Tag Archives: vadyba

Vergovė, žaidimų teorija ir normatyvai

Neseniai vienoje diskusijoje supratau, kad kai kurie dalykai, kurie dirbantiems vadyboje atrodo tiesiog savaime aiškūs, kitiems visiškai nesuprantami. Normatyvų žala – vienas iš tokių atvejų. Man ar kolegoms žodis „normatyvas“ skamba panašiai, kaip gydytojui skamba „urinoterapija“, bet štai kažkam kitam ir urinoterapija, ir normatyvai gali atrodyti visia geru, naudingu dalyku, padedančiu nuo kokių nors ligų.

Kai kas nors naudoja normatyvus, tai sako, kad didelis, kietas ir panašiai. O pasižiūrėjus į realybę, pasimato, kad įvedus normatyvus, grafikas žemyn nuėjo ir jau netgi ne kabo, o išvis nupuvo ir nukrito.

Normatyvų žalą kadaise atskleidė dar Adam Smith, kalbėdamas apie vergovės neefektyvumą. Adam Smith buvo tas pats XVIII amžiaus ekonomistas, kuris buvo ir pirmu ekonomistu pasaulyje bendrai, padėjusiu visus pagrindus šitam mokslui. Adam Smith įtaka buvo tokia didelė, kad visa pasaulio ekonomika dabar jau gali būti skirstoma į du periodus: iki Adam Smith ir po jo. Iki jo buvo pilna žmonių, kurie galvojo, kad vergovė ar baudžiava gali būti kaip nors efektyvi. O po jo visi pamatė, kad ilgainiui visada laimi tie, kas turi laisvą rinką, laisvus žmones ir laisvą ekonomiką. Pasaulis tada link to ir pasuko – ilgainiui visur laisvoji rinka ir ėmė dominuoti.

Taigi, vienas iš esminių dalykų, ką įvardino Adam Smith, buvo vergovės neefektyvumas. Ši sistema, jo teigimu, buvo pati neefektyviausia iš visų, kokios tik gali egzistuoti. O priežastis buvo labai paprasta: vergas visada suinteresuotas dirbti tiktai kuo mažiau ir prasčiau, nes jis negali spręsti, ką ir kiek jam dirbti. Jis tik gali būti vergu. Taigi, vergas visada ir mažina savo darbo kiekį, bet kokiais įmanomais būdais. Atitinkamai, vergovėje darbo našumas būna kraštutinai žemas.

Sudėtingiausias dalykas su vergove yra toks: jei esame vergvaldžiais, mums visus vergus reikia valdyti. Jie negali spręsti už save, todėl mes viską turime už juos nuspręsti. Pasakyti, ką, kur, kiek jie turi dirbti. Ir tada dar priversti juos dirbti. O vergai to darbo vis bandys išvengti, todėl vergvaldys vis kažkaip turės tuos vergus pergudrauti.

Iš to seka, kad vergovė nėra vien tik šiaip kažkoks žmonių laisvės atėmimas – išvystyta vergovė yra dar ir gana kompleksiška vadybos metodologija, kuri yra katastrofiškai žemo efektyvumo, bet kartu pakankamai sudėtinga. Ta vadybos metodologija paprastai vadinama tiesiog normatyvais arba normatyvine sistema. Jos esmė – viskam sukurti normas – kiek darbų žmogus turi padaryti per dieną, kiek vienas darbas turi užimti laiko ir taip toliau.

Iš esmės vergovinė darbo sistema buvo ir baudžiava – ilgiausiai ją išlaikiusi Rusijos imperija tapo Europos subine – ekonomika atsiliko nuo pasaulio tiek, kad tai valstybei teliko žlugti. Paskui vergovinę sistemą dar pabandė ir sovietai, vergovę diegę lageriuose. Kadangi lageriuose niekas nenorėdavo dirbti, tai visiems būdavo nustatomos išdirbio normos, o kas jų nepadarydavo – negaudavo valgyt. Dar didesnės, strateginės normos būdavo nustatomos ir ištisiems lageriams, kolchozams ar gamykloms. Tai vadinosi metiniai ir penkmečių planai. Taip sakant, strateginiai normatyvai, neturintys nieko bendra su normaliu planavimu.

Kuo baigėsi SSRS – visi žinom. Į pabaigą SSRS gyventojas uždirbdavo apie 100 rublių per mėnesį. Juodojoje rinkoje už tuos pinigus toksai žmogus galėjo nusipirkti 5-10 dolerių. Štai ir viskas. Normatyvinė ekonomika visame gražume.

Kita vertus, klausimas apie vergovinę sistemą nėra toksai jau paprastas: daugelis SSRS gyvenusių galvoja, kad jie nevergavo. O daugelis gyvenančių laisvoje rinkoje, įsivaizduoja, kad jie vergauja kokiam nors darbdaviui. Vergovė išties nėra vien kokios nors grandinės – vergovinė santvarka visada būna gana kompleksiška. Vergoviškumo lygis visada gali būti nustatomas būtent pagal tai, kiek smarkiai valdyme naudojami normatyvai.

Šiandien straipsnis bus apie blogį. Ne apie tai, kaip daryti gerai (protingas planavimas, tikslai, į klientą subordinuoti rodikliai, paslaugų pateikiamumas, etc.), o apie tai, kas būna, kai būna taikoma bloga praktika. Ir apie tai, kokia viena iš blogiausių praktikų – valdymas pagal normatyvus.

Continue reading

Tamsioji tetrada ir pragariški reikalai

Šiandien bus apie tamsiąją tetradą – apie tai, kas yra išties klaikūs, siaubą keliantys asmenybės sutrikimų atvejai. Anksčiau šis dalykas buvo vadinamas tamsiąją triada (dark triad) – tai įvairios psichopatijų, narcisizmo ir makiavelizmo kombinacijos, bet paskutiniu metu prie jo buvo prijungtas ir sadizmas – tiesiog paaiškėjo, kad kartais tai būna savarankiškas, ir toks pats pragariškas asmenybės sutrikimas.

Visokie narcizai, psichopatai, makiavelistai ir sadistai dažniausiai atrodo visai nekaltai, tačiau išties jie gali sukelti organizacijos apokalipsę.

Apie asmenybės sutrikimus ir tai, kaip tai reiškiasi – aš rašiau visai neseniai. Labai patariu (netgi primygtinai rekomenduoju) prieš skaitant šį straipsnį, paskaityti apie tuos asmenybės sutrikimus bendrai, nes kitaip kai kurių konceptų (pvz., apie nekintamumą, giluminius mąstymo persikreipimus ir negalimumą juos pataisyti) išvis nesuprasit. Norint suprasti tamsiosios tetrados mechanizmus, būtinas asmenybės sutrikimų supratimas, bent jau minimalus.

Žinote, toks ToC kūrėjas Eliyahu M. Goldratt kadaise įvedė vieną tokią aksiomą, tapusią vienu iš ToC pagrindų – kad visi žmonės yra geri. Taigi, taip, bet ne visi. Štai apie tai mes šiandien ir kalbėsime.

Continue reading

Trys pirkimų rūšys

Po to, kai parašiau apie bardakus, kurie būna su viešaisiais pirkimais, supratau vieną reikalą – atrodo, jog dauguma žmonių netgi nesusimąsto apie tai, kokios yra pirkimų rūšys. O kai nesusimąsto apie ta, ką reikia, tai ir gaunasi, kad prisimąsto visai ko nereikia. Taip paskui ir atsiranda visokios šnekos apie tai, kad reikia planuotis visokius neįmanomus spėjimus.

Kartais su pirkimais būna labai daug chaoso, tai vat geriau truputį pamąstyti, iš kur tas chaosas atsiranda, nes priežastys gali būti labai skirtingos.

Todėl gal pradėkime dabar nuo pagrindų, kurie daugeliui žmonių yra tokie intuityvūs, kad apie tai net nesusimąstoma. Pirkimų rūšys yra trys, labai paprastos:

  • tokie pirkimai, kur iš anksto viską būsimus pirkimus žinai – ir kada pirksi, ir ką pirksi, ir kokiais kiekiais
  • tokie pirkimai, kur išvis iš anksto nieko nežinai – nei kada, nei ką, nei kokiais kiekiais teks pirkti, o sužinai tik kai pirkti prireikia čia ir dabar
  • tokie pirkimai, kur dalį informacijos apie būsimus pirkimus žinai iš anksto, o kitą dalį sužinai tik kai jau prireikia pirkti

Gerai, o dabar pereikim detaliau, nes ten slypi visa procesinė logika – ji velniškai svarbi. Ta pati logika, apie kurią dažnai nepagalvoja netgi verslo įmonės, ką jau ten kalbėti apie valdiškas.

Continue reading

Metų pradžia. Politika. Seimas.

Ponai ir ponios, aš senokai nerašiau, bet visgi dar rašysiu. Praeitų metų pabaigą sutikau labai, katastrofiškai nusivylęs politika ir kažkiek praradęs tikėjimą tuo, kad galima kažką pakeisti į gerą. Aš turiu omeny tą liūdnai nuskambėjusį įstatymų pakeitimą, pagal kurį Seimo nariai galėtų užbylinėti visus, kas tik ką nors apie juos pasakys kažką, kas jiems nepatiks. Nepriklausomai nuo to, kiek ten kažkas atitinka tikrovę ar neatitinka – Civilinis kodeksas leidžia tempti į teismą bet ką, o įrodinėti nekaltumą turi tas, kas yra kaltinamas (čia nekaltumo prezumpcija neveikia).

Kiaulė yra šiaip gyvulys. Gana protingas. Nors kai kurie kiaulių mylėtojai pasakoja, esą jos baisiai ten švarios, jos išties mėgsta purvą, nes jis apsaugo nuo visokių vabzdžių, o ir šiaip gal joms patinka. Ne, kiaulė nėra panaši į politikus. Aš neturiu priežasčių, dėl kurių šlykštėčiausi kiaulėmis.

Kiaulė yra šiaip gyvulys. Gana protingas. Nors kai kurie kiaulių mylėtojai pasakoja, esą jos baisiai ten švarios, jos išties mėgsta purvą, nes jis apsaugo nuo visokių vabzdžių, o ir šiaip gal joms patinka. Ne, kiaulė nėra panaši į politikus. Aš neturiu priežasčių, dėl kurių šlykštėčiausi kiaulėmis.

Taigi, pasižiūri į tokį balsavimą, kur vienbalsiai subalsuota už tokį pakeitimą, kur visos partijos pabalsuoja taip vieningai, kaip niekad – ir pasidaro šlykštu. Paskui prasideda politikų teisinimaisi – „nemačiau, balsavau nežiūrėdamas“ arba „o manęs ten nebuvo, aš čia niekuo dėtas“. Ir didelė dalis taip besiteisinusių politikų paskui vengia netgi pasirašyti kreipimąsi į Prezientę, kad šis įstatymo pakeitimas būtų vetuotas. „Aš niekuo dėtas, manęs nebuvo, bet nepasirašysiu“.

Continue reading

Apie neteisingus matavimus

Vienas iš pirmų dalykų (o daugeliu atvejų – išvis pirmas), kurį reikia patvarkyti bet kurioje įmonėje, kurios veiklą nori gerinti – tai rodikliai. Rodikliai – tai tiesiog skaičiai, kuriais vertinama, ar įmonė ir jos paskiros dalys dirba gerai, ar dirba blogai. Jei nėra tokių skaičių, nesigauna nustatyti, kas negerai, ką reikia taisyti. Jei yra tokie skaičiai – viskas žymiai paprasčiau. Taigi, įmonės susikuria rodiklius.

Štai taip išties atrodo tikras pardavimų procesas, kai pirkėjas ateina į parduotuvę. Socialiniuose tinkluose tai dar labiau būna supainiota. Tai, kad jūs matuosite ir gerinsite pavienį tašką kokiame nors panašiame labirinte - gali ne tik nepadėti jūsų pardavimams, bet netgi jiems ir pakenkti.

Štai taip išties atrodo tikras pardavimų procesas, kai pirkėjas ateina į parduotuvę. Socialiniuose tinkluose tai dar labiau būna supainiota. Tai, kad jūs matuosite ir gerinsite pavienį tašką kokiame nors panašiame labirinte – gali ne tik nepadėti jūsų pardavimams, bet netgi jiems ir pakenkti.

Įprastas rodiklių rinkinys būna gana nesudėtingas: visų pirma, tai pelno srautas, o paskui – keletas sudedamųjų, leidžiančių tą pelno srautą didinti (kad gautųsi rodiklių hierarchija), pvz., rodikliai, rodantys pardavimų efektyvumą, gamybos efektyvumą, tiekimo efektyvumą. Deja, ne visada su rodikliais būna tvarkoje. Ypač aiškios problemos būna tada, kai rodikliams naudojami matavimai išties nėra teisingi ar dar blogiau – turi duomenis iškraipančius grįžtamuosius ryšius. Ir visai jau blogai, kai rodikliai sukuria lokalius optimumus.

Man šiandien vienas draugas, aukštuose sluoksniuose plačiai žinomas PR guru Giedrius Karsokas pateikė tokį gražų pavyzdį, kad tiesiog negaliu nepasidalinti. Tai pavyzdys apie tai, kaip geriau jau išvis neturėti rodiklių, negu naudoti neteisingus.

Continue reading