Tag Archives: SSRS

Rusiškas Genys arba radaras Duga

Rusiškas Genys buvo vienas iš labiausiai užknisančių sovietinių dalykų, kokius tik galima įsivaizduoti. Vat įsivaizduokit, kad gyvenate sovietmečiu. Sovietmetis – tai reiškia, kad nėra ką veikti. Visoje Lietuvoje teina du mokslo populiarinimo žurnalai – „Mokslas ir Gyvenimas“ bei „Mokslas ir Technika“. Ir tai, abudu poprasčiai*. Ir nors ir poprasčiai, jie susiskaitydavo per kelias valandas ir daugiau nelikdavo ką veikti. Multikus vasarą rodydavo labai ribotai, nors ir daugiau, nei kitu metu – kokią valandą per dieną, bet ir tai ne visada.

Kaip atrodo Genys? Genys atrodo kaip tvora. Maždaug 150 metrų aukščio tvora. Matoma iš už dešimčių kilometrų. Tokia tvora, kad medžiai, su ja palyginus, atrodo kaip smulkios piktžolės.

O šiaip tai vasarą per TV būdavo rodomas laukiamiausias serialas – „Kapitonas Tenkešas“, kuris buvo šiaip jau visai šūdinų filmų lygio, ir kiekvieną vasarą peržiūrėtas ir pamatytas, tačiau visvien laukiamas tiesiog dėl to, kad nebūdavo ką veikti. Jis buvo tiesiog tobulas filmas, nes kitų išvis tiesiog nebuvo. Ir jis buvo tobulas net nepaisant to, kad jis buvo nespalvotas.

Įsivaizduokite, kad yra kokie 1981 metai. Nieko nėra – 2 šūdinos TV programos, vis transliuojančios Brežnevą bei kitus SSKP CK narius, viena-kita deficitinė nuotykių knyga, ir iš esmės nieko daugiau. Jei jūsų vaizduotė pagaus tą neįsivaizduojamai klaikų pramogų trūkumą, tai suprasite, kodėl iki šiol žmones apima malonūs jausmai, kai jie prisimena kokį nors bent sąlyginai apolitišką ir smagų filmą – sakykim, kokius nors „Šuriko nuotykius“ ar „Likimo ironija arba po pirties“. Tokius filmus galėdavai žiūrėti dešimt kartų, nes praktikoje vienam tokio filmo parodymui tekdavo kokios 99 transliacijos iš SSKP suvažiavimų, kolchozinių pasiekimų propagandos ir taip toliau.

Ir dabar įsivaizduokite: vasara, neturite ką veikti, esate vaikas, laukiate to „Kapitono Tenkešo“, o per TV staiga pasigirsta garsus genio kalimas – „ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta-ta…“, ir dar kadrai pradeda bėgti, ir vaizdas tiesiog pareina mirksėjimais ir triukšmais. Štai taip vat būdavo Pietų Lietuvoje, per kurią ėjo Rusiško Genio spindulys.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Koks sąryšis tarp SSRS, meilės Rusijai ir karo?

Seniai seniai, dar prieš visą Rusijos invaziją, buvo padarytos Ukrainos apklausos – kaip žmonės vertina santykius su Rusija. Tai vyko 2012 metais, bet jau tada pasimatė bėdos – Donbaso gyventojai tuos santykius įsivaizdavo kažkaip neadekvačiai gerai. Gana įdomius rezultatus rodė ir krūva kitų tyrimų, pvz., apklausos apie tai, su kuo norėtųsi turėti bendrą valstybę ar kokia šalis yra tavo Tėvynė.

Vimdančiai atrodantis diskursas apie tėvynę SSRS – ne šiaip sau šleikštus. Už to slepiasi daug blogesni dalykai, nei gali pasirodyti. Panagrinėsime čia tą SSRS nostalgiją Greimo kvadratais – pasimatys propagandos reikalai, kurie yra realiai nusikalstami.

Akivaizdu, kad rengiantis invazijai į kitą šalį, agresoriui būna kraštutinai svarbu pasukti visuomenės nuomonę taip, kad būtų kuo mažiau agresijai besipriešinančių žmonių ir kuo daugiau agresiją palaikančių žmonių.

Galima tokį pasirengimą įvardinti kaip du tikslus:

  • Priešintis linkusių žmonių nuomonę pakreipti taip, kad jie pasipriešinimui nematytų jokios prasmės ir poreikio.
  • Neutralių žmonių nuomonę pakreipti taip, kad jie imtų palaikyti invaziją.

Štai šiuo atžvilgiu ir verta panagrinėti kai kuriuos gyventojų vertinimus, kurie Rytų Ukrainoje (Donbase – Donecke, Luhanske) buvo prieš visus karo įvykius.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kremliaus demagogija

Kadangi daugybė žmonių nesupranta rusiškai, tai aš jums išversiu Rusijos MID (Ministerstvo Inostrannyh Del – Užsienio Reikalų Ministerija) atsakymą, kurį šie paskelbė po to, kai daugybė tūkstančių Lietuvos, o ir Latvijos, Estijos ir kitų šalių žmonių nuėjo į jų puslapį ir parašė, ką galvoja apie Kremliaus propagandą. Po to, kai Andrius Tapinas ėmė kelti žmones, Kremliaus propagandos puslapis per trumpą laiką gavo daugiau kaip 17 tūkstančių neigiamų vertinimų (reviews), tad išvis vertinimus uždarė. Komentuotojai buvo blokuojami, o komentarai – trinami. Galų gale Kremlius pasidavė.

Čia labai gera nuotrauka apie tai, kaip klastingai Vokietija užpuolė SSRS. Kažkodėl vis pamirštama, kad atviri karo veiksmai prasidėjo Lenkijoje. SSRS ir III Reichas pradėjo karą sutartinai. Ta sutartis vadinama Molotovo-Ribbentropo paktu.M

Tačiau vėliau Kremlius paskelbė atsakymą, iš kurio matosi, kokio lygio demagogai ir atmatos tenai sėdi. Tokie, kuriems nusispjaut į bet kokias žmonių aukas – jie mato tik vienintelį bendravimą: tokį, kur jie galėtų būti agresoriais, o visi aplinkui – jų aukomis.

Žemiau – jų atsakymo vertimas, kad patys galėtumėte susivokti, su kuo mes turime reikalą. Atkreipkite dėmesį ne tik į klaikiai biurokratišką kalbą bei atviriausius melus (ir istorinius, ir bet kokius kitus), ne tik į epitetus, bet ir į tai, ką jie sako užuominomis – pvz., reikalavimą įvesti Lietuvoje rusų kalbą, kaip antrą valstybinę – nes tie, kas piktinasi Kremliumi, pasirodo, didele dalimi tą rusų kalbą moka.

Savo iškreiptumu Kremliaus demagogija yra neprilygstamai klaiki. Ji tiesiog sunkiai suvokiama.

Kai kurių žodžių net nesigavo tiesiogiai išversti – jie yra labai specifiniai, iš sovietmečio likę ideologiniai žargonizmai – pvz., „насаждать“ reiškia prievartinį diegimą, o „душегуб“ – ne šiaip žmogžudį, o tokį, kurio visa veikla yra žmogžudystės, t.y., kažką panašaus į budelį. Ten kur gavosi, verčiau tiksliau, bet kai kur taip ir liko sušvelninimai.

Kad kažkam nekiltų abejonių, aš pateiksiu čia ir originalų tekstą – vertimas bus papastraipiui. Vietomis – pridėsiu vieną-kitą komentarą apie kai kuriuos įdomesnius dalykus. Mano komentarai bus kursyvu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sovietų baudžiamoji psichiatrija, esminis teroro įrankis

Sovietinės psichiatrijos tema yra tokia plati, kad aš netgi nežinau, nuo ko išvis pradėti – ar nuo sąvokų, ar nuo istorinių ekskursų, ar nuo asmenybių, ar nuo to, kaip viskas išaiškėjo. Tiesiog nežinau, nes visko pernelyg daug.

Sovietmečio pabaigoje disidentams tikrą siaubą varė jau ne Lubianka su KGB, o Serbskio institutas ir psichiatrinė sistema, vadovaujama Andrejaus Snežnevskio. Taip, čia nuotraukoje – ne kalėjimo, o durnyno vartai. Beveik visi pacientai čia būdavo tiesiog tie, kas kažkuo neįtiko valdžiai, nors kartais atveždavo ir vieną-kitą tikrą nusikaltėlį.

Aš ilgai rašiau šitą straipsnį, o paskui gavosi įvykis – kažkokia firma su Lietuvos psichiatrų asociacijos vado palaiminimu ėmė rodyti psichikos sutrikimų turinčius žmones kaip kažkokius gyvūnus iš zoologijos sodo – kažkokiems kursų dalyviams. Ir dar su pasakojimais apie SOS mygtukus ir visokias baisenybes.

Jei pasižiūrėsim į ICD-10 esančią tarptautinę ligų klasifikaciją, F skyrių (ta raide žymimi psichikos sutrikimai), tai visi sau bent po vieną surasim, o gal ir po kelis. Tą galiu garantuoti – pasižiūrėkit tenai patys. Ir pabandykit įsivaizduoti, kad iš jūsų kažkas atima bet kokias teises ir paskui demonstruoja lyg beždžionėles kažkokių kursų dalyviams.

Po šio skandalo Dainius Pūras, kadaise kūręs psichiatrų asociaciją, iš jos išstojo, pareikšdamas, kad tai yra sovietmetis. Ir taip, panašu, kad požiūris į žmones pas daugelį senesnių lietuviškų psichiatrų yra toks pats, koks buvo sovietiniais laikais.

Todėl, kad ir neišdirbtą (ir kažkur gal fragmentiką), aš jums šiandien duodu dar vieną ilgai rašytą straipsnį apie sovietinius laikus. Apie tai, kaip Nikita Chruščiovas lagerius pakeitė į durnynus. Apie tai, kaip durnynai tapo pagrindiniu, tyliai veikiančiu, užmaskuotu sovietinio teroro įrankiu.

Gal po šio straipsnio bus lengviau suvokti ir tai, iš kur išties atėjęs tas požiūris į žmones, kaip į kokias beždžionėles, su kuriomis galima daryti viską, ką tik nori.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Cheminio ginklo panaudojimo taktika

Šis straipsnis bus kiek labiau apie chemijos naudojimo būdus bei istoriją ir tik truputį (visai truputį, iš konteksto) ir apie spėliones, kodėl Bashar al-Assad režimas gana drąsiai tą chemiją panaudojo netgi po visų sankcijų. T.y., kodėl galėjo naudoti cheminį ginklą, tikėdamasis kad nepaisant naudojimo, tas panaudojimas liks neidentifikuotu ar bent jau neįrodytu. Tokios Assado padarytos neįrodomumo prielaidos labai derinasi su panaudojimo taktika, kuri buvo matyta visai neseniai įvykusioje atakoje: pirma įprasti ginklai, paskui zarinas, paskui vėl įprasti ginklai.

Rusų kariškiai naikina kažkokią cheminę bombą utilizacijos fabrike. SSRS buvo prisigaminusi tiek cheminių ginklų, kad vargu, ar kokia nors kita šalis ją galėtų pralenkti. Prisigamintą cheminį ginklą paskui labai sunku ir sunaikinti. Žodžiu, nieko gero.

Beje, politinės Assado situacijos (jo režimas Vakarų atžvilgiu dabar jautėsi netgi saugiau, nei 2013 metais) aš čia išvis nenagrinėsiu, nes manau kad tai akivaizdu: kai pas save turi Rusijos kariškius, Rusijos bazes, naują priešlėktuvinę gynybą ir dar visokius Kremliaus pažadus, o kartu Vakarų šalys parodžiusios, kad rimto atsako dėl chemijos nesiima (raudona Obamos linija liko tik kalbomis), tai tą chemiją naudoti norisi dar labiau. Nes tiesiog matai, kad gali naudoti ir lieki nenubaustu.

Praktikoje pamatėme, kad Assadas visgi suklydo – gavo raketų į oro aviacijos bazę. Turint omeny, kad aviacija – tai esminis įrankis, kurio dėka Assado režimas sugeba atsilaikyti prieš sukilėlius, pasiryžusius geriau mirti, nei pasiduoti, smūgis Sirijos valdžiai buvo labai skausmingas.

Beje, prisiminkim kaip Bašaro tėvas Hafez al-Assad surengė Hamos skerdynes 1982 ir kaip panašios politikos laikėsi ir tuometis, ir vėlesnis (dabartinio Assado) režimas, ir tada jau klausimų nei apie Assado režimo metodus, nei apie sukilimo priežastis, nei apie sukilėlių požiūrį daugiau nekils, kaip nekils ir klausimų apie tai, kad Assadas gerai supranta, jog karas ten mirtinas – arba laimi sukilėliai, arba jis. Sirijos režimas yra pakankamai baisus, kad galėtų vienoje gretoje būti su Šiaurės Korėja, Saddamo Husseino Iraku ir panašiomis valstybėmis.

Visgi šįsyk ne apie Siriją. Šiandien aš jums papasakosiu apie kai kurias chemijos naudojimo specifikas ir skirtingų metodų bei ginklų skirtumus, o taip pat ir apie tai, kaip karuose jis pasiteisindavo, o kartais ir ne. Tada bus lengviau suprasti ir Assado taikomus metodus, kurie kažkiek skiriasi nuo daugelio kitų cheminio karo atvejų. Šiuo atveju pasakojimas bus paremtas istoriniais pavyzdžiais.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter