Tag Archives: šūdai

Helovynui - NE

Helovynui – NE

Jau krūvą metų darau akciją, kuri aiškiai pasiteisina. Tai akcija „Helovynui – NE“. Ir pernai buvo, ir dar anksčiau. Ir tai buvo teisinga.

Matau, kad prekeiviai mažiau kiša tą kliedesišką pseudošventę, nes jiems nepatinka, kai aš juos vadinu visokiais negražiais žodžiais. Taigi, šitai labai gerai. Ir todėl pakartosiu tai, ką kartojau dauk sykių: visokie helovynai yra nieko bendro neturintys su Lietuva. Tai yra tik proto krušimui ir pinigų uždirbimui skirtas renginys, savo esme primenantis akciją „čiulpk bybį, laimėk zaporožietį“.

Helovynui - NE

Helovynui – NE

Todėl siūlau su tais helovyniškais kliedesiais neprasidėti ir kitiems pasakyti, kad šitokiomis nesąmonėmis užsiimti nereikia. Nes yra pas mus normalių švenčių su visokiais maskaradais, lietuviškų ir tradicinių. Taigi, skleiskim šitai ir sakykim visiems: Helovynas (arba kaip kalbainiai liepia sakyti – Helovinas, nes jiems atrodo, kad ten trumpoji „i“ – čia rimtas) – tai šūdšventė.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Priscilla Presley, botoksas

Botoksas padarys tave gražia kaip užpakalis

Pasižiūriu aš čia kurią dieną į feisbuką ir žinot, kaip įprasta – šiukšlių srautas visokių. Žiūriu aš tas šiukšles, o tarp tų šiukšlių vienas-kitas prasmingas dalykas, anekdotas ten koks, pasisakymas kieno nors ar dar kažkas. Ir tarp viso to šlamšto – visokios pažįstamų žmonių nuotraukos. Ir tarp viso to – dar ir viena tokia pažįstama moteris išlenda, savo profilio fotkę pasikeitusi. Tik vat kažkas neteisingai toje fotkėje, kažkas labai neteisingo, bet neaišku, kas.

Na, trumpai tariant, žiūriu aš į tą fotkę ir galvoju, kas gi čia ne taip. Užkliuvo tas kažkoks neteisingumas, o vat kas būtent užkliuvo – tai bbž, nesuprantu ir viskas. Nuotrauka lyg ir kaip įprasta: melejonai panašių būna – ir gražesnių, ir baisesnių, tik paprastai be jokio tokio neteisingumo. Žodžiu, kažkoks klaikiai nemalonus kraupumas tos pažįstamos veide matosi. Irgi kažkoks neaiškus – veidas lyg ir kaip įprasta, lyg ir panašus, tik kad tasai veido snukis kažkoks kraupinantis, nors ir neperkreiptas.

Priscilla Presley, botoksas

Čia tokia Priscilla Presley, apsipumpavusi botokso. Būdingas dalykas - papurtęs veidas, lyg užtinęs po ilgo gėrimo ar alergijos. Visos raukšlelės, įskaitant ir emocines - dingę. Raumenys praradę judrumą (botulino toksinas blokuoja nervinius signalus, faktiškai suparalyžuodamas), tad nepriklausomai nuo to, ką žmogus jaučia, veidas praktiškai nieko nerodo, išraiška lieka maždaug tokia, kokia suformuota injekcijomis.

Vat žiūriu į tą nuotrauką, žiūriu ir nesuprantu, kas tenai ne taip, nes labai jau baisiai. Netgi žinot, kažkoks toksai veidas, lyg ir panašiai, kaip turi būt, bet lavoniška išraiška tokia. Žinot, kaip būna pas lavonus? Visi raumenys atsipalaidavę ir kažkaip papurtę – lyg būtų kaukė kokia nors, o ne tikras žmogus. Tai vat kažkokia tokia baisi beišraiškė išraiška tame veido snukyje.

Čia aš dar pasakysiu, kad moteris tai visiškai jauna, dar net ir 40 nesulaukusi, ir šiaip tai graži, ir šiaip jau nėra kažkokia besmegenė višta, tik vat kažkas labai nenormalaus tame veide, kad atrodo panašiai, lyg kažkoks užpakalis žiūrėtų iš nuotraukos, o ne žmogus. Maždaug įsivaizduokit, kokią išraišką turi šikna: du žandai ir skylė. Tai vat, kažkaip panašiai ir atrodo – nors nuotraukoje veidas, bet išraiška kaip užpakalio. Na, pabandykit įsivaizduoti, jums į akis užpakalis žvelgia – tai maždaug taip ir atrodo.

Ir vat žiūrėjau, galvojau, KPŠ čia toksai baisumas ir nutariau pažiūrinėt, kodėl čia dabar pažįstamas (nors ir kelis metus nematytas) žmogus taip kraupina. Paspaudžiau ant tos jos profilio nuotraukos, pradėjau žiūrėt ankstesnes – ogi akurat! Ir netgi, atrodo, taip, kad kaip nors kitaip, kaip kokiais keiksmažodiniais šauksmininkais įvertinti ir sunku – baisumas virsta per ekraną tiesiog.

Žodžiu, žiūriu ir matau, kad tos ankstesnės nuotraukos – suvisam klaikios. Ir maždaug taip už kokius pusę metų ar tai gal metus – vis baisiau ir baisiau eina. Ir jau tame periode, kur visai baisiai – viskas stoja į savo vietas: taigi ta asilagalvė prieš kokius metus aiškiai prisivarė į veidą botokso, dargi tokiais kiekiais, kad net ir neatpažintum. Aiškiai bent metai laiko praėjo, visi tie išpurtimai sumažėjo, ančialūpiška išraiška nunyko, bet sustingęs beprasmiškas mordos snukis vis dar išliko taip, kad šviečia net per nuotraukas sustingusiu lavoniškumu.

Nu jūs man pasakykit, KPŠ čia vyksta? Kodėl lyg ir sveiko proto turėjusi jauna moteris, lyg ir ne visiška dūra, ir graži, ir taip toliau, užsiima šūdais ir susigalvoja sau į veidą prisivaryti botoksų? KPŠ, atleiskit?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Paradigmos poslinkis visame gražume

Esu jau rašęs apie paradigmų poslinkius ir su tuo susijusius suvokimo efektus. Bet tai buvo apie praeitį, kurią šiais laikais sunku suvokti, nes paradigma jau kita. Dabar gi matome kitą atvejį – paradigma keičiasi, o mums sunku suvokti, į ką tai virsta. Nes viskas keičiasi taip, kad nors lyg ir viskas panašu, bet visiškai kitaip. Taip, aš čia apie internetų paradigmą. Ir apie visą tą skandalingai triukšmingą atvejį, kur tarpusavy susidūrė ponai Algis Ramanauskas ir Artūras Račas.

Šūdas ventiliatoriuje

Kai šūdai pasiekia ventiliatorių, sustabdyti reikalą būna labai sunku. Čia karikatūroje toksai Rupert Murdoch, kuris irgi įkliuvo į šūdų spąstus, kai jo leidiniai nepajuto ribos tarp to, kur yra asmeniniai žmonių reikalai, o kur yra žiniasklaida.

Paties to atvejo aš nenagrinėsiu, nes panašių cirkų daug kartų mačiau dar prieš krūvą metų, tik kad mažesnių – Internetas anksčiau buvo nedidelis. Bendrai tai apie panašius atvejus sakoma paprastai – šūdas pakliuvo į ventiliatorių. Žinote, kas būna, kai šūdas į ventiliatorių pakliūna? Ogi jis taškosi į visas puses – ir ant kaltų, ir ant niekuo dėtų. Ir svarbiausia, kad nelabai prognozuojamai. Bet čia kitas reikalas įdomus: anksčiau panašūs cirkai tapdavo vienos kokios nors grupelės vidinėmis pjautynėmis. Dabar gi šitai plinta per visą Internetą ir netgi pasiekia tuos, kas Interneto net nėra matę. Ir visa tai vyksta kažkokiame nesupratimo fone: KPŠ?

Ko gero, ryškiausiu indikatoriumi bet kuriam paradigmos pasikeitimui yra tai, kad kažkuri dalis žmonių suvokia įvykius, kaip visiškai natūralius, tuo tarpu kita dalis nesuvokia tiek, kad daro visiškas nesąmones.

Daugelis senų internautų į šią istoriją žiūri, kaip į banalų atvejį, kur nieko nuostabaus ir išvis neverta kreipti dėmesio. Bet čia pastebėkim keistą Žurnalistų Etikos Komisijos elgesį: ana, po nesenų įvykių, kai ponas Artūras Račas kažkaip pasireiškė apie ponus Audrių Bačiulį, Andrių Užkalnį ir Audrių Matonį, nusprendė, kad pono Artūro Račo blogas yra žiniasklaida ir reikia tai nagrinėti, kaip kažkokį rimtą įvykį. Kitiems rimtu įvykiu pasirodo Algio Ramanausko-Greitai paskelbtos nominacijos, nes jos gi irgi skandalingos ir staigiai pagarsėjusios.

Taigi, turim aiškų atvejį: vieniems viskas natūralu tiek, kad paprasčiausiai galima ignoruoti ir tai dings, o kitiems – tai kažkokia užribinė nesuvokiamybė, kur reikia imtis kažkokių skubių veiksmų. Aiškus paradigmos poslinkio požymis.

Vat čia ir susiduriam su įdomumu – Facebook, Google Plus, blogai, forumai ir pan. pagal seną paradigmą gali būti vertinami dvejopai: ir kaip vieša informacijos priemonė (t.y., faktiškai žiniasklaida), ir kaip uždara, nevieša informacijos perdavimo priemonė (t.y., kaip privatus bendravimas). Ir tas vertinimas tepriklauso nuo to, kokius kriterijus susigalvosi. Ir atrodo, kad visokios komisijos, žurnalistai bei teismai dėl visokiausių savų priežasčių susigalvoja tuos kriterijus kuo plačiau.

Vieni gal susigalvoja todėl, kad kuo plačiau vertinsi – tuo daugiau informacijos galėsi nusiurbti ir paskelbti kokiame nors leidinyje. Kiti – todėl, kad jų įtaka taip išsiplečia, nes daugiau galima reguliuoti. Treti – dar dėl kažko. Štai taip ir gauname keistą situaciją, kur žiniasklaidai prilyginama viskas, kas papuola. Ir tada jau kokia nors Frosia iš Bezdonių netikėtai atranda, kad kažkokias jos asmenines nuotraukas, kur ji su draugėmis girta fotografavosi, skelbia kokie nors didieji Lietuvos portalai – nes čia, žinote, gi vieša, nes internete, o visas internetas – tai juk žiniasklaida.

Prieš kelioliką metų situacija buvo priešinga: pvz., Delfi turėjo nemažai problemų, kol sugebėjo išsikovoti, kad juos pripažintų žurnalistais – kai kurios valdiškos kontoros aiškindavo, kad jie gi ne spauda, ne radijas ir ne TV, todėl neleis. Tą ribą Delfi perlaužė, tačiau tuo nesibaigė. Prieš kelis metus dar vieną ribą perlaužė Liutauras Ulevičius, paskelbęs, kad žiniasklaida yra jis pats, nes jis turi blogą, o tai ir yra žiniasklaida. O dabar štai žiniasklaida tampa ir kažkokie socialinių tinklų bajeriukai – kas ką palaikino, kas kuo pasidalino.

Atvejis, kur dabar visų svarstomas – kad ponas Artūras Račas skelbia sąrašus tų, kurie dalinosi pono Algio Ramanausko nominacijomis – paremtas prielaida, kad jei jau kažkoks žmogus (pvz., vienas iš šitų nagrinėjamųjų – nesvarbu, ar ponas A.R., ar kitas ponas A.R.) yra žurnalistas, tai reiškia, kad ir visa jo medžiaga – tai žurnalistika, o viskas, ką toks žmogus skelbia – irgi žurnalistika savaime, nes gi jis žurnalistas, viešas asmuo, turi daug sekėjų ar pan.. Tai abejotina prielaida. Bet ji nei kiek ne daugiau absurdiška, nei prielaida, kad koks nors Delfi komentatorius yra visuomenės informavimo šaltinis. Tačiau už komentarus teismai baudžia, remdamiesi tuo, kad jie kažkokioje informavimo priemonėje.

Dar keleri metai ir staiga paaiškės, kad bet koks Facebook, Google Plus, One, LiveJournal ar PoPo naudotojas yra tolygus žurnalistui, turinčiam teisę lįst į visokias įstaigas (ar tikrai?), tačiau neturinčiam teisės turėti asmeninę nuomonę. Nes žurnalistas juk turi informuoti. O nuomonę turėti gali tiktai šiaip žmogus, bet tik ne Internete, nes jei jau internetas – tai vadinasi, žiniasklaida? Ir jei jau kažkas kažkam kažką pasakė, o kažkam tai nepatiko – tai reiškia, kad turi būti teismai ir nagrinėjimai visokiose įstaigose.

Ir štai tada kils senosios paradigmos veikėjų kalbos apie tai, kad Internetą reikia reguliuoti, nes kaip gi galima leisti, kad kiekvienas kalbėtų tai, ką nori? Ar galima leisti, kad kiekvienas galėtų skelbti savo nuomonę?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kalbainiškojo dvoko aromatas

Kalbainiai šnekasi su mumis. Šnekasi, pravipdami melsvom numirėliškom šypsenom, lyg tardami – „čia, vaikeli, dabar gausi ant žirnių klūpot ir sausą duoną griaužt, nes nusižengei taisyklėms, nes neleido tau niekas spręsti“. Pelėsinis tvaikas, sumišęs su formalinu, skirtu lavonų konservacijai, atmieštas senu prapuvusio kefyro dvelksmu ir naftalino priemaišomis – tai būtų kvepalai, kuriuos pavadinčiau „Lietuvių kalbos sergėtojos žiedai“. Tai būtų kvapas, kurį visi atpažintų. Pilstyti šiuos kvepalus reiktų į šlykščius sloikėlius, kokiuose sovietmečiu būdavo majonezas, o vėliau tuose pat sloikėliuose būdavo priduodami analizai. Būtų dvasinga ir taip godotina.

Josifo Stalino lavonas

Josifo Stalino lavonas guli pašarvotas - lerva jau seniai padvėsė, šeši dešimtmečiai praėjo, bet vis dar yra tokių, kuriems anas autoritetas, esą lietuviškumo sergėtojas.

Anava buvo kadaise tokio Aldono Pupkio graudžių puvėsių pritvinkusios šnekos, kad lietuvių kalbą kažkas puola ir nesupranta žmonės, už ką baudžiami, todėl reikia jiems aiškinti ir su jais kalbėtis. Ir buvo išgirsti didžiojo kalbos grynumo vado žodžiai – štai jau kažkokia norminės lavonkalbės gynėja Aldona Paulauskienė skelbia apie žalotojus kalbos, bevaitodama apie tai, kad prie Stalino buvo geriau, nes rūpinosi didysis tautų vadas lietuvių kalba, nedrįso prie jo niekas kalbėti kaip negalima – baigdavosi visos diskusijos, vos jam pasakius.

Aš jau jums kadaise minėjau, kaip svarbiausia kalbėjimą reguliuojanti įstaiga vadinosi sovietmečiu. Rašiau ir apie tai, kad kalbainiai yra sovietžmogiai pačia blogąja prasme. Rašiau ir apie tai, kodėl taip jiems gaunasi – ogi maginis kalbainių mąstymas, kitaip tariant, patys suprantate.

Dabar gi šitai jūs pamatyti galite patys – tereikia, kad paskaitytumėte ponios Aldonos Paulauskienės gailią raudą apie tai, kaip lietuvių kalbą darko visokie ten, o senais laikais buvo geriau, nes Stalino priesakų laikėsi. Aš čia nerašysiu daug net apie tuos kliedesius, bet jau girdėjau, kad ponas Andrius Užkalnis parašys greitai taip, kad maža nepasirodys, aš jums tai garantuoju. Jis pats tai žadėjo internetuose. Tai aš čia tik šiaip jums papasakosiu ir citatą pateiksiu gražią:

Gaila, kad mus pakeitusi kalbininkų karta nežino, jog natūralus kalbos kitimas turėtų būti labai lėtas, tiesiogiai nesusijęs su santvarkos pasikeitimu. 1950 m. vyko TSRS kalbininkų ideologinė diskusija kalbotyros klausimais. Laimei, įžymus Gruzijos mokslininkas Arnoldas Čikobava, TSRS MA akademikas, Tbilisio universiteto profesorius, buvo pažįstamas su Stalinu. Jis ir paklausė Stalino nuomonės dėl kalbos ryšio su ideologijų kaita. Pats paklausė ir pats parašė atsakymą, virtusį garsiuoju Stalino veikalu „Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai“. Stalino autoriteto užteko nutraukti nenaudingą diskusiją. Buvo parodyta ir įrodyta, kad kalba nėra antstatas ant bazės, kad, kintant bazei, kalba išlieka ta pati: „Niekam nėra paslaptis tas faktas, kad rusų kalba lygiai taip pat gerai aptarnavo Rusijos kapitalizmą ir Rusijos buržuazinę kultūrą iki Spalio perversmo, kaip ji aptarnauja dabar Rusijos visuomenės socialistinę santvarką bei socialistinę kultūrą.“ (Vilnius, 1954, p. 5). Mes, deja, kad sustabdytume norminės bendrinės kalbos niekinimą, tokio autoriteto neturime.

Taip, čia tos ponios žodžiai, kad trūksta jai tokio autoriteto, kaip Josifas Stalinas. Savo tekste ji daug ko prirašė, visokių ten skundų apie tai, kaip viskas blogai dabar. Kad visi geria, moteriškės viena kitai akis išlupa, jaunimas kitokias dainas dainuoja, Eurovizija kažkokia, o netikę atlikėjai liaudies dainas sumodernina, jas perkurdami folkšoko stiliumi. Ir blogoji anglų kalba, nes į ją verčiant, kitaip išsiverčia viskas, nes ten nėra atitikčių lietuviškoms konstrukcijoms. Ir kaip negerai, kad leidžiama kažkam disertacijas gintis apie humorą, o jau tas lietuvių kalbos negerbimas paskui virsta mėšlu, mėtomu į veidą Jėzui Kristui bei kokiomis tai homoseksualų eitynėmis, nes humoras turi būti lietuviškas.

Čia, žinote, dar reiktų pridėti ir išplėtoti visą tą mintijimą, kad ir visokie homoseksualai eitynes rengia, ir pedofilai visokie siautėja, žmonės darbo neranda ir per visokias valentynkes vieni kitus žudo ir kankina, o jau tikrai dabar tvarkos nėra, nes štai prie ruso buvo geriau, o dabar – košmaras. Tais senais laikais visi žinojo, kad už ne taip pasakytą žodį būsi išvežtas į Sibirą, todėl visi mylėjo savo kalbą ir ją tausojo, be reikalo nelepteldami ką galvoja, nes tikrasai lietuviškumas tada buvo puoselėjamas. Būtų žinoję tie visokie brudai, kurie žemina bendrinę lietuvių kalbą ir visokias svetimybes vartoja, o dar ir juoktis sau leidžia bei humorą kažkokį – būtų jiems gerą auklėjimą tinkamos įstaigos surengę.

Ponai ir ponios, paskaitykite tą kratinį. Jis to vertas. Atidžiai ir nuosekliai paskaitykite – pamatysite pačią kalbainių esmę, jų dūšios šauksmą. Išgirsite, kaip jie vaitoja, kad kiekvienas gali kalbėti taip, kaip nori, o Josifas Stalinas negali jiems nurodyti, nes neliko jau jo autoriteto. Stalino saulę kadaise parnešė Lietuvai Stalino mylėtojai – kad vietoje Lietuvos saulės šviestų. Kai kuriems ta saulė iki šiol tebešviečia – tieji ir verkia, vaitoja, kad lietuviškumas žlugdomas, nes patys žmonės sprendžia, ką jiems galvoti ir kalbėti.

Bet aš jums pažadu, kad jokių sovietkalbių vaitojimai jau jiems nepadės. Esminis dalykas, kurį gavome – tai laisvė. Praėjo beveik ketvirtis amžiaus nuo tų laikų, kai mums nurodinėjo, kaip kalbėti ir kaip mąstyti. Kalbiniai totalitaristai jau prarado įtaką, teliko nykus kalbinis talibanas, iš kurio visi juokiasi. Lietuvių kalba jau vėl tapo laisva, jau vėl ėmė vystytis ir želti, bujodama, nelyg laukinių gėlių pieva – mirgėdama visomis spalvomis, kokios tik būna. Mirgėdama ir tomis spalvomis, kurias neigia kalbainiai.

Jau negali mūsų užkloti savo nykia pradvisusia pelėsiais pilkuma visokie reguliatoriai iš Glavlito. Jau bedantės zombių burnos tegali suvaitoti, kad vaje – neliko autoritetų, vaje, Stalino žodžių jau neklauso žmonės. Dabar jau kiekvienas gali kalbėti taip, kaip nuspręs pats, o ne taip, kaip pasakė tovariščius Stalinas. Nes mes laisvi, laisvi ne ta naujakalbiška laisve, kur laisvas šuo nuo blusų, o tikra laisve – kur laisvas žmogus nuo komunistų, kalbajobų ir kitų atmatų.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apple užpatentavo plytą

Prieš kelias dienas Apple gavo patentą D670,286, kuriame apibrėžiamas kažkoks įrenginys, kurio vienintelė patente apibrėžiama savybė – tai, kad jis yra stačiakampis ir turi suapvalintus kampus. Taip, būtent taip. Stačiakampis su suapvalintais kampais. Parašyta dar tame patente, kad tai yra „display device“, bet kadangi panaudojimas atvaizdavimui tenai nenagrinėjamas, o nagrinėjamas tiktai stačiakampiškumas ir apvalūs kampai, tai štai jums ir prašom. Žemiau jums nuotrauka, kurioje atvaizduojamas tipinis nelegalus daiktas, kurį aiškiai padarė kažkas, išgirdęs apie tokias Apple idėjas.

Plyta klozete

Šitą plytą iššiko kažkoks Apple produkcijos nelegalus mėgdžiotojas dar prieš krūvą metų, nes matyt nelegaliai sužinojo Apple produkcijos esminę savybę - stačiakampiškumą su apvalliais kampais.

Patentas labai trumpas. Visas jis susiveda į kelis paveiksliukus, kur ištisinėmis linijomis pavaizduota patento esmė, o punktyrinėmis – ta dalis, kuri nepatentuojama. Štai jums plytos ar ten kokios nors vonios plytelės atvaizdas:

Apple patentas, suapvalinti stačiakampio kampai

Štai matote, visa esmė, kur slepiasi Apple patentuotas išradimas

Turint omeny, kad Apple savo antikopyraitiniame polėkyje jau puolė netgi daržovių parduotuves, prekiaujančias obuoliais, dabar galime tikėtis, kad jie sieks nubausti kiekvieną plytų gamintoją bei kiekvieną žmogų, kuris tik gyvena plytiniame name.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter