Rokiškis

Esu jau rašęs apie paradigmų poslinkius ir su tuo susijusius suvokimo efektus. Bet tai buvo apie praeitį, kurią šiais laikais sunku suvokti, nes paradigma jau kita. Dabar gi matome kitą atvejį – paradigma keičiasi, o mums sunku suvokti, į ką tai virsta. Nes viskas keičiasi taip, kad nors lyg ir viskas panašu, bet visiškai kitaip. Taip, aš čia apie internetų paradigmą. Ir apie visą tą skandalingai triukšmingą atvejį, kur tarpusavy susidūrė ponai Algis Ramanauskas ir Artūras Račas.

Kai šūdai pasiekia ventiliatorių, sustabdyti reikalą būna labai sunku. Čia karikatūroje toksai Rupert Murdoch, kuris irgi įkliuvo į šūdų spąstus, kai jo leidiniai nepajuto ribos tarp to, kur yra asmeniniai žmonių reikalai, o kur yra žiniasklaida.

Paties to atvejo aš nenagrinėsiu, nes panašių cirkų daug kartų mačiau dar prieš krūvą metų, tik kad mažesnių – Internetas anksčiau buvo nedidelis. Bendrai tai apie panašius atvejus sakoma paprastai – šūdas pakliuvo į ventiliatorių. Žinote, kas būna, kai šūdas į ventiliatorių pakliūna? Ogi jis taškosi į visas puses – ir ant kaltų, ir ant niekuo dėtų. Ir svarbiausia, kad nelabai prognozuojamai. Bet čia kitas reikalas įdomus: anksčiau panašūs cirkai tapdavo vienos kokios nors grupelės vidinėmis pjautynėmis. Dabar gi šitai plinta per visą Internetą ir netgi pasiekia tuos, kas Interneto net nėra matę. Ir visa tai vyksta kažkokiame nesupratimo fone: KPŠ?

Ko gero, ryškiausiu indikatoriumi bet kuriam paradigmos pasikeitimui yra tai, kad kažkuri dalis žmonių suvokia įvykius, kaip visiškai natūralius, tuo tarpu kita dalis nesuvokia tiek, kad daro visiškas nesąmones.

Daugelis senų internautų į šią istoriją žiūri, kaip į banalų atvejį, kur nieko nuostabaus ir išvis neverta kreipti dėmesio. Bet čia pastebėkim keistą Žurnalistų Etikos Komisijos elgesį: ana, po nesenų įvykių, kai ponas Artūras Račas kažkaip pasireiškė apie ponus Audrių Bačiulį, Andrių Užkalnį ir Audrių Matonį, nusprendė, kad pono Artūro Račo blogas yra žiniasklaida ir reikia tai nagrinėti, kaip kažkokį rimtą įvykį. Kitiems rimtu įvykiu pasirodo Algio Ramanausko-Greitai paskelbtos nominacijos, nes jos gi irgi skandalingos ir staigiai pagarsėjusios.

Taigi, turim aiškų atvejį: vieniems viskas natūralu tiek, kad paprasčiausiai galima ignoruoti ir tai dings, o kitiems – tai kažkokia užribinė nesuvokiamybė, kur reikia imtis kažkokių skubių veiksmų. Aiškus paradigmos poslinkio požymis.

Vat čia ir susiduriam su įdomumu – Facebook, Google Plus, blogai, forumai ir pan. pagal seną paradigmą gali būti vertinami dvejopai: ir kaip vieša informacijos priemonė (t.y., faktiškai žiniasklaida), ir kaip uždara, nevieša informacijos perdavimo priemonė (t.y., kaip privatus bendravimas). Ir tas vertinimas tepriklauso nuo to, kokius kriterijus susigalvosi. Ir atrodo, kad visokios komisijos, žurnalistai bei teismai dėl visokiausių savų priežasčių susigalvoja tuos kriterijus kuo plačiau.

Vieni gal susigalvoja todėl, kad kuo plačiau vertinsi – tuo daugiau informacijos galėsi nusiurbti ir paskelbti kokiame nors leidinyje. Kiti – todėl, kad jų įtaka taip išsiplečia, nes daugiau galima reguliuoti. Treti – dar dėl kažko. Štai taip ir gauname keistą situaciją, kur žiniasklaidai prilyginama viskas, kas papuola. Ir tada jau kokia nors Frosia iš Bezdonių netikėtai atranda, kad kažkokias jos asmenines nuotraukas, kur ji su draugėmis girta fotografavosi, skelbia kokie nors didieji Lietuvos portalai – nes čia, žinote, gi vieša, nes internete, o visas internetas – tai juk žiniasklaida.

Prieš kelioliką metų situacija buvo priešinga: pvz., Delfi turėjo nemažai problemų, kol sugebėjo išsikovoti, kad juos pripažintų žurnalistais – kai kurios valdiškos kontoros aiškindavo, kad jie gi ne spauda, ne radijas ir ne TV, todėl neleis. Tą ribą Delfi perlaužė, tačiau tuo nesibaigė. Prieš kelis metus dar vieną ribą perlaužė Liutauras Ulevičius, paskelbęs, kad žiniasklaida yra jis pats, nes jis turi blogą, o tai ir yra žiniasklaida. O dabar štai žiniasklaida tampa ir kažkokie socialinių tinklų bajeriukai – kas ką palaikino, kas kuo pasidalino.

Atvejis, kur dabar visų svarstomas – kad ponas Artūras Račas skelbia sąrašus tų, kurie dalinosi pono Algio Ramanausko nominacijomis – paremtas prielaida, kad jei jau kažkoks žmogus (pvz., vienas iš šitų nagrinėjamųjų – nesvarbu, ar ponas A.R., ar kitas ponas A.R.) yra žurnalistas, tai reiškia, kad ir visa jo medžiaga – tai žurnalistika, o viskas, ką toks žmogus skelbia – irgi žurnalistika savaime, nes gi jis žurnalistas, viešas asmuo, turi daug sekėjų ar pan.. Tai abejotina prielaida. Bet ji nei kiek ne daugiau absurdiška, nei prielaida, kad koks nors Delfi komentatorius yra visuomenės informavimo šaltinis. Tačiau už komentarus teismai baudžia, remdamiesi tuo, kad jie kažkokioje informavimo priemonėje.

Dar keleri metai ir staiga paaiškės, kad bet koks Facebook, Google Plus, One, LiveJournal ar PoPo naudotojas yra tolygus žurnalistui, turinčiam teisę lįst į visokias įstaigas (ar tikrai?), tačiau neturinčiam teisės turėti asmeninę nuomonę. Nes žurnalistas juk turi informuoti. O nuomonę turėti gali tiktai šiaip žmogus, bet tik ne Internete, nes jei jau internetas – tai vadinasi, žiniasklaida? Ir jei jau kažkas kažkam kažką pasakė, o kažkam tai nepatiko – tai reiškia, kad turi būti teismai ir nagrinėjimai visokiose įstaigose.

Ir štai tada kils senosios paradigmos veikėjų kalbos apie tai, kad Internetą reikia reguliuoti, nes kaip gi galima leisti, kad kiekvienas kalbėtų tai, ką nori? Ar galima leisti, kad kiekvienas galėtų skelbti savo nuomonę?

Dar šarinimo...

Šalia pat gražiausio Kaišiadorių parko yra ir geriausias Kaišiadorių restoranas.

Aš jums šiandien atskleisiu šį bei tą apie garsiausio Lietuvos maisto portalo darbo ypatybes, kurių jūs nesužinotumėt iš jų pačių. O viskas todėl, kad vakar nuvažiavau į Kaišiadoris. Tiesiog dėl to, kad netikėtu būdu esu vienas iš vadeivų garsiausiame, žymiausiame, absoliučiai tobulame, aukščiausios kompetencijos restoranų ir kavinių apžvalgų portale “Laukinės Žąsys”. Man tai labai keista pačiam, nes rodos, nieko aš ten ir parašęs nesu, bet esu tenai vyr. auditorius, konsultantas procesiniais klausimais ir darbuotojų vindikacijos vadovas.

Patikrinimai portale yra labai paprasti: autoriai, kurie rašo, būna kontroliuojami specialaus vadovybinio audito komiteto, kuris nusprendžia, ar autorius savo teiginius pagrindžia faktais, ar kažkokiais neaiškiais kriterijais. Ir aš šitaip kartą netgi kotroliavau paties Andriaus Užkalnio patikrinimą, įvykdytą kažkokiame aukštos klasės restorane. Tiesa, kadangi patingėjau nuvykti į vietą patikrinimui tikslingai, tai gavosi, kad parašiau kažką apie patį “Laukinių Žąsų” vyr. redaktorių Andrių Užkalnį, už ką anas žadėjo pasamdyti man kažkokius auklėtojus, kurie iš manęs padarytų maistą sliekams. Bet paskui paaiškėjo, kad gaudyk žiurkėną laukuose su visais slaptais dokumentais, taip kad Andrius Užkalnis apsigalvojo.

Kiekvienas rašantis į “Laukines Žąsis” žino, kad norint parašyti tenai straipsnį, reikia nešti kyšius visiems atsakingiesiems, o paskui dar didesnės vertės dovaną pačiam vyriausiam redaktoriui. Bet jau kai autorius pripažįstamas, tai redaktorius nusprendžia patikrinti, ar jis savo straipsniuose nekliedi kažkokių pasakų, ar nėra straipsnyje kažkokios užslėptos reklamos arba teigiamų sutirštinimų. Todėl mane ir pasiuntė patikrinimui į Kaišiadoryse esančią “Toskaną”.

Štai taip aš žinojau jau kur važiuoju. Ir žinojau apie tai, kad Skirmantas Tumelis parašė apie Kaišiadorių “Toskaną” neadekvačiai teigiamą straipsnį, visiškai neatitinkantį pačios “Laukinių Žąsų” koncepcijos – rašyti taip baisiai, kad blogų resotranų savininkai žudytųsi, o pačių geriausių restoranų savininkai verktų, kad jie dar nepasiekė tinkamo lygio. Būtent dėl to tasai straipsnis ilgai buvo nepublikuojamas, nes mano teikimu ir paties Andriaus Užkalnio sprendimu turėjo būti išneštas verdiktas: ar ponas Skirmantas Tumelis nebuvo įkalbintas pernelyg gerai parašyti kokiais nors pataikavimais ar kitais būdais, kai lankėsi Kaišiadoryse, kadangi jam ten kažkodėl patinka lankytis.

Taip kad aš ir nuvykau patikrinti. Čia iškart pasakysiu, kad tikrinimo metu yra naudojama ne garsi “Laukinių Žąsų” slapta vertinimo metodika, o atviras pagerinto audito vertinimo metodas, kuris visada būna pagrindžiamas skaičiais: bet kuriam restoranui išsyk duodama -10 balų, o tada jau žiūrima, ar jisai sugebės surinkti teigiamus balus. Teigiamų balų leidžiama duoti ne daugiau, kaip 4 už maistą, ne daugiau, kaip 2 už aptarnavimą ir ne daugiau, kaip 2 už aplinką ir visas kitas savybes. Iš kiekvienų taip gautų balų atimama dar po 1 balą, o paskui dar 1 balas atimamas iš sumos. Minusinių balų tuo tarpu galima duoti neribotai ir už bet ką, nes reikia būti priekabiam, kad būtų visa teisybė įvardinta. Čia tam, kad nesigautų teigiamas vertinimas ir audituojamas autorius liktų visada kaltas.

(continue reading…)

Dar šarinimo...

Norit sužinoti, už ką balsavau aš?

Labai daugelį nustebino (mane – irgi) faktas, kad Voldemaro Tomaševskio grupuotė (15.06%) prasimušė į antrą vietą po Artūro Zuoko (17.75%). Kita vertus, truputį pagalvojus, man jau atrodo, kad tai nenuostabu. Greičiau priešingai – rezultatas, kurio reikėjo laukti. Tiesiog mes gal iki šiol negalim patikėti tuo, kaip viskas keičiasi.

Visi seniai ir puikiai žino, kad lenkai Lietuvoje faktiškai yra prasčiausiai išsivysčiusi visuomenės grupė. Priežastys – paprastos: daugelis jų, prastokai mokėdami lietuvių kalbą, nesugeba integruotis į visuomenę, atitinkamai, gauna prastesnius darbus, mažesnius atlyginimus, etc.. Tas pat ir su vyresnio amžiaus lenkais – per visą sovietmetį tęsėsi lygiai tas pat. O juk natūralu, kad jei išsilavinimo neturi tėvai, sunkiau išsilavinimą gauti jų vaikams, tad bėdos tiktai tęsiasi.

O dabar turime tai, ką turime – visokie tomaševskiai knisa lenkams protą apie tai, esą visur prieš juos vykdoma tikslinga diskriminacija, o jie tuo ir tiki. Bet net ne tame esmė. Vilniuje apie pusę milijono gyventojų, iš jų gera pusė turi kompiuterius su internetu. O dabar pabandykime subjektyviai įvertinti, kokia dalis tarp šių žmonių yra lenkai, kokia – lietuviai, kokia – rusai? Spėju, kad lietuviai ir rusai pasiskirstys panašiai, tačiau internetizuotų lenkų dalis bus porą kartų mažesnė.

Banalu, bet eilinis Vilniaus lietuvis, prieš ruošdamasis rinkimams, nueina į Google.lt, pasiieško kažko apie kandidatus ir atranda. Ir natūralu (nors vargu, ar normalu), kad eilinis Vilniaus lenkas neturi interneto, o jei ir turi, tai lenkiškai teranda lenkiškų populistų platinamas klejones. Štai ir rinkimų rezultatai: Vilniuje laimi grupė, kuri aktyviausiai veikia internete (faktiškai – vienintelė, kuri išvis žino, ką internete veikti) – Zuoko koalicija. O gyventojai, kurie visiškai nežino tų jūsų internetų, balsuoja už politines atmatas, efektingai naudojančias senus agitpropo metodus – Tomaševskio bloką (15.06%), Darbo partiją (11.60%), Pakso tvarkiečius (6.00%). Beje, Rusų sąjunga (1.78%) surinko labai menkai balsų – tą ir galim spėti, turėdami omeny labai artimas socialines rusų ir lietuvių struktūras.

Liūdnokai atrodo ir tradicinių partijų rezultatai – konservatoriai liko vienintele partija, sugebėjusia kažką išlaikyti (13,92%). Ir visa tai – nepaisant nevykusių reformų ar apsitaškiusio mero Navicko.

Išties tenoriu pasakyti vieną paprastą dalyką: internetas mus paverčia kaimu. Tie, kas į jį įsijungia, žino apie valdžią tiek, kiek apie savo kaimynus. Ir netgi įtakoja (prisiminkim, kaip internetinis triukšmas apie Navicko bajeriukus ir bandymus prastumt sutartį su Rubicon 35 metams baigėsi to paties Navicko išmetimu). Tuo tarpu politikų kliedesiais tikintys – tiesiog neturi interneto. Jiems telieka tikėti tuo, ką jie gauna per politikų apmokamus kanalus.

Pažvelkim į skaičius: 3,19 proc. negaliojančių (t.y., sugadintų) biuletenių Vilniuje – tai beveik tiek pat, kiek surinko liūdnai pagarsėję Liberalų Sąjūdis (3,57%) bei Liberalų ir Centro sąjunga (3,27%) ir vos porą kartų mažiau, nei surinko socialdemokratai (7,08%) ar paksuoliai (6,00%).

Dar šarinimo...

Čia tas išprotėjęs reklaminis golemas jau išsiveržęs į lauką

Jei manęs kas klaus, kas labiausiai užstrigo šioje knygų mugėje – tai atsakysiu tiesiai: išprotėjęs žurnalo “Valstybė” reklaminis stendas, katras neaišku kokiais būdais važinėjosi po visą parodą tarp žmonių, tarpais bandydamas ką nors pastumti, o tarpais – šiaip išgąsdinti, vis nerasdamas sau vietos – akivaizdžiai, valdomas Dirbtinio Intelekto. Pradžioj slankiojęs kažkur 5 korpuso minioje, stendas greitai numigravo ten, kur bent truputį erdviau – į 3 korpusą, pasisukiojo rūbinėje, pabandė užsukt į Andriaus Užkalnio konferenciją, bet galų gale, dar valandikę beprasmiškai pasistumdęs, sugebėjo išsiveržt pro tas sukamas (kaip kokiame Nekropolyje) 3 korpuso duris, o tada jau ir nurūko kažkur į miškus, palaidas, laukinis ir nevaldomas. Jaučiu, dabar tūno kur nors Viršuliškių parke, įklimpęs į pusnį… Robotizacija, vienok… Naujieji golemai…

Beata Nicholson ir Andrius Užkalnis

Be abejonės, matyti ir rašytojai, tapę blogosferos žvaigždėmis – Andrius Užkalnis bei Beata Nicholson. Nuostabu, aš galvojau, kad gandai apie tai, jog ši priešingybių pora esą sesuo ir brolis – tiktai mitas. Ale gi pasirodo, kad mažų mažiausiai – ne visai. Visai dargi ne visai, o priešingai – brolis ir sesuo, pasirodo. Jaučiu, praeis dar kiek laiko ir paaiškės, kad ir Monika Bončkutė – pono Užkalnio žmona iki pat šių dienų. Tuo tarpu Landsbergis-Žemkalnis (įsiklausykit: Žemkalnis ir Užkalnis, o tada prisiminkit tikrą istoriją, kad pavardė Užkalnis teatsirado pokario laikais, kai Užkalnio tėvai kažkur slapstėsi, o jų abiejų pavardės besą kokios tai verstinės) – galėjo būt paties Užkalnio nesantuokinis tėvas dar Tarpukario laikais ir taip toliau. Dar pridėkim, kad būtent šalia Užkalnio sėdėjo ir knygas pasirašinėjo Kristina Sabaliauskaitė – garsi sąmokslo teorijų kūrėja bei įgyvendintoja. Kam nors kyla abejonių? Galiu jas išsklaidyti: ten pat buvo ir rašytojas Vytautas V. Landsbergis. Tas pats, kuris vaikams rašo tokias dvigubos semantikos pasakas, kad tėveliai spangsta. Taigi, kaip matome, viskas su tais rašytojais akivaizdu.

Rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis

Ką gero parsinešiau? Užplaukė smegenų aptemimas ir nusipirkau kažkokios leidyklos perleistą visą Aleksandro Volkovo seriją. Nuolaidos nepadarė, parazitai, tai nereklamuosiu, kas tokie ir kur nusipirkt, nei netgi, kaip ta krūva atrodo. Sutaupei – reklamą praradai, štai dabar ir žinokit. Džiaugėsi man šitie leidėjai, kad pirmųjų knygų prieš belenkiek laiko išleistas nenurodytas tiražas – pusiau išparduotas jau. Beje, tiražą nurodyti reikalaujama pagal taisykles, o kiek mano atmintis nemeluoja – nebūtina jo nurodyti, tik esant apimtims iki 500 egz.. Reiškia, niekam neįdomūs šie sovietmečio bestseleriai. Pardavėt 200 knygučių ir džiaugiatės, ar ne? Taigi, ponuliai, atrasit dabar mano blogą ir liūdėsit, kad parodoje nuolaidų nedarėt, o kiti tuo tarpu juoksis

Pono Maumo herbas visame gražume. Ir dar tautinėm spalvom su kardais.

Nusipirkau storą Žečpospolitos herbyną – kažkokie lenkai pardavinėjo, nei lietuviškai, nei angliškai nesuprantantys. Atsiverčiau kažkur per vidurį, kaip tik, kur baigiasi herbai ir prasideda kažkokie pavardžių sąrašai – ogi žiū, pono Maumo herbas visame gražume. Tai dabar dar pridėkim, kad Žilinsko pavardė – ne tik sena, bet ir reiškianti žilę, o tas visas žilas, kaip bebarzdis Kalėdų Senelis, nors ir už mane jaunesnis būdamas – neabejotinai jau šimtus metų jo giminę liaudis stebi, todėl taip ir užvadina. Čia jums dar lašelis sąmokslo teorijosna. O dar paklauskit savęs, kodėl aną vis matydavau kur nors palei Užkalnį. Ten pat, kur matydavau ir Ashtroką? Kas tarp jų bendro? Ir kodėl tai siejasi su anokiais leidiniais, katrie konkuruoja su golemus parodon atvežusia “Valstybe”, katrai rašo Užkalnis ir kuri paskutiniame numeryje redaktoriaus žodyje pati tuos konkuruojančius leidinius gyrė?

Kairėje - imbierinė degtinė, dešinėje - fruktovojagodnas punšas

Dar buvo karšto šokolado, puikiai paruošto, kažkur visai visai parodos užkampyje ir po 5 litus už mažą puodelį. Bet labai skanaus. Bet visgi knygos yra knygos, tad geriausios – tos, kur stikliniais viršeliais. Žinoma, kad vynas bei degtinė. Taip kad kaipgi be to apsieisi, jei tai bus tiesiog neliteratūriška? Ale gi suprantat, šiaip jau alkoholis ne košeris, tad šiuo atveju parodos organizatoriai tiesiog nuostabiai pasirūpino ir pakvietė tikrąsias knygų mugės žvaigždes – bealkoholinio vyno bei degtinės platintojus iš firmos nežinau, kaip ten vadinasi (nuolaidos nepadarė, bet pavaišino už dyką, tai nereklamuosiu jų, o tiktai gėrimus), tad siūlau visiems šio dalyko pasiieškot – ir parodoje, ir kitose prekybos vietose. Taip, aš nuo mažų dienų svajojau, kad atsirastų bealkoholinė degtinė. Ir štai, ji atsirado. Stikliniuose viršeliuose, su užsukamu skirtuku, maloniai geriama iš čėrkelių ir tinkama netgi vaikams. Švelnesnio mėgėjams – bealkoholinis vynas.

O dar gero kas? Nu jūs man pasakykit, kokių galų į parodą susirinko tiek visokių durnių, kad net praeit neįmanoma, čia jums kas, cirkas, ko jūs ten neradot? Paroda yra skirta iškiliems žmonėms lankytis, o ne miniai visokių, per kuriuos praeit neįmanoma! Nors, kita vertus, kas dar nespėjote – šiandien iki 5 vakaro paroda dar veiks.

Dar šarinimo...

Ir man, ir ponui Andriui Užkalniui ne vienas užduoda klausimą – prieš ką gi mes čia kovojam, kas čia per revoliucija vyksta ir ko mes išvis siekiam. Atsakymas labai akivaizdus – užveikė, tai ir kovojam. Laisvės siekiame. Tiesiog, kad nesikištų į mūsų mąstymą. Bet, matomai, daugeliui tokie atsakymai atrodo pernelyg banalūs, o kai kurie puspročiai ima netgi vaizduotis, esą kažkas čia kovoja už kažko uždraudimą. Vienas (pas poną Užkalnį) komentaruose netgi pareiškė, esą čia kažkas norėtų uždraustį “išmanųjį telefoną” ar kokį kitą gargarišką pavadinimą. O išties gi paprasta – vadinkit ką norit, kaip jums gražiau, geriausias, vykęs pavadinimas – nusistovės savaime, nevykę – atmirs, kažkurie kiti liks tinkami specifiniams atvejams. Natūralu.

Įvairovė augina kalbą, draudimai – žudo. Ir netgi svetimybės kalbą praturtina, jei kalba neturi kažkokio funkcionalumo, o dar daugiau – svetimi žodžiai patys priverčia kalbėtojus kurti naujus žodžius ar seniems suteikti naujas prasmes. Tik nereikia to daryti prievarta. Išprievartavimai neatneša meilės. Nors kasdien prievartaujantiems kalbainiams ir atrodo kitaip.

Iš kur ta prievarta? Tomas Venclova sako, kad iš netikėjimo – kalbainiai manantys, kad lietuvių tauta žūsta, dingsta, kad lietuvių kalba negyvybinga, mirštanti – todėl ir diegia ją prievarta – tokią, kokią patys ją įsivaizduoja. Jo žodžiais, “panikuoja dėl kalbos būtent tie, kurie visiškai netiki savo tauta, netiki, kad tai – stip­ri, padori tauta“. Negaliu nesutikti. Būtent VLKK forume daugiausiai atrastumėt visiškai lietuviškumu netikinčių žmogelių, būtent kalbainių tarpe aptiksite tiesiog isteriškai reaguojančias žmogystas, kurioms atrodo, kad dėl neteisingų kabučių lietuvių kalbai bus padaryta neatitaisoma, tragiška žala.

Natūralu, kad net ne šiaip nacionalistinis, o atvirai izoliacianistinis ir ortodoksiškas kalbainiškasis diskursas – dar ir atvirai autoritatyvinis. Būtent toks kyla tada, kai netikima tauta, kai manoma, kad žmonės tėra buka masė, kuriai reikia geležinės rankos. Tad nesvarbūs argumentai, svarbu tik tai, kad kažkuris iš kalbainiškųjų autoritetų nusprendė. Nusprendė ir viskas. Aš jau citavau kalbainių požiūrį, kai rašiau apie priešdėlį “da-” – nesvarbu, kad nėra įrodymų apie menamą šio priešdėlio svetimumą, nesvarbu, kad kažkas randa baltišką jo kilmę. Svarbu, kad autoritetai jį draudė, todėl jis ir turi būti draudžiamas. Draudžiama, nes uždrausta, o jei uždrausta, tai ir viskas.

Bet tiksliausiai man paaiškino situaciją Aktorius. Ar žinote, kaip kalbainiai pisa aktorius? Ne, nežinote. Jūs net neįsivaizduojate. Žurnalistas, laikęs egzaminus pas Smetonienę ar net spardytas ant kilimėlio LRT buldogo kabinete, tik miglotai gali nuvokti, ką aktoriui tenka kentėt metų metus. Tačiau aktorius turi talentą – įsijausti į svetimą galvą, suprasti, kas joje vyksta, įjungti savyje kitą žmogų ir jį pergyventi, perprasti, netgi perskaityti niekada neišsakytas to žmogaus mintis. Žinote, ką man pasakė aktorius Henrikas Savickis? Puikus artistas ir dainininkas, vaidinantis jau nuo kokių 5 metų amžiaus, perėjęs devynis kalbainiškojo teroro ratus, mokantis skaityti svetimas mintis taip, kaip jas skaityti sugeba tiktai aktoriai?

“Jie yra muziejininkai, atidžiai saugantys savo eksponatus“. Taip, mes, kalbos vartotojai – kalbainiams esame ne žmonės, ne kalbos vartotojai. Mes netgi ne kokie nors eksponatai, o tik negyvi baldai – muziejiniai stendai, į kuriuos įdėti kalbainių eksponatai. Kalbainiui nesvarbu, ką jūs galvojate – niekas nesiklauso taburetės ar spintos. Niekam neįdomu, ką ta spinta ar taburetė pasakys. Kalbainiui įdomus tiktai jo eksponatas. Ir neduokdie, jei tūmbačkė, sauganti savo kalbą, sugalvos mąstyti be muziejininko žinios.

Kalbainiai, atėję į teatrą, pasižiūri spektaklius ir dėlioja baudas už neteisingą kirčiavimą. Aktorius pasako vardą “Nataša” ir neduokdie, jei kirtis ne ant paskutinės raidės – reikia sakyti “Nataš`a”. Kas iš to, kad pusė salės juoksis, o kita pusė salės kvatos, išgirdę tokį kirčiavimą dramoje? Teatro žiūrovai kalbainiams nesiskiria nuo teatro kėdžių. Tai tik baldai. Kaip ir aktoriai. Muziejiniai baldai, skirti eksponatų saugojimui.

Kalbainių nelaimei, jų baldai yra žmonės. Mąstantys, patys kuriantys ir tobulinantys savo kalbą. Patys sugebantys atsirinkti, ar jiems sakyti “interneto svetainė”, ar “tinklapis”, ar “tinklalapis”. Patys sugebantys spręst, ar tiksliau bus pasakyti “prisivažiavo”, ar “dasivažiavo”. Žmonės, sugebantys kabutes atskirti ir tada, kai jos parašytos paprastai, o ne visokiomis Ctrl-Alt-Del kombinacijomis. Būtent tai ir siutina kalbainius. Jie jaučia savo bejėgiškumą, todėl bando viską reguliuoti taisyklėmis ir baudomis. Jie jaučia, kad kalba yra jiems nepavaldi, nesuvaldoma netgi kalbos gramatika, todėl ima reguliuoti prasmes, kurdami naujakalbę.

Juk kalba atspindi mąstymą, kaip ir mąstymas atspindi kalbą – todėl kalbainiai ima kištis į mūsų mintis, sakyti, ką galima galvoti, o ko galvoti negalima. Paklausykite kalbos valandėlių, transliuojamų per Lietuvos Radiją – beveik kiekvienoje nagrinėjama, ką kas gali galvoti, o ko negali. Kaskart vis tipinis siužetas: vienas veikėjas padaro menamą klaidą – pagalvoja ne tai, ką galima, o kitas pagalvoja tai, ką galima ir supranta visai ne taip. Nes kaltas tas, kuris galvojo, kaip negalima galvoti, pavartojo žodį netinkama reikšme. Nes negalima juk galvoti taip, kaip neleidžia kalbainiai. Negalima žodžių suprasti taip, kaip juos kažkas supranta. Galima tiktai taip, kaip kalbainiai leidžia.

Deja, net ir muziejinis diskursas nepasako visko: kalbainiai nėra mokslininkai. Jie tik prisidengia menamu moksliškumu, patyliukais “tobulindami”, “gerindami”, “grynindami” savo eksponatus pagal savo pačių supratimą, o jei tikras kalbos tyrėjas, kaip Loreta Vaicekauskienė, ima abejoti kalbainiškais metodais – kyla baisus pasipiktinimas. Nemokslininkais pavadinami būtent tie, kas drįso abejoti kalbainių nesąmonėmis. Nes moksliškumas pagal kalbainius – tai rėmimasis kalbainiškaisiais autoritetais, būtent kaip daro Aldonas Pupkis, išsakęs esminį kalbainizmo principą. Visa kalbainizmo esmė: “nesvarbu įrodymai ar faktai, svarbu, kad uždrausta”. Visa, kas prieštarauja kalbainiškąjai ideologijai – tai išpuoliai prieš lietuvių kalbą. Vieninteliu svarbiu dalyku tampa būtent kalbainių išrandamos taisyklės – jos ir tampa tais saugomais eksponatais.

Kalbainių pasaulis paprastas – mes esame ne mąstančios būtybės, o tik eksponatų saugojimo tūmbačkės, kuriose laikoma pačių kalbainių kūryba. Kaip gali tūmbačkė išdrįsti, kaip gali tūmbačkė suabejoti tuo, ką į ją kiša kalbainis?

Koks gali būti dialogas su tais, kurie tavyje mato dėžę, tūmbačkę, skirtą jų neurotiškos kūrybos saugojimui?

Dar šarinimo...