Tag Archives: metalas

Wrathchild – glam metal pradininkai

Visai šviežiai parašiau apie tai, nuo ko prasidėjo NWOBHM banga, o dabar jums apie kitus tos bangos atstovus – grupę Wrathchild, kurie išties turėjo gauti visą tą šlovę, kurią gavo Motley Crue, o paskui – ir Bon Jovi. Tačiau, savaime aišku, šlovės negavo ir buvo užmiršti. Žvaigždėmis britiškoje scenoje grupė patapo labai staigiai, vos susikūrusi 1980, tačiau firma, su kuria buvo sudarytas kontraktas, pirmą Wratchild albumą išleido tiktai 1984. Visą tą grožį, kuris paskui nuvilnijo pasaulinėmis glam metal bangomis, galit pamatyti čia, Wrathchild dainoje „Stakk Attakk“:

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Budgie: dar vieni pirmieji metalistai

Dažniausiai, kai kalbama apie NWOBHM (New Wave Of British Heavy Metal), kitaip tariant – apie tą britiško metalo bangą, kuri ėjo po Led Zeppelin, Black Sabbath ir pan., prisimenami kokie nors Iron Maiden ar Judas Priest, kiek rečiau – tokie retesni atlikėjai, kaip Nazareth, į hard rock įlieję britiško folko ir viduramžių muzikos. Bet kartais galima pažvelgti ir paprasčiau, atrandant tuos pirmuosius, kurie liko nežinomais.

Ir šįsyk nežinomieji – tai seniai pamiršta ir niekam neįdomi Velso grupė Budgie, susikūrusi dar 1967, kitaip tariant – anksčiau net už „pirmus“ metalistus Black Sabbath. Niekam neįdomi grupė niekada neišpopuliarėjo, nors ir surinko savą mėgėjų ratą. Tačiau jų hiperenerginga, jau gan ryškius gitarinius rifavimus turinti muzika tapo ne tai kad įkvėpimo, bet tiesiog pamėgdžiojimo šaltiniu visai NWBOHM bangai.

Štai jums gabalas. Atsimenate tokią metalo grupę Metallica? Taigi, atsiminkit dar kartą. Budgie – „Breadfan“, 1973 metai. Dar iki tos visos NWOBHM bangos pradžios:

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Candlemass: varlė ant širdies

Apie kokius 1981-1984 Heavy Metal ėmė formuotis aiški vystymosi kryptis – pirmiausiai greitis, paskui – sudėtingumas, o galų gale – ir šiurkštumas. Tačiau švedai, kaip žinia, viską daro savaip, todėl ir atsirado tokie Candlemass, nutarę groti melodingai, negreitai, sunkiai ir švelniai. Nuo to, galima sakyti, ir prasidėjo tikrasis Doom metal, kuriam tie patys Candlemass ir davė pavadinimą. Tiesą sakant, aš netikiu, kad jie nuoširdžiai patys groja tą liūdesį, kurį groja – tai greičiau toks humoras. Tačiau tos humoro subtilybės atsiskleidžia tik tada, kai pamatai kokį nors jų klipą. Kad ir klasika tapusį 1987 metų „Bewitched“, kuriame taip nuostabiai pasirodo jų esminis vokalistas Messiah Marcolin:

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kakučių žvaigždės – Cradle of Filth

Aš dažniausiai rašau apie visokias įdomias grupes, įdomias dainas ir taip toliau – tai, kas įdomu, gražu, malonu, to verta paklausyti. Bet aš nesu teisus, nes verta kartais parašyti ir apie šlykščiausius ir įsimintiniausius visiško fufelio atvejus, kurie yra absoliuti bet kokio grožio priešingybė.

Štai tik vakar rašiau apie tai, kaip gražiai viena grupė neįsimenamu pavadinimu sugebėjo apjungti vienon krūvon disco ir heavy metal į kažką nuostabiai vaivorykštiško (nors, kaip pasakė ponas Shorten Your Nails, tai primena nusibodusį anekdotą, kuris vis pasakojamas ir pasakojamas). Grupė padarė tai labai paprastai – tiesiog imdama Bee Gees disco šedevrus (o ši grupė klasikiniame 197x disco buvo absoliučiai tobula, nepabijokim to žodžio – geniali) ir juos pergrodama su visais būdingais klasikinio heavy metal, hard rock ir heavy blues navarotais – ryškiais rifavimais, sudėtingais mušamaisiais, grupiniu improvizavimu, pamišusiu vokalu (beje, tas vyrukas dainuoja puikiai, tegul ir išsikalinėdamas su savo falcetavimu*), etc..

Kaip matome, galima paimti visą tai, kas geriausia dviejuose stiliuose ir apjungti talentingai, į kažką tokio, kas daro įspūdį, į kažką naujo, kas skamba lyg atradimas. Bet netalentingi, nykūs, vien muzikos industrijos dėka gyvuojantys idiotai ** viską padaro priešingai. Jie paima pačius šūdiniausius disco pavyzdžius, tokius, kurie absoliučiai niekam neįsimenami (koks nors, atsiprašant, Bebu Silvetti – ir tai dar atrodytų gerai), neturintys jokios melodijos, jokio nieko ir juos užkrauna savo nevykusiu olialiavimu ir nuobodžiais rifais, padarydami tokį šūdą, kad ir šūdiniausiems disco muzikos pavyzdžiams dar labai toli iki šito. Tokie veikėjai specialiai atrenka šūdus iš visur, kad padarytų dar didesnį šūdą, kuris būtų parduotas šūdų mėgėjams. Tai, atleiskit, kažkokia muzikinė koprofilija, kuri man tiesiog kelia nusistebėjimą.

Taip, aš čia kalbu apie Cradle of Filth*** – grupę, kuri yra toks nykus atvejis, kad jos išvis niekas ir neklausytų (nebent gal koks nors legendinis Obikas), tačiau savo idiotiškumu šie atlikėjai pasiekia to, kad vienas kitas jų netyčia pasiklausantis melomanas palygintų šiuos su Rebbeca Black, kuri dainuoja geriau****, o jos aranžuotės profesionalesnės. Paklausykit ir pažiūrėkit Cradle of Filth – „Temptation“:

Taip taip, ponai, šitą gabalą metalistai siuntinėjasi vieni kitiems, kaip suvimdymui skirtą išdūrimą (ir taip buvo išdurta jau virš 5 milijonų žmonių – tiek yra peržiūrų). Čia kaip tik toksai fufelis, kad galima būtų ką nors pašlykštinti, panašiai, kaip davus paklausyti Rebeccos Black. Tiktai jei Rebecca Black – tikslingai humorui sukurtas projektas, tai Cradle of Filth yra idiotai, grojantys ir dainuojantys tokiems pat į save panašiems idiotams, kurie nesupranta, kad iš jų tyčiojamasi ir neturi išvis jokio humoro jausmo.

Kaip pasakė vienas metaliūga Youtube komentuose – „I listened to this song on constant replay for 4 hours and never got sick of it„.

Išties galima ir neklausyti tokio mėšlo, bet čia jau dilema: vertinti gerą muziką imi tik tada, kai supranti, jog būna ir bloga. Todėl visgi patariu perklausyti šitą kliedesį iki galo. Tada suprasit, kad yra žmonės, kurie muzikos klausosi ne todėl, kad jie mėgsta muziką, o todėl, kad jie remiasi kažkieno pasakymu, jog tas ar anas yra gerai arba blogai. Kai žmogus visiškai jau neturi klausos, tai jam labai tinka kažkas panašaus į Cradle of Filth kūrinius, ypač tokius, kaip aukščiau pateiktas.

Pagal tai, beje, net ir nemėgdami metalo, galit suvartyti daugelį pseudometalistiškų pridūrkų: tiesiog paklauskit, ką galvoja apie Cradle of Filth. Jei kažką numyks neaiškaus ar politkorektiško, ar išvis pasakys, kad niekad tokių negirdėjo, arba tiesiai pasakys, kad šūdas – tai gal ir reiškia, kad žmogus turi muzikinį pajautimą. O jei pasakys, kad jam šitas fufelis labai patinka (ypač – „Temptation“), tai jau galit būt užtikrintas, kad šnekat su idiotu. Siųskit tokius asmenis netolerantiškai seksistine kryptimi, nes tai žemo intelekto būtybės, su kuriomis nėra apie ką kalbėti. Muzika, kurią žmonės mėgsta – tai tiesiog jų asmenybės atspindys. Cradle of Filth mėgėjai yra maždaug tokio intelekto, kaip šiukšlyne gulintis pusiau supuvęs baltas kedas, kuriuo kažkoks treninginis pacukas avėdavo, kasdamas mėšlą tvarte, nes buvo netinkamas jokiam kitam darbui, todėl tik šūdus kapstyt ir gaudavo.

 

———-

* Nors daugeliui tai atrodo juokinga, bet dainavimas falcetu reikalauja didelio talento, meistriškumo ir ilgų treniruočių, tai ne mažiau sudėtinga, nei sugebėjimas melodingai grovlinti. Dėl to Bee Gees vokalas, kaip ir tos tributinės grupės vokalas turi būti įvertintas labai rimtai. Čia sudėtingas dalykas, vertas pagarbos.

** Jau rašiau kadaise, kad būtent tokie netalentingi vidutinybės ir yra reikalingi muzikos industrijai – jie nekaprizingi, jie visada prognozuojami, jie nutaikyti į labai konkrečią susiformavusią klausytojų nišą, o jei tik šie vidutinybės ima išsikalinėti – visada juos galima pakeisti kitais panašiais. Tai neturi nieko bendra su menu, nes tai tik šyrpatriebinis produktas.

*** Tiek jau to, pripažįstu: Cradle of Filth prieš kokius 10 metų buvo kiek kitokie, o tai, apie ką kalbu dabar – tai jau truputį naujesnė jų kūryba, matomai, kažkokios smegenų gangrenos pasekmė.

**** Tas autotiuningas, kurį muzikiniai debilai labai mėgsta ir netgi aiškina, kad be to neįmanoma išsiversti, nes mat neįmanoma suderinti dainavimo su aranžuote (čia labai įdomus politkorekcijos atvejis – „negalima sakyti, kad į natas nepataiko ir gaidžiuoja, reikia sakyti, jog reikia derinti, tiuninti“) – tai dar nieko. Jau geriau autotiuningas, nei šūdai. O Rebecca Black, neabejoju, gyvai dainuoja tikrai gražiau, nei tie pridūrkai iš Cradle of Filth, kurie savo gaidžiavimus paslepia per daugybę semplavimų ir paskui tinkamų kelių sekundžių trukmės semplų atrinkinėjimų, tiuninimų ir susiuvinėjimų, su kuo tiesiog užsiknisa studijos personalas, besistengiantis, kad klausytojai patikėtų to fufelio natūralumu.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter