaras – tai tik pora pačių žymiausių veikėjų iš tų, kurie aprašyti knygoje. Čia minimų pavardžių – šimtai. Nusikaltimų – irgi šimtai. Visa knyga ne veltui buvo reklamuojama, kaip Kauno nusikaltėlių biblija – ji tokia ir yra: paskaitęs, imi jaustis vos ne ekspertu, kita vertus, suprasdamas, kad painiavos čia tiek daug, kad išsiaiškinti visus galus – beveik neįmanoma. Gal dėl to ir nežinau, nuo ko pradėti.

Gal pirmiausiai noriu paneigti bet kokius gandus apie save – knygoje aprašyti bendrapavardžiai su manimi nesusiję nei tiesiogiai, nei netiesiogiai. Manau, panašiai paneigti savo įtariamas sąsajas norėtų daugelis, kuriuos pilnai suprantu. Giminės, bendrapavardžiai, draugų draugai – maža, kas gali būti aprašyta knygoje, kurioje pasakojama apie du dešimtmečius trukusį Kauno gaujų siautėjimą. Maža tokių, kurie būtų kaip nors nesusiję bent jau netiesiogiai su tais žmonėmis iš Vilijampolės, Žaliakalnio bei kai kurių kitų Kauno rajonų. Ir dar mažiau tokių, kurie patys ar kurių giminės bei draugai nebūtų nukentėję nuo vienų ar kitų Kauno nusikaltėlių.

Na, gerai, pabandysiu iš kito galo. Buvau susitikęs su Dailium Dargiu. Pasėdėjom, pakalbėjom. Pasakė man kelis dalykus, kurių gal būt nenorėtų skelbti spaudoje, tačiau juk niekas netrukdo juos pasakyti man, tiesa? Manau, nuogirdos ir yra nuogirdos, maža, ką aš galiu pripainioti ar pagražinti

Knygos autoriui išties buvo grasinama. Knygos išleidimas išties buvo stabdomas tol, kol Henrikas Daktaras nebus pasodintas – pirmas rankraštis buvo parašytas dar prieš porą metų, o vėliau – tiesiog labai smarkiai papildytas naujais faktais. Knygos autoriui buvo siūlomi ir pinigai tam, kad knyga nebūtų išleista, tačiau Dailius buvo pernelyg užsispyręs, kad juos paimtų. Kai paaiškėjo, kad knyga bus išleista, autorius buvo paduotas į teismą, prisidengiant ne kuo kitu, o autorių teisių įstatymu (kaip čia neprisiminsi visokių autorių teisių agentūrų) – esą nei Henrikas Daktaras, nei jo šeima nesuteikė teisės cituoti Henriko Daktaro atsiminimus ar jo nuotraukas. Tiesa, skirtingai nuo prieš keletą metų buvusio atvejo, kai už vieną abejonių nekeliančią frazę "Daktaras negalėjo nežudyti", autorius buvo nubaustas bauda, antras bandymas užčiaupti žurnalistą teisinėmis priemonėmis vargu, ar bus sėkmingas.

Buvo daroma viskas, kad tiktai knygos platinimas būtų sustabdytas. Nepavyko – knyga, išleista 5000 tiražu, pasirodė daugelyje knygynų. Daugelyje, bet ne visuose. Dalis knygynų atsisakė "Tikrąją daktarų istoriją" platinti, kai kurie – netgi pareikšdami, esą "tai nesiderina su jų moraliniais principais". Kiti pareiškė, kad knyga nestovės viešai matomose vietose, bus dedama ant lentynų apversta. Tarp tokių "moralių" knygynų – kad ir visiems žinomas knygynas "Vaga", esantis Vilniuje, Gedimino prospekte.

Paties Henriko Daktaro reakcija į knygą buvo tiesiog neįtikėtina – jis ir dabar susirašinėja su Dailiumi, tad viename laiške parašė maždaug tokią frazę: "aš parašiau knygą apie save, dabar tu parašei knygą apie mane, gal trečią rašykim kartu?" Panašu, kad net ir pats Henrikas Daktaras, kurio daugelį nusikaltimų mums atskleidžia Dailius, įvertino autoriaus objektyvumą.

Dailiaus Dargio parašyta daktarų biblija – tai sudėtinga knyga, kurią galima skaityti ir kelis kartus, galima ir naudoti, kaip parankinį žinyną, rašant apie Kauno nusikaltėlių gaujas. Tikrai ne vien apie Henriką Daktarą – nors pavadinimas ir leistų įtarti, kad knyga parašyta apie vieną gaują, realiai šiai grupuotei skirta tik tiek vietos, kiek ji Kaune turėjo įtakos per paskutinius porą dešimtmečių – maždaug pusė knygos. Labai plačiai aprašoma ir kita labai įdomi grupuotė – daškiniai, minimi ir agurkiniai, aguoniniai, įdomios desantininkų gaujos, aiškinamasi ir apie nusikaltėlių sąryšius su kitų miestų grupuotėmis. Lyg nejučia kelis kartus užkabinamas ir dar vienas įdomus faktas: panašiai, kaip Vilniaus gaujos buvo susijusios su KGB, Kauno gaujas kuravo kita sovietinio aparato kontora – GRU: daugelis žymiausių Kauno nusikaltėlių buvo išauklėti specialios paskirties Kauno desantiniame dalinyje.

"Tikroji daktarų istorija" šiuo metu tapo labiausiai perkama knyga Lietuvoje, pirmas 5000 tiražas buvo išplatintas per mėnesį su trupučiu, dabar jau platinamas antrasis – ir vėl 5000. Sprendžiant iš visko, galim tikėtis net ir trečiojo. Gali būti, kad šios knygos dėka Dailius Dargis aplenks net ir visų laikų debiuto rekordininką Andrių Užkalnį. Kokia knyga bus paskui? Gal būt apie… Na, gal visgi geriau nespėliokim

Dar šarinimo...

Mieli mūsų supisti kalbainiai su VLKK priešakyje, eikite NAXUI,

Dar šarinimo...

Šiandien kalbėjausi su Evaldu Karmaza apie VšĮ "Vaiko Namas" (Children.lt). Naujienos, iš esmės, liūdnos. Daug metų dirbusi įstaiga, buvusi tuo centru, kuris padėdavo vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą, užsidarė dėl banalios priežasties: nuo 2009 visiškai nutrauktas finansavimas. Nuo 2009 rudens iš įstaigos, turėjusios 12 profesionalių psichologų, specialiai išėjusių mokymus darbui su prievartą patyrusiais vaikais, teliko tik trys darbuotojai. Nuo 2010 visa įstaiga tėra pats Evaldas Karmaza, tuo tarpu kiti darbuotojai turėjo rasti darbus kitur. Nuo 2010 pabaigos "Vaiko Namas" turėtų užsidaryti galutinai.

Vienintelė veikla, kuri dar vyksta – tai paskaitos ir mokymai, kuriuos Evaldas Karmaza rengia pedagogams, teisėsaugai ir pan.. Evaldo nuotaika, nepaisant įstaigos užsidarymo, nėra tokia jau bloga: taip, įstaiga neišliks, neatsikurs, nes norint paruošti darbui su smurtą patyrusiais vaikais, vieną profesionalų psichologą reikia mokyti pusantrų metų (ir tai – ne mėgėjiška veikla, čia su laisvalaikio savanoriais neišsiversi), tačiau situacija teisėsaugoje ir valdžioje keičiasi į gerąją pusę – žmonės jau ima suprasti, kad smurtas bei pedofilija – tai problema, kurią reikia spręsti.

Per pastarąjį pusmetį įvyko tai, ko "Vaiko Namas" beveik beviltiškai siekė paskutinius penketą metų: smurto prieš vaikus ir pedofilijos problematika susidomėjo ir teisėsaugininkai, ir valdžia, ir žurnalistai. Galų gale prokuratūros ėmė galvoti apie tai, kad reiktų įrengti vaiko kambarius, galų gale žurnalistai ėmė aiškintis, kas ta pedofilija, galų gale net ir politikai ėmė apie tai kalbėti. Žinoma, liūdna, kad pokyčius pradėjo labai nekokie įvykiai, o beveik visa informacija spaudoje buvo pateikiama tragiškai neprofesionaliai. Bet pokyčiai prasidėjo ir tai jau yra gerai.

Esminis dalykas, kurį man pasakė Evaldas, buvo toks pat, kokį pasakyčiau ir aš: visiškai apleista, košmariška problema galų gale pradedama spręsti. Dabar tiktai nuo žmonių, nuo visuomenės aktyvumo priklausys, ar valdžia bei teisėsauga tuos pokyčius sugebės įgyvendinti.

Dar šarinimo...