Tag Archives: pinigai

Nerijus Mačiulis: O bankomatas tavo?

Ponai ir ponios, aš buvau neteisus savo praeitame straipsnyje. Nerijus Mačiulis man parodė, kad aš neteisus, nes Swedbank dirba pelningai ir jokių problemų atiduoti pinigus jų savininkams neturi. Nes pelninga ten matyt viskas ir viskas gerai, tiktai klausimai nepatogūs, todėl geriau į juos neatsakinėti, tai kai kas gal būt taip ir liko neatsakyta.

Per kur kas nors gali būti nepelninga – nežinau. Ir kaip ten gaunasi, kad nuostolinga bankams tuos pinigus iš klientų turėti – irgi nežinau, nes matyt kad pelninga visgi per kažkur. Kitaip gal neužsiimtų tokiu verslu.

Pinigai tavo, o bankomatas tavo?

Pinigai tavo, o bankomatas tavo?

Tiktai kažkaip gaunasi taip, kad bankams kažkodėl reikia mūsų sąskaitų, mūsų indėlių, bet štai pinigus grąžinti, kai mums norisi – gal jau ir nepelninga. Na, bendrai tai logiška – aišku, kad nepelninga grąžinti kažkam pinigus. Čia aš suprantu. Viskas aišku ir logiška.

Ir viską čia paaiškina Nerius iš Commonsense – tiesiog yra taip paprastai viskas, kad nei aiškinti nereikia nieko. Visiškai aišku. Nes pinigai mūsų, o vat bankomatas, kuris pinigus išduoda – ne mūsų. Todėl visiškai nesvarbūs jokie logiški argumentai. Žodžiu, išdavimo procesas banko, o pinigai mano. Bet kadangi skolos grąžinimo procesas ne mano, tai aš jo nevaldau.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

SSRS griuvimas per tiekimo grandinę

Man rodos, kadaise esu rašęs visokių ten dalykų apie tiekimo grandinę kasdienėje sovietinėje buityje – kaip žmonės, turėdami prastą tiekimą, būdavo priversti kaupti begales atsargų sandėliukuose, rūsiuose ir šaldytuvuose. Nes nuolat būdavo taip, kad pritrūksta kažko, o to kažko parduotuvėse nėra. Tai ir sprendimai būdavo paprasti – prisikrauti sandėliukan tiek, kad užtektų bent keliems mėnesiams, o jei produktas retesnis (majonezas, konservuoti žirneliai ar pan.) – tai tiek, kad ir metus galima būtų ištempti, taupiai naudojant.

Gilus sovietinės sistemos paradoksas: nuolatinis gamybos perviršis, kuris didino deficitą ir kartu - nuolatinis deficitas, kuris didino gamybos perviršį. Kol nepasižiūri į tiekimo grandinę, tol visa tai atrodo, kaip neįmanomas absurdas.

Gilus sovietinės sistemos paradoksas: nuolatinis gamybos perviršis, kuris didino deficitą ir kartu – nuolatinis deficitas, kuris didino gamybos perviršį. Kol nepasižiūri į tiekimo grandinę, tol visa tai atrodo, kaip neįmanomas absurdas.

Tačiau šitas pats deficitinis mechanizmas veikė ne tik buityje – jis veikė visur. Visoje visoje pramonėje, visoje ekonomikoje, kuri buvo planinė, t.y., paskirstanti prekes visai ne taip, kaip reikia įmonėms, o taip, kaip kažkam susišvies.

Taip, aš žinau, kad yra krūva įvairių rimtų teorijų apie tai, dėl ko žlugo SSRS ekonomika – pradedant banalia stagnacija (apie tą aš irgi esu rašęs berods) ir baigiant naftos kainų kritimu, dėl kurio tiesiog pritrūko pinigų, kurių reikėjo kompensuoti nuolatiniam ekonomikos atsilikimui.

Tačiau visos tos teorijos turi vieną bėdą: jos pilnai nepaaiškina tam tikro periodo, visu stiprumu veikusio vos kelerius metus, kai rinka atsivėrė, ėmė rastis galimybės eksportui, tačiau vietoje ekonomikos susireguliavimo, kuriam laikui kilo kažkoksai nesuvokiamas viso ko ekonominis krachas. Būtent taip: atsirado galimybės prekiauti – visi turėjo imti gyventi geriau, tačiau kažkodėl visi tiesiog katastrofiškai sužlugo. Kas dar įdomiau, daugelis įmonių galutinai sužlugo tik po kokio dešimtmečio, nors tvarkėsi taip prastai, kad turėjo žlugti per kelis mėnesius.

Paties kracho metu kai kurios prekės pasidarė tiesiog nesuvokiamai pigios (pvz., aš kartą gailėjausi, kad nepaėmiau didelės partijos naujutėlių Zenit fotoaparatų gal po kokius 10 litų – taip, tvarkingų ir su objektyvais, bet kita vertus, o kur aš juos būčiau dėjęs?), o gudresni prekeiviai, turėję ryšių su įvairiomis sovietinėmis gamyklomis, neretai ėmė uždirbinėti pasakiškas, sunkiai suvokiamas pinigų sumas, pusvelčiui pirkdami ką papuola ir paskui tą patį, visur pardavinėdami didžiuliais kiekiais.

Taigi, čia bus jums viena iš teorijų, kuri šį bei tą paaiškina iš visai kitos, labai banalios pusės. Tiesiog kaip tiekimo grandinę su buferiais ir jų perpildymu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Pinigai, daug pinigų, melejonai

Trumpai tariant, čia jums nuotrauka manęs, aiškinkit ką norit ir ryt ateikit į Vilniuje esančią Lukiškių aikštę, kad pamatytumėte tai savo akimis. Taip, tenai guli 2 milijonai monetų. Nesveikas pinigų kiekis, absoliučiai nesveikas. Aš ant tų pinigų voliojausi literaliai, o visai ne kokia nors perkeltine prasme.

Melskitės man menki žmogiūkščiai. Ir pinigus neškit.

Melskitės man menki žmogiūkščiai. Ir pinigus neškit.

Taip pat, kad tų pinigų būtų daugiau, nepamirškite ir patys į juos primėtyti dar nuo savęs. Kažkam naudingam jie bus panaudoti. Pavyzdžiui, gal būt aš juos tarkime, pravalgysiu, o gal kas nors netgi dar naudingesnio bus nuveikta.

O jei rimtai – tai yra tobuliausia, absoliučiai tobuliausia politinė akcija, kokia tik yra buvusi Lietuvoje. Ir ji tęsis iki pat penktadienio vakaro. Ta absoliučiai nesveika krūva pinigų – tai tiesiog suma mokesčių, kurią sumoka eilinis Lietuvos pilietis per metus. Laisvės nuo mokesčių diena, žinote – ją rengia Liberalų Sąjūdis.

Beje, čia dar priklauso nuo to, pagal kokią metodiką ir kaip skaičiuosim. Man taip atrodo, kad kaip kuriais kitais būdais skaičiuojant (pridėjus visokius PVM ir akcizus), ta suma gautųsi dar gal kokius pusantro karto didesnė.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Pinigų leidyba atbulai

Aš jums papasakosiu tokią vat teoriją, nuo kurios stogai šokinėja kai kuriems, kam yra pažįstamos monetarinės teorijos. Daugelis iš tų teorijų, kuriančių savus modelius, yra ganėtinai nykios (pakankamai nykios, kad net pasakoti nesinori, nes viskas būna pernelyg paprasta, natūralu ir žinoma), bet vienas modelis yra labai gražus ir kartu absoliučiai atbulas.

Vengrija, 1946 metų banknotas, 100 kvintilijonų pengų

Čia yra didžiausias kada nors ant pinigo buvęs nominalas. Nulių čia yra tiek daug, kad jie nesutilptų ant banknoto, todėl vietoje jų tiesiog parašyta B raidė. Skaičius yra 100 kvintilijonų - 1 su 20 nulių. Tokius pinigus leido Vengrijos komunistai, sukėlę ten sparčiausią žmonijos istorijoje žinotą hiperinfliaciją - 1946 metų liepą vengriško pengo vertė krisdavo dvigubai kas 15 valandų. Kai kurie sako, kad jei kas nors dolerius iš burbulų imtų permetinėti į vartojimo rinką, tai infliacija viršytų vengriškus rekordus.

Kas įdomiausia, yra kai kurių požymių, kad tas modelis ims per kelis artimiausius dešimtmečius veikti praktikoje, nes aiškių požymių, kad prie to einama, jau matosi. Apie tai, kad toks modelis galėtų veikti, kaip grynas – abejoju, tačiau bent jau dalis mechanizmų šitaip veikia.

Pažiūrėkim, kokia yra įprasta monetarinė-fiskalinė sistema, ją išreiškus kaip pačią paprasčiausią schemą pagal TB, kur iš viršaus yra pinigų leidyba (centrinis bankas) – suprimityvinus ir pažiūrėjus mokesčius per finansinę apyvartą, ji grubiai atrodytų taip:

  • Bankai leidžia pinigus į apyvartą (per paskolas ir multiplikavimą) ir praktiškai nemoka mokesčių
  • Verslas ima paskolas ir moka saikingus mokesčius
  • Vartotojai dirba versle ir moka didelius mokesčius

Buka piramidė, kaip sakant. Įdomumas yra toksai, kad pagrindinė mokestinio krūvio dalis tenka apatinei grupei (pvz., Lietuvoje suminis darbo jėgos apmokestinimas, skaičiuojant su PVM, sudaro berods 53%, be PVM – berods 47%), o pinigų leidyba yra iš viršaus į apačią – bankai tampa pinigų pirminiais savininkais. Žodžiu, paprasta viskas. Problemos su tokia schema yra dvi: finansiniai burbulai neapmokestinamame bankų segmente ir labai netolygus pajamų pasiskirstymas, dėl kurio kyla visokios socialinės problemos (socialinių garantijų trūkumas, mokamas mokslas, etc.).

O vat dabar imkim ir paverskim tą piramidę kitaip, irgi suprimityvintame pavidale:

  • Bankai dalina paskolas ir moka didelius mokesčius
  • Verslas ima paskolas ir moka saikingus mokesčius
  • Vartotojai leidžia pinigus į apyvartą ir praktiškai nemoka mokesčių

Galim suprasti, kad bent jau iš principo įmanoma perbalansuoti mokestinę sistemą taip, kad galutinis mokesčių surinkimas gautųsi maždaug to paties lygio. Klausimas tiktai toks: kas iš šito gautųsi?

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter