Category Archives: Politika

O kaip gi be politikos?

Visokios naujienos ir kliedesiai

Čia šiaip minčių kratinys apie tai, kas vyksta. Labą dieną, kaip sakant.

Sugalvojo švietimo ministrė Audronė Pitrėnienė, oj, Jurgita Petrauskienė, atsiprašau jau. Žodžiu, susigalvojo ilginti moksleiviams mokslo metus, nes nu o kodėl gi jiems turėti tokias ilgas atostogas? Tegul labiau mokosi, dar daugiau, nes per mažai.

Ką aš čia matau? Ogi krūvas durnių, bei visokių durnų naujienų.

Šiaip tai praktikoje moksleiviai praleidžia besimokydami labai daug laiko kasdien, o vyresnėse klasėse – daugiau, nei jų tėvai praleidžia darbe. 8 pamokos – tai yra iš esmės tos pačios 8 darbo valandos, o prie to dar pridėkit kokias 2-4 valandas pamokų ruošimo ir mokymosi namie.

Mokiniai pridusinti tiek, kad nebegali išmokti, o gali tik kalti, o todėl jiems stogai čiuožia (aš jums nieko nesakysiu apie nugirstas suicidų ir ospitalizacijų koreliacijas su egzaminų periodais), tai vat todėl reikia jiems sutrumpinti atostogas. Kad mokytųsi dar daugiau.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Dovilė Šakalienė duoda pozityvo

Ponai ir ponios, labą dieną, 1984 truputį pavėlavę, bando ateiti dabar. Dovilė Šakalienė (Seimo narė) pateikė nuostabias pataisas, pagal kurias reikia, kad žiniasklaida pranešinėtų ne mažiau, kaip 50% pozityvo, o negatyvo – ne daugiau kaip 50%.

Ne, čia ne Dovilė Šakalienė raportuoja Ramūnui Karbauskiui apie naujas pozityvo aukštumas. Čia Kim Jong Unas klausosi, kaip jam kažkokia kareivė krykščia apie tai, kaip liaudis aplaiminginta ir pakylėta čiuožia į šviesų rytojų Korėjos Liaudies Demokratinėje Resupublikoje.

Labai gražiai apsimetant šlanga, čia siūloma ne kas kita, kaip visuotinė, totalinė cenzūra. Paaiškinsiu, kodėl.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sisteminiai judesiai link autoritarizmo

Aš beveik nieko nenoriu parašyti apie šitą valdžią, kurioje skandalas po skandalo. Gal tik kelis pastebėjimus, iš kurių patys išvadas pasidarykite. Šįsyk visiškai trumpai (bent jau lyginant su įprastom mano straipsnių apimtim).

Čia tik šiaip pasipainiojo toks paveiksliukas. Nieko jis nereiškia.

  1. Vos pradėję dirbti, valdantieji pabando įvesti įstatymą, pagal kurį galėtų užbylinėti visus už bet ką. Anksčiau buvo BK straipsnis dėl šmeižimo, kur buvo nekaltumo prezumpcija, tačiau pagal valdančiųjų norą sugalvojama, kad pagal CK galima būtų užbylinėti bet ką, kas ką nors pasakė ir apie politikus. Kam toksai pakeitimas reikalingas – kaip ir savaime aišku: galima užčiaupti visus valdžios kritikus. Ne šiaip sau šitą drastišką pakeitimą vetavo ir Prezidentė.
  2. Į savo programą valdantieji įsimeta internetinio balsavimo kliedesius, kuriuos nutaria įgyvendinti. Aš jau nekalbu apie tai, kad tai kainuoja nesveikus pinigus (ir aišku, kažkas tų pinigų baisiai nori), aš netgi nekalbu apie tai, kokios grėsmės iš išorės (įsilaužimai į valdiškų institucijų puslapius vis vyksta). Esmė čia labai paprasta: jokie rinkėjai negali įsitikinti tuo, kad elektroniniai signalai vaikšto taip, kaip kažkas sako (popierinių biuletenių atveju tą gali matyti kiekvienas). Internetinis balsavimas yra tiesiog idealus įrankis rinkimų falsifikacijoms.
  3. Seimo veikėjai ima ir sugalvoja keisti Konstituciją, norėdami sumažinti seimo narių skaičių kone trečdaliu – nuo 141 iki 101. Ką tai reiškia? Ogi kad norint papirkti ar sukontroliuoti kokius nors Seimo narius, reiks trečdaliu mažiau darbo. Pats tas žingsnis korupcijai ir nestabilumui auginti. Mažinant Seimo deputatų skaičių, dangstomasi kalbomis apie menamai dideles išlaidas (nors Seimo išlaidos, lyginant su kitu pinigų taškymu – mikroskopinės). Realiai – mažas Seimas reiškia, kad jį kažkas gali jį daug lengviau suvaldyti.

O dabar iš šitų trijų dalykų pasidarykite sau tam tikras išvadas. Ir, gal būt, dar kai kokių faktų sau prie šito prisikabinkite. Tada gausis dar įdomiau.

Šiaip, dar kažkodėl prisimenu, visai šiaip asociactyviai, kad fašistinių režimų lyderiams būdingi keli bruožai:

  • Jie netoleruoja kritikos, atmeta bet ką, kas jiems netinka – ar apsimesdami, kad to negirdėjo, ar neigdami, ar užsipuldami savo kritikus
  • Jie visur mato priešų sąmokslą ir visokiais priešų sąmokslais paaiškina bet kokius savo prisidirbimus
  • Jie įsivaizduoja kad gali nurodinėti netgi opozicijai, o jei opozicija su kažkuo nesutinka, ją kaltina tuo, kad ji nedirba tautos labui
  • Jie užsiima tautos gelbėjimais nuo belenkokių nelaimių, pradedant alkoholizmais ir baigiant nutautėjimais
  • Jie visada stengiasi kraštutinai smarkiai kontroliuoti savo aplinką ir išvis viską, ką tik gali
  • Jie meluoja, meluoja ir meluoja

Žinote, visokie ten pūkai ir gretos – tai smulkmenos. Viskas yra kardinaliai blogiau.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

NATO kelia grėsmę Rusijai?

Vienas iš dažniausių Rusijos propagandos mitų yra apie tai, kaip NATO vis steigia aplinkui ją karines bazes ir todėl Rusija turi tik gintis. Tam mitui įtvirtinti nuolat šnekama apie tai, kad NATO puls, kad kitos šalys kelia pavojų ir panašiai. Kiekvieną kartą, kai Rusija pradeda dar labiau plėsti savo karines bazes ir vežti ginkluotę link sienų, Kremlius aiškina, esą čia atsakas į NATO plėtimąsi. Išties tai melas – jame visada nutylimi skaičiai.

Nors ir kaip buvo juokiamasi iš dūmijančio Rusijos lėktuvnešio „Admiral Kuznecov“, kad ir kokie buvo paišomi fotošopai, realybė išties tokia: Rusija jau yra pajėgi permetinėti didžiules karines pajėgas didžiuliais atstumais per gana trumpą laiką. Ji pajėgi kariauti karą Sirijoje, esančioje už tūkstančių kilometrų ir neturinčioje jokių bendrų sienų su Rusija. Tuo tarpu karus palei savo sienas Rusija gali kariauti kardinaliai efektyviau. Ir pajėgumų tam ji turi pakankamai.

Tokia propaganda itin smarkiai veikia Rusijoje, kur prieš eilę metų apklausos rodė, kad netgi Estija vertinama kaip potenciali agresorė – esą ji gali užpulti Rusiją. Panaši propaganda buvo skleidžiama ir apie Gruziją, kuri, daugelio Rusijos gyventojų įsivaizdavimu, esą buvo agresorė, puolusi Rusiją.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie neaišku kokius mitingus

Ponai ir ponios, tiesiog šiaip informacija apie tai, kaip yra su mitingais, kas yra legalu, o kas nelegalu. Kad žinotumėte, ką kas gali padaryti, o kas ko negali ir išvis, kas kuo gali baigtis.

Jei norite protestuoti prieš valdžią, pasirūpinkit, kad jūsų neišdurtų. Protestai yra gerai, bet blogai, jei kažkas jus tiesiog apgaus, o jūs tik nukentėsite.

Valdžia Lietuvoje seniai nepasižymi sveiko proto pertekliumi. O protestuoti – tai mūsų visų teisė. Ir aš visada džiaugiuosi, kai žmonės protestuoja – jie išreiškia savo valią, o valdžiai dašyla, kad kažką ji daro negerai. Problema ta, kad protestai yra politika, o politikoje būna pilna visokių apgavysčių.

Tam, kad nebūtum apgautas, yra keli dalykai, kuriuos būtina žinoti kiekvienam, norinčiam protestuoti, net jei to ir nesinori žinoti.

  1. Visi mitingai turi organizatorius. Nebūna tokių, kur nebūtų organizatorių. Net jei mitingas atrodo kažkoks stichinis – visvien kažkas tai pradeda, kol žmonės visgi nusprendžia rinktis. Organizatoriai gali būti tiesiog nežinomi, bet visvien jie būna.
  2. Įstatymais reikalaujama, kad organizatorius prisistatytų valdžiai ir prisiimtų atsakomybę už tai, kad organizuoja mitingą. Jei viskas bus tvarkoje – tai bus tvarkoje. Bet jei organizatorius nori organizuti mitingą ir paruošti riaušes – tai jis ir bus atsakingas už tai. Todėl valdžia nori apie jį žinoti.
  3. Jei organizatorius slepiasi ir vaizduoja, kad jo nėra – tai savaime kelia minčių apie tai, kodėl jis slepiasi ir vaizduoja, kad jo nėra. Kam slėptis ir vaizduoti, kad tavęs nėra, jei viskas tvarkoje?
  4. Suorganizuoti kokį nors mitingą ar dar ką nors panašaus nėra jokia didelė problema. Todėl apie kiekvieną anonimiškai organizuojamą (menamai stichišką) mitingą galima įtarti, kad yra planų jį paversti riaušėmis. Ir kuo labiau slepiasi organizatoriai, tuo daugiau įtarimų tai kelia.
  5. Riaušes malšina teisėsauga. Lietuvos teisėsauga moka tai daryti pakankamai efektyviai. Vargu, ar verta eiti į mitingą, kuris gali pavirsti į riaušes, o paskui dar gali gauti ašarinių dujų, guminių kulkų, bananų, o dar paskui – būti suimtu, o dar paskui – ir teisiamu.
  6. Kai nėra organizatoriaus, visa atsakomybė tenka tiems, kas dalyvavo riaušėse. Nes organizatoriaus nėra. Tada už riaušes tada sėda tie, kas dalyvavo, o ne tie, kas užsislėpę kažkur organizavo.

Kai pamatai, kaip kažkoks visiškai anoniminis Facebook puslapis ima ir atsiranda iš niekur, o paskui jo vienintelis postas ima ir surenka netoli 10 tūkstančių peršarinimų, tai visada yra klausimas – „o kaip čia taip“?

Tokių stebuklų nebūna šiaip iš niekur. Kažkas labai intensyviai organizuoja ir nori likti nežinomu. O paskui pačiame puslapyje ir daugybėje pašarinimų atsiranda krūvos visokių komentuotojų, kurie kalba, kad Seimą reikia sudeginti ir panašiai. Kažkodėl milžiniška dalis tų komentuotojų turi keistus profilius – be istorijos, su paviene visiškai melaginga (iš internetų paimta) profilio nuotrauka ir panašiai. Tarp tų, kurie dalinasi tokiais įrašais – irgi stebėtinai didelis tokių feikų procentas.

Galima numanyti, kad šitaip organizuojami protestai turi tik vieną tikslą – sukelti riaušes. Ir tikrieji tokių protestų organizatoriai apie tai žino – jie juk patys ir organizuoja. Ir riaušes sukelti jie pasistengs. Tuo tarpu kentėti teks tiems, kas tais anonimiškais organizatoriais bus patikėję.

Trumpai tariant, saugokit save nuo panašių sukčių, kurie tiesiog nori jumis pasinaudoti – kentėti nuo to teks tiems, kas bus apgauti ir įvilioti į tokius spąstus. Anonimiški ir įsislaptinę organizatoriai už tai atsakomybės pasistengs išvengti.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter