Kunda, Estija. Cemento gamyklos dūmai.

Apie ekologiją sovietmečiu

Kadangi matau, kad vis tos temos apie sovietmetį kažkam naudos duoda, tai šį bei tą papasakosiu apie sovietmečio ekologiją, kad visokie asilagalviai mažiau turėtų pagrindo pezėti apie tai, koks natūralus buvo tais laikais maistas, nebuvo tiek visokios chemijos ir gamta buvo neteršiama. Tiesiog pabiromis visokiomis, kad supratimo gautumėte. Nes be to supratimo paskui ir prasideda šnekos visokios, panašios į kliedesius apie tai, koks geras maistas buvo tarybiniais laikais ir gamta neteršiama. Kai kurie iš tokių durnių net nesuvokia, kad jie kliedi kaip LSD apsirijusios beždžionės.

Tačiau ekologijų atvejis nėra toks paprastas, kaip eiliniai sovietikų spangesiai. Problema tame, kad ekologijos problemos nėra būdingos tik totalitariniams režimams (skirtingai nuo, pvz., prekių parduotuvėse): savo laiku žmonija pergyveno tarpsnį, kai užterštumas būdavo sunkiai suvokiamas. Paskui, kai jau visi galutinai neapsikentė ir pradėjo piktintis, situacija ėmė keistis, tad Vakarų pasaulis tapo pakankamai švarus. Tik vat kadaise už tai kovoję žalieji nelabai susigaudo ir priešinasi kam papuola iki šiol, bet kai neranda prieš ką kovot, tai ir ima patys fantazuot – kas apie užnuodytą maistą, kas apie chemtreilus, kas apie psichotronus, o kas – apie globalinį atšilimą, nuo kurio cunamiai Vilnių užlies (taip, man net su tokiais puspročiais teko susidurt).

Aralo jūra

Gamtosauga SSRS veikė taip gerai, kad nepastebėjo, kaip ištisa Aralo jūra dingo

Realybė išties kitokia: Sovietų Sąjungoje valdžia ant tų ekologinių problemų dėjo taip, kad dabar kartais net sunku būtų patikėti, jog iš principo tai įmanoma. Beje, tai buvo vienintelė pasaulio valstybė, kuri savo ekologiniais žygdarbiais sugebėjo ištisą Aralo jūrą išdžiovint, tad galim įvardinti tiesiai: sovietinėje sistemoje ekologinės bėdos buvo tokios galios, kad veikė kaip sandauga iš šiaip sovietinio briedo ir pačių šlykščiausių ekologinių bjaurumų, kokie galėjo būti Vakaruose.

Ir negana to, tos ekologinės bėdos Sovietų Sąjungoje dėl totalinio atsilikimo užėjo vėliau, tad ne veltui matyt ir gavosi, kad buitiniai to meto žalieji tapo vienais iš svarbiausių sovietinio režimo griovėjų. Bėda, kad politinė atmintis pas visuomenę prasta, tad dauguma neatsimena, kas dėjosi tais laikais. O ir nuotraukų kažkaip maža – čia teko iliustruoti tuo, ką šiaip internetuose radau.

Žuvytės su kadmiu ir gyvsidabriu

Iki šiol atsimenu vienos gydytojos pasakojimą apie tai, kaip nustatydavo lėtinius apsinuodijimus sunkiaisiais metalais: juos šiaip diagnozuoti gan sunku, simptomai labai įvairūs, neretai primenantys kitas ligas. Tai ta gydytoja klausdavo pacientų, ar mėgsta žvejoti. Jei mėgsta, tai ar Neryje žuvį gaudo. O jei gaudo, tai ar valgo.

Vilniuje buvo kažkokia neaiški eksperimentinių elektrochemijos dangų gamykla, kuri savo atliekas pildavo tiesiai į upę. O darant tas elektrochemines dangas, susidarydavo atliekos – didžiuliai kiekiai visokių sunkiųjų metalų druskų tirpalų. Žuvys dvėsdavo, bet kai kurios visgi išlikdavo, bet jau kai jas kažkas suvalgydavo, tai gaudavo tokią koncentruotos chemijos (daugiausiai chromo, mangano, nikelio, kadmio, cinko ir pan. druskų, bet ir geresnių – irgi: arsenas, gyvsidabris, švinas, etc.) dozę, kad paskui ilgai kankindavosi. Kartais taip ir šeimos apsinuodydavo, kai koks smegenų pritrūkęs šeimos galva tas žuvis namo partempdavo.

Vienas iš pirmųjų pasiekimų Lietuvoje ir buvo tai, kad žalieji kartu su Sąjūdžio veikėjais sugebėjo išreikalauti, kad ta gamyklos veikla būtų užraukta. Kita vertus, net ir po poros dešimtmečių Neris neaišku, kiek išsivalė, tad žuvų iš jos visvien geriau nevalgyt.

Įprasta sovietinė praktika buvo elementari: jei yra užterštumas, tai nusispjaut, pakanka kad apie tai niekas nešnekėtų. O jei ir šneka, tai galima tuos šnekėtojus pasodint. Gerai žinomas (ir iki šiol galiojantis, tik kad su numeriu pakeistu) BK straipsnis už šmeižtą būtent tam ir buvo skirtas: kad už esą nepagrįstą kritiką galima būtų pasodinti kiekvieną, kas prasižios apie kokius nors valdiškus nusikaltėlius: juk jei teismas neįrodė, tai galima pasodinti ir viskas.

Apie tas katastrofas ir visą ekologinę būklę spauda nerašydavo, televizija nerodydavo, nebent jau įvykis būdavo tokio masto, kad jį iš palydovų amerikonai pamatytų ir pradėtų per kokį „Amerikos Balsą“ skelbt. Tad daugelis sovietmečio ekologinių katastrofų taip ir liko užmirštos. TV ir spauda nerašo – reiškia, kad viskas gerai.

Taigi, šiandien ir papasakosiu jums visokių fragmentų apie tą sovietmečio ekologinę situaciją. Kad iliuzijų neliktų.

Globe Asimi ir naftos ežerėliai miškuose

Pradėsiu gal nuo paprasčiausio: ar atsimenate tokią kadaise buvusią Globe Asimi katastrofą? Tanklaivis, bandydamas išplaukti iš Klaipėdos uosto, užplaukė ant kažkokių akmenų, sudužo, išsiliejo didžiuliai kiekiai mazuto. Žinot, ką sugalvojo daryti sovietinė valdžia? Ogi rinkti su mazutu persimaišiusį smėlį ir vežti į miškus – kur papuola, atokiau nuo vietų, kur žmonės pastebėtų. Taip į miškus išgabento mazuto kiekiai buvo tokie dideli, kad apie Kretingą iki šiol dar galima atrasti naftos ežerėlių – niekas gi nei negalvojo apie tai, kad saugyklose tą smėlį laikyti.

Būtent tais laikais miškai tapo šiukšlynais – ir kolūkiams, ir statybininkams, ir šiaip gamykloms, o paskui – ir gyventojams. Verčiama į miškus būdavo viskas, pradedant beveik neyrančiom statybų atliekom ir baigiant pasenusiais (dėl pasikeitusiių fizikinių savybių netinkamais naudoti) pesticidais.

Aišku, kai kurie ir džiaugdavosi tuo: štai apie Zoknius kai kariškiai vis pildavo naftą, tai kai kurie vietiniai sau pečiukus kūrendavo dar eilę metų po Nepriklausomybės – tokie nesveiki kuro kiekiai buvo išpilami, kad pelkėse žmonės kibirais semdavosi į bidonus ir veždavo namo. O ką – juk patogu, kūrenti galima.

Šiais laikais gamtosaugininkai bauduoja net už tai, kad kokia nors bačka su tepalu stovi pas kokius nors remontininkus aprūdijusi. Anais laikais būdavo, kad koks kolchozas išpila cisterną atidirbto tepalo į melioracijos griovį ir visiems nusispjaut. O paskui eina vaikai maudytis į upelį už kokių 5 kilometrų ir grįžta tepaluoti. Niekam neįdomu.

Suprantat, visiems tais laikais buvo tiesiog nusispjaut, kas ten tuose miškuose. Štai pajūrio smėliuką žmonės mato, minios važiuoja vasaromis, tai nori nenori pašalint reikia. Ir ką ten nafta ar pesticidai – kur nors Rusijos glūdumose anie netgi cheminius ginklus ir visokį raketinį kurą į miškus vienu metu versdavo. O paskui pareidavo tos kai kuriuose sluoksniuose žinomos legendos apie mirties laukymes.

Mirties laukymės ir nuodų upės

Jei kas tų legendų negirdėjote, tai labai tipinės istorijos, ėmusios plisti apie kokius 1960 metus – po to, kai kažkokia Mordovijon nuvykusi ekspedicija buvo atrasta išmirusi, priežastys liko neįvardintos, o tarp visokių mokslininkų dėl to kilo šurmulys. Tarp kitko, sovietmečio pabaigoje visokie nesusivokiantys ekstrasensai, panašių istorijų paklausę, kliedėdavo ir apie visokius ufonautus, kurie ten kažkokias juodąsias energetikas spinduliuoja. Žodžiu, istorijos apie mirties laukymes pasakojamos būdavo maždaug taip:

Eina turistai mišku, visur purvynai, uodai, šlykštuma, bet staiga miškas praretėja – ir žiū, laukymė, saulutė šviečia, o ir uodai dingsta, vabzdžių čirpimas ir paukščių čiulbėjimas nutyla, tik saulutė šviečia ir gėlės žydi… Visi puola į laukymę, tik keli turistai atsilieka ir mato, kaip paėję kelioliką žingsnių, jų draugai susmunka ant žemės. Kažkas puola gelbėt – irgi, vos pribėga iki tų draugų ir susmunka. Lieka tik vienas ar pora išsigelbėjusių, kurie stovėjo nuo laukymės toliau.

Žiaurumas tame, kad panašių laukymių realiai būta – nuo to ir legendos. Nemažai tokių buvo Tambovo srityje, kai kuriuose Sibiro regionuose – kur būdavo padaromi poligonai, tiesiog į pelkes suverčiami kokie nors atitarnavę cheminiai ginklai, išpilamas raketinis kuras ir panašiai. Nes visiems būdavo nusispjaut. Gal kiek mažiau pavojingos, bet panašios laukymės ir dabar egzistuoja, tad kai kuriuose Rusijos regionuose ir šiais laikais kartais geriau neiti, kur nereikia, nes dar užtiksite kažką panašaus.

Dzeržinskas, Rusija

Dzeržinskas – miestas Rusijoje, kur dauguma labiausiai teršusių gamyklų jau užsidarė. Nepaisant to, apie 300 tūkstančių žmonių serga chroniškomis ligomis dėl teršalų, paskleistų dar prieš kelis dešimtmečius. Tame mieste buvo gaminami ir cheminiai ginklai.

Ir džiaukitės, jei tokioje laukymėje suverstas bus koks nors nekaltas chlorpikrinas ar adamsitas, nuo kurių ilgai rėksite iš skausmo, bėgdami nesvarbu kur, kad tik toliau, o paskui visam gyvenimui prarasite uoslę, gausite regėjimo pažeidimus, kosėsite kraujukais ar šiaip pasigausite nepagydomą bronchitą. Tada bent kitiems apie mirties laukymes papasakoti galėsit. Nes jei pasitaikys kažkas prastesnio, tai gyvais išties neliksit.

Kai sovietai suvertė milžiniškus kiekius vokiškų cheminių ginklų į Baltijos jūrą, jiems buvo lygiai taip pat nusispjaut, o dabar vat turim situaciją, kai aišku, kad tie ginklai pradės sklisti, tik vat neaišku, kada. Tiktai vat kai ims sklisti, tai maža jau gali nepasirodyt. Ai, beje, kad nebūtų iliuzijų kažkam – į Baltijos jūrą pasenusius savo pačių cheminius ginklus sovietai įvairiose vietose vertė iki pat 1978 metų. Jiems tai buvo normalus cheminio ginklo naikinimo metodas.

Čia kad visai jau klausimų nekiltų – prie pat Maskvos, Kuzminki rajone iki 1962 buvo cheminio ginklo poligonas, o taip pat ir savartynas cheminio ginklo gamybos atliekoms. Tai sovietiniai valdžiažmogiai 1977 to poligono vietoje įkūrė kultūros ir poilsio parką. O šiais laikais patikrino kažkas – ogi ipritas aptinkamas viršutiniuose dirvos sluoksniuose, ten kur kadaise šimtais tonų jį tiesiog išpildinėjo, nes tokiu būdu vykdė cheminio ginklo utilizaciją. Ir aplinkiniuose rajonuose apsigimimų lygis belenkiek kartų padidėjęs. Bet valdžiažmogiai iš tų pačių sovietinių laikų, jiems nusispjaut.

Volgograde (buvusiame Stalingrade) 1964 metais per potvynį iš cheminių atliekų saugyklos į Volgą pakliuvo Chimprom kombinato atliekos. Tarp jų buvo ir krūva fosforo organinių junginių, pesticidų bei visokių tabūno, zomano ir zarino priemaišų. Rezultatas – net Astrachanėje, kuri už kokių 400 kilometrų (o jei pagal upės tėkmę – dar toliau), apverstais pilvais plaukė padvėsusios žuvys, jomis visas upės paviršius buvo kone ištisiniu sluoksniu padengtas. Paskui panašūs cheminių ginklų išsiliejimo atvejai kartojosi kas kelerius metus (tarp kitko, Volgograde buvo net kelios cheminio ginklo gamyklos), tačiau galinčių padvėsti žuvų upėje jau nebuvo, tad ir žmonės nesigąsdino, o valdžiai buvo nusispjaut, kad didžiausia Europos upė pilna nuodų.

Sverdlovskas-19

Sverdlovskas-19, vienas iš slapčiausių sovietmečio miestų. Taip taip, šitas šiukšlynas – tai ir šiais laikais kraštutinai saugoma gyvenvietė, iš kurios tūkstančiai žmonių metų metais negalėdavo išeiti. Ten buvo gaminamas biologinis ginklas.

Lygiai taip pat valdžiai buvo nusispjaut, kai 1979 metais Sverdlovske-19 (su numeriu pavadinime būdavo uždari kariniai miestai) buvęs bakteriologinio ginklo fabrikas paleido į orą aerozolį su Sibiro opos sporomis. Vėliau, jau Perestroikos gale išlindusiais duomenimis, apie 60 žmonių nuo to žuvo, o maždaug 2000 kitų (dalis iš paties Sverdlovsko, o dalis – iš šalia gamyklos buvusio karinio miestelio) kaip tyčia netikėtai tuo pat metu mirė nuo niekaip nesusijusių ligų, todėl nesiskaito, nes įrodymų visvien nėra.

Nu ką čia išvis kalbėt, kai vat tokį dalyką atrandi: 1949 metais SSRS ministrų taryba, vadovaujama Josifo Stalino nusprendė pradėti bandomąjį iprito ir liuizito naudojimą kovai su bulvių maru – t.y., laukus jais purkšti. Taip, tais pačiais ipritu ir liuizitu, kurie laikomi vienais iš kraupiausių kada nors egzistavusių cheminių ginklų. Ekologiškos bulvės, suprantate.

Žodžiu, čia aš jums šitus dalykus pasakoju tiesiog tam, kad susiorientuotumėt, iki ko prieinama būdavo: net cheminiai ginklai pilami, kur papuola. Čia kad iliuzijų neturėtumėt, kai toliau skaitysit. Turėkit, beje, omeny, kad tai tik fragmentai – paskiri atvejai, kokių šimtai būdavo, tik dauguma taip ir likdavo nutylėtais ir užmirštais: na, numrė ten kažkas apsinuodijęs, koks skirtumas – užrašysim, kad nuo infarkto ar plaučių uždegimo ir tegul nieks nežino.

Rūgštiniai lietūs

Šiais laikais retas kuris teprisimeną tokį reiškinį, kaip rūgštiniai lietūs. Sovietmečiu apie tai irgi nebuvo kalbama viešai, tačiau žinojo šitus daugelis: pakakdavo pamatyti, kaip nekaltai atrodęs debesėlis nulyja kur nors ir kas paskui pasidaro. Žinote, kaip būna kai vasarą tokie fragmentiniai lietūs pareina – keli hektarai aplyti, o aplink lyg ir sausa? Vat būtent kai taip lyja, o debesis pasitaiko rūgštinis, tai maža nepasirodo.

Baikalo celiuliozės kombinatas

Per visą sovietmetį būdavo skelbiamos legendos, koks švarus yra mistinis Baikalo ežeras, didžiausias gėlas ežeras pasaulyje. Sovietmečio pabaigoje paaiškėjo, kad viskas kitaip. Vien šitas nuotraukoje matomas kombinatas išmetinėjo tiek teršalų (daugiausiai visokių chloro atliekų), kad pusė Baikalo žuvų nuo to išdvėse.

Kartą stebėjau tokius rūgštinio lietaus efektus nuo pradžios iki galo, gal kokiais 1986: palijo debesėlis vieną dieną palei mišką, tokiu ribotu plotu. Po poros dienų einu pro ten pat – žiū, visa žolė apvytusi, gelsvėt pradėjusi. Dar po kelių dienų – jau visai nugeltonavusi ir jau ruduojanti, medeliai irgi ėmę vysti. Dar po kokios savaitės – žolė jau pajuodusi. Medžiai nugeltę, jaunos pušaitės spyglius meta. Po poros savaičių – vaizdas jau toks, lyg viskas būtų tiesiog išdegę, kaip gaisras būtų praėjęs – žolė tiesiog suanglėjusi. Liūdna žiūrėti.

Susidaro tie rūgštiniai lietūs iš kai kurių gamyklų ir didesnių anglimi kūrenamų katilinių teršalų – jei daug sieros ir azoto oksidų į orą išmetama. Kad tie teršalai sklaidytųsi ir nenuodytų visko aplink gamyklas, būdavo statomi didžiuliai kaminai. Tačiau sklaida labai priklausydavo nuo oro: jei vėjuota, o dūmai kyla aukštai – gal ir išsisklaido, šiaip viską tolygiai užteršia. Bet kartais, kai oras nevėjuotas, o atmosferos sąlygos tinkamos, dūmai imdavo kauptis į gan koncentruotus debesis, prisigerdavo drėgmės ir gaudavosi tokie cheminiai debesėliai.

Paskui jau neduokdie, jei koks panašus rūgštinis debesis ant laukų užeis – viską nuėsti gali. Žmogui tie rūgštiniai lietūs buvo visgi sąlyginai nepavojingi: sukeldavo visokius trumpalaikius bėrimus, dermatitus ir panašiai. Augalams būdavo prasčiau – žūdavo. Visa laimė, kaminai dažniausiai tuos dūmus išsklaidydavo pakankamai gerai, tad nebuvo šitai pernelyg jau dažnas reikalas.

Užtat anais laikais pasitaikydavo toks keistas fenomenas, kai po lietaus kai kurie įtaresni ar geriau susigaudantys daržininkai daržus laistydavo. Tiesiog tam, kad jei koks rūgštus lietus praėjo, tai palaisčius, galima jį nuplaut. Panašiai kažkiek pagelbėdavo ir daržų barstymas kalkėmis.

Paskutinį kartą kažką panašaus į rūgštinio lietaus išdegintas augalijos dėmes mačiau prieš kokius gal 20 metų. Ir visai to vaizdo nepasiilgstu, nes tikrai nėra nieko gražaus tuose nugeltusiuose ir pajuodusiuose augmenijos plotuose.

Atmosferos užterštumas

Kunda, Estija. Cemento gamyklos dūmai.

Čia iš kažkokio seno National Geographics. Sovietmečio pabaiga, Kunda – miestelis Estijoje. Panašiai ir Lietuvoje kai kur būdavo.

Jei jums kas nors pasakytų, kad Vilniaus gatvėse kas nors gali prisikvėpuoti teršalų taip, kad į ligoninę pakliūtų, tai pagalvotumėte, kad žmogus durnas. Bet taip tik dabar atrodo, o vat sovietmečiu tai šitai taip durnai neatrodė, nors tais laikais gatvėse transporto buvo tiek mažai, jog dabartiniu žvilgsniu pažiūrėjus, gatvės atrodytų beveik tuščiomis.

Dar apie kokius 1970-1980 itin šlykščia Vilniaus vieta buvo tapęs Raudonosios armijos prospektas, dar vadintas Krasnūcha (dabar – Savanorių prospektas). Smogas ten tiesiog kybodavo ore. Nešdavo dūmus į ten iš visokių kaminų, kur pas gamyklas Paneriuose (ir tą Vilniaus elektrinę), tarpais ir degančios plastmasės iš kokios nors Plastos gamyklos užrūkdavo, o gal ir dar kažkas. Ir ten pat buvo didžiausias Vilniuje mašinų srautas – sunkvežimiai važinėdavo, nuodydami viską tetraetilšvino garais ir rūkstančiais tepalais.

Prastą vasaros dieną, kai sausa, saulėta, bet nevėjuota, o atmosferos slėgis didelis, tad dūmai pažeme sklaidosi, smogo būdavo tiek, kad imdavo atrodyti nelyg rūkas. Ir tas rūkas po truputį nuodijo. Žmonės kosėdavo, sirgdavo, o jei kuriam tekdavo nelaimė tokią dieną pradirbti lauke, būdavo, kad pakliūdavo pas daktarus. Oficialiai – dėl kokio nors standartinio susirgimo, tipo „ostroje-respiratornoje zabolevanije“. Suprask – gripu apsirgo. O kad paskui dar kokia nors astma sirgs – niekam neįdomu. Pagrindiniai toksiniai komponentai tame smoge buvo azoto ir sieros oksidai. Aišku, krūvos kito brudo, kaip kad švino junginiai, angliavandeniliai ir kitas mėšlas – irgi buvo. Bet tie jau mažiau kenksmingi.

Novokuzneckas, metalurgijos kombinatas

Gražu žiūrėt, kaip viskas gražu – net ir sovietinė žvaigždė kabo. Tai Novokuzneckas, metalurgijos kombinatas. O kaip Vilniaus elektrinė rūkdavo, jau užmiršote?

Beje, yra kai kurių buitiškų požymių, pagal kuriuos neretai galima grubiai įvertinti atmosferos užterštumą. Paprasčiausi – tai kerpės ir žvirbliai. Kerpės nemėgsta užterštų vietovių, jos neatsparios, tad ten, kur kerpių yra – užterštumas yra saikingas. Vilniuje kerpių buvo beveik neįmanoma rasti, tačiau po kokių 1990 jos ėmė rodytis, po truputį vis daugiau (dabar jos visai įprastos ant kokių mažiau vaikščiojamų šaligatvių ir pan..

Taip buvo visur, kur tik kažkokios gamyklos ar didesnis mašinų srautas. Naujoji Akmenė duso nuo dulkių, Kaišiadorys duso nuo kažkokio klijų fabriko, Kėdainiai – nuo chemijos kombinato ir taip toliau.

Žvirbliai buvo išnykę ne tik iš Lietuvos didžiųjų miestų. Jie netgi kaimuose buvo pradėję nykti. Pasikeitė padėtis tik po to, kai buvo uždarytos kai kurios taršiausios gamyklos – po 1990. Kokiais 1992 labai keistai atrodydavo, kai pamatydavai kur nors vieną-kitą žvirbliuką Vilniuje, nes atrodė, kad jie tiesiog visiškai neįprasti. Tai būdavo maždaug taip pat keista, lyg mieste pamatytum ožkas: gal ir gali jos čia būti, bet tiesiog kažkaip keista.

Ai, o spėkit, kodėl seni sovietmečio namai visi tokie pajuodę, lyg būtų dūmais aprūkę? Aha, būtent dėl to paties.

Masiniai nuplikėliai

Šita istorija – viena iš tų nelietuviškų, bet duodančių gerą vaizdą, apie tai, kaip buvo valdomos tos užterštumo problemos Sovietų Sąjungoje. 1988 metais Černovcų mieste (Vakarų Ukrainoje, maždaug ketvirtis milijono gyventojų) prasidėjo masinis žmonių plikimas. Ypač vaikų. Ir kažkodėl daugiausiai viename miesto rajone gyvenusių ar besimokinusių, o pirmi epidemijos atvejai prasidėjo apie Rugsėjo 1 – vos vaikai grįžo iš atostogų mokytis.

Simptomai būdavo tipiški: kosulys, sloga, bėrimai, o paskui – pradeda slinkti plaukai. Pirmomis dienomis – po truputį, o paskui ir kuokštais. Itin staigiai nuplikdavo maži (2-5 metų) vaikai: būdavo, kad vakare nueina miegoti su plaukais, o ryte atsikelia pliki. Beje, nors Rugsėjį-Spalį tenykščiuose kraštuose tuo metu peršalimų nedaugėjo, Černovcuose per du mėnesius buvo registruota virš 17000 „ostroje respiratornoje zabolevanije“ atvejų vaikams.

Panašiai, tiktai kiek lėčiau ėmė plikti ir suaugę. Ir vyrai ir moterys. Ištisas miestas tiesiog pradėjo plikti. Prasidėjo panika, tėvai ėmė siųsti vaikus iš miesto ir bandyt išvažiuoti patys, net nepaisydami to, kad mokslo metai prasidėjo, o biuletenių poliklinikose niekas neduoda. Valdžia ėmė statyti užkardas, kad nebūtų bėgimo. Visgi, kadangi jau buvo įsisukusi Perestrojka, triukšmas prasiveržė į žiniasklaidą.

Oficialiai pradžioje buvo skelbiama, kad užfiksuota keliolika nuplikimo atvejų, o tai matyt dėl grybelinio susirgimo ar net nevalyvumo. Paskui jau kalbėt imta apie kelias dešimtis atvejų, dar paskui – daugiau nei šimtą (skelbta maždaug apie 130-180), o dar po kelių mėnesių imta kalbėti jau apie 1800 registruotų atvejų. Liga buvo įvardinta kaip „vaikiška alopetija“ („detskaja alopetija“). Oficiali versija nusistojo ant apsinuodijimo taliu, pasklidusiu iš kažkokių gamyklų.

Talis, tarp kitko, propagandinėje pseudotoksikologijoje būdavo minimas labai dažnai: savybės jo neaiškios, pakankamai retas, aprašomi intoksikacijų požymiai labai varijuoja. Ir negana to, tas talis praktiškai niekur nenaudojamas, nes nafig niekam nereikalingas, tad ant talio nurašydavo apsinuodijumus kuo papuola. Faktiškai jau pagal patį talio paminėjimą kai kurie identifikuodavo, kad knisamas protas: plaukų slinkimą išties sukelia dauguma citotoksikų (verta prisiminti tuos būdingus priešvėžinių vaistų efektus).

Po kiek laiko užteršimas Černovcuose išsisklaidė, plaukai žmonėms ėmė ataugdinėti, tačiau ten gyvenę žmonės įsiminė tą vieną rudenį, kai gatvėse plikių kartais būdavo daugiau, nei plaukų turinčių. Net ir moterys būdavo plikos. Kiek tokių nuplikėlių buvo – neaišku iki šiol. Kiek vėliau buvo pasirodžiusi informacija, kad įvairesnių lengvesnio pobūdžio intoksikacijų (įvairaus lygio bėrimus, plaukų slinkimą, odos ir raumenų skausmus, pykinimą ir vėmimą, viduriavimą, „peršaliminius“ susirgimus) gavo maždaug nuo 20 iki 150 tūkstančių žmonių.

Oficiali versija, skelbusi, kad iš kažkur ten atsirado kažkoks talis, vargu, ar labai patikima: vėliau kai kurie tyrimai rodė, kad aplinkoje talio padaugėjimo nėra. Labiau įtikinama ir ilgainiui išplitusi versija – kad kažkuriame miesto pakraštyje kariškiai galėję išversti bakus su raketiniu kuru, galimai su asimetriniu dimetilhidrazinu (vadinamasis heptilas) ar aminais (saminas). Buvo netgi įtarimų (tiesa, nelabai įtikinamų) apie tai, kad galėjo nedideliais kiekiais būti pasklidę boranai (juoba ligonių šlapimo tyrimuose boro junginių padidėjimas buvo daugeriopas). Kita vertus, ir raketinės versijos patikimumas neaiškus.

Taip ar anaip, plaukai žmonėms po kelių mėnesių ataugo, kalbos aptilo, o nei koks nors talio šaltinis, nei kokie nors kitos apsinuodijimų priežastys vienareikšmiškai taip ir nebuvo identifikuotos.

Jonavos „Azotas“ ir amoniakas

Didžiausia 1989 metų katastrofa Lietuvoje – tai amoniako saugyklų sprogimas ir nitrofoskos gaisras Jonavos „Azote“ (dabartinė „Achema“). Kovo 20 dieną sprogo izoterminė suskystinto amoniako saugykla (grynas amoniakas yra suskystintos dujos, verdančios -33C laipsnių temperatūroje). Išsiliejo apie 7500 tonų amoniako. Kiek vėliau užsidegė ir nitrofoskos saugykla. Suskystintas amoniakas ištekėjo per visą gamyklos teritoriją, ėmė staigiai garuot ir jo debesis nuslinko ant aplinkinių kaimų bei miestelių. Prie to dar prisidėjo visa ta nitrofoska, kurios dūmai su krūvomis azoto oksidų toksiškumu tą patį amoniaką lenkė.

Oficialiais duomenimis buvo 7 žuvę, apie 60 (skirtingais duomenimis, maždaug nuo 50 iki 70) sužeistų. Sveikatos sutrikimai dėl apsinuodijimų fiksuojami praktiškai nebuvo (dėl to paskui krūvą metų šimtai avariją likvidavusių darbininkų negavo pašalpų dėl profesinių sužeidimų), neoficialiai buvo kalbama, kad plaučių, bronchų, nosiaryklės ir pan. pažeidimus gavo apie kelis tūkstančius žmonių. Evakuotų (o greičiau – sąmoningai save pačius evakuavusių) žmonių skaičius siekė apie 40 tūkstančių – pagrindinai tai buvo Jonavos, Kėdainių, Ukmergės, Širvintų ir kitų aplink buvusių gyvenviečių gyventojai.

Jonava, Azotas

Jonavos „Azoto“ katastrofa. Kareiviai turėjo dujokaukes, o kitiems jų nereikia.

Amoniakas ir nitrofoskos dūmai kai kurias teritorijas tiesiog deginte išdegino – ta linkme, kur nuo gamyklos pūtė vėjas, paskui liko tiesiog pliki negyvos žemės plotai.  Keliuose kaimuose, kaip kad Vepriai ar Upininkai, žmonės duste duso. Užteršimo zona, pavėjui nuo Jonavos link Kėdainių buvo maždaug 50 kilometrų ilgio ir apie 7-15 kilometrų pločio. Išsiliejusio amoniako kiekiai buvo tokie dideli, kad avarijoje dirbę darbininkai gaudavo nušalimus: skystas amoniakas garuodamas atšaldo iki dešimčių laipsnių minusinės temperatūros, o jo kiekiai buvo tokie, kad dalis teritorijos kuriam laikui virto skysto amoniako ežeru.

Bet tai šiaip jau niekai, jei palygini su tokia Dzeržinsko gamykla „Kaprolaktam“, kur kas kelis metus sprogdavo vis kokia nors cisterna su chloru. Tai kiekvieną kartą žuvusių būdavo dešimtys, apnuodytų – šimtai ir tūkstančiai, bet niekas nepasikeisdavo: praėjus keleriems metams vėl būdavo katastrofa. Gal tai dėl to buvo, kad tą gamyklą valdė kariškiai, be viso kito, dar ir cheminius ginklus gaminę.

O vat Jonavos „Azoto“ gamykloje buvo gaminamos tiesiog trąšos – azoto junginiai. Beje, net ir tas pats amoniakas buvo tais laikais naudojamas laukams tręšti: dabar jau matyt nesusidurtumėte su tokiu reikalu, bet būdavo anuomet kažkokių puspročių išrastas dalykas. Tiesiog varydavo amoniako vandeninį tirpalą į žemę. Kas laukuose darydavosi – galite tik įsivaizduoti. O jei neįsivaizduojate, tai aš jums taip pasakysiu: už kilometro nuo šitaip tręšiamo lauko būdavo beveik neįmanoma kvėpuot, kai vėjas link tavęs papūsdavo.

Naudos iš tokio tręšimo buvo mažai: amoniakas didesne dalimi išgaruodavo, o kiek neišgaruodavo – tiek nutekėdavo į upelius, kur sėkmingai nuodydavo žuvis ir vėžius. Vėžių, beje, Lietuvoje buvo beveik nelikę, tačiau esminė to priežastis buvo visgi ne amoniakas ir kitos nesuvokiamais kiekiais naudotos cheminės azoto trąšos, o pesticidai. Šitais tai laukus varvolindavo tokiais kiekiais, kad sunku net įsivaizduoti.

Visokios trąšos, nitratai, herbicidai ir pesticidai

Azoto trašos – kalio ir amonio salietra, karbamidas, ta pati nitrofoska būdavo naudojamos tiesiog neadekvačiai. Kolūkiai gaudavo planus, kiek tų azoto trašų sunaudoti, o turint omeny, kad SSRS visi vogdavo viską, tai planai būdavo paskaičiuojami, kad trąšų užtektų nepaisant vogimo. Tuo pat metu dirbti niekas nenorėdavo, o trąšų barstymas buvo darbas. Rezultatas – neretai jos būdavo tiesiog išverčiamos laukuose į krūvas ir krūveles: juk per tą patį laiką galima jas išbarstyti 10 kartų greičiau, jei barstysi 10 kartų daugiau, nei reikia. Arba kam barstyti keletą kartų, jei galima vienu kartu, bet kelis kartus daugiau? Taigi, vienur žemė likdavo nepatręšta, tad nelabai ten kažkas išvis augdavo, o kitur – pertręšta tiek, kad jau dėl pertręšimo augalai vos teišgyvendavo.

Kitais kartais pasitaikydavo, kad nenorėdami vargintis, kolchozininkai šiaip tiesiog versdavo viską į vieną didelę krūvą – ir pesticidus, ir trąšas, ir šiukšles, kol gaudavosi namo didumo kalnas. O paskui pavasarį uždega žolę, toji pasiekia šitą krūvą, o tada jau ima degti visoks mėšlas, permaišytas su fosforganika, amonio nitratu, nitrofoska, karbamidu ir kuo papuola. Žodžiu, panašiai, kaip Jonavos „Azote“, tik mažesniais mastais. Ir rūksta tie dūmai, o žmonės kaimuose net už keliolikos kilometrų dūsta ir kosėja.

Kolūkių daktarai tai šen tai ten vis susidurdavo su apsinuodijimais, kylančiais dėl fosforo organinių junginių – karbofosas, chlorofosas, tiofosas ir krūva kitų fosforo organinių junginių buvo populiarūs pesticidai. Jais nupurkšdavo laukus, kartais dar ir kiekiais, kurie vietomis 100 kartų viršijo normas, o paskui į tuos laukus neretai eidavo visokie kolūkiečiai. O vakare tie kolūkiečiai kartais imdavo ir pasijusdavo prastai, ypač dar jei patingėdavo gerai išsimaudyti. Kojos imdavo jiems drebėti, rankos, silpnumas, o paskui jei dar išgert sumanydavo – tai žiū, kartais ir baigdavosi ligoninėje. O paskui tokiais kiekiais pesticidų privarytus produktus siųsdavo į parduotuves.

Štai jums kaip pavyzdys tiesiog: 1964 metais Kazachstane medvilnės laukus purškė pesticidais iš lėktuvų. Tai buvo įprasta praktika, tik vat tą kartą patingėjo žmones iš nupurškinėjamų laukų išvaryt. Rezultatas – maždaug 500 suparaližuotų dėl apsinuodijimo fosforganiniais junginiais. Kiek žuvusių – neaišku, kiek šiaip ilgalaikius susirgimus gavo – irgi neaišku. Tiesiog čia šiaip, kaip pavyzdys jums.

Kai prasidėjo pirmi žiniasklaidos (pradžioje – „Sąjūdžio žinių“) viešinami tyrimai, kiek yra nitratų ir pesticidų daržovėse, tai kartais būdavo atrandami ne šiaip didesni kiekiai, o tokie, kurie kelis šimtus kartų viršijantys sovietines normas. T.y., kur jau ne perkeltine, o labai tiesiogine prasme pavojingi: valgysi daržoves – gali pakliūti į ligoninę. Bet kadangi tokie tyrimai maistui daromi nebūdavo (o jei ir būdavo, tai visiem būdavo nusispjaut), o tikrintojai netikrindavo, tai visas tas mėšlas puikiausiai keliaudavo į parduotuves. Tai dar pridėkim, kad daugelis tų sovietinių leidžiamų normų būdavo dešimtis ir šimtus kartų didesnės už vakarietiškas.

Dėl tų pesticidų kentėjo bitininkai, o medus buvo tapęs pakankamai retu ir prabangiu reikalu: daugelis šeimų teįsigydavo kur nors per pažįstamų pažįstamų pažįstamus kokį stiklinės didumo stiklainiuką medaus, kurį žiemą vietoje vaistų vartodavo, nuo peršalimų, kaip kažkokį vos ne mistinį reikalą. Tiesiog bitės nuo pesticidų išmirdavo, nuskridę kur į kokio kolūkio laukus. Dėl tų pat priežasčių ir kamanės buvo beveik išmirusios – anais laikais dažniau aptinkamos nebent kur Dzūkijoje.

Dioksinai ir chemija vandentiekyje

Būdavo ir dar geresnių fokusų su žemės ūkiu: štai kažkur Vidurio Azijoje augindavo medvilnę, kurią dar panaudodavo ir aliejui gaminti. O aliejų išspausdavo iš medvilnės sėklų. O kaip žinia, riebaluose puikiai tirpsta ir kaupiasi tokie junginiai, kaip dioksinai. O dioksinai labai nemenkais kiekiais susidaro, gaminant tokį herbicidą 2,4,5-T, kuris iki pat sovietmečio pabaigos buvo naudojamas, nuimant medvilnės derlių. Darbininkai, kurie tuose laukuose dirbdavo, ajajaj, kaip vėžiukais sirgdavo. Ir vaikai su mutacijomis būdavo.

Tarp kitko, tas pats medvilnei naudotas defoliantas (defoliantas oficialiai, o realiai – herbicidas, skirtas miškų naikinimui) buvo pagrindinė sudedamoji tokio Monsanto gamybos produkto „Agent Orange“ dalis – aną amerikonų armija ant Vietnamo laistė, ko pasekoje ir vietnamiečiai, ant kurių laistė, ir patys laistę amerikonai paskui masiškai vėžiukais sirgo ir vaikus mutantus turėjo. O SSRS tame brude augintos medvilnės aliejų, kaip suprantate, šerdavo savo piliečiams. O tą medvilnę augindami, tarp kitko, ir jau minėtą Aralo jūrą išdžiovino.

Toliau šitą reikalą nagrinėjant, reikia pasakyti, kad dioksinai buvo (ir vis dar yra) viso pasaulio ekologinis siaubas. Bet vat kai Vakaruose su dioksinais kovot po truputį pradėta dar apie 1960, vos tik jie identifikuoti, tai SSRS visi dėjo ant jų iki pat tos imperijos žlugimo. Krūvos dioksinais užterštų atliekų būdavo verčiamos į kur papuola visur, kur tik būdavo chlororganikos fabrikai. Ryškiausiais tokiais miestais tapo Dzeržinskas, Čepajevskas ir Ufa.

Ufa tais laikais tapo sovietinio Chimpromo simboliu: negana to, kad ir fabrikai tenai teršė (nes gamino būtent tą minėtą herbicidą), tai kartą 1989 vietiniai to fabriko veikėjai sugebėjo nuleisti krūvą fenolių (kaip paskui paaiškėjo – jau uždioksinintų) į upę, o kiek žemiau esantis miesto vandentiekio vandens paėmimo baseinas tuos fenolius susiurbė, papildomai primaišė chlorkės (taip tikrai dar papildomai dioksinų pridėdamas) ir paleido į vandentiekį žmonėms, ko pasekoje, grubiais skaičiavimais miestas gavo kelias dešimtis tūkstančių vėžiukų, apsigimimų ir panašiai. Tarp kitko, tąkart užterštumas dioksinais viršijo sovietines maksimaliai leidžiamas normas šimtus ir tūkstančius kartų. Ir tai nepaisant to, kad tos normos SSRS buvo apvalius 2000 kartų didesnės, nei Vokietijoje.

O kad tas Chimpromo fabrikas Ufoje buvo pastatytas taip, kad leido savo atliekas į upę, kurios tėkmė nešė viską tiesiai į vietą, kur į miesto vandentiekį vanduo imamas – tai normalu jums? Tai jeigu jums nenormalu, tai čia tik jums taip atrodo. Nes sovietiniams pramonės veikėjams viskas čia buvo tvarkoje. Na, nuodijasi žmonės, vėžiukais serga, geria vandenį iš cheminės kanalizacijos, nu ir kas?

Natūralūs tarybiniai produktai

Tai vat dabar pabandykite sau užsiduoti klausimu, kokie natūralūs tie tarybiniai maisto produktai būdavo. Dešimtis ir šimtus kartų normas viršijančios pesticidų, nitratų, herbicidų ir kitokio šlamšto koncentracijos. Ir koks tenai natūralumas, gal tame, kad sojos nebūdavo?

Taip, SSRS soją pradėjo bandyti tik vėlyvaisiais laikais. Tada šioji buvo imta reklamuoti per propagandos kanalus, panašiai kaip prie Chruščiovo buvo reklamuojami kukurūzai: esą tobulas daiktas, visų problemų sprendimas ir panašiai. Tik vat pakol jie tą soją prisiruošė diegti, visa SSRS subyrėjo. Užtat kol nebuvo sojos, tai į daktarišką dešrą ir visokias ten pieniškas dešreles dėdavo tą patį ką ir dabar – smarkiai permaltą paukštininkystės ir gyvulininkystės atliekų mišinį. Specialūs malūnai sumaldavo kaulus, žarnas, plunksnas ir taip toliau į ištisinę tyrelę, tinkamą to brudo gamybai.

Tarp kitko, daugelio keikiamas natrio gliutamatas buvo naudojamas plačiai – ir į dešras, ir į dešreles, ir į visokias sausas sriubas, ir kur papuola. Visa laimė tik, kad SSRS chemijos pramonė buvo nepajėgi tenkinti paklausos šitiems priedams (tai vadinosi „vkusovyje dobavki“). Lygiai dėl to paties nepajėgumo ir pirmi sacharininiai gėrimai tik sovietmečio pabaigoje ėmė rodytis: totalinis atsilikimas bent kažkuo buvo naudingas. Užtat būdavo kitų niuansų: dar atsimenu kažkokius skandalus apie limonadą, kurį kažkokia SSRS gamykla paskanino etilenglikoliu (apie tą berods tokia „prožektor perestrojki“ pasakojo): kvapas beveik nesiskyrė juk, o kad nuodingas – kam tai rūpi? Norėtumėte tokio paragauti?

Ekologija, žinote, sveikas ir natūralus maistas, blyn. Tie oluchai, kurie pasakoja, kad sovietmečiu maistas bovo natūralus, geras ir sveikas, o ir gamta nebuvo teršiama – tai tokie puspročiai, kad aš net nežinau, kaip pasakyt. Čia panašiai, lyg kažkas pasakotų, jog labai sveikas ir ekologiškas yra maistas iš šiukšlių konteinerio.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook1.2kShare on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

226 thoughts on “Apie ekologiją sovietmečiu

  1. Kulpė

    „Sovietmečiu iš tolo dvokianti Kulpės upė, įtekanti į Lielupės baseiną, organinius ir cheminius teršalus nešė į Baltijos jūrą. Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu viešai pateikiama informacija, kad į šią upę per parą išleidžiama beveik 10 tonų organinių teršalų. Tai trisdešimt kartų viršijo užterštumo normas. Didžiausi taršos židiniai buvo Šiaulių miesto pramonės įmonės. Tuo metu nedidukė Kulpė buvo mirusi.“

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tas pats buvo su visomis per bent kiek didesnius miestus tekančiomis upėmis. Maudytis tokiose upėse būdavo labai rizikingas reikalas -- kartais tie, kas išdrįsdavo, paskui kelis mėnesius gydydavosi visokius šašus.

      Reply
      1. Linutė

        atsimenu, kad nemune buvo neįmanoma maudytis, ypač jei tavo oda jqautresnė nei kitų. ir kvapas.. išlikęs tas posakis „nemunu kvepia“ arba „H2O plius „gavno“ lygu Nemuno vanduo 😀

        Reply
        1. Vilius

          Taip Nerį tikrai taip vadinom. Iš pradžių nesuprasdavau kodėl neleidžia eiti į Nerį maudytis. Nes tėvas pasakojo kaip jie prieš 20 metų prie Neries pliaže gulėdavo ir maudydavosi. Bet vėliau supratau. O be to nuo Neries toks kvapas buvo, kad niekas į ją ir lysti nenorėdavo.

          Reply
    2. zulusas

      Organinės trąšos -- smulkmena -- gamtiniai dalykai, išsivalo savaime per laiką. Kas kita chromas, zinkas, nikelis -- svetimi gamtai siaubingai kancerogeniški elementai.
      Ta RR paminėta Makmako gamykla prie Lazdyno tilto -- tikrai nei ekologija nei žmonėmis nesirūpino. Kvietė draugas galvaninio cecho viršininku eiti dirbti. Jie dar nežinojo, kad chromas baisus -- pamačiau, kaip purkščia elektrolizės tirpas, o aplink moterys be kaukių vaikšto -- atsisakiau. Daugybė vėžį gavo. Ekologija -- tai kita, bet žmonėmis nesirūpino -- prisiminsim, kaip jaunus žmones valyti Černobilio dergalų siuntė, ir visai tuščiai žmonės žuvo, keliems metams elektrinės agoniją pratęsė. Aišku, taip, kaip dabar valdžios pyzdukai tyčiojasi iš žmonių gerovės -- sovietmečiu dar nedrįso.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Ekologija ir žmonės išties yra dvi to paties medalio pusės. Vat aš dėl to žaliųjų nesuprantu, kai jie žmones ekologijai priešpastato. Nes realiai tai reikia gi paprastai suprast: kas gamtai kenkia, tas ir žmogui žalą daro.

        Dėl tos elektrocheminių dangų gamyklos, beje, kadaise buvo išlindę duomenų, kad praktiškai visi, dirbę ten cechuose, per metus-du apsirgdavo visokiomis ligomis. Ir tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių tą gamyklą uždarė -- ne tik šiaip vilniečiai pikti buvo, bet ir patys darbuotojai.

        Kita vertus, per sovietmetį ta gamykla vis į spaudą pakliūdavo, kaip ypatingus pasiekimus pasiekianti.

        Reply
  2. rapolas

    seneliui irgi teko purksti laukus su amoniaku, tai pasakojo, kad jausdavosi kaip duju kameroje kone ir gerdavo piena litrais, nes tai jo nuomone buvo didziausias vaistas.tarybu sajungoje zmogus buvo nulis ir viskas pereidavo per ji, nes isake ir vykdyk. Tad senelis dar ir dabar prisimindamas tuos laikus sako, kad dabar gyvena rojuj palyginus su tu laiku kolukiu gyvenimu ir visa supuvusia santvarka.

    Reply
      1. rapolas

        dar tuos respiratorius jie ir patys tobulindavo kiek pasakojo senelis, bet itariu naudos neka daugiau ir gaudavo.

        Reply
  3. Meo

    Ar sovietmečiu būdavo kalbama apie gimdymą namuose? ar visos gimdydavo tik ligoninėje?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tik ligoninėje, nebent pavėluotų į ten nuvykt. Beje, kūdikis nuo motinos būdavo ilgokam atskiriamas, o tėvas gimdyme neturėjo teisės dalyvaut.

      Reply
      1. Morgana

        Tėvas ne tik kad gimdyme negalėjo dalyvauti, bet ir po gimdymo į palatą užeiti. Su mano gimimu tėvai vienas kitą per balkoną pasveikino 😀

        Reply
        1. Rimantas OK

          palyginimui, kaip atrodo dabar ir tada:

          Dabar. Prasidėjo sąrėmiai, abu tėvai važiuoja į gimdyklą, gauna individualią palatą, aplinka šiuolaikiškai įrengta, estetiška. Jei pasitaiko geresnis personalas gausi ir duše pasėdėti ar vonioj pagulėti. Įvyksta gimdymas, ir jokių ten pliauškėjimų per užpakalius 🙂 Po gimdymo vaikas pirmiausia paguldomas ant mamos, pradeda siurbti pieną, ir paliekamas ramybėje 2 val. Tik po to, toje pačioje palatoje vyksta vaiko prausimas, pasvėrimas, aprengiamas NORMALIAIS DRABUŽĖLIAIS ir tada jau kartu su tėvais iškeliauja į paprastą vienvietę/dvivietę palatą (yra galimybė oficialiai papildomai susimokėjus gauti kambario tipo palatą su lova tėvui).
          Atpasakotas atvejis be jokių išankstinių „tarimųsi“ ar kyšių. Tokie dalykai tik tarybinis paveldas iš įsibėgėjimo.

          Prie Sovietų:
          Prasidėjo sąrėmiai, būsima mama pristatoma į ligoninę ir uždaroma nuo artimųjų, nelieka jokio kontakto su išore. Tarybiniam žmogui net neateitų į galvą pamąstyt apie dušus ar vonias ar vyro buvimą šalia.
          Po gimdymo vaikas susukamas į kokoną ir iškart išvežamas nuo mamos. Mama vežama į palatą (geriausiu atveju turbūt trivietė). Po kurio laiko atvežamas vėžimėlis prikrautas žviegiančių kokonų, kokios ~8 štukos. Kokonai išdalinami mamoms ribotam laikui, ir nespėję prisisiurbti vėl surenkami. Kaip spės prisisiurbti, jei pieno atsiradimas nebuvo stimuliuojamas nuo pat gimimo momento…
          Buvo atvejis (įtariu, kad ne vienas), kad mamai padavė ne tą kokoną. Tai gerai, kad mama kažkaip spėjo įsidėmėti vaiką po gimdymo, per tas kelias sekundes kai parodė ką pagimdė. Ir jokių artimųjų lankymų. O gal yra su nostalgiją prisimenančių kreivomis plytelėmis aplipdytų gimdyklų estetiką?

          Kalbant apie pataloginius atvejus, tarybinė medicina buvo tragiška. Esant skatinimo reikalui tai buvo daroma gimdyvę nuodyjant chininu (!). Tas nuodyjimas iššaukdavo gimdymą, kuris įvykdavo tik po paros mirinėjimo. O jeigu būdavo kraujo grupės neatitikimo atvejis, sovietai tam vaistų neturėjo. Tarybiniams piliečiams tekdavo per pažintis ir blatus, tokius vaistus kažkaip gauti iš kapitalistinių Vakarų.

          Dabar prisiminiau 1989-ųjų „Panoramą“, kur su nuostaba pranešė, kad Izraelyje net ir karvėms naudojami vienkartiniai švirkštai. Pas mus tai buvo net žmonėms nematytas, nepasiekiamas ir rubliais neįperkamas tolis.

          Reply
          1. Renata

            Geras čia apie gimdymus sovietmečiu. Babytės dar ne tokių siaubo istorijų apie gimdymus anais -- labai nuostabiais -- laikais papasakoja… Kaip gerai kad gimdžiau prieš keletą metų, kai gimdyvių ir lelių nekankindavo 🙂

            Reply
      2. Nazg

        Mama pasakojo, kad parašo medikė datą per pirmą apžiūrą pradėjus lauktis (ne „prognozuojama data“, o „gimdymo data“) -- tada nuvažiuoji į ligoninę -- gimdai. Negimdai -- gauni vaistų ir gimdai be klausimų -- pagal planą. Vaiką gauni aplankyti po 2dienų, vaikų skyriuje, kol esi ligoninėje visą laiką atskirai nuo vaiko -- žodžiu sėkmės žindant… niekas kaip dabar nesicackino 🙂

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Taip. Čia man kada tai taip įvardino viena pažįstama gydytoja, kad moterys buvo sovietmečiu padarytos kaip telyčios, jas kartais taip ir vadindavo personalas. Tipo, kaip gyvulininkystės ūkyje.

          Reply
        2. Jurgis

          Nežinau, ar tai naudoajam dabar, bet sovietmečiu jei vaikas vangiai lįsdavo, juos padėdavo ištraukti specialiu vakuuminiu siurbliu. Kaip žinia, traukdavo už galvos, tai neretos buvo galvos traumos. Vieną pažįstamą taip traukė ir dej liko neįgalus visam gyvenimui. Beje gydymo įstaigose švarai palaikyti pildavo saujom tuos chloro miltelius

          Reply
          1. Ele

            Kai gimė mano sesė, ėjome su tėvuku jos aplankyti. Čia 1984 metai. Tai mama pro „fortkę“ nuleido virvę, mes pririšome lauknešėlį, jinai jį įsitraukė ir pamojavo. Kaip ten ją prisišaukėme, ar jinai laukė sutartos valandos-nepamenu.

            Reply
            1. Vilius

              1980 m. ėjau su tėvų į Kauno Klinikas, nes sesuo gimė. Tai palei gimdymo skyrių vyrai būriuodavosi ir šaukdavo žmonas kol tos per langą pasirodydavo. laimingi buvo tie kurių žmonos 1-2 aukšte gulėjo, nes normaliai galėjo pasišnekėti. O kurių 4-5 aukšte tai nelabai susišnekėdavo. Mama su sesutėm susitarė kad sesę per langą mums su tėvų parodytų. parodė kokias 5 sek. ir viskas.

              Reply
      3. Jonas Povilas N

        Sovietmečiu kariniams komisarams vienodai rodydavo,kad vaikų tėvai neretai būdavo paimami į zborus (priverstiniai kariniai mokymai),kai moterims artėdavo laikas gimdyti. Gelbėdavo močiutės ir seneliai,nes šeimoje budavo dar vienas ar du mažamečiai,kuriems reikėdavo priežiūros.

        Reply
  4. Darius

    Su ekologija sovietų laikais viskas kaip ir aišku. Pats buvau liudininkas minėtų įvairiausių trąšų kalnų gaisro. Ir kaimynas girtas su pilna cisterna amoniako buvo įlėkęs į upę, po ko žuvų ten buvo nelikę. Bet niekas to nesureikšmindavo. Vyresni už mane žmonės tokio mėšlo yra matę, manau, daugiau, nei aš. Tai man keisčiausiai atrodo jie, idealizuodami buvusią ekologiją ir rūpestį žmogumi. Ir po šiai dienai, pamatę rusišką etiketę ant vaistų, ar maisto, jie renkasi tą produktą, kaip, be abejo, ekologišką. Nes ten šūdo nemala…Dar keisčiau, kad ta propaganda jau veikia ir kai kuriuos jaunus žmones, persiėmusius tėvų supratimą.

    Reply
    1. zujus

      Visko būna, bet rusiškos etiketės -- kokybės matas -- dvigubai daugiau ar dvigubai geriau už tą pačią kainą.
      Sovietmečio šlapianka -- dabartinių dešrelių analogas, tik dabar su stiprikliu. Vakariečiai mūsų produkciją graibsto -- galvoja mulkiai nežino, kas yra chemija ir jos neįdeda.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Vo, jau matau, kaip atėjo vienas toksai ir pasakoja apie gerą tarybinį maistą ir tai, kaip vakariečiai jį vertina.

        Jūs, ponas Zujau, esate silpnaprotis dalbajobas. Ir tamstai ne vieta mano bloge. Eikite iš čia savanoriškai.

        Reply
        1. AbsS

          Puikus argumentas. Išvadinti ir išvaryti. Buvo visko, bet sviesto kepiniuose margarinu nekeitė. Ir nupirkta ta pati dešra mėnesiais be jokio pakitimo nestovėdavo. Galima daug ką lyginti, bet tik silpnaprotis dalbajobas džiaugiasi, kaip viskas dabar faina, ar įsivaizduoja, kad sovietų laikais u, s and a atrodė taip, kaip ji atrodo dabar. Tas pats šūdas tik kitoj rankoj.

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Sovietiniais laikais dešros jūs nebūtumėt nusipirkęs išvis. O jei ir būtumėt gavęs, tai per blatą. Čia dabar prisiperka visi, o paskui išmetinėja, nes nėra kur dėt. Ir sviestas jums tarybiniuose kepiniuose. Labą dieną. Lyg kažkokių sovietinių fantazijų prisiskaitęs būtumėt.

            O šiaip tai valinkit tamsta irgi ten pat, nafig man čia tokie tipažai bloge.

            Reply
  5. Giedrius

    Toooks gerulis straipsniukas. Ilgas, bet sukramčiau pasigardžiuodamas. DAR ir staigiai!!!

    Reply
  6. Alfonsas

    Ten kas mėsų fabrikuose dirbdavo, patys aišku pasivogdavo, kiek reikėjo, bet draugams neleisdavo iš parduotuvių pirkt dešrų. Aiškiai anais laikais maistas užnuodytas daugiau buvo.

    Reply
      1. Albinas

        Na, reiskia, tuo metu malimo masina uzstrigusi buvo. Siais laikais i krabu lazdeles viska susmulkina tobulai -- net ir gamybininku snarglines isskyras. Bata imestum ir tai finaliniam produkte nesijaustu.

        Reply
        1. Paulius

          Siaip jau siulau apsilankyti maisto gamybos imonese siuolaikinese. Vakar viename piene buvau, daznai lankomes poroje zuvies cechu. Ka jie deda i produktus, as pasakyt negaliu, bet tvarka visur gelezine. Noredamas is cecho iseit ir sugrizt turesi uztrukti puse valandos, kad butum numazgotas, nudezinfekuotas, aprengtas chalatais ir antsnukiais. Tikimybe, kad kas nors bata detu ar snarglines isskyras- nuline. Jau vien tai, kad zuvies cecho gamykloj ant sienos kabo draudimas isinesti bet koki stiklini daikta, kad isvengti stiklu patekimo i produkta, daug ka pasako. Visa iranga- nerzaveika, nerasi gelezinio daikto, net ir automatikos skydo laidu sandariklis is nerudyjancio plieno.
          O vat duonos kepyklos- atskira kalba. Va tenai tai bardakai, jomajo. Paziurejes i padekla, ne is karto pasakysi, kad jis yra oranzinis, nes padengtas pajuodusia miltine tesla 😉 nenoriu issiplesti, bet kepyklose ne konditerijos cechuose vaizdelis tikrai nekoks.

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Nebūtinai ten su tomis duonos gamyklomis nekas -- ruginė tešla gana greitai juoduoja savaime (o ir šiaip tešla greitai juosta -- krakmolas gi). Čia gali būti panašiai, kaip su cepelinais -- nors tešla (jei be priedų) pajuosta per 10 minučių, bet tai nereiškia, kad kažkas ne taip.

            Kita vertus, daug kas priklauso ir šiaip nuo gamyklos, ir nuo produktų pobūdžio -- darbo kultūra labai smarkiai varijuoja.

            Tose, kur mėsos ar žuvies produktai, reikalavimai yra kraštutinai griežti, o vat kur be mėsiškų -- ten jau daug kas paprasčiau, kas natūralu -- produktų gendamumas ir infekcijų rizikos labai smarkiai skiriasi.

            Reply
            1. Paulius

              Na, esu buves berods 4 duonose ir visose salygos panasios 🙂 Dvi ju jau bankrutave.
              Del teslos juodavimo, tai tikiu, kad tai gali buti, taciau tenai tikrai ne greito juodavimo problema 🙂 tiesiog keista, kaip kepyklose dirba zmones su treningais, „plikyta“ duona daroma plika ranka uzmurzlojant neaiskia mase is plastikinio kibiro nuo spakliaus, o palei krosni kvepia shu.du del to, kad per kiaura stoga lasa vanduo ir veliau nubega po krosnim, kur susikaupe pajuodusiu miltu sluoksnis per pirsta su peliasu.dziais ir visa ta mase rugsta 😀

              Reply
              1. Rokiškis Post author

                Blyn, neįmanomai atrodo. Praneškit į VMVT, aš jums pažadu, kad jau po savaitės visa gamykla tokia sienomis laipios.

                Reply
      2. na

        siais laikai ir visa pele pieno pakelyje galima rasti. Bet del uzterstumo masto sutikti galima. Terse tada , tersia rusijoje ir dabar. Ir aplamai tersti visi nori,nes kas uz tvoros tai ne mano problema. Ir dzin,kad tuo brudu kvepuoji geri ir panasiai.
        Bet vistiek…kodel ta pati daktariska tada skanesne budavo?
        As tai pasiilgstu au laiku tik del vieno. Budavo nemazai tusciu plotu, kur zole augo ir kvepuoti galejai tuo. O dabar ten namai,kvartalai…bet cia toios siu laiku realijos. Bet is esmes apie sovierucha pasakysiu sena gera rusu fraze „da propadi ono propadom“.

        Reply
      3. Julius

        Aš tai kartą nuorūką rūkytoj (tai jau tikrai) dešroj radau, ir tai buvo joks ne sovietmetis, apie 2000 metus. Bet čia dar nieko tokio. Vat viename tokiam forume vienas toks žmogus (gal nesakysiu kokiam ir kas, esvarbu) yra leptelėjęs apie darbą kepykloje labai įsimintiną sakinį: „turintys iniciatyvos į tešlą myždavo“.

        Reply
    1. Tomas

      Turiu giminių dirbusių Utenos mėsos kombinate anais laikais. Faktas, kad iš ten buvo vagiama masiškai, bet niekas nesinešdavo gatavos produkcijos -- vogė tik žalią skerdieną. O patys darbuotojai, tai pasakodavo, kaip juokais atėję į darbą po švenčių į cechus užeidavo patyliukais -- kad tik žiurkių neišbaidytų ir stengdavosi įrengimus kuo staigiau įjungti -- paklausydavo žiurkių cypimo. Dešrytė daktariška, dešrytė mėgėjiška… 🙂

      Reply
      1. Alfonsas

        Pats juokingiausias vaizdas, kai eidavo vasaros vidury iš mėsos kombinato moteriškės su išsipūtusiais paltais, prisigrūdusios ten mėsų visur, kur tik tilpo.

        Reply
  7. Tomas

    Vienas geriausių skaitinių apie sovietmetį. Nors ir nemažas, bet norisi dar ir dar, ir dar. Gali būti visas sąrašas -- laikotarpis, vietovė, reiškinys, pasekmės -- ir manau, kad nenusibostų skaityt.
    O galim įsivaizduoti, kad ateina koks homosovietikas ir pradeda dabar burnoti -- „o jūs papasakokite apie ekologiją tuo pačiu laiku ir kitose pasaulio šalyse“.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tuo pačiu laiku, vėlyvuoju sovietmečiu, kai kam pasisekdavo į Vakarus nuvažiuoti. Tai pasakodavo mitus, kaip Paryžiaus centre oras grynas kaip miške, o žmonės stovi su meškerėmis prie Senos ir žuvytes tik traukia iš vandens.

      Šiap, Vakarų šalys irgi daug bėdų apturėjo su ekologija, tiktai tas katastrofas jie pergyveno bendrai imant krūvą kartų mažesniais mastais ir keliais dešimtmečiais seniau.

      Dabar, beje, Kinijoje kažkas panašaus darosi, kaip SSRS buvo, nes irgi komunistai dėjo ant visų tų ekologijų.

      Reply
  8. florian

    Čia yra toks jau laisvos Lietuvos dokumentėlis http://www.am.lt/VI/files/0.277636001151750171.pdf, kurio galima ir neskaityti, tik peržvelgti, į datas atkreipiant dėmesį. Ogi faktas tai, kad tik po nepriklausomybės dauguma nuodų uždrausti naudoti ir imti naikinti. Bet pvz. nors DDT pvz. Amerikoje buvo uždraustas dar 1972 m., bet dauguma net keletą metų vėliau gimusių puikiai prisimena išskirtinį troškų „dusto“ kvapą, kuris tvyrodavo ore artėjant prie bulvių laukų -- Kolorado vabalus juo naikino. O tai buvo baisiausias pasaulio nuodas, nuo jo dvėsė net pingvinai Antarktidoje ir delfinai prie Grenlandijos, nors ten jis niekad nė nenaudotas, papuldavo jiems į organizmą suėdus juo apsinuodijusią žuvį. Beje, nuo to paties Lietuvoje praktiškai buvo išnykę ereliai, sakalai kėkštai ir kiti plėšrūs paukščiai, mat tokie nuodai kaip ir gyvsidabris turi kaupimosi efektą. Vikšrai juos suėdantys gauna po mg, juos sulesantys žvirbliai, jau po gramą -- tūkstančius vikšrų suėda. Na o žvirblius mėdžiojančiam sakalui jau kliūna dozė ir banginį galinti patiest. Juokingiausia kad jie no to nemirdavo, jie nyko dėl to, kad nuo klaikios intoksikacijos sudėdavo kiaušinius minkštu lukštu, kurių negalėdavo išperėti, sutraiškydavo savo svoriu. Taip ir stipdavo ereliai nuosenatvės, negalėdami susilaukti vaikų.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      SSRS irgi DDT buvo uždraustas, bet berods tame pačiame Dzeržinske buvo gaminamas iki pat sovietmečio pabaigos, milžiniškais kiekiais. Nes niekam tie draudimai nerūpėjo, visi žinojo, kad tik uždrausta formaliai (norint prieš Vakarų šalis pasirodyt), o partija su plano komitetu liepdavo -- tai ir gamindavo, ir barstydavo.

      Reply
      1. florian

        Buvo dar toks Krasnojarskas 40 ar 49 kur biologinį ginklą irgi biologinius preparatus žemės ūkiui gamino. Vienas pašalinių tų preparatų poviekių (o jie buvo išbandomi ir Lietuvoje, tik nespėti pradėti naudoti visuotinai) buvo kokios nors vabzdžių rūšies netikėtas hiperdauginimąsis -- epizootoja. Dažniausiai tai būdavo susiję ir su tuo kad nuo chemikalų kurioj vietovėj augalai būdavo nusilpę, tai vat juos vabaliūkščių ordos ir nugrauždavo plikai kaip Ventos galvanikos cecho padžiovintą Jamonto parką Baltupiuose. Šiaip atrodytų su sovietais jau lyg ir veik nebesusiję, bet čia kaip ir su skėriais -- masinis antplūdis prasideda ketvirtais -- šeštais vislumo -- populiacijos hiperaugimo metais.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Gamyklų, kurios gamino biologinį ginklą, buvo gana daug, išlindę vėliau duomenys rodė, kad gali būti netoli dešimties. Specializacijos skirtingos buvo -- tarkim, viena maru, kita tuliaremija, trečia sibiro opa užsiimanti būdavo.

          Žiaurumas būdavo tame, kad kartais tokios gamyklos tikslingai imdavo bandyti kai kuriuos sumažinto kenksmingumo preparatus ant žmonių, tirdamos galimą epidemijų plitimą bakterinio ginklo panaudojimo atveju.

          Dar toksai įdomus teršalų variantas, kuris buvo išlindęs sovietmečio pabaigoje, o dar po dešimtmečio išlindo, kad tame buvo ir cheminio ginklo gamintojų galimai prisidėta -- tai hiperalergenai. T.y., junginiai, kurių nepaprastai mažas kiekis sukelia alergiją, neretai su letaline baigtimi.

          Masinių alergijų paplitimo epidemiologija rodė, kad tai labai jau siejasi su pagrindiniais SSRS chemijos pramonės centrais -- ta pačia Ufa, Dzeržinsku, Volgogradu ir pan.

          Reply
    2. As

      Dėl DDT tai man išvis yra tekę baisių istorijų girdėti apie savo prosenelių laikus (Tai čia daugmaž dar Stalino laikais) jį naudodavo naminėms blakėms naikinti. Ir barstydavo juo lovas, patalus, spintas. Brr…

      Dar į mirties laukų temą. Yra tekę girdėti legendą, kad kažkur Sibire buvo miškas, kur tiesiog lauke versdavo branduolinio kuro atliekas ir kad po to ten buvo visokių gyevūnų apsigimimų, grybai labai dideli užaugdavo etc. Aišku, čia daug fantazijos, bet įdomu ar buvo kiek realybės ar tiesiog to miškų teršimo atspindys legendos pavidalu.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Augmenija augdavo nenormaliai didelė prie radioaktyvaus užteršimo -- skatina augti kažkaip. Tas pats dėjosi apie Pripetę (t.y., aplink Černobylio AE) pirmus kelis metus. Tas pat būna ir apie urano kasimo zonas, jei jos tokios, kad dėl klimato ir dirvožemio augalai augti turi kur -- pvz., Sachaline.

        O dėl to miško Sibire -- tai čia labiausiai tikėtina, kad turima omeny legendinė gamykla Majak arba viena iš panašių kontorų. Ten vietomis yra milžiniški plotai radioaktyvumu užteršti.

        Reply
        1. As

          Kątik paskaičiau, kad ta Majak gamykla kaip atliekų saugyklą ežerą naudojo (Logiška, aušinasi). Taip, kad gal ta legenda ne tokia ir legenda. 🙂

          Reply
  9. entd

    Tėvas taip pat pasakojo kaip sovietmečiu trąšas barstė lėktuvais: nežinant ir nepranešus atskrisdavo. Tik laimei kolūkis nebuvo pažengęs tiek kad susivoktų jog iš lėktuvo reikia purkšti, o ne berti mineralines trąšas, granulėmis taip lengvai neapsinuodysi. Nelamei tėvas gyveno erdviame vienkiemyje, kurio prieškario ūkiniai pastatai per gerai ir tvirtai įrengti, kad apsimokėtų nugriauti ir perkelti į gyvenviete, tai pilotai net nesirūpindavo dėl vienos sodybos pridaryti trašų barstymo liuko, varydavo kiaurai. Negana to, tų trašų kokybė buvo savotiška, tai kai jos sulipdavo į gniutulus ir kolūkiečiams buvo per daug darbo juos skaldyti, tai kukurūznikas tapdavo visai neblogas miniatiūrinis bombonešis. Išgirdus lėktuvo garsą pasakojo kaip pirma bėgdavo uždaryti šulinių, paskui po pastoge. Praskridus įprastai reikdavo šluoti kiemą ir jei nepasisekdavo taisyti ūkinio pastato šiferinį stogą.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, labai paplitę tie lėktuvai buvo. Tiesa, trąšų barstymo efektyvumas iš jų, kaip paskui aiškėjo, tesudarė vos kelis-kelioliką procentų nuo normalaus barstymo: ir kraštutinai netolygiai, ir ne ten, kur reikia. Kam to reikėjo -- išvis sunku suprast.

      Reply
      1. entd

        Kolūkio progresą kokį norėjo pavaizduoti? Net lėktuvai žemės ūkyje naudojami. Neaišku.

        Reply
      2. linuxr

        Užkalnių kaime, Raseinių rajone, taip pat aerodromas buvo. Pasitaikydavo, kad trąšų gabalai sužalodavo ūkio karves, girdėjau apie užmuštą šunį. Bet mums, vaikams, tas AN-2 buvo baisi egzotika, ir neapsakomai troškom, kad paskraidintų.

        Reply
  10. Edgaras

    Bet is kur pas siolaikinius zaliosis tas neitikietins naivums kad visko kalta“pasaulinie globalizacija,tik pelna trokstantis burzujai,tarptautines korporacijas,kapitalistinie rinka“ ir tt ir tt.Paroditu jie nors viena leftistini rezima kuris leistu jiems bent kiek kviepoti ir nors ciut ciut pasireiksti,ne vistiek“no kaitalizm“ir nors tu jiems kola ant galvos tasyk.

    Reply
  11. Carbon

    Atvaziavo proverka is Vilniaus i kolchoza ir prisikniso, kad mech. dirbtuviu grindys storai primintos zemiu sumisusiu su tepalais. Netvarka! Reikia skubiai sutvarkyt! Laukininkystes grandis gavo kastuvus ir keleta dienu grande ta bruda nuo betoniniu grindu, krove i sunkvezimius, kurie visa tai veze ir verte i aplinkinius miskelius. Tuo paciu ir kuro sandeli iskuope -- ~5kubus atidirbtu tepalu ispyle zvyro karjere ir uzkase.
    Kai po savaites proverka sugrizo, buvo visi labai patenkinti esama tvarka…
    Kaimynas amoniakiniu kultivatoriumi laukus pora metu pakultivavo -- skrandis liko kiauras kaip retis.

    Reply
  12. Kęstie

    Na šiemet Lenkai su Švedais tyrė cheminio ginklo laidojimo vietas tai kalbėjau sakė, bent protingai padarė, kad giliai palaidojo, nes ten viskas jau prakiurę, bet kai gilu labai srovės ne taip veikia ir neužsiteršia didesnės teritorijos. O Baltijos jūroje, kaip žinia, didesniuose gyliuose anoksinės sąlygos tai ir taip gyvasties neskaitant bakterijų ir nėra.
    Dar turbūt vertėtų paminėti, kad tais gūdžiais laikais nebūdavo kažkas ypatingo naftuotą laivo triumą išplauti ir išleisti į jūrą, ar paskandinti nusenusį laivą su puspilniais bakais.
    O tas nežabotas dirvų tręšimas labai sėkmingai prisidėjo prie daugelio Lietuvos ežerų senėjimo (ežerai akyse užakdavo), dėl perteklinio maistmedžiagių kiekio, o ką jau kalbėti apie K. marias, kur sueidavo ir trašos ir visi šūdai ir srutos, nes sovietiniai valymo įrenginiai veikė (jeigu išvis buvo) lygiai taip pat gerai kaip ir jų technika. O kur dar pesticidų laistymas iš lėktyvo, kur nebuvo skirtumo, kas kelyje ar upė, ar ežeriukas ar kartais net kieno vieniša sodyba…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Aha, dėl tų ežerų akimo -- tai jo, kai daug nitratų vandeny, tai ta vandens augmenija dauginasi neįtikėtinai sparčiai. Kai kurie ežerėliai tai tiesiog ant viršaus užaugdavo žolių ir samanų sluoksniu tokiu, kur gali vaikščioti, nors viskas siūbuoja -- laisvai augdavo žolė be jokio dirvožemio.

      O dėl cheminių ginklų -- ten įvairauja tie skaičiavimai. Pagal kitus -- maždaug dabar turėtų kaip tik prasidėti kiaurėjimai. Artimiausia Lietuvai palaidojimo vieta, kiek teko rasti info, buvo berods už 100 kilometrų nuo Liepojos į Pietvakarius.

      BTW, atsimenu, kaip sovietmečio pabaigoje kažkur Latvijoje buvo toks įdomus incidentas, su krūva apdegintų žmonių -- sovietai mėtė fosforines bombas į jūrą, tos skendo vandeny, o po kiek laiko gabalus baltojo fosforo išmetė. O anas savo išvaizda primenantis gintaro gabalus buvo, tai visokie žmonės rinko, fosforas įšildavo nuo žmogaus kūno šilumos ir užsidegdavo.

      Reply
      1. entd

        Tai tie fosforo gabalai buvo visai čia neseniai 5-6 metus atgal ne kokiu sovietmečiu. Ir Latvijoje nusidegino ne kas kiti kaip lietuviai (nors buvo ir kitų įvykių Latvijoje), gerai pamenu tą įvykį, kaip tik tuo metu atostogavau prie jūros viename mažame miestelyje Latvijoje kur dauguma lietuvių (jis ir yra į pietvakarius nuo Liepojos netoli sienos). Vienas iš poilsiautojų tiesiog smėlyje pamatė šį daiktą ir nusprendė pasiimti ir gana stipriai ranką nusidegino. Tai tada visi išdalino perspėjimus, kad su į gintarus panašiais daiktais atsargiai elgtis.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponas, tamsta pasakojate visai kitą jau istoriją, kuri dar pasikartojo. Ta, ką aš pasakoju -- tai 1989 metai. Ir tamsta darote labai didelę klaidą -- esą tokios istorijos labai unikalios.

          O kad kartojasi -- tai tiesiog dėl to, kad daug to brudo primėtydavo, tai ir dabar dar matyt jūra išplauna.

          Reply
  13. Niercas

    Šiaip tokie dalykai Rusijoj tai ir iki šiol vyksta -- pvz., dėl didelių baudų, mokamų JAV ir Kanadai (dėl Aliaskos ir šiaurės Kanados užteršimo), Norilsko nikelio kombinato kaminai buvo patrumpinti, ir dėl to žymiai padaugėjo visokių susirgimų Norilske ir apylinkėse.

    P.S. O aš lyg viena ausim girdėjau, kad žvirbliai buvo išnykę dėl tetraetilšvino.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Prieš keliasdešimt metų buvo sutartys pasirašytos dėl teršalų sklidimo oru tarp valstybių. Tai šitos kaminus tenai matyt ir patrumpino.

      O dėl žvirblių -- gali būti. Bet šiaip jau daugelis paukščių įvairiems chemikalams yra gerokai jautresni už žmones, tad tikėtina, kad dėl visko tie žvirbliai nyko.

      Reply
  14. skirmantas tumelis

    Tarp kitko, aš pastaraisiais metais važiuodamas pro miškingas/laukingas vietoves vis matau plėšriųjų paukščių (vanagai ar ereliai -- nežinau).

    Tai gan neįprastas vaizdas. Tų paukščių tikrai dabar daugiau.

    Dzūkijoje turime kolektyvinį sodą, tai ten ilgai dar atsimenu apleistą trąšų sandėlį ir trąšų krūvą šalia. Tėvas vis galvojo, kaip susikombinuoti tų trąšų daržo pabarstymui :/

    Ir beje, laistymą po lietaus ar per lietų aš atsimenu irgi. Man buvo gan keista, kad reikėdavo tai daryti. Gal tai susiję su kažkuo kitu -- nežinau.

    Jonavos azote dirbo mano teta ir tetėnas (vėliau mirė nuo vėžio (galvos auglys) -- po darbo Azote jis ten važinėdavo kombinuoti kažko į Sibirą). Tą katastrofą lyg ir atsimenu kaip per rūką.
    Reiks kada prie progos paklausinėti daugiau smulkmenų. Užsimiršo viskas jau visai.

    O uošvienė mano ir komoje yra pabuvojusi nuo kažkokių pesticidų (agronome lyg ir dirbo kolchozų laikais).

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, per tuos 20 metų plėšriųjų paukščių kardinaliai padaugėjo. Ir dėl to, kad jie nuo to paties DDT nežūsta, ir dėl to, kad ir šiaip maisto daugiau gauna.

      Reply
      1. FX

        Labai geras straipsnis, su malonumu skaiciau 🙂

        Mano AA senelis sovietmeciu dirbo dujovezio vairuotoju (bijau nusisneket, bet lygtais LPG veziojo). Tai pas juos irgi budavo planai, kiek duju reikia isveziot. Dzin kad kad tiek ju nereikia, bet pasake kad turi visa cisterna isvezt, reiskia turi izvezt, priesingu atveju gali buti apkaltintas tinginyste, mol sedejai ir nieko nedarei visa diena. Tai pertekliu paprastai toliau nuo zmoniu kur nors laukuose tiesiog isleisdavo. Kaip supratau is jo pasakojimu, taip daryti tekdavo gana daznai.
        Viena karta su naparniku eilini karta vaziavo pertekliaus nuleidinet i kazkokio kolukio laukus. Na ir ten buvo griovys, kuri sekmingai iveike per ten buvusi medini tiltuka.
        Kagi, isleido dujas i ta griovi-kanala. Tada naparnikas sako „O davai padegam, paziuresim kaip sprogs“. Senelis apsizvalge, zmoniu aplinkui nera, sausuoliu galinciu uzsidegti nera, dujovezis saugiu atstumu „Nu davai“, ir mete is toliau kancara i tada griovi. Sake graziai sprogo, tik kad va ir ta medini tiltuka istaske. Taip ir strigo tuose laukuose geram pusdieniui kol prisisauke kolukiecius ir kazkaip is ten issikrapste. Niekas del to labai nepyko, kas puikiai parodo to meto poziuri i darbu sauga ir apskritai nesvietiska resursu svaistyma.

        Vienos mano darbovietes direktorius pasakojo, kaip armijoj murzinas uniformas benzine skalbdavo, na kad paciam maziau trint reiktu, o ir tepalus gerai isvalo. Prisileidi puskibiri benzino, praskalauji, ir ispili kur nors patvori. O vienas gudrutis sugalvojo i krosni pilstelt, na smalsu zmogui buvo kas nutiks. Apdege kvailelis.
        Dar atrakcija budavo pries radiolokacine antena laikyti tas pailgas dienos sviesos lempas (T5 berods vadinasi) kurios be elektros imdavo sviesti. Argi ne smagu? Nekurie gudruciai isigudrindavo ant tu „bliudu“ ir nusnausti, tiesa kaip jiems tai baigesi jis nezino, bet galima numanyt, kad koks veziukas turejo anksciau ar veliau isimesti.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Dėl radijo lokatorių -- jei bliūduose snausdavo, tai antena priimanti, kur signalo kaip ir nėra. Nes šiaip tai pas kariškus radarus galia yra pakankamai didelė, kad iškeptų žmogų kaip mikrobangėje.

          Dėl lempų -- vat jei tos dienos šviesos lempos ima šviesti prieš radarą, tai vat tas ir reiškia, kad iškeptų žmogų gyvai. Nes normaliai tai panašius bandymus su neoninkėmis lemputėmis darydavo, tos vat nuo silpnų srovių švytėt ima.

          Bet jo, kariuomenėje, kai pakapstai po saugos reikalus, tai maža nepasirodo. Ten žmonės išvis ne už žmones būdavo, o tiesiog šiaip mėsa, kurią galima kur nors suvaryti, kaip darbinius gyvulius.

          Reply
    2. Vytax

      Per paskutinius dešimtmečius laukuose prisiveisė pelių, kurmių ir visokių kitokių graužikų. Kurie kaip manau ir buvo išnykę dėl tiesioginio pesticidų poveikio. O kai atsirado graužikų, tai atsirado ir aibė plėšrūnų. Čia galima paminėti ir tuos pačius vanagus ar suopius, labai padaugėjo gandrų, o lapių medžiotojai tiesiog nespėja šaudyti. Dabar jau netgi yra kita problema. Plėšrūnų prisiveisė tiek, kad dėl jų labai sparčiai nyksta zuikiai ir kurapkos.

      O minėti žvirbliai nėra laukų paukščiai. Jie laikosi arti žmogaus. Spėju, kad jie miestuose buvo išnykę dėl oro taršos. Ypač dėl švino, nes jie pakelėse dažniausiai kuičiasi.

      Reply
  15. BEbras

    Na kaip sakant viss civilizacijos progresas atneshe zhalos dauk kur. Jus galvojate amerikoj tokiu dalyku nebuvo. Buvo ir ten. Ir dabar kiek mirusiu miestu yra ir niekas net nezino kur kas randasi. Ir jus galvojate kad ten labai viska savo laiku utilizavo. Arba isveze i labai neissivysciusias valstybes ypac afrikoj. Ten ir dabar egzgumuoja kunus kurie palaidoti pries 20 metu ir kunai atrodo kaip neseniai mires

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      O, matau, kad ir daugiau ateina tokių, kurie nesugeba perskaityti kas parašyta ir pasakoja, kaip ir kitur buvo ne geriau.

      Tai čia jums ne vieta. Skaityti nemokančių dalbajobų man čionai nereikia.

      Reply
  16. A. S.

    Tu gal knygą parašyk? Tikrai nusipirkčiau. Atsibosta, kad daugumos žmonių nuomone istorija -- tai karai, perversmai ir politika. Gimiau 1989 gegužį, Jonavoje(!!!). Niekada man nebuvo pasakota, kas ten dėjosi maziau nei prieš du menesius. Atrodo paklausinėčiau tevų, senelių -- bet tiesa ta, kad kiekvieną kartą išgirstu, kad „prie ruso geriau buvo“. Kas šiek tiek šokiruoja, turint omeny, kad pusė mano šeimos arba išžudyti, arba Sibiran ištremti (tame tarpe ir tie, kurie sako kad prie ruso geriau buvo), arba visiškai morališkai sužlugdyti buvo. Liūdna ir apgailėtina. Gal dėl to ir kliedi žmonės. Nes morališkai suluošinti. Atrodo, kad nepagydomai.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, kažkuriame etape būna, kad žmones palaužia. Jie pasiduoda viskam ir paklūsta, o paskui, jei gauna laisvę, jaučiasi nelaimingi, nes nėra kas juos valdytų ir nurodinėtų. Tenka pačiam galvoti, pačiam rūpintis -- sunku.

      Reply
  17. zzz

    Jiems „prie ruso buvo geriau“, nes tada prabėgo geriausi jų laikai (jaunystė). Po to paseno, išėjo į pensiją, pinigų nėra, sveikatos nėra tai ir belieka keiksnot dabartinę valdžią ir prisimint ale geresnius laikus.

    Man tik įdomu kur surast tų asilagalvių kurie peza apie tai, koks natūralus buvo tais laikais maistas. Dar neteko tokių užtikt;

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Vat kažkur aukščiau komentaruose toksai tamstai nematytas asilagalvis jau pasakojo, kad sovietinis maistas labai geras buvo. Tik aš jį pasiunčiau išsyk, tai matyt neteks tamstai pabendrauti.

      Reply
  18. jurgis

    Tuo metu visu pajegumu veikė fabrikai, o valymo įrenginiai buvo retenybė… Asbestą naudojo ir spec. drabužiams, ir stogų šiferiui, ir vamzdžių ar sienų plokštėms. Miltelius DDT (stiprų kancerogeniką) pildavo ant kopūstų, kad vikšrai neėstų, ar net tiesiai vaikams į lovas („nuo utelių).

    Reply
    1. Niercas

      Asbesto pavyzdys manau netinka, nes tada nežinojo apie jo kenksmingumą. Ar žinojo?

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Žinojo pakankamai seniai. Tik vėlgi visiems nusispjaut buvo, tad ilgą laiką ir žinodami visur naudojo. Kita vertus, asbestas visgi prie mažesnių bėdų, nors ir visur jo nenormaliai dideli kiekiai buvo naudojami.

        Reply
      2. status

        Santechnikai zinojo, kai kolegos apsirgdavo rusiuose dirbdave prie vamzdziu (apsiltinimo medziaga su asbestu)…Pasakojo, kad jauni buve bendramatininkai ismiro, bent toki isvedziojima girdejes.

        Paskaites straipsni prisiminiau daug savoku is vaikystes. Viena is ju rugstus lietus. Mama greit varydavo namo is kiemo, jei lyt pradedavo… 🙂

        Kitas momentas su zuvimis upeliuose. Jau dziaugiesi, kad upetaki pagauni Lomenoje, tai visa vandens fauna pilvais i virsu plaukia. Mociute pyksta, parazitais kolukiecius isvadina, kad koki bruda paleido vel…kita sezona dar nieko nebus, nepamenu gal 5 metu pakakdavo uzsiveist.

        Reply
  19. Saulius

    Siaip jau del zvirbliu, tai Kaune (bent slabodkej aka Vilijampolej) jie buriais lakstydavo, o isnyko mazdaug nuo 86m. , spekit nuo ko…

    Reply
      1. Saulius

        Na tai kas gali buti labiau slapta ir suvyniota i vata jei ne visiskai nekaltas, beveik mazytis ir turejes buti nereiksmingas dulkiu debeselis uzgimes Pripeteje ir tris dienas sleptas net nuo savu. Nors uzsieniuose registruotas po pusantros paros. Pamanykit tik, na truputi sviesiau nakti, na ir kas… 😀

        Reply
            1. Rokiškis Post author

              Žvirbliai miestuose gerokai seniau jau buvo beveik išnykę, reti paukštukai. Kai kur fragmentiškai jų galėjo būti likę, kur mažiau visokio smogo užpučia ar pan..

              Tokios užsilikusios žvirblių populiacijos dingimas galėjo būti visiškai elementarus -- pvz., atidarė gatvę netoliese ar katilinę kokią naują, parėjo teršalai -- ir paskutiniai dingo.

              Reply
              1. eiyou

                kokioj 3-4 klasėj žvirblius Kaune balkone gaudydavom čia buvo 83-84 metai. Dėžutė, pagaliukas ir virvutė. O po 89 žvirblių pastebimai sumažėjo. Veiksmas buvo Dainavos mikrorajone.

                Reply
  20. spydas

    Tada buvo teisingos radijos, televizijos bei laikraščiai, kurie žmogui pranešdavo kaip jis nuostabiai gyvena ir kad su kasdiena vis nuostabiau. Ir žmogus žinodavo. O daba kas bepranešama žmogui? Ir nitratai berods tik kartu su Sąjūdžiu atsirado, iki tol jų kaip ir nebuvo. O šiaip naudingas būtų žmogaus gerbūvio įstatymas -- išgirsti sakant, kad prie ruso buvo geriau -- atvažiuoja mašinėlė, sukrauna manatkes -- ir išverčia anapus rubežiaus pavežę -- ten, kur žmogui geriau. Mums negaila. Gaila, kad laiko mašinos dar nėr, būtų galima irgi žmonėms gyvenimus pagerint -- na, pas Josifą, bujok, negaila.

    Reply
  21. Stefanija

    acha, kaip baisu… jum kad tik ant Russijos pavarit

    paziurekitia, kaip kubilius Lietva isvoge

    Reply
  22. MariukasM

    Tas įprotis versti visas atliekas miškuose ar prie ežerų niekur nedingo ir dabar. Užtenka ant dviračio pasivažinėti po Vilniaus apylinkes. Net orientuotis paga šiukšlių kiekį galima. Jei pradeda daugėti, tai artėji prie kokio kaimelio ar sodų masyvo. Matyt reikia, kad bent dvi kartos išmirtų, kad ši tradicija išnyktų.

    Reply
  23. asta

    pastaba dėl termino: tai kas rusiškai vadinama „sibirskaja jazva“ yra ne opos, o juodligė.

    Reply
  24. linuxr

    Patyriau dukart malonumą. Skaitydamas straipsnį, o paskui skaitydamas komentarus. Antrinu A.S. Knyga apie deržavos ekologiją tikrai atsidurtų ant mano naktinio stalelio.

    Reply
    1. Marius

      Mano kaimas -- Stigliškiai, Viešvilė, Mociškiai, Vėžininkai, Smalininkai. Ten miškuose 1984-1988 būdavo tvoros, bet pralysdavome, koks tai karinis objektas buvo. Tai ką atsimenu, kad miške batus semdavo smirdantis skystis, kuras kažkoks. Žmonės net medžio gegnes mirkydavo jame, kad nepūtų. A to nikrolas ar kitas š, bet būdavo kraupus vaizdas.

      Reply
          1. As

            Būtent. Garsiojoje raketų bazėje (kur dabar ekskursijas organizuoja) jau po nepriklausomybės buvo likusios tuščios metalinės cisternos nuo raketinio kuro, tai vietiniams, kurie jas norėjo supjaustyti ir parduoti metalą, gerai nesibaigė…

            Reply
      1. prowler

        Vidutinio nuotolio raketu baze,jos buvo varomos skystu kuru.Bazeje buvo 4 raketos,jos angaruose buvo laikomos sausos,kuras buvo saugomas 6 cisternuose,bet as labai abejoju ar ten buvo raketinis kuras,nes jis labai toksiskas ir degus.Gal ten kazkokie tepalai buvo ispilti?

        Reply
  25. Tomas

    Rokiški, nepaminėjai apie tokius brūdinus reikalus kaip naftos bazės. Toj pačioj krasnūchoj, kur dabar yra nutiestas aplinkelis prie Gerosios vilties žiedo, buvo ta brūdina naftos bazė.
    Reikalas tas, kad ten atvežtas kuras (dyzelinas/benzinas) su visais švino ir kitais kenksmingais priedais budavo tiesiog išpilamas ant žemės! Nes neišpilstytas kuras iš vagonų buvo „ekonomiškai“ nenaudingas, mat traukinio prastovos brangiau kainuodavo.

    Reikalas, kad visas tas brudas ir liko žemėje. Tiesiant aplinkelį, reikejo visus teršalus utilizuot. Teko imti grunto mėginius, tai praėjus kelioms dešimtims metų, paviršiuj kvapo nebuvo, bet kai traktorium kaušu prakasė žemę, tai maža nepasirodė.. Dvokė naftos produktais kelių metrų atstumu.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Aš labai labai daug ko nepaminėjau, nes neįmanoma tiesiog visko suminėt. Tam čia ir yra komentarai 🙂

      O dėl traukinio prastovų -- tas labai įdomu, transporto kaštų skaičiavimas, užmirštant produkto vertes.

      O kad kelis dešimtmečius išliko -- tai spėju, kad ir po kelių šimtmečių dar aptikdinės žmonės teršalų balas vietomis.

      Reply
      1. Paulius

        Tai Kaune, prie gelezinkelio tilto Sanciuose buvo pabegiu mirkymo gamykla. Jau 15 metu gal nera jos, o gal ir visi 20. Bet tenai sunkias saltinelis Nemuno pakrantej, naftos produktu spalvos ir kvapo. As visada tikiuosi, kad kazkada turetu pasibaigt, bet nesibaigia niekaip. Idomu, kokie klodai to gerio po zeme like…

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Oj, pabėgiai -- tai ne nafta, o kreozotas, jis iš akmens anglies gaminamas būdavo. Ten krūvos visokių toksinių medžiagų, labai daug fenolių, kažkiek chlorfenolių, belenkiek įvairiarūšių kancarogenų.

          Kažkada medines konstrukcijas impregnuodavo pastatams tuo daiktu, tai paskui ištisom šeimom visokiais susirgimais kamuodavosi -- vien nuo tų garų ilgainiui kildavo chroniški nervų sistemos pažeidimai, inkstų pažeidimai, dermatitai, vėžiukai, etc..

          Vėliau, kai susiprato, kad pernelyg nuodingas, tai namų statyboje naudoti kreozotą nustojo, bet atsirasdavo gudruolių, kurie senesnius, o kartais ir šviežiai impregnuotus pabėgius parsitempdavo ir irgi sau namus statydavosi iš jų. Rezultatas -- tas pats, tik kai kreozoto dar daugiau, tai viskas žymiai greičiau ir smarkiau.

          Žodžiu, tai daugybę kartų blogiau už naftą. Prie to šaltinėlio geriau nelįskit ir nesilieskit prie tų medžiagų, o tai būna, kad nuo pavienio kreozoto patekimo ant odos išsivysto odos pažeidimai.

          Reply
    2. kryzius

      O ar tiesdami aplinkeli sita uztersta zeme iskaset ir isvezet utilizuoti ? Ar visgi ir siais laikais niekas nepasikeite ir neturim del ko dziugauti ?

      Reply
      1. Tomas

        Tai sutvarke! Buvo konkursas naftos produktų utilizavimui.
        Išvežė iš tos vietos apie 200 000 kubų grunto (dėl kiekio galiu klysti).
        Naftos produktai buvo utilizuoti mikroorganizmų pagalba. Visgi turim biotechnologijas Lietuvoje.

        Tai va, tas objektas sutvarkytas.

        O kiek viso gerio yra loftuose… 😀

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Oj, su kai kuriais loftais, tai ką aš žinau -- keliasi žmonės gyvent, nors tik spėlioti kartais galima, kas ten per chemikalijos ir kokiais kiekiais galėjo būt kur nors papiltos.

          Reply
    3. prowler

      Ta baze pries keleta metu buvo valoma,berods keliasdesimt tonu buvo issiurbta is dirvozemio,bet reiketu pasidometi konkreciau.

      Reply
  26. Vytax

    Kai mažas buvau tekdavo vaikščioti po sodus, kurių pas mus buvo ne vienas tūkst. ha. Tai čia būdavo iškasti „prūdai“, kurie per žiemą pribėgdavo vandens. Tada pavasarį į juos būdavo pripilama pesticidų, ir visą vasarą traktoriai prie jų važiuodavo, prisipumpuodavo pilnus purkštuvus to geltono vandens ir purkšdavo sodus. Naudojami būdavo kiek mačiau, daugiausia kožkokie geltoni milteliai. O kad šie milteliai geriasi į gruntą, kad jie po lietaus upeliais iš prūdų teka į kitus vandens telkinius niekam nerūpėjo.
    Dar dar anksčiau purkšdavo ir trešdavo iš kukurūznikų. Tai ten dar liūdniau būdavo.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Geltoni milteliai? Tai kiba DDT? Nes fosforganika, kiek atsimenu, tirpalais būdavo tik, sausame pavidale neidavo. Nors bendrai galėjo būti ir ne DDT, o kas nors iš vėlesnių chloro pesticidų, irgi į DDT panašių efektais.

      Reply
      1. Vytax

        Čia buvo apie apie 85-89 metus. Tai DDT jau abejoju ar buvo. DDT kiek pasakojo purškė kukurūznikai, kuriuos prisiminti aš buvau dar per mažas.

        Ir dar tie pesticidai buvo fasuojami tokiose apvaliose tabletės formos dėžėse pagamintose iš medžio ir kartono. Dar pas kai kuriuos senukus vėliau tas dėžutes matydavau. Laikydavo jie ten sudėję kokias daržoves. 😀

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Oficialiai DDT tada jau nebuvo, o realiai vis dar buvo gaminamas didžiuliais kiekiais. O dėl daržovių dėžėse nuo nuodų -- aišku, iliustratyvu tai 🙂

          Reply
  27. Viešpats

    Švelniai tą kuro pylimo į dirvą tema palietėte, nors išties, dėl masiškumo, tai buvo ko gero vienas destruktyviausių okupacinės valdžios gamtos niokojimo būdų Lietuvoje.
    Buvo gi toks tūpas matavimo būdas – kad transportas atliko darbą – t.y. nuvažiavo visą maršrutą, buvo patvirtinama pagal kuro lygį sunkvežimio bake. Viskas skaičiavosi dar prie Stalino rengtomis normomis, į kurias buvo įskaičiuoti vogimo koeficientai. Dėl to gaudavosi taip, kad fura normaliai pravažiuodavo maršrutą, bet kuro normos neišnaudodavo, nes ši buvo dvigubai, o kartais – trigubai didesnė nei realus suvartojimas.
    Dėl to, ant kiekvieno sovietinio sunkvežimio visada kabėdavo kibiras. Tam, kad grįžtant į bazę, kuras būtų tiesiog išlaistomas kokiame miškelyje.
    Visi apie tai puikiai žinojo ir visiems buvo giliai dzin. Svarbu – normas padaryti.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Čia vat kaip su kuo tai veikė -- benziną išvogdavo ir parduodavo, jei tik tinkamas oktaninis skaičius būdavo. O jei netinkamas -- tai bazės neretai gaudavo tetraetilšvino, kurį darbuotojai sunaudodavo savo reikmėms arba irgi parduodavo į šalį.

      Reply
      1. Viešpats

        Vogė tai tik su aukštesniu oktaniniu skaičium (90-92, kartais -- 80), nes jį buvo galima naudoti civiliniam transporte. 76-tas ir žemesnis tiko nebent klasikiniams sovietiniams trantams (gaz 20, 21, moskvich 4xx ir t.t.). Na dar būdavo auksarankiai žigulius modifikuodavo po galvutėm grūdant papildomas tarpines, kad kompresija sumažėtų. Bet tokio transporto buvo mažai, nes
        Sunkvežimiai tipiškai važiuodavo ant 76-to, kurio niekam nereikėjo ir dyzelio, kuris civiliniam transporte dar neaktualesnis. Šiuos kurus naudodavo nebent pašildymo tikslais, bet ir tai ta rinka buvo gerokai persisotinus ir didelio pinigo ten nepadarysi. Dėl to neretai tiesiog išpildavo, nes mažiau rūpesčių.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Tamsta painiojatės tuose oktaniniuose skaičiuose, nors tai ir nėra labai svarbu. Visiems 76 tiko, tik sunkvežimių dalis dirbo ant žemesnio oktaninio skaičiaus -- berods ant kažkokių 56, 60, 70. Kaip ir senesnės lengvosios mašinos kai kurios -- kremlinai, pobiedos ir 21 volgos.

          Dyzelinis kuras buvo labai menkai naudojamas, man rodos tik KAMAZ, o visokie ZIL ir GAZ ant benzino ėjo.

          Reply
          1. Viešpats

            76-tas civiliniam transportui beveik netiko. Taip – į senus triperius galima buvo tokį kurą pilti, bet jų buvo nedaug. Kažkiek masiškesnė sovietinė automobilizacija prasidėjo nuo kapeikos – 60-tųjų pradžioje. Su pirmukais atėjo ir A-92 benzinas, nes fiatas sutiko pagaminti socialistiniam skurdui tinkamą variklį, bet su sąlyga, kad bus varomas 92-u. Kad aprūpinti visas respublikas šiuo benzinu buvo užsukta milžiniška gamyba, o kad ją pateisinti, visi po kapeikos pasirodę automobiliai važiavo tik A-92.
            Paklausa 76-tam ir žemesnio oktaninio skaičiaus benzinui buvo n+1 kartų mažesnė nei pasiūla. Dar pridėkim tai, kad į dieną reikėdavo pradanginti 50-100 l kuro. Per mėnesį čia susirenka tonos degalų kurios tikrai prišauks organų dėmesį. Dėl to per daug nesiterliojant viskas buvo pilamą į dirvožemį.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Ponas, aš tamstai dar kartą sakau, kad tamsta tuose skaičiuose painiojatės. Aš irgi painiojuosi, nes tų skaičių skirtingų daug buvo (plius dar AI ir A -- pastarasis turėjo tikrą skaičių, o AI -- maždaug ant 10 mažesnį, nei parašyta), bet bent jau dešimtis tai atsimenu.

              Ir nereikia čia jokių mitų apie italus, gaminančius mašinas tik A-92 benzinui, nes ten tik prakladkę įdėt ir skaičiaus jau reikia mažesnio. Ir kai kurie tą ir pasidarydavo patys, o tada važinėdavo ant kažkokio A-66 ar tai panašaus, kurį pirkdavo po kokias 10 kapeikų.

              O važinėdavo žiguliai šiaip tai ant A-76, o iš bėdos net ir ant A-72. Tik paskui jau ėmė rodytis koks tai AI-80. O toks kaip AI-92 (kas realiai atitiko maždaug A-80) -- tai čia visai jau pati sovietmečio pabaiga, kai pradėjo žmonės vežtis mašinas iš užsienio.

              Reply
              1. Viešpats

                A ir АИ buvo kuro denominacijos, kurios reiškė Автомобильный ir Автомобильный Исследованый. Vat būtent A galėjo būti kad ir 10-čia oktaninių punktų žemesnis, nei parašyta ant kolonėlės, nes jo niekas netikrino. Tiesiog benzinas praėjo procesą X, vadinasi turi oktaninį skaičių Y ir viskas. АИ buvo krūtesnis, nes po gamybos buvo tikrinamas oktaninis skaičius. O šiaip A 92 ar АИ 92 ar E 92 reiškia vieną ir tą patį – automobilinis kuras, kurio oktaninis skaičius – 92.
                Nemodifikuoti žiguliai niekuomet nevažinėdavo 76-tu. Klauskite bet kurio juos pažįstančio automobilisto – patvirtins. Tuose varikliuose mažiausias oktaninis galėjo būti regis 90. Jei žemesnis, tai kuras detonuodavo ir motoras neilgai trukus užkaldavo.

                Reply
                1. Rokiškis Post author

                  Man rodos, žinau, per kur nesusikalbam. AI reiškė ne geresnį, o A -- ne blogesnį ar netikrinamą benziną, o skirtingais metodais matuojamą oktaninį skaičių. Ir pavadinimai tų santrumpų čia viską painioja.

                  AI -- tai skaičius, atitinkantis greičiau teorinį degimą (nuo to ir „isledovatelskij“, beje, o ne „isledovanij“). A -- oktaninis skaičius su bandomuoju varikliu, esant apkrovai, kažkas artimesnio dabar įprastai klasifikacijai.

                  Praktikoje AI-93 atitiko maždaug kažką tarp A-80 ir A-85.

                  O žiguliai irgi ėjo skirtingi -- pas ankstyvuosius buvo griovelis ant stūmoklio, dėl kurio kiek didėjo tūris galutiniame slėgimo taške, atitinkamai suslėgimas būdavo mažesnis -- darė tą, kiek suprantu, atsižvelgdami į tai, kad kažkada ateity oktaninis skaičius didės.

                  Būtent tokie ir buvo pirmukai (BTW, Lietuvoje jų niekas nevadindavo kapeikomis, čia grynai rusiškas ir vėlyvųjų laikų žargonizmas) -- važinėdavo ant A-76 be problemų, o šiaip tai ir su A-72 buvo galima varinėti jais.

                  Jau vėliau, berods ant trečiukų ar tai ketvirtukų pasirodė aukštesnis slėgimas, ten pereita ant A-80, o paskui ir ant A-85 (pastarasis pagal tą rusišką klasifikaciją buvo kažkas tarpinio tarp AI-93 ir AI-98).

                  Kai variklis būdavo skaičiuotas A-80 ar ten A-85 benzinui (maždaug kaip AI-92), tai su A-76 dirbdavo, bet prastai (dėl to kartais perpus maišydavo tuos benzinus), o vat jau A-72 tai jau tikrai tada netikdavo.

                  Šitus žigulius vieni keikdavo, kad benzinas brangus ir retas (sunkiai gaunamas), o kiti užtat džiaugdavosi, kad galios daugiau iš to pat darbinio tūrio.

                  Šiaip tai tų benzino modifikacijų buvo visa krūva, o dar ir tarpines uždėdavo kai kurie, prisitaikydami savo žigulius net ir kokiam nors A-60.

                  BTW, kai kurie iš Vakarų parsivarydavo mašinas, kur tipo važiuojančios ant kokio vakarietiško 92, susipildavo rusiško AI-92 ir uždaužydavo variklius -- lygiai dėl to paties nesigaudymo tuose skaičiuose.

                  Reply
              2. burzgeriz

                bendros situacijos kam koks kuras tikdavo nežinau, bet žinau, kad mūsų „pirmukas“ (1972 m. gamybos) buvo modifikuotas būtent su tikslu naudoti 76ą benzą.

                Reply
    2. As

      Man irgi teko girdėti tokių pasakojimų, kad kolūkyje iš sunkvežimių kurą pildavo tiesiai į melioracijos griovį, jei pakankamai nesunauodavo.

      Ir šiaip, kiek girdėjau pasakojimų resursų naudojimas įdomus būdavo. Užkasinėdavo tuos pačius metalus, nes normas išnaudoti reikdavo, o nesugebėdavo. O po to darydavo parodinį antrinių žaliavų rinkimą, per kurį žmonės tysdavo iš namų visokius gelžgalius atseit perdirbimui, o po to ir tuos kur pakasdavo arba palikdavo krūvoje rūdyti.

      Reply
  28. gied

    Dar buvo sėkmingai visur barstoma žmogui nekenkiančių DDT. Iš lėktuvų. Net ant žmonių, nesvarbu kaip -- gi masiškai kenkėjus reikėjo naikinti.
    O apie upių švarą: Kaune gražiai nuleisdavo dažų liekanas į Nemuną Dailės kombinatas. Taip pat visos nuotekos keliaudavo ten pat. Taigi upėse maudytis tikrai nebuvo saugu net gana toli už didesnių miestų.
    O kalbant apie smogą, reikia nepamiršti, kad daug kur buvo šildoma anglimi ir mazutu, ypač miestuose, rajonuose kur nebuvo centrinio. Jei pečiai prasti -- smogas ir taip susidaro. Čia nevien gamyklos.

    Reply
      1. Šančiai

        Teko sudalyvauti perimant vieną katilinę. Po velėna matėsi plokštės gelžbetoninės, o po jomis atrodė tuščia. Bet prigulus ant žemės pasimatė mazuto klodai. Kiek ten metų buvo pilama, niekas neatsakė. Kaip ir kas turės jį ištraukti, irgi nebuvo aišku…
        Nors pagalvojus -- darbe tekdavo guosti klientus, kurie nusiperka kažką seno: fermos liekanas, svirną, dirbtuves. Atidaro kokią duobę, o jergutėliau, ten šimtai tonų kažkokios trūčyznos. Pesticidai, trąšos, dar kažkas. Kas atsakingas už išvalymą? Savininkas. Nesvarbu, kad jis tik valanda kaip savininkas, aplinkosauga tuoj gauna signalą, kad „anas sklypas“ jau ne valstybinis, galima eiti bausti. Ir ateina su blonknotu…
        Iš vaikystės pamenu, kad močiutė neleisdavo Nemune maudytis. Sako užterštas. Janonio fabrikas pildavo. Ir kažkaip sužinodavo kad būtent „tą dieną“ ypatingai negalima, ir eidavo su mumis į pliažą, kad neleisti į vandenį. Tik pažaliavusiose Kauno mariose ir Lampėdžiuose leisdavo -- sako švarus buvo, nesvarbu kad šiukšlinas 😀

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          O, čia tas Juliaus Janonio popieriaus fabrikas? Jie chlorkę pildavo, padlos. Popieriaus gamyba tais laikais buvo įspūdingai tarši.

          Reply
          1. Šančiai

            aha, tas pats 🙂 Pasirodo jie po fabriku turėjo didžiausias saugyklas. Gal ten ir turėdavo saugoti tai, kol neišvalo?
            Kažkodėl prieš akis iškilo krokodilas Gena, kai su savo užpakaliu užkimšo fabriko vamzdį. Tai žinojo rupūžės ir tais laikais, kad taip daryti negalima…

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Kad nelabai įmanoma ten tiek saugoti -- popierius chlorke balinamas, pasku vandeniu praplaunamas būdavo, viskas ištirpdavo vandeny, nuotekų kiekiai didžiuliai, tad saugoti nelabai ir lieka kur.

              Reply
  29. Kroitus

    Kai mažas buvau, tekdavo kolūkyje eit į talką bulvių sodint tėvams padėt. Prisiminus, kad šalia bulvių maišų, šalia būdavo tokio pat dydžio salietros maišas, kurį privaloma buvo bert(vaikui atrodė kažkas įdomaus -- granulės keistos), paskui kaip purkšdavo nuo kenkėjų… Po to kalbos apie tai, koks sovietinis maistas buvo ekologiškas ir švarus, darosi mažiausiai juokingos.
    Dabar kaime dėl savęs žmonės irgi naudoja trąšas. Bet tikrai ne tokiais kiekiais. O ir vienas pagrindinių nitratų šaltinių -- mėšlas…

    Reply
  30. Kikimora

    Kuro pilstymai ant žemės priminė vieną matyta sovietinę karikatūrą apie Ameriką — du „biznesmenai“ stovi ant nafta užterštos jūros kranto (horizonte skęsta tanklaivis) ir vienas kitam sako — „Mums trūksta kuro? Taigi mes maudomės naftoje…“

    Dabar manau, kad tas karikatūristas buvo tiesiog gudrus 🙂

    Reply
  31. Kikimora

    Ai, ir dar prisiminiau — viena muzikos mokytoja iš Naujosios Akmenės teigė, kad to miesto vaikinų balsai yra žemesni nei visoje Lietuvoje, nes balso stygos paveiktos cemento dulkių…

    Reply
  32. Bla bla

    Ponas Rokiskis, daug idomiu faktu ir tiesos pasakyta, taciau izeidineti visus kas masto kitaip ar nezino tam tikru faktu -- jusu silpnoprotiskumo pozymis. Kokia informacija nebepateiktumete -- pats esate toks, kaip vadinat kitus.

    Reply
  33. Bronius

    Tuo metu, kai driokstelėjo „Azotas“, gyvenau Jonavoje, buvau dvylikmetis. Puikiai atsimenu tą dieną, nes sirgau ir sėdėjau namuose. Apie katstrofą sužinojau tik vakare, kai motina grįžo iš darbo. Oras atsidavė šlapimu. Nors vyresni žmonės pasakodavo,kad ir anksčiau taip pasmirsdavo. Tik mažai kas žinodavo, kas vyksta tame fabrike. Kaip vėliau sužinojau, tądien mokytojai vaikų iš mokyklos neišleido. Laukė, kol juos pasiims tėvai. Evakuacija vis dėlto vyko. Neskaitant tų, kurie išlėkė su savo mašinomis arba dieną, dvyliktą nakties iš miesto pajudėjo autobusai. Laimei, tuo metu nutarėme dar palūkėti namuose, nes autobusai nuvežė bėglius kažkur į laukus ir paliko. Bet jau penktą ryto, kai nuaidėjo sirenos, sprukome ir mes. Šįkart žmones vežė į Kauną (pavasario atostogos pailgėjo ištisa savaite :).

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, teko girdėt, kad už keliolikos kilometrų žmones išvarė ir išlėkė, kai pirmas partijas evakuacijai vežė -- buvo toks autobusų trūkumas, kad nusprendė, jog geriau tegul laukuose pabūna, bet lieka gyvi, o autobusais kuo daugiau reisų reikia padaryti ir kuo daugiau išvežti.

      Tiesiog labai didelė rizika buvo, kad tas amoniakas visas sprogs, o tokiu atveju nušluos viską per kokius 5-10 kilometrų nuo gamyklos.

      O paskui, aišku, taip ir nesugebėjo tų autobusų panaudoti tolimesnei evakuacijai -- ar tai šiaip nesugebėjo, ar tai vairuotojai kažkur dingo.

      Reply
  34. Julius

    Mano teta dirbo „Achemoje“ (toumet, kiek žinau, vadinosi tiesiog „Azotas“), kai įvyko ta avarija. Sakė, buvo kažkodėl tuo metu basa, tai taip ir parbėgo -- nesivargino nė batų apsiauti. O kai ryte visi ėmė sprukti iš Jonavos, tai buvo gražus vaizdas -- milžiniška virtinė žmonių, visas miestas, eina plento kelkraščiu į Kauną.

    Šaip dar viena istorija -- ne ekologija, bet sovietinę dvasią gerai perteikianti -- kaip tokie vaikėzai nusprendė susiveikti signalinių raketų iš Šiaurės Miestelio. Tokie fejerverkai, kurį iššovus, švieselė su parašiutu ore kybo. Prieina prie vartų, pasako sargybiniui kad nori nusipirkti raketų, tas apsidairo įtariai, sako -- nu gerai, ateikit tada ir tada. Sutartu laiku tie paaugliai ateina, kariškis nusiveda juos į bazę, vienoj patalpoj atidaro dėžę, o ten… priešlėktuvinės „Stinger“ ar kažkas panašaus. Tie ėmė veblenti, kad blogai suprato ir reikia visai ne tokių, tai kareiviams buvo tik juoko -- ne biznis kažkokias signalines pardavinėti.

    Greičiausiai galvojo, kad kažkas atsiuntė vaikus, kad pirkdamas ginklus nesukeltų įtarimo.

    O čia tik vienas atvejis, bet gerai iliustruoja tą santvarką. Turbūt ir atominę bombą pasistengęs būtum galėjęs įsigyt „iš po prekystalio“. Tokioj valstybėj kažkokia ten tarša jau tuo labiau bus visiems vienodai.

    Reply
  35. Saulius

    „Kita vertus, net ir po poros dešimtmečių Neris neaišku, kiek išsivalė, tad žuvų iš jos visvien geriau nevalgyt“
    Papildysiu, kad mūsų didžiosios upės atkeliauja iš Baltarusijos, tad nors patys jų taršą sumažinom, visiškai neaišku kas toje respublikoj darosi, ir kiek visokio šūdo jie išleidžia. Juolab kad nesame labai geri kaimynai, tai ir nelabai ką žinom, nelabai ir ekologijoj bendradarbiaujame.
    Dar vienas pastebėjimas, kad mums visiems nuo vaikystės yra triviali taisyklė, kad upėse yra nesimaudoma. Ir priežastis būdavo būtent tarša (kas leičia saugumą, tai mūsų upės seklios, lėtos, tame pačiame Nemune yra daugybę kišenių su beveik stovinčiu vandeniu). Bet juk kai pagalvoji, tai visiškas bullshit -- prisiminkime kiek žmonių susigrūda prie vandens telkiniu kiekvieną karštesnę vasaros popietę. Tad šimtus kilometrų su nerealiais gamtovaizdžiais kreivojantys upės krantai taptu savotišku išsigelbėjimu, norit ramiai pailsėti, atsigaivinti vandenyje be rusiškų radijos hitų fone.
    Būtų labai smagu, jeigu vieną dieną upės būtų reabilituotos.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Teršalai šiaip linkę nusėsti į dumblą ir šiaip supūti, oksiduotis ir t.t., tad jei iš pakankamai toli -- tai daeina nedaug.

      Kaip pvz., jau apie Druskininkus Nemunas būna didesne dalimi apsivalęs nuo teršalų, kurie pilami Gardine. Neris daugmaž apsivalydavo ir nustodavo smirdėti kažkur Kauno prieigose.

      Reply
    2. TiesiaiSviesiai

      Priminėt jau 199x metus prie Kauno marių- nuvažiuojam išsimaudyti, o žuvys ant kranto dvokia. Labai daug. Maudynės atšauktos. Nežinau dėl ko, bet nelikau sužavėtas.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Atsikratė koks nors kolchozas senų pesticidų -- štai jums ir prašom. Visa laimė, kad tokių bajerių dabar jau beveik nepasitaiko -- inspektoriai jei prigaus, tai už kiek vieną žuvį kai paskaičiuos, tai maža gali nepasirodyt.

        Reply
  36. Viešpats

    Sena kaip pasaulis kiemo vaikėzų pasakaitė.
    Visų pirma dėl to, kad stinger yra amerikoniškos raketos, kurių SSRS būti negalėjo.
    Antra, nors ir karinė technika į galą buvo pardavinėjama a la Lord of War, bet tai darėsi itin dideliais mąstais, nes bausmė ar už vogtą šovinį ar sunkvežimį kalašų buvo daugiau mažiau vienoda. Todėl jeigu jau kariškiai rizikuodavo nusikalsti, tai tik didelėm partijom, o dėl dviejų signalinių raketų niekas nesiterliojo.
    Trečia, vartus, saugodavo dažniausiai eiliniai šauktiniai kareivukai, kurie neturėjo jokio priėjimo prie tokio inventoriaus ir net gerai pažinoti negalėjo niekieno, kas tokį priėjimą turėjo.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Kažkur tamsta sugebėjote visiškai ne ten atsakyti. Taip, tenai komentare biškį galimai ir mitas buvo (nors dėl pavadinimo -- tiesiog buitiškai nuo Stinger didele dalimi klonuotas Strela raketas taip dažnas pavadindavo), bet kad į šoną paprekiaudavo ginklais kariškiai -- tai irgi realybė buvo. Aišku, didesni laipsniai ta prekyba užsiimdavo daugiau.

      Reply
      1. prowler

        Bet tokie pravalai buvo budingi kokiems 1992-93 metams,kai sovietai iseidinejo lauk-daug kas is SKAT’o vyru taip apsiginklavo.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Dideli ginklų prekybos pravalai prasidėjo po Afganistano karo -- nuo 1979 atsirado nemenki kiekiai niekur neapskaitomų ginklų, kuriuos iš ten parsiveždavo karininkai. Apie tą laiką ėmė rastis ir mafukų, turinčių pakankamai pinigų ginklams pirktis.

          Ir paskui tai sparčiai blogėjo -- jei pradžioj parduodavo kariškiai pistoletus, tai paskui ir automatus, ir granatosvaidžius, ir išvis ką papuola, nes pinigai būdavo geri, o suirutė vis didėjo, tuo pačiu nykstant kontrolei.

          Reply
    2. tom

      Marijampolej vaikai vogem is kareiviniu mokomuosius priestankinius. Mulia=ai, bet vistiek kas antras klasiokas turejo.

      Reply
  37. Audrius

    Daug kalbų ir įdomių, bet nei vienos apie tai, ką jūs patys mielieji darote, kad viso to sh… ir brudo nebūtų… 🙂

    Reply
  38. Nerijus

    Kaune vis dar kapanojasi toks Dirbtinis Pluoštas. Dabar jau apyvartos niekinės, šalia esantis šviesoforas mirksi amžiną geltoną bet sovietmečiu dirbo storai. Gamino jie acetatinius siūlus, gamybos proceso metu celiuliozės pluoštą mirkydavo amoniako tirpale. Matyt dėl to amoniako ir jausdavo šalia toks rūgštus skonis gerklėje. O jei papūsdavo ( laimei retai ) rytų vėjai, tai kvėpuodavo tuo amoniaku pusė Kauno.
    Į gamyklos teritoriją šiaip įleisdavo tik nuo 18 ar tai 20 metų, bet mane dar pyplį kažkaip mama prasivesdavo, kai nebūdavo namie kam palikt ( ačiū mamytei! )

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ne visai taip. Celiuliozės amoniake nereikdavo mirkyt, o amoniakas -- nuo poliamidų (kapronas visoks). Bet taip ar anaip, jo, tie teršalai irgi teršalai.

      Reply
  39. MS

    Studijuoju mediciną. Tai pas mus knygose parašyta, kad Lietuvai tapus nepriklausoma gerokai sumažėjo apsinuodijimų sunkiaisiais metalais, chemikalais ir panašiai, nes padidėjo dėmesys aplinkosaugai.
    Ir dar mus medkėj išmokė, kad žmonių atmintis trumpa ir labili -- susikuria iliuziją iš pusiau teisingų „atsiminimų“, paskui ja patiki, va maždaug taip gimsta sovietoidai ir nesąmonių apologetai.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jei visai paprastai kalbėt apie tą užmiršimą -- tai dirgikliui išnykus, jisai dingsta ir iš atminties, jei tik ta atmintis šlubuoja ar šiaip mažos apimties.

      O tas dėmesys aplinkosaugai ne tas žodis, kad padidėjo, nes iki tol jo išvis nebuvo.

      Reply
  40. Ignas

    Ačiū, Rokiški, už dar vieną puikų skaitinį. Kaip gera dūšiai ir visam kam kitam, kai gali pasiskaityt nekomercijos apie įdomius reikalus. Šiaip jau šia tema, manau, galima būtų atskirą kokį tais puslapį, ar kažkokį skirsnį įkurti, kuriame talpintųsi įvairūs išryškėję (oficialiai ir nevisai oficialiai, iki galo, ir nelabai) sovietiniai reikalai.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Aš vat irgi jau imu galvoti, kad tų straipsnių jau prisikaupę pakankamai, kad juos gal ir į kažkur išskirti vertėtų.

      Reply
  41. Paulius Žuvyčius

    jo… Upių užterštumas buvo gerulis. Kas gyvena Panevėžyje turbūt žino, kad sovietmečiu retai kas maudydavosi Nevėžyje. Priežastis paprasta -- Ekranas. Milžiniška gamykla kuri įrengta ant upės kranto prieš miesto prieigas. Prieš ją buvo dar kariškių aerodromas kuris irgi įdėdavo savo indėlį. Toliau už Ekrano buvo kaip parkas, vaikų poliklinika, stadionas ir prieš jį buvo Sema. Toliau ėjo Kalnapilis, gyvenamieji namai, parkas. Dešinėje upės pusėje, tiesiai prieš parką pramoninis rajonas. Ten buvo kompresorių gamykla, lietkabelis, kitos gamyklos ir netgi duonos fabrikas. Skani duonelė taip sakant. Visą tą paradą užbaigė linų fabrikas. Ir visa tai einant palei upė kokių 5 km atstumas. Galima tik įsivaizduoti kas ten pakliūdavo į tą Nevėžį.
    Maistas sovietmečiu buvo natūralus, nes nieko padoraus negaudavai parduotuvėje ir viską pirkdavai iš giminaičių kaime kurie turėjo kiaulę, karvę, arklį bulves ar kažką kita. Vat tas dešras aš ir dabar perku iš giminaičių kai grįžtu į Lietuvą. Visa kita kiek atmintis mena tai eina velniop. Bananai 1 kartą į metus, drabužiai padėk dieve, uniformos kokybė kaip dabar pas Ryanair ar kalėjimo prižiūrėtojų, batų kokybė tokia, kad nepanešiosi, o ir net vėliau po sovietmečio bėda buvo, nes mano kojos dydis 45, o net ir 94metais kai reikėdavo sportuoti tai net suknistus sportbačius problema būdavo gauti.
    Jei viso to labai kažkas pasiilgsta siūlau užvirinti namie kanalizaciją, šikti į kibirą, pilti į prūdą šalia esantį, tada ten žuvis gaudyti ir jas valgyti. Ir dar nuspirkit žigulius, viatką avtomat (nors čia jau prabanga), bulves tręškit 5 kg į vieną arą ir valgykit savo suknistą sveikuolišką maistą.

    Reply
      1. Paulius Žuvyčius

        Aš stengiuosi papildyti straipsnį ir sumažinti „buvo geriau“ sektos gretas. Nors aš gimiau 1980m ir prieš pat griūnant santvarkai turėjau geriausias atostogas gyvenime ,tėvas dirbo kaime tai visa vasara praleista piemenaujant, bet tikrai nesiilgiu to laikotarpio. Mano senelis antrą kartą vedė tą dieną kai įvyko sprogimas Černobilyje. Šito vat nepamenu kažkaip, bet tarkim Azoto katastrofą kažką per rūką, labai nežymiai prisimenu. Dar kalbant apie Panevėžį pamiršau paminėti, kad pagrindinė atkarpa į kurią patekdavo teršalai iš gamyklų yra tarp dviejų užtvankų. Vasarą ten vandens debitas labai nykus. Palei tą upę, gamyklų pusėje žmonės karves ganydavo. Sveikas pienelis tai… Vienintelis dalykas (ir tai su išimtimis) kas buvo teigiamo ir ekologiško tais laikais tai atsodinti miškai. Ypač pokario metais. Bet kiek tai teigiama, kai žemė buvo nusavinama?
        Tėvas kai dirbo kaime tai per pietus traktoriaus negesindavo. Maždaug 2 valandas traktorius birbdavo ant kelio. Trąšos laukams būdavo ribojamos, bet matyt nuo kolūkio priklausydavo. Maistu tikrai negalėjau skųstis, nes beveik viską turėdavom savo. Aišku tokie dalykai kaip aliejus svajonėse tik buvo, bet tada man nelabai rūpėjo. Dabar primetu jei reikėtų kokius bulvinius blynus keptus ant taukų valgyti su spirgučių padažu koks jausmas būtų…

        Reply
        1. Haris

          Deja jau griztama prie tauku. Jau ne viena kart isgirstu, kad aliejaus reikia atsisakyti. Ypac rafinuoto.

          Reply
  42. Oluchas

    Ir kodėl tokio straipsnio negalima parašyti be visų tų „oluchai“, „smegenų pritrūkę“ ir kitokių įžeidinėjimų? Kas čia? eilinį kartą dar viena kategoriškumo ir mąstymo siaurumo pritvinkusi rašliava? Juk tvarkingas, išraiškingas straipsnis būtų, jei vėl nepradėtume įžeidinėti. O paskui kalbėsime -- „pradėkim nuo savęs“ ir t.t…

    Reply
  43. Tomas

    Dirbu vienoje teritorijoje Kaune (nenoriu mineti), kur seniau buvo dideles gamyklos kazkokie cechai, ten nemazai produkcijos buvo kraunama i sunkvezimius ir t.t., tai dabar nesenai darem grunto tyrima (statybu leidimui), zodziu dare grezinuka. Tai kokius 4-5 metrus pagrezus graztas pradejo kelti slapia smeli, paemus i rankas atrodo, kad laikytum benze ismirkyta smeli.. Matosi kaip buvo „nurasinejamas“ kuras.. Abydniausia, kad viskas vyko pries 25-30 metu, o tas brudas vis dar laikosi pavirsiniuose sliuoksniuose ir niekur neisgaruoja..

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Žemiau vandeningų sluoksnių neprasiskverbia į žemę tie naftos produktai, o ant viršaus -- irgi drėgmės sluoksnis. Matyt, susidaro tokie tarpsluoksniai naftingi, kurie dešimtis metų gali išlikti.

      Aš atsimenu tuos autoūkius -- benzo tai taip laisvai nepildavo paprastai dideliais kiekiais į žemę, nes visgi suprasdavo, kad užsidegti gali, bet štai kokius tepalus ar saliarkę -- tai ir bačkom. Žemė permirkusi kartais būdavo.

      Plius buvo autoūkiuose tokia praktika benzinu plauti viską, tai ir mašinas kartais taip plaudavo -- keli kibirai benzino lyg ir pakankamai greitai nugaruoja ir susigeria žemėn, kad baisaus pavojaus nebūtų, bet vat taip kartu matyt ir kaupėsi viskas.

      Kiti, beje, benzine ir drabužius pasiskalbdavo. Ar šiaip rankas plaudavosi. O kai benzinas būdavo etliuotas (švinuotas), tai kildavo labai tipiniai apsinuodijimai nuo to.

      Reply
  44. Andrius

    Prie to paties teršimo galima prisiminti konvencinės ginkluotės laidojimą Lietuvos ežeruose. Mano vaikystės kaime tyvūliuoja nedidelis, bet gana gilus ežeriukas tai jame kariškiai nemažai šadmenų nuskandino po antro pasaulinio. Tiek metų prabėgo, kaimo bernai nuolatos iš dugno tempė tas gėrybes, bet prieš porą metų narai atliko ežero dugno valymo akciją tai išlipę pasakojo, kad iki šių dienų dumble to brudo per akis dar likę. Gerai tik gana saugiai jis ten yra tai neverta nė išminuotojų kviesti.

    Beje, įdomu kad aplink tą ežerą buvo nemažai kolūkio laukų tai sovietmečiu visi vėžiai išnyko, o po nepriklasuomybės vėl prisiveisė jų per akis. Gaila tik ,kad invaziniai, siauražnypliai.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Šaudmenis tai vertė anie visur, nors bene labiausiai -- į visokias pelkes. Beje, daugelis sprogmenų yra gan smarkiai toksiški, iš lėto tirpstantys vandeny, pagal poveikį -- hemotoksikai, tai kur daugiau priversta, tai irgi nekas. O dar kai po truputį rūdija tie šaudmenys, tai žiū, dar kelios dešimtys metų ir pareis vietomis naujos užterštumų bangelės.

      Reply
      1. Andrius

        Aš tik vieno nesuprantu, koks tų šaudmenų laidojimo tikslas? Negi kariuomenei nereikėjo po karo likusių atsargų?

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Šaudmenys nuo stovėjimo sensta, keičiasi parako, sprogmenų, detonatorių savybės, atitinkamai kai kada jie pasidaro per jautrūs (gali sprogti be priežasties) arba priešingai -- nejautrūs (t.y., nesuveikia). Dėl to po kiek laiko netinkamų dalis tampa per didelė, o tai reiškia, kad reikia jais atsikratyti.

          Atitinkamai, juos po kažkiek laiko reikia utilizuoti. O pigiausia utilizacija -- tai suversti kur nors į kokią nors pelkę, ežerą ar jūrą.

          Reply
          1. Andrius

            Ačiū už atsakymą. Tekste miėjote, kad Kretingos rajono miškuose kai kur vis dar galima atrasti naftos balučių, gal kartais žinote kur konkrečiai, nes šiuo metu tose apylinkėse lankausi tai būtų visai įdomu aplankyti, jei tik yra tokia galimybė.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Konkrečiai nežinau, info buvo iš tarnybų išlindusi prieš kokius porą metų. Ir ne kad balutės, o kad ežerėliai, kuriuos nežino, kaip utilizuoti.

              Reply
  45. Darius

    Kazkuriam kaime zurnaliste vieno senuko paklause, kada buvo geriau gyventi -- prie Stalino, ar siais laikais? Senukas, ilgai nemastes atsake:
    -- Aisku, kad prie Stalino!
    -- O kodel?
    -- Dantys visi buvo burnoj, ir boba buvo jaunesne!

    Is esmes sis anekdotas ne tik paaiskina sovietmecio nostalgija, bet ir parodo, kad klausimus reikia uzdavineti teisingu budu. 🙂

    Reply
  46. burzgeriz

    O kad taip dar apie IAE tais laikais kas nors ką nors iškapstytų. Teko girdėti, kad Zarasų gaisrininkai ne kartą buvo evakuacijos parengty, bet vis vėjelis sėkmingas pasitaikydavo, link Baltarusijos…

    Reply
  47. Aiste

    Aš tai atsimenu tik kad ne kartą tekę įlipti į kažkokį mazutą Palangos paplūdimy, paskui kojos ne iš karto atsiplaudavo. Vat šitaip tai būdavo tik „prie ruso“. Na o apie kitus reikalus man tėvai nepasivargino pasakot. Nebent apie rūgštinius lietus kažkur esu girdėjus, kad tokie egzistuoja. Todėl buvo labai įdomu paskaityt. Ačiū, Rokiški, už info.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Kaip sako, dar ir dabar kažkur apie Girulius kartais galima aptikti susiasfaltavusio mazuto. Nežinau, ar daug ten dar randa, bet šiaip jau tas daiktas labai ilgai išlieka, o viską surinkti labai sunkiai įmanoma.

      Reply
      1. Kristina

        Pries koki 10 metu dar tikrai to mazuto budavo. Netgi pacioj palangoj. Viena vasara visa menesi ten praleidau, tai buvo dienu kai negalejai i jura ilipt normaliai, nes ant kranto juodas, kaip mazutas, kojos nenusisveisdavo, kibdavo 🙁

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Jei buvo daug, tai gali būti, kad ir kažkas kito, nes Palangoje smėlis atvežamas, tai ant viršaus storu sluoksniu tas mazutas užpiltas. Nors kita vertus, gan ilgai būdavo, kad po kokios audros išplaudavo paskendusio mazuto, tai tas kaip tik toksai juodas bei tepantis ir yra.

          Reply
  48. Mafdete

    Puikus straipsnis ir labai vykę komentarai. Ypač rekomenduotina medžiaga gerbiamoms ekošmaikštašiknėms beigi panašiems ekobepročiams, kliedintiems kaip „vajazau, prie ruso viskas sveikiau buvo: bulkytė -- tai bulkytė, o dešrytė -- tai dešrytė“.
    Aha. Kur gi ne. Prie viso to siaubo, kas čia jau paminėta, dar galiu pridurti keletą nereikšmingų faktelių. Pvz., vadinamoji maistinė salietra, t.y. dabartinė E250, buvo pardavinėjama visuose turguose -- laisvai ir maloniai, kožnam susiruošusiam mėsą rūkyti 😀 Maistiniai dažai, nuo kurių dabar šmaikštašiknių vaikai neva visai pasiunta, anuomet irgi buvo saujomis pardavinėjami turguose (paprastai gaivoms irgi visokiems kepiniams spalvinti).
    Režimo (kodėl šio pavadinimo nepatentavus kaip alternatyvos mieliems „Tarybiniams“ produktams?) bulkytės, dešrytės ir kiti ėdesiai apskritai neaišku iš ko buvo gaminami -- kokybiškas žaliavas užančiuose ir klynuose nešdavo iš cechų sumanūs darbinykai…

    Ar apie dosnų vaikų gydymą prednizolonu, tetraciklinu, gyvsidabrio turinčiomis dantų plombomis ir t.t. dar kalbėti? 😀

    Išsiplaukit galvas, mieli sovietinės ekologijos gerbėjai, sakau jums. Tuojau pat išsiplaukit galvas ir kruopščiai pasivalykit ausis bei traiškanotas akis. Greičiausiai nepadės, bet bent jau pastangas parodysit…

    Reply
  49. TiesiaiSviesiai

    Kaune prie dabar suremontuoto Vilijampolės tilto buvo „dailės fabrikas“ (vaikystėje taip vadinom, nežinau, kaip jis ten oficialiai vadinosi). Iš jo į Nerį kažkoks mėlynas rašalas pilamas buvo, užtaikėm vieną kartą. Keistai labai atrodė.
    Maistas prie ruso geresnis buvo- pasižiūrėk parduotuvėse šiandien kiek daug „Tarybinių“ produktų. Tai yra suformuota kažkaip pasąmonėje ta kokybė ar kas ten. Nesuprantu kaip, kada, kodėl, bet tai naudojama kaip privalumas. Faktiškai Lietuva bus pilnai išsivadavusi iš sovietijos, kai išnyks tokie prekiniai ženklai. Dar reikia kokių 20-30 metų.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Viskas išties labai paprasta -- pas kai kuriuos žmones smegenų trūksta, kad kažką atsimint ir išvadas darytis, bet primityvus asociatyvinis mąstymas veikia. Vat ir rezultatai.

      Pas pilnaverčius sovietžmogius pasąmonėje yra susiformavęs vienas suvokimas -- kad mėsa yra absoliutus gerbūvio simbolis, o tasai simbolis yra sovietmečio simbolis. Tiesiog tais laikais mėsos nebūdavo -- nebent per pajokus ar iš kaimo.

      Sovietiniais laikais sasyskės buvo gaminamos iš atliekų, kurios būdavo iš gyvulių, augintų ant pašaro, pilno pesticidų, nitratų, herbicidų, antibiotikų, hormonų ir panašaus brudo. Atitinkamas ir turinys tų tarybinių dešrelių būdavo.

      Praėjus keleriems metams po Nepriklausomybės paskelbimo, parėjo ir pirma bangelė tų, kurių smegenys pernelyg menkos, kad kažką atsimintų -- taip atsirado ir nostalgija tiems laikams, kai mėsos nebūdavo, o mėsiški produktai buvo laikomi išskirtinumu.

      Realiai čia reikia žiūrėti paprastai -- „tarybiniai“ yra skirti dalbajobams, kurie jaučia nostalgiją tiems laikams, kai mėsos žmonės gaudavo nebent per pajokus ar iš kaimo, o atsiminti tikros situacijos nesugeba.

      Tarp kitko, ateina ir čionai man komentuot ir piktintis kai kurie panašūs. Kai smegenys mažos, tai susivokti anie neįstengia. Sudėtinga jiems.

      Reply
    1. UnoDosTres

      Kalbama ne apie chemiją bendrai, o apie toksines medžiagas, sovietmečiu pilamas bet kur ir bet kaip.

      Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ačiū už pataisymą, ale pas mane įprasta tvarka, kad komentarus reikia irgi skaityti, prieš komentuojant, nes kitaip atsiranda kartojimaisi.

      Reply
  50. Ne Ta

    Pasakojo man močiutė, kaip kaime pas mus moterį trąšos nužudė. Kukurūznikas trąšas barstė ir ne tik kruopelytėm, bet ir luitais gerais sukibusiais. Tai tai moteriai nabagei ir užkrito ant galvos daugiakilograminis gabalas. Nėr ko po kukurūznikais vaikščiot.

    Reply
  51. Arūnas

    Pastaruoju metu atsirado mada statyti, įsirengti loftus visokiose buvusiose gamyklose ir pan. Įdomu, ar tokiu atveju žmonės tiria pastato konstrukcijų užterštumą, ar yra tam skirti tyrimo metodai.

    Reply
    1. TiesiaiSviesiai

      Dėl to tyrimo tai šių dienų problema- kaip jūs įsivaizduojat, ką gali ištirti moterėlė su prietaisiuku, kuri bijo prieiti prie didelio sudėtingo gaudžiančio ir pavojingo įrenginio? 😀 Na atkiša ji tą prietaisėlį, lyg ir matuoja kažką per rankos ilgį sutrumpindama tuos 5 metrus nuo agregato, parodo prietaisėlis „norma“.
      Bet tyrimas atliktas, ataskaita užpildyta, „atatinka normas“ 🙂
      Gal ir pletkai, bet darbų saugos inspektoriai (iš jų lūpų šitą girdėjau) juk ne melagiai, ar ne?
      Paprastai žino techninė vadovybė kas blogai su sudėtingais ir potencialiais, senais įrenginiais, bet prieš inspekciją, apie kurią irgi kažkaip sužino prieš atvykstant, pasiruošia.

      Reply
      1. Paulius Žuvyčius

        manau, čia dar viena legenda. Šiuolaikiniai prietaisai parodys nebent momentinį užterštumą. Taip gali nustatyti radiacinį, ozono, gal dar kokio gyvsidabrio. Kad ištirti konstrukcinį ar žemės reikalingas pavyzdys. Vėlgi tam yra metodikos iš kur, kiek ir kokių pavyzdžių reikia. O toliau kiekvienas kruopštus chemijos studentas gali atlikti tuos tyrimus. Pavyzdžiui oro užterštumas matuojamas taip: atsineši prietaisiuką, padedi jį tam tikroje vietoje ir įjungi. Jis siurbia orą per sorbentą kuriame visos medžiagos lieka. Palaikius pusvalandį ar daugiau išjungi ir nuneši į laboratoriją. Ten sorbentą praplauni tirpikliu ir turi medžiagas kurios buvo ore. Toliau priklausomai nuo to ko ieškai apdoroji tą mėginį ir jau tada kiši į kitą aparatą kuris tau parodo yra ar nėra. Galiu užtikrinti, kad tikrai nėra taip kad ateini -- atkiši aparatą -- ir nueini.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Taip, tikrai nėra taip, kad aparačiuką atkišai ir viskas. Bet ir dar kebliau -- ne taip paprasta viską pamatuoti. Tyrimai gana kompleksiniai, jei nori gauti duomenis.

          Kaip pvz., užterštumas sunkiaisiais metalais, pesticidais, dioksinais ir mikotoksinais būtų matuojamas ne tai kad skirtingai, bet galima sakyti skirtingose laboratorijose -- per daug skirsis metodai.

          O turint omeny, kad kai kurie metodai yra selektyvūs, t.y., skirti tik vienam konkrečiam junginiui ar junginių grupei aptikti, tai tų tyrimų skaičius gali būti nesveikai didelis, jei nori ištirti viską.

          Reply
          1. Paulius Žuvyčius

            ir dar pridėkim, kad kalbant apie užterštumą 1+1=3 arba netgi ir 10. Kompleksiškai vertinti užterštumą yra tas pats kas vertinti kokius nors socialinius reiškinius. Nieko tiksliai neištirsi, nes kiekvienas kintamasis turi n+1 variantų. Kiekvienu variantu poveikis skirsis. Toks grubus pavyzdys būtų kai kažkas sumaišo vaistukus su alkoholiu. Vienu atveju gal ir nieko nebus, o kitu bus koma arba dar liūdniau.

            Reply
  52. Saulius

    Tikiuosi, neužpyksi -- duodu vieną nuorodą į rusų fantasto Loginovo tekstą „Kaip aš saugojau gamtą“ -- apie tai, kaip jis 1979 metais buvo aplinkos apsaugos inspektorium elektronikos gamykloj: http://flibusta.net/b/219006/read (rusų kalba).

    Reply
  53. UnoDosTres

    Černobilio katastrofa -- didžiausia branduolinė katastrofa žmonijos istorijoje, taip pat SSRS nuopelnas. Tfu.

    Reply
  54. Milka

    Tokia liga kaip Sibiro opa neegzistuoja. Lietuviškai ji vadinasi juodligė. Lot. Antrax.

    Reply
  55. Martynas

    Rokiški, o kažin kaip dabar Neris, ar galima plaukte plaukti pvz. nuo Valakampių iki Šilo tilto?

    Reply
  56. Šimonis :)

    Dar prie Aralo išdžiūvimo istorijos galite pridurti Vozrozhdeniya salos biologinių ginklų laboratorijos ir ten sulaidotų bacilų bei virusų, ty biologinio turto likvidavimą. Irgi buvo istorija porimtė. Nekalbant jau apie bandymus ten..

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Daug galima pridėti, krūvas visko. Netgi iš to, ko nuslėpti sovietams nepavyko, galima tokias krūvas visko pririnkti, kad tiesiog neįmanoma nei įsivaizduoti.

      Reply
  57. frozzenn

    Beje, kazkas apie tuos loftus buvusiose gamyklose jau rase, kazkur buvau uzmetes aki. Tai straipsnelis butent ir buvo apie tai, kad ten tos grindys ir sienos tiek visokio brudo prisigere, kad bet kokias chemines uzterztumo normas virsija desimtimis kartu.

    Reply
  58. Linas

    Kaime „valdiškų“ daržovių priekabą būdavo galima gauti ir už butelį. Tačiau kiekvienas kaimietis sau daržoves augino savo lysvėje prie namų. „Valdiškos“ buvo skirtos tik kiaulėms šerti.
    Į mokyklos valgyklą daržoves veždavo tik iš agronomo nurodyto lauko. Nes ir jo vaikui teks tai valgyti.

    Reply
  59. Julius

    Beje. Vienas sovietmečio paradoksas skaitant šitą tekstą tampa visai nesuvokiamas. Jeigu vyko didelė tarša, reiškia -- buvo gausiai gaminama. O tai kur gamybos rezultatai dingdavo? Nu ok, sunkvežimiai kurą išpilstydavo, bet juk tai nedidelė švaistymo dalis. O kur visa kita? Juk negalėdavo darbininkai po paltais išsinešti tiek servelatų, kad visai likusiai šaliai nebeužtektų. Ir benzino išpilstyti pamiškėj tiek, kiek išsiurbia naftos iš žemės.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Gamybos resursus ėdė karinis kompleksas (nežmoniškai didelis), nesuvokiamai milžiniški kiekiai broko (kai kuriose produkcijos srityse pagal šiuolaikinius standartus vertinant -- apvalus 100%, čia pvz. Kuro aparatūros gaminti aukšto slėgio kuro siurbliai) bei nežmoniški kiekiai planinės, niekam nereikalingos produkcijos (pvz., kaliošų, kurie paskui būdavo išmetami į šiukšlynus).

      Negana to, buvo dar tokie reiškiniai, kaip prirašinėjimas (t.y., daugeliu atvejų realiai būdavo gaminama keletą kartų mažiau, nei skelbiama), negana to, daugybė statistikos būdavo nesuvokiamai iškreipta (pvz., masiniai galvijų dvėsimai dėl snukio ir nagų ligos kas kelis metus, bet mėsos produkciją skaičiuojant, įtraukiami ir padvėsę).

      O vat dešrų ir panašių produktų gamino kokius 100 kartų mažiau, nei reikia.

      Žodžiu, tą planinį bardaką yra labai sunku įsivaizduoti, jis tiesiog nesuvokiamai absurdiškas. Kažkas tokio, kaip nežinau kas. Tai nesisieja su logika.

      Reply
  60. Tomas

    Dėkui už įdomų straipsnį. Mane labiausiai sudomino Jonavos gamyklos katastrofa ir civilinės saugos veiksmai. Kad ir apgailėtinai, bet kaip supratau, kažkas buvo daroma (evakuojama ir pan.). O kaip dabar suveiktų visa civilinė sauga? Ar dar liko kas nors iš jos? Bet čia jau kita tema.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Spėju, kad suveiktų maždaug panašiai. T.y., kažkaip suveiktų, bet toli gražu ne taip, kaip norėtųsi. Kita vertus, čia galim tiktai spėlioti, nes panašaus masto katastrofų retai pasitaiko ir visa laimė, kad taip yra.

      Reply
  61. Marijus

    Priraštė daug nesamonių su nugąsdinimais. Užaugau Šiauliuose, atsimenu naikintuvų skleidžiamą garsą viršijus viršgarsinį greitį, bet puikiai pamenu ir zylutes, ir žvirblius (jų buvo žymiai daugiau nei dabar) daugiabučių rajonuose. Šaligatviai ne kerpėja, o samanoja, kerpės pagrinde auga ant medžių kamienų. Toliau jau viską sumalėte į tokį jovalą, kad neturiu net atkapstyti. Skirkite kur technogeninės katastrofos (jų būna ir Amerikoje), o kur teršimas dėl neatsakingumo. Dėl pesticidų žemės ūkyje -- sunku pasakyti, juos ir dabar naudoja. Nuo rūgštinių lietų labai kentėdavo regionas kur sueina Čekijos, Lenkijos, Vokietijos sienos. Sunkiosios metalurgijos pramonės Lietuvos TSR nebuvo. Aplinkosauga pasaulis susidomėjo tik apie septyniasdešimtuosius, tad kaltinti TSRS kad į taršą buvo nekreipiama dėmesio yra nesusipratimas, tai niekam nerūpėjo, net vakaruose. Mano giminaičiai turėjo namą prie Michigan ežero, tai pardavė nes ežeras dvokdavo. JAV susirūpino po 1969 įvykio: http://www.cleveland.com/science/index.ssf/2009/04/cuyahoga_river_fire_galvanized.html Tad jūsų maksimalistinės išvados -- tėra maksimalistiniai pritempimai. TSRS didžiausia šalis, tai kas buvo viename krašte, nereiškia kad tarša pasiekė kitą kraštą.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      O, matau, kažkas man pasakoja, kad kerpės ant šaligatvių neauga, o apie žvirblių buvimą bando prisiminti pagal zyles (juk ne veltui jas prisiminėte). Ir kažkas dar pasakoja man, kad katastrofos dėl neatsakingumo yra ne technogeninės. Ir kad Lietuvoje matyt rūgščių lietų nebuvo, nes nebuvo metalurgijos pramonės. Ir kad SSRS nebuvo viskas taip blogai, nes matyt JAV ir negrus kardavo (tamstai primenu šitą klasikinį argumentą, nes jį kažkodėl pamiršote), ir kad pasaulis tarša tik apie 1970 susidomėjo.

      Žodžiu, ponas, čia tamsta netinkamon vieton užėjot blevyzgoti. Ne vieta čia tamstai, žinokite. Aš čia jūsų netoleruosiu, žinokit.

      Reply
      1. Marijus

        Netoleruokite, tik ironija nepakeis faktų. Kiekvienoje sąjunginėjė respublikoje buvo vis kitoks požiūris į aplinkosaugą, tad hasty generalization daryti neverta. O zylutes paminėjau šaip sau, nes puikiai prisimenu kartu su žvirbliais kieme (panašu, kad jūs minėtumėte norėdamas užkalbėti…

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Faktų nepakeis jūsų blevygos: JAV įstatymai dėl oro taršos ėmė veikti dar apie 1940 metus, ir sėkmingai. SSRS -- tik įsivažiavus Perestroikai prasidėjo judesiai -- puse šimtmečio vėliau.

          Ir požiūris į aplinkosaugą buvo vienas visur, nes jo tiesiog nebuvo. Faktiniai teršimo skirtumai buvo tik dėl gamyklų pobūdžio (skirtingų rūšių tarša), o ne dėl skirtingos aplinkosaugos politikos.

          Ir jei tamstai atrodo, kad tamstos kliedėjimas yra ironija, tai tamsta labai klystate. Kliedesiai nėra nei ironija, nei faktai.

          Reply
  62. Pingback: Sovietinės katastrofos « Rokiškis

  63. Rusofobui

    Pseudo straipsnelis rusofobo iš Rakiškio, kuris yra jankių ir vakarų ištvirkusio pasaulio propogandistas.
    Ir Tu kvaileli galvoji, kad vakaruose ir JAV nėra jokios ekologijos, nėra masinio žmonių nuodijimo, tokiais, kaip skiepai, maistas, gėralai ir t.t. ??? Ar manai, kad ten nebūvo ir nėra užslėptų cheminių katastrofų, ar ką nors esi girdėjęs apie JAV, Prancūzijos ar Vokietijos, jau nelkalbant apie Japonijos atominių elektrinių dideles avarijas, kurios visos buvo ir yra užslaptintos, kad tokie, kaip Tu kvaileliai nesužinotų ir nepanikuotų. Kaip gali pakomentuoti pasaulinę ekokatastrofą sukėlusią „BP“ Meksikos įlankoje. Galėčiau vardinti be galo, tačiau su spec. namų klientais neturiu tam skirto savo brangaus laiko, su jais tegu dirba patentuoti specialistai, jeigu žinoma jų šiais laikais dar yra. Taigi, įdomu kiek tau už vienpusišką informaciją moka Lietuvos koloborante?!? O gal Tu ištikrųjų iš garsiųjų Rokiškio spec. namų???

    Reply
    1. swerfot

      Bet tikrai šičia tarp komentatorių nuolat chroniškų priedurnių atsiranda 😀 Juokinga skaityt, kaip durneliai putojasi, patys nesuprasdami kaip nusipeza.

      Reply
    2. Zigmas

      Tfu, koks hosekas sovietikas ir dar sunkia rusofilizmo forma sergantis marazmatikas seilėjasi čia. Lįsk atgal į Latvių gatvės būdą, sovietžmogi.

      Reply
  64. Tomas

    Utenos mėsa degindavo kaulus ir kitas atliekas, tai priklausomai nuo vėjo krypties smarvė visoje Utenoje būdavo. Maždaug nuo 18h vakaro, kiek atsimenu, iki 20h būdavo smarvė. Žmonės vengdavo eiti į lauką 🙂
    Dar sovietskas šiukšlių vežimas, kai šiukšliavežys atvažiuodavo į kiemus ir pypindavo, kad liaudis šiukšles neštų pagal grafiką. Dažnai sutapdavo su mėsos kombinato smarve 😀

    Reply
  65. Pingback: Gegužės pietų pertrauka | skanios dienos

  66. Asta

    gyvenu Ukrainoj. čia vos ne kasdien vis didesnė ar mažesnė ekologinė katastrofa. tai Juodojoj jūroj kažkas „išsiliejo“, tai iš kokio fabriko per „sugedusią“ sistemą kažkas ištekėjo. skirtumas nuo senų laikų tik tas, kad apie tai praneša per žinias. bet priemonių jokių nesiima, galvas pakraipo, susimąsčiusius veidus nutaiso ir „galvoja“ ką daryt.
    grįžti į Lietuvą, širdis ir akys atsigauna…

    Reply
  67. Algirdas

    Na žinojau, kad anksčiau buvo blogiau nei dabar ir buvo visi dėję, tačiau dabar pamačiau vaizdžiau ir kokiu mastu 😀

    Reply
  68. Mao Dze

    as nesuprantu tokiu straipsniu esmes ir prasmes -- ka cia autorius norejo tuo pasakyti? Propaganda buvo, yra ir bus visur ir visada -- ar tai JAV, ar Rusija, ar Zimbadve. Zmonems, tiksliau paprastai liaudziai, niekada nepasakys visos tiesos, dazniau stengsis itrinti mela ir visi tuo sventai patikes. taigi reziumuojant, mums gerbiamieji truksta tautines isminties -- mes matom tik arba juoda, tik arba balta. Na nera ten ‘Vakaruose’ viskas taip grazu, nebuvo ir Sovietmeciu viskas taip blogai ir atvirksciai. Tai gal nagrinekime daugiau teigiamus dalykus, o ne retusuokime praeiti juodu fonu. Kaupkime geraja patirti, nes ir vienur ir kitur yra ko pasimokyti, ir eikime savo keliu, maziau gincydamiesi apie istorijos faktus (nes jie bet kokiu atveju daugiau ar maziau suklastoti)

    Reply
    1. visokiems mao

      skirtumas tas, kad vakaruose tokių atvejų nenuslepsi nuo visuomenes, ir uz tai dazniausiai kazkam tenka atsakyti, o sovietijoj visi murkdesi šūūūūdų juroj nieko nežinodami.

      Reply
  69. Jonas

    Kalbant apie „ekologišką“ tų laikų maistą, tai pamenu, kad tėvai per šventes neleisdavo valgyti papuošimų nuo tortų, sakydami, kad tai baisi chemija ir labai nesveika.

    Reply
  70. asas

    hmm tai kas amerikonai vis dar tresia tiesiogiai amoniaku dirva ir vargo nemato… 🙂

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *