Rokiškis

Žinot, yra toksai gebėjimas, lyg ir labai paprastas, bet toli gražu nedažnas – tai galvojimas apie savo veiksmų pasekmes. Ypač – galvojimas apie tas pasekmes, kurių gal ir nenorėtum matyti. Na, žinot, panašiai, kaip tuo atveju, kur pasakojau apie šiukšlių šachtą ir nenumatytus rezultatus. Politikoje irgi būna tokių variantų, kur tuntai žmonių nesusimąsto, patys sau prisidirba ir paskui verkia krokodilo ašaromis, aplinkui kaltų ieškodami.

Aš jums garantuoju, kad šitie turi tikrai kompleksiškas ir visapusiškas šeimos ir santuokos reguliavimo priemones.

Šeimos koncepcija, kurią kadaise labai įnirtingai stūmė visiems konserviškas pseudomoralinis talibanas – kaip tik panašus atvejis. Jie gi nutarė teisiškai-įstatymiškai nustatinėti, kas yra šeima ir santuoka. Tiesiog visokie sovietūchiška sąmone persismelkę atmatos, įsivaizduojantys, kad gali reguliuoti, kas kaip turi gyventi, nusprendė reguliuoti. Tai vat, pasižiūrėkim, kas iš to reguliavimo gali gautis.

Čia labai tinka semantinė analizė*, kuri tiesiog leidžia pažvelgti į reguliacinę ir dereguliacinę paradigmas su visomis pasekmėmis:

• Nereguliuojama šeima: konceptas savo gilumine prasme yra paremtas biologiniu, įgimtu, instinktyviu imperatyvu – šeima yra tiesiog vyras ir moteris, kurie kartu daro, gimdo ir augina vaikus, nes taip sugalvojo ir viskas.
• Reguliuojama šeima: juridinis vienetas, apibrėžtas įstatymais, kaip tam tikras teisinis subjektas, kurio savybės susiveda į įstatyme esantį apibrėžimą, o imperatyvas atitinka valstybės imperatyvą.

Jums jau darosi aiškiau? Jei ne, tai pažiūrėkim detaliau:

• Nereguliuojama šeima yra visiškai natūrali, paremta biologiniu dauginimosi gebėjimu, su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis – ir meile, ir noru gyventi kartu, ir noru auginti vaikus, ir t.t.. Tokia šeima paprastai ir vadinama tradicine, o jos kūrimas yra apvelkamas papročiais, tradicijomis, įprastomis normomis, atsiradusiomis natūraliu būdu. Būtent tame ir yra ta paprastoji šeimos esmė.
• Reguliuojama šeima savo esme yra tiesiog juridinis konstruktas, kuris yra lygiai tiek dirbtinis, kiek dirbtinis yra, pvz., patento konstruktas. Kaip tą daiktą apibrėšime įstatymais, toksai jisai ir bus. Įstatymais galima apibrėžti tai ir kaip vyro-moters susitarimą bendrai gyventi, ir kaip abstrakčių dviejų subjektų susitarimą gyventi kartu, ir kaip dar ką nors. Ką tik nori.

Problema yra tokia, kad jei įstatymuose esantis apibrėžimas bando remtis ne natūraliuoju apibrėžimu tiesiogiai, o nustato įstatyminį (juridinį) šeimos atsiradimą, tai mes ir gauname juridinį apibrėžimą, kuriame santuoka yra tiesiog tam tikros rūšies sutartis, skirta apibrėžti dviejų asmenų santykiams, o šeima – tai tiesiog tokia sutartimi nustatyta asmenų grupė. Ir biologijos čia jau neįkiši, nes apibrėžime pirminiu elementu, iš kurio išplaukia visa kita, tampa būtent juridinė šeimos registracija. Pagaunate?

(continue reading…)

Dar šarinimo...

Artūras Zuokas, bandantis sunaikinti privatų transportą, yra akivaizdus socialistas: su jo taipininkais palyginus, socdemai yra aiškūs dešinieji, gi pats Artūras Zuokas, kiek matau – kažkur politiniame tarpe tarp Rolando Pakso ir Algirdo Paleckio.

Apie tai, kad Vilniaus meras tiesiog nevykusiai atkartoja Pakso istoriją  - jau rašiau, kai rašiau apie liberalus, pusliberalius, liberastus ir visokius prisiplakėlius prie jų – ten makalynė kaip reikiant. Dabar gi reikia pastebėti, kad Zuoko kalbos apie tai, kad reikia tartis su Gazprom bei nesąmoningas noras visiškai suvalstybinti keleivių pervežimą Vilniuje – tai aiškus visiškai socialistinių pažiūrų simptomas, primenantis kažkokį sovietmetį ir komunistų kovą prieš privatų verslą.

Taigi, sakyčiau, kad pakankamai netoli nuo Socialistinio Liaudies Fronto, prie kurio gal ir prisijungs visas tas judėjimas “Taip”: juk matome, kad ideologiškai jie artimi vieni kitiems. Ir vieniems ir kitiems vieta yra ne valdžioje, o kur nors politiniame šiukšlyne. Tokie pokyčiai turi įvykti, jiems jau po truputį ateina laikas.

Vienas iš Artūro Zuoko projektų - tai kažkokios Vilniaus avialinijos, kurioms dar neatsiradus, jau užtikrintai galim pasakyti apie tai, kaip jos baigsis. Sovietiniai metodai, kur valstybė susigalvoja daryti kažkokius absurdiškus verslus, visada baigiasi bankrotu. Keistu pervežimų bizniu su visokiais metro, tramvajais, išnaikinamais privačiais vežėjais, abonento bilietais, belenkaip ant šaligatvių pribraižytomis dviračių juostomis, skylėtomis gatvėmis, oranžiniais dviračiais ir kitokiais absurdais jau tapo visas Vilnius. Ir sprendžiant iš miesto skolų, visas Vilnius eina į bankrotą.

Patyliukais tiesiog naikinami visi privatūs vežėjai. Mikrobusai, autobusai – jei tik jie yra privačių įmonių, kitaip tariant – nepritaikyti kažkokioms neaiškioms savivaldybinėms veikloms – jie naikinami ir viskas. Naikinami, remiantis keista valdžiažmogiška pseudologika: esą tokia įmonė “Vilniaus viešasis transportas” uždirba per mažai pinigų. Aš jums patylėsiu apie tai, kas išties uždirba per mažai pinigų, bet jūs mane supratot ir patys. Socializmas, žinote: “atimkim ir pasidalinkim”.

Šiaip jau, nukrypstant į finansus – kai kurias tendencijas viešojo transporto valdyme galima įtarti tiesiog pažvelgus į finansinės apmokėjimų struktūros pokyčius ir tai, kaip kardinaliai prastinamas susisiekimas tiems, kas naudojasi tuo viešuoju transportu, naikinant privačius vežėjus: jau legenda tapęs abonento bilietas yra apmokamas pagal laiką. Taip, tai reiškia, kad kuo lėčiau transportas važiuos, kuo blogiau bus aptarnaujami keleiviai, kuo nesąmoningiau bus organizuojami maršrutai – tuo daugiau ta savivaldybinė kontora uždirbs. Taip, jūs teisingai supratote, finansinis pelningumo didinimo modelis, esant dabartinei schemai, būtent toks. Ir panagrinėję tokią schemą, beje, galite rasti atsakymą į klausimą, kodėl buvo panaikinti talonėliai. Taip, jūs teisingai supratote, jie nesiderina su apmokėjimo pagal laiką modeliu, nes jie orientuoti į maksimalų pervežimų efektyvinimą.

Vilniaus savivaldybė, kuri turėtų gyventojus informuoti apie svarbius įvykius, tyli. Jos puslapis jau tapęs kryptingai veikiančiu informacijos šaltiniu: ji skleisti fantazijas apie nemokamą transportą ir esą atpigusius bilietus, bet nesugeba pranešti, kad Balandžio 3 prieš savivaldybės veiksmus vyks mitingas. Paskaičius savivaldybės puslapį susidaro įspūdis, kad visi laimingi ir džiaugiasi, tad apie protestus nėra ką galvot.

Trumpai tariant, paskatinkime taipininkų susijungimo su frontininkais procesą: ryt, Balandžio 3 dieną prie Vilniaus savivaldybės, 12 valandą 15 minučių vyks mitingas. Organizuoja privatūs vežėjai. Ir net jei jus dabartinė Vilniaus valdžia užkniso ne dėl transporto, o dėl šildymo, dėl išdaužytų gatvių ar dėl kitų nesąmonių – ateikite. Nes tik taip galite parodyti, kad norite pokyčių.

Kurių galų kažkokie politikanai gali nurodinėti, kas gali daryti verslą ir kaip kam patogiau važinėti? Kokio velnio savivaldybė naikina verslą vardan kažkokios klaikios valdiškos sovietmetį menančios įstaigos gelbėjimo? Žodžiu, nestabdykim.

Dar šarinimo...

Dabar jau visi šneka ir spėlioja, ar bus Šiaurės Korėjos karas su Pietų Korėja, Japonija ir JAV. Aš irgi galiu tik spėlioti. Bet kad ir kaip spėliočiau, visvien tai bus tik spėlionės.

Nei mėsytės, nei dešrytės - vien raudonos vėliavytės. Būtent tokia pakazūcha būdavo sovietmečiu SSRS, taip pat ir LTSR. Ar prisimenate? Šiaurės Korėja kaip tik tokia šalis dabartyje, tik kad dar nepatyrusi jokio Chruščiovo atšilimo, Brežnevo stagnacijos ar Gorbačiovo Perestrojkos.

Problema yra ta, kad ten susideda keletas labai sunkiai prognozuojamų faktorių. Štai pasižiūrėkim:

• Šiaurės Korėja jaučiasi labai saugiai, lyginant su kokiu nors Iraku ar panašiom JAV patvarkytom šalim. Priežastis – labai kalnuotos teritorijos, galimybė ilgai ir efektyviai priešintis bet kokio pajėgumo kariuomenių puolimui, milžiniški kiekiai požeminių slėptuvių (ir statytų dar tais laikais, kai palydovinė žvalgyba buvo neefektyvi, t.y., neidentifikuotų), galų gale – šiaip begalė ginkluotės.
• Šiaurės Korėja patiria labai daug ekonominių problemų. Badas, skurdas, žmonių bėgimas į Kiniją – patenkintų vargu, ar yra. Ir labai patraukliai tenykščiams komunistams atrodantis sprendimas – tai suvaryti visus į karą, geriausiai nelabai didelį, taip nukreipiant žmonių dėmesį.
• Naujas jaunas Šiaurės Korėjos vadukas Kim Jong Un galimai dar neturi pakankamos valdžios, nors ir spėjo padaryti valymų. Nelabai didelis karinis konfliktas praktiškai nepriklausomai nuo baigties (o ypač – esant neproduktyviai baigčiai) – tai puikus būdas apkaltinti ir išnaikinti nepakankamai ištikimus vadus.
• Branduolinės ginkluotės kiekiai jau gali būti pakankamai dideli, kad pasekmės būtų liūdnos. Tai, kad branduolinių bandymų buvo jau ne vienas ir ne du, leidžia spėti, kad Šiaurės Korėja gali turėti jau apie kelioliką branduolinių kovinių galvučių. O tai reiškia, kad esant ribotiems kariniams veiksmams, JAV ir Pietų Korėja bus linkusios konfliktą ne laimėti, o nugesinti. T.y., Šiaurės Korėja gali sau leisti konfliktuoti.

Prisiminus, kad Šiaurės Korėja turi tą savo čiučche (ar džiuče, priklausomai nuo transkripcijos) ideologiją, kuri daug kuo primena Raudonuosius Khmerus, kurie kadaise puolė Vietnamą, skelbdami, kad gali susidoroti su dešimtis kartų galingesnėmis priešo pajėgomis, kažko panašaus galima tikėtis ir iš Šiaurės Korėjos puspročių.

Situacija Šiaurės Korėjoje nėra lengva, o ir santykiai su Pietų Korėja bei JAV – irgi. Čia yra labai aiškių mirties spiralės požymių: kuo labiau Šiaurės Korėja grasina, tuo labiau ją spaudžia aplinkinės šalys, gilindamos ten esančią ekonominę krizę. O kuo situacija darosi blogesnė, tuo labiau Šiaurės Korėja linkusi tam priešintis ir grąsinti. O kuo labiau jie grąsina ir kuo ta grėsmė realesnė – tuo labiau JAV ir Pietų Korėja linkusios spausti Šiaurės Korėją. Kažkuriuo momentu šitas abipusio spaudimo procesas gali baigtis karu, ypač kai abi pusės viena kitos labai realiai bijo. Ir ypač, kai abi pusės labai realiai jaučia galinčios viena kitai padaryti tiek bėdų, kad maža nepasirodytų.

Esminis momentas – Kim Jong Un yra jaunas, nematęs karo, kaip tik iš tos kartos, kuriai revanšizmas turėtų atrodyti labai natūraliai, o kraštutiniai veiksmai – visai priimtinai. Ir sunku prognozuoti, kuo tai baigsis.

Dar šarinimo...

Kažkada, dar beprasidedant II Pasauliniam karui, kažkoks amerikonas Maurice Gomberg ėmė ir išleido keistą žemėlapį, kuriame nupiešė naują, ganėtinai radikaliai besiskiriantį pasaulio padalijimą. Žemėlapis buvo paruoštas dar 1941 metais, prieš Perl Harboro užpuolimą, o išspausdintas – 1942, kai karo baigtis vis dar buvo visai neaiški. Vokietija tuo metu dominavo Europoje, o Japonija – Ramiojo vandenyno zonoje.

Paspauskite ant paveiksliuko - jis didinasi. Ir visai kelia minčių apie tai, kaip ta pasaulio tvarka buvo įsivaizduojama dar 1941.

Nors viskas buvo labai neakivaizdu, Maurice Gomberg žemėlapyje buvo pavaizduotas pasaulio padalijimas, labai primenantis tą, kuris ir įvyko – kurį laiką ir Vokietija, ir Japonija išties buvo kaip ir karantine, paskui visa Rytų Europa buvo atiduota SSRS, o Vakarų Europa ėmė jungtis į Europos Sąjungą. Afrika irgi buvo dekolonizuota, nors visokios afrikietiškos sąjungos ir bandymai toms šalims jungtis visgi virto į šnipštą. Įdomu ir tai, kad žemėlapyje jau yra Izraelis, tiesa, didesnis, nei paskui atsirado.

Kai kurios šalys visgi pavaizduotos smarkiai ne taip, netgi pagal politinę įtaką vertinant – Iranas priskirtas SSRS, o Indija parodyta, kaip vieninga su Pakistanu ir Afganistanu. Visgi kai kurios detalės labai įdomios – kad ir Taivanas, kuris priskirtas JAV priežiūrai.

Išties tai daug kas tais laikais galvojo apie tai, kad pasaulis persidalins – visi prisiminė, kaip žemėlapiai atrodė prieš I Pasaulinį karą, kur per visą Europą realiai tebuvo gal kokios 6-7 normalesnės valstybės. Tarpukaryje atsiradusi fragmentacija daugeliui didžiųjų valstybių gyventojų atrodė nelabai normali – po nežmoniškai didelės Britanijos Imperijos saulėlydžio visi laukė, kad pasaulis taps dar labiau apjungtas.

Kaip paaiškėjo ilgainiui, nesigauna dirbtinai apjunginėti šalių į imperijas – išcentrinės jėgos sugriauna viską. Bet šiaip jau įtakos zonos visvien lieka. Gal dėl to, žiūrėdami į įtakų zonas, visokie konspiracinių teorijų kūrėjai pasakoja apie tai, kad dar Tarpukaryje kažkokie žydomasonai sugalvojo Naująją pasaulio tvarką, kuriai įvesti reikėjo kažkokio sąmokslo.

Čia vienas vertas pamąstymo dalykas – jei pabandytume pažiūrėti į dabartines įtakos zonas ir jėgas, tai paaiškėtų, kad Lietuva yra labai nestabilioje vietoje…

Dar šarinimo...

Čia prieš keletą dienų ant FB mačiau keistą diskusiją, kur pagyvenusi, man amžiumi prilygstanti pagyvenusi priedurnė aiškino maždaug tokius kliedesius: “taigi komunistai trėmė žmones į Sibirą, kur paskui vaikai mirdavo iš bado, todėl jau geriau nacistai, nes jau geriau būčiau sušaudyta su vaikais iškart, negu žiūrėčiau į savo iš bado mirštančius vaikus“.

Atvejai, panašūs į šitą durną bobą, yra simptomatiniai: tam tikra rūšis durnių paprasčiausiai negeba suvokti, kad vieni nusikaltėliai niekaip nepateisina kitų nusikaltėlių. Tiesiog kai kurių žmonių mąstymas yra toks primityvus, kad nieko sudėtingesnio, nei dviejų priešingų elementų sistema, jie nesupranta ir viskas – jai nacistai yra gerai. Ta pati priedurnė taip ir nesuprato, kur jos bėda. Ji beviltiška ir niekada nesupras, nes ji neturi smegenų.

Stebėtina, kad visokie durniai įsivaizduoja visiškai panašius komunistus ir nacius, kaip priešingybes, tačiau nesugeba suvokti, kad ir vieni, ir kiti buvo nusikaltėliški agresoriai, okupavę Lietuvą ir naikinę lietuvius.

Kai kurie kiti irgi nesupras, tad tiesiog turėkime tai omeny. Kai kuriems žmonės tiesiog labai sunku suprasti, kad du nusikaltėliški režimai abu žudė lietuvius, abu okupavo Lietuvą, abu užsiiminėjo masinėmis žudynėmis, abu buvo iškrypėliškai nenormalūs. Kai žmogus visai nesiorientuoja, tai ir įsivaizdavimas būna kaip vištos: esą naciai buvo geri, nes kovojo prieš komunistus, arba atvirkščiai – komunistai buvo geri, nes kovojo prieš nacius. Suvokti, kad vieni banditai kovojo su kitais banditais – jiems per daug sunku.

Ir jau visai jiems sunku suvokti tai, kad žodžiai “patriotas”, “nacionalistas”, “šovinistas”, “fašistas” ir “nacistas” reiškia skirtingus dalykus. Jiems tai jau visai kažkokia magija. Dar blogiau, kad maždaug panašaus lygio tūpumu neretai pasižymi net kai kurie žurnalistai, kurie kartais įsivaizduoja, kad žodis “nacis” yra visiškas sinonimas žodžiui “nacionalistas”, žodis “patriotas” – sinonimas žodžiui “šovinistas” ir taip toliau.

Visai blogai, kad šitų žodžių pradeda neskirti dar ir visokie nacizmo priešininkai, taip suplakdami į vieną krūvą visus ką papuola. O dar jei prisiminsim, kad ir antifašistai kartais pasižymi tokia pat menka smegenine, kaip jau šito straipsnio pradžioje minėta bukagalvė pronacistinė višta, tai tada gaunasi dar prasčiau: tokie irgi pasižymi tokia pat buka logika, pagal kurią Josifas Stalinas yra jiems gėris, nes kovojo prieš Adolfą Hitlerį. Ir kadangi tie, kas komunistus vadina lervomis, yra prieš Staliną, tai vadinasi, kad visi tokie yra fašistai.

Po to, kai 1939 metais draugiškai pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą, kuriuo SSRS ir nacistinė Vokietija išsidalino Vidurio Europą, ir tie, ir anie ėmėsi veiksmų. Didžiausia bendra karinė operacija buvo nukreipta prieš Lenkiją. Tą baigę, komunistai ir naciai dar ir surengė bendrą paradą. Nuotraukoje - sovietų ir nacių karo vadai Semionas Krivošejinas (Семён Кривошеин) ir Heinzas Guderianas (Heinz Guderian). Šie du buvo tarpusavy pažįstami dar nuo 1929 metų, kai Guderianas lankėsi tankistų mokykloje Kazanėje - SSRS tuo metu draugiškai ruošė naciams ir tankistus, ir lakūnus, nes dėl Versalio sutarties pati Vokietija tam neturėjo galimybių.

Čia aš apibendrinsiu paprastai: durnumas neturi ideologinių barjerų. Idiotai būna visur, dargi tokie, kad kartais sunku net patikėti. Kas dar blogiau, visokios ideologijos idiotus traukia, nes ideologijos duoda gatavus teiginius, ten nereikia mąstyt. O kai nereikia mąstyt, tai idiotams labai patogu, nes jie visokiuose idiotizmuose atranda savo gyvenimo prasmę.

Tačiau yra ir kitokių žmonių, kurie smgenų turi daugiau, todėl gali suprasti truputį daugiau, nei ta minėta višta. Tai vat dėl tų truputį protingesnių, bet nesusigaudančių, aš ir pasistengsiu čia. Nes būtent dėl protingesnių aš pagalvojau, kad reikia užsiimti visiškai primityviu reikalu – tiesiog imti ir apšviesti apie kai kurias sąvokas ir kai kuriuos skirtumus tarp tų sąvokų. Kad būtų visiems aišku, kas ką reiškia.

Tai bus trumpas žodynėlis, kurį galėsit parodyti kam nors. Jis bus paprastas ir pritaikytas idiotams, kurie yra bent kažkiek protingesni už tą minėtą vištą. Tie, kurie šito žodynėlio nesupras – tai yra visiški dibilai.

(continue reading…)

Dar šarinimo...